Everything this Lithuanian government is doing is shallow nonsense: the extremely unfavorable decision on migrants for Lithuania was due to the government's fault

 "The decision of the Court of Justice of the European Union (CJEU) related to the migrant crisis did not surprise many, that's what the former chairman of the Constitutional Court (CC), lawyer Dainius Žalimas wrote on Facebook. He taught on the social network that the decision is not useful for Lithuania, but it seems that the Lithuanian government is at fault.

 

    He wrote on the social network that the legality of the measures applied by Lithuania in managing the migration crisis raises doubts.

 

    "Only stubborn people don't want to hear it. Just as it did not want to act logically, immediately imposing a state of emergency with corresponding emergency measures, including the detention of migrants. So it might still have been possible to act legally.

 

    Such measures limiting the rights of migrants, as applied during the so-called emergency situation, have no constitutional basis, because according to the Constitution, the state of emergency regime provided for in it cannot be replaced by an unconstitutional state of emergency situation. Not to mention the fact that such a measure as revocation of the right to appeal is generally not possible according to the Constitution, even during a state of emergency," wrote the former chairman of the Constitutional Court D. Žalimas on Facebook.

 

    However, according to him, he was surprised by several points of the CJEU decision, which "testify Lithuania's inability to justify at least the necessity of the measures applied by the exceptional nature of the mass influx of migrants organized from abroad".

 

    "This is stated in point 73: "By the way, the Lithuanian government has not explained what the effect of such a measure (the right to request the withdrawal of international protection from a person who entered the country illegally) is on maintaining public order and ensuring internal security in the emergency situation under consideration due to the mass influx of migrants".

 

    And point 92 states: "Finally, with regard to the arguments of the Lithuanian government presented during the court hearing, to the extent that they can be understood in such a way that due to the exceptional situation caused by the influx of migrants, according to Article 72 of the TFEU, it is possible to deviate from all the provisions of Directive 2013/33, it should be noted that this government provides only general comments on this issue, which, taking into account the jurisprudence mentioned in points 70 and 71 of this decision, cannot justify the application of this article", D. Žalimas quoted the document on the social network.

 

    According to the former chairman of the Supreme Court, this may mean that "general statements about hybrid aggression and war, as well as general assumptions about the measures being taken to ensure public order and national security, were not enough for the court."

 

    "In other words, concreteness is needed in the international court and the court is not impressed by the threatening political rhetoric used in Lithuania to disparage the criticism of human rights defenders. Slogans alone won't get you far there," D. Žalimas shared insightfully on Facebook.

 

    He said that anyone who had previously read the relevant EU directives "would have been clear that it is impossible to justify the deprivation of the right of a person who has entered the country to submit an application for international protection (hence the requirement to submit such an application only abroad or at a border crossing point is not legal)'.

 

    "As was also evident, the detention of a person can only be based on the threat posed by that particular person (so it is not legal to detain a person simply because he entered the country illegally).

 

    It was also obvious that in order to deviate from such requirements, it is necessary to justify the deviations in the interests of national security in a much more specific and detailed manner, which, perhaps, was indeed possible to do. Only, apparently, such efforts were not of high quality, because the court did not notice the exceptionality of the influx of migrants and its impact on the protection of the common border of the EU", noted D. Žalimas.

 

    He wrote on Facebook that reasoning about outdated EU legislation was not enough.

 

    D. Žalimas said that it seems that the CJEU's decision is not beneficial to Lithuania and it gives the impression that it is Lithuania's own fault.

 

    "It is a consequence of the tendencies of legal nihilism that emerged during the migrant crisis. If the pursuit of short-term benefits by any, and therefore illegal, means will continue to be encouraged (without thinking at all about the future consequences in the future), blind political obedience and complacency in the public service will also be encouraged, such decisions of international courts will increase. By the way, the academic world was also not very critical of what was happening. It was convenient for many to either keep quiet or stop talking about this topic," wrote former KT chairman D. Žalimas on Facebook.

 

    In total, more than 10.3 thousand of migrants have not been admitted from Belarus to Lithuania since August 3 of last year, when VSAT acquired the illegal right to turn around illegal migrants.

 

    Last year, almost 4.2 thousand people arrived illegally from Belarus to Lithuania."

 

Lithuania is becoming a copy of Stalin's Gulag.

 

 

 

 

Viskas, ką daro ši vyriausybė, yra lėkštos kvailystės: Lietuvai itin nepalankus sprendimas dėl migrantų atsirado dėl vyriausybės kaltės

 

"Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) sprendimas susijęs su migrantų krize, daug nenustebino, taip feisbuke rašė buvęs Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas, teisininkas Dainius Žalimas. Jis socialiniame tinkle dėstė, jog sprendimas Lietuvai nėra naudingas, bet panašu, kad dėl jos pačios kaltės.

Jis socialiniame tinkle rašė, kad Lietuvos taikomų priemonių teisėtumas valdant migracijos krizę kelia abejonių.

„Tik užsispyrusiai to nenorėta girdėti. Kaip ir nenorėta logiškai veikti, iš karto įvedant nepaprastąją padėtį kartu su atitinkamomis nepaprastosiomis priemonėmis, įskaitant migrantų sulaikymą. Taip galbūt dar buvo įmanoma veikti teisėtai.

Tokios migrantų teises ribojusios priemonės, kokios taikytos vadinamosios ekstremaliosios situacijos metu, neturi jokio konstitucinio pagrindo, nes pagal Konstituciją negalima joje numatyto nepaprastosios padėties režimo pakeisti nekonstituciniu ekstremaliosios situacijos režimu. Nekalbant jau apie tai, jog tokia priemonė, kaip teisės į apeliaciją atėmimas, apskritai negalima pagal Konstituciją net nepaprastosios padėties metu“, – feisbuke rašė buvęs KT pirmininkas D. Žalimas.

Visgi, anot jo, nustebino keli ESTT sprendimo punktai, „liudijantys Lietuvos negebėjimą pagrįsti bent jau taikytų priemonių būtinumą išskirtiniu iš užsienio organizuoto masinio migrantų antplūdžio pobūdžiu“.

„Štai 73 punkte nurodyta: „Lietuvos vyriausybė, beje, nepaaiškino, koks yra tokios priemonės (teisės pateikti tarptautinės apsaugos prašymą atėmimo neteisėtai į šalį patekusiam asmeniui) poveikis viešosios tvarkos palaikymui ir vidaus saugumo užtikrinimui esant nagrinėjamai ekstremaliajai situacijai dėl masinio migrantų antplūdžio“.

O 92 punkte nurodyta: „Galiausiai dėl per teismo posėdį pateiktų Lietuvos vyriausybės argumentų, kiek juos galima suprasti taip, kad dėl išskirtinės situacijos, susiklosčiusios dėl migrantų antplūdžio, pagal SESV 72 straipsnį galima nukrypti nuo visų Direktyvos 2013/33 nuostatų, reikia pažymėti, kad ši vyriausybė šiuo klausimu pateikia tik bendro pobūdžio pastabas, kurios, atsižvelgiant į šio sprendimo 70 ir 71 punktuose primintą jurisprudenciją, negali pateisinti šio straipsnio taikymo“, – dokumentą socialiniame tinkle citavo D. Žalimas.

Anot buvusio KT pirmininko, tai gali reikėti, kad „teismui nepakako bendro pobūdžio teiginių apie hibridinę agresiją ir karą, taip pat bendrų prielaidų apie tai, kad taikomomis priemonėmis užtikrinama viešoji tvarka ir nacionalinis saugumas“.

„Kitaip sakant, tarptautiniame teisme reikia konkretikos ir jam nedaro įspūdžio grėsminga politinė retorika, kuri naudota Lietuvoje niekinant žmogaus teisių gynėjų kritiką. Vien lozungais ten toli nenuvažiuosi“, – įžvalgomos feisbuke dalijosi D. Žalimas.

Jis teigė, jog bet kam, kas būtų prieš tai skaitęs atitinkamas ES direktyvas, „būtų buvę aišku, jog, ko gero, neįmanoma pagrįsti į šalį patekusio asmens teisės pateikti tarptautinės apsaugos prašymą atėmimo (taigi reikalavimas pateikti tokį prašymą tik užsienyje ar sienos perėjimo punkte nėra teisėtas)“.

„Kaip buvo akivaizdu ir tai, jog asmens sulaikymas gali būti grindžiamas tik to konkretaus asmens keliama grėsme (taigi nėra teisėtas asmens sulaikymas vien dėl to, kad jis atvyko į šalį neteisėtai).

Taip pat buvo akivaizdu, jog norint nukrypti nuo tokių reikalavimų, reikia gerokai konkrečiau ir išsamiau nukrypimus pagrįsti nacionalinio saugumo interesais, ką, ko gero, iš tiesų buvo įmanoma padaryti. Tik, matyt, tokios pastangos nebuvo kokybiškos, nes teismas tarsi nepastebėjo migrantų antplūdžio išskirtinumo ir jo poveikio bendros ES sienos apsaugai“, – pažymėjo D. Žalimas.

Jis feisbuke rašė, jog nepakako ir samprotavimų apie pasenusį ES teisyną.

D. Žalimas teigė, jog panašu, kad ESTT sprendimas nėra naudingas Lietuvai ir susidaro įspūdis, kad dėl pačios Lietuvos kaltės.

„Jis yra migrantų krizės metu išryškėjusių teisinio nihilizmo tendencijų pasekmė. Jeigu ir toliau bus skatinama siekti trumpalaikės naudos bet kokiomis, taigi ir neteisėtomis, priemonėmis (visiškai nieko negalvojant kiek toliau apie būsimas pasekmes ateityje), taip pat bus skatinamas aklas politinis paklusnumas ir pataikūniškumas valstybės tarnyboje, tokių tarptautinių teismų sprendimų daugės. Beje, akademinis pasaulis taip pat nebuvo itin kritiškas tam, kas vyko. Daugeliui buvo patogu arba visai patylėti, arba nustoti kalbėti šia tema“, – feisbuke rašė buvęs KT pirmininkas D. Žalimas.

Iš viso nuo praėjusių metų rugpjūčio 3 dienos, kai VSAT įgijo teisę apgręžti neteisėtus migrantus, jų iš Baltarusijos į Lietuvą neįleista daugiau nei 10,3 tūkstančio.

Praėjusiais metais iš Baltarusijos į Lietuvą neteisėtai atvyko beveik 4,2 tūkst. migrantų.”

 

 Lietuva tampa Stalino Gulago kopija.

 

Mr. Landsbergis is on vacation during the Kaliningrad transit crisis

G. Landsbergis does not live from the income of Lithuania as a transit country, not from the production in Lithuania, suppressed by the Chinese sanctions he invoked. He lives off the work of teachers and tutors exploited by fat Marta. Therefore, explode with indignation, nothing will change here. You will go begging, G. Landsbergis will go partying.

G. Landsbergis atostogauja Kalininigrado tranzito krizės metu

G. Landsbergis gyvena ne iš Lietuvos, kaip tranzito valstybės, pajamų, ne iš gamybos Lietuvoje, prispaustos jo iššauktų Kinijos sankcijų. Jis gyvena iš storulės Mortos išnaudojamų mokytojų ir auklėtojų darbo. Todėl sprokit besipiktindami, niekas čia nesikeis. Jūs eisit ubagauti, G. Landsbergis eis atostogauti.

JAV atsirado, prancūzams 1781 m. spalio 19 d. Jorktaune (Va.)suvaidinus svarbų vaidmenį, naikinant anglų pajėgas: Amerikos laimės jūreiviai

 „Sukilėliai jūroje

 Autorius Eric Jay Dolin

 Liveright, 302 puslapiai, 32,50 doleriai

 

    Kai 1776 m. liepos mėn. Didžiosios Britanijos Amerikos kolonijos paskelbė savo nepriklausomybę, jos susidūrė ne tik su didesne, geriau aprūpinta armija, bet ir su iškiliausiu pasaulio laivynu. Karališkasis laivynas, turėdamas 270 karo laivų, įskaitant 131 mirtinų linijinių laivų, valdė Atlanto vandenyną ir Karibų jūrą, kurdami karinę galią ir saugodami prekybos kelius, kurie buvo imperijos arterijos. Tų laikų Didžiosios Britanijos jūreivių vadove be rimtos priežasties buvo pažymėta, kad „Didžiosios Britanijos monarchai turi ypatingą ir suverenią valdžią vandenyne“.

 

    Priešingai, 1776 m. vasarą Amerikos karinis jūrų laivynas, kuriam Kontinentinis kongresas leido veikti praėjusį spalį, puikavosi su maždaug tuzinu laivų, kurių dydis ar ugnies galia nepriartėjo prie linijinio laivo. Per revoliucijos karą karinis jūrų laivynas paleido apie 60 karo laivų, tačiau ne daugiau, kaip pusė bet kuriuo metu tarnavo. Iki 1783 m. karališkasis laivynas išaugo iki 468 laivų, kuriuos Admiralitetas padarė siaubingai efektyviais, remdamas armiją, sutrikdydamas Amerikos prekybą ir apsaugodamas britų prekybą.

 

    Susidūręs su didžiuliais sunkumais, JAV kontinentinis kongresas kreipėsi į privačius asmenis – tai yra ginkluotus privačius laivus, turinčius teisę konfiskuoti priešo laivą. 

 

Kaip pažymėjo Nepriklausomybės deklaraciją pasirašęs Williamas Ellery iš Rod Ailendo: "Negalime su visomis surinktomis jūrų pajėgomis susidoroti su Karališkuoju laivynu. Mūsų pagrindinis tikslas turėtų būti sunaikinti Didžiosios Britanijos prekybą". 1776 m. balandžio mėn. Kongresas pradėjo leisti markės laiškus, juridinius dokumentus, leidžiančius privatiems asmenims tuo užsiimti. Karo metu jų skaičius išaugo iki 1700 – arba beveik 30 kartų didesnis už įprastą laivyną.

 

    Ericas Jay Dolinas, kelių knygų apie ankstyvąją Amerikos jūrininkystę autorius, mano, kad šie privatininkai buvo trumpai pasirodę kitose revoliucijos istorijose. Jo nuodugniai ištirtas, patraukliai parašytas „Sukilėliai jūroje“ suteikia jiems savo pripažinimą.

 

    Privatininkai, niekintojų vadinami „legalizuotais piratais“, o gerbėjų „jūros milicija“, išplaukė mažiausiai nuo XIII a., kai Anglijos karalius Henrikas III pavedė jiems atremti prancūzų išpuolius Anglijos pakrantėje. 

 

Nepaisant šio ilgo gyvenimo aprašymo, jau nekalbant apie tėvų įkūrėjų, tokių kaip Benjaminas Franklinas, Thomasas Jeffersonas ir Johnas Adamsas, pritarimą, revoliucijos metu privačios nuosavybės teisės buvo prieštaringos net tarp kolonistų. Kai kurie kritikai įrodinėjo, kad tokia praktika yra neverta civilizuotos tautos ir dėmė jaunos šalies garbei. Kiti nurodė, kad privatininkai konkuravo su žemyno armija ir kariniu jūrų laivynu dėl vyrų, atsargų ir ginklų. O dar kiti piktinosi, kad privatininkus paskatino godumas, o ne patriotizmas. Priešingas šiam paskutiniam kaltinimui yra tas, kad pagal to meto papročius šalies karinio jūrų laivyno laivų kapitonai ir įgulos taip pat turėjo papildomos piniginės motyvacijos gaudyti priešo laivus, nes jiems buvo skirta „prizo“ dalis.

 

    Norėdami atskirti privatų verslą nuo piratavimo, Kongresas, kaip ir kitos vyriausybės, taikė griežtus šios praktikos reglamentus. Privatininkų savininkai turėjo sumokėti didelę obligaciją, kuri svyravo nuo 5 000 dolerių iki 20 000 dolerių, kuri būtų konfiskuota, jei nesilaikys tvarkos. Visi sugauti laivai turėjo būti „legalizuoti“ arba pristatyti viceadmiraliteto teismui, kad būtų įrodyta, jog tai teisėti prizai. O jei privatininkai skriaudė savo kalinius ar kitaip elgėsi priešingai „civilizuotų tautų praktikai kare“, jiems grėsė griežtos bausmės. Matyt, pasak J. Dolino, taisyklės buvo veiksmingos ir įgulos paprastai laikėsi įstatymų.

 

    Privatavimas buvo neabejotinai rizikingas, bet taip pat gali būti labai pelningas. Pripažinus prizą teisėtu, laivas ir jo krovinys bus parduodami aukcione, 100 % pajamų (atėmus teismo išlaidas) padalijus savininkams, investuotojams, kapitonui, pareigūnams ir įgulai. Jei pasisektų, paprastas jūreivis už vieną kelių savaičių reisą galėtų surinkti net 500 GBP, tuo metu kvalifikuotas stalius uždirbdavo mažiau, nei 100 GBP per metus. Investuotojui sėkmingas kruizas gali atnešti tūkstančius svarų.

 

    Tarp daugelio patriotų, kurių turtai susidarė arba praplėtė privačią veiklą, buvo Nathaniel Tracy iš Newburyport, Mass., pagrindinis 47 laivų, užgrobusių iš viso 120 britų laivų, kurių krovinių vertė yra beveik 4 mln. dolerių, arba daugiau nei 80 mln. dolerių dabar. Nenuostabu, kad tiek daug turtingų amerikiečių norėjo investuoti į privačius asmenis. Tokie rizikos kapitalistai buvo George'as Washingtonas, kolegos generolai Nathanaelis Greene'as ir Henry Knoxas, Paulas Revere'as ir Elbridge'as Gerry, kiti Nepriklausomybės deklaracijos signatarai taip pat investavo.

 

    Kai kurie privatūs laivai buvo specialiai pastatyti šiam tikslui, tačiau daugelis buvo pakeisti iš žvejybos ir prekybos laivų. Kad ir kokia būtų jų kilmė, visi laivai turėjo būti greiti ir, idealiu atveju, pakankamai gerai ginkluoti, kad įbaugintų atakuojamus pasiduoti be kovos. Kadangi privatininkai neprilygo britų karo laivams, jų kapitonai dažniausiai pabėgdavo, o ne puolė nuolatinius Karališkojo laivyno darbuotojus. Tačiau kai laivas negalėjo aplenkti savo priešų arba kai potencialus prizas priešinosi, gali prasidėti kruvinas veiksmas, o „Sukilėliai jūroje“ vaizdingai atpasakoja kai kuriuos iš šių mūšių, kaip laivus su įtaigiais pavadinimais, tokiais kaip „Vengeance“, „Eagle“ ir „Defiance“ privertė atsispirti priešui.

 

    Viena įnirtingiausių šių dvikovų įvyko 1781 m. rugsėjį prie Čarlstono, S.C., kai Britanijos karą Savage užpuolė greitesnis, labiau ginkluotas amerikiečių eilinis Kongresas. Keturias valandas laivai mušdavo vienas kitą, kartais manevruodami taip arti, kad vieno laivo patrankų snukis apdegindavo priešingo laivo jūreivius. Iki to laiko, kai „Savage“ pagaliau išryškino savo spalvas, aštuoni jo įgulos nariai buvo žuvę ir 34 buvo sužeisti. Kongrese žuvo 11 žmonių, o 30 buvo sužeisti. Amerikiečių laivas buvo taip smarkiai apgadintas, kad prireikė trijų dienų remonto, kol jis galėjo pakelti bures.

 

    Didžioji dalis „Sukilėlių jūroje“ yra skirta ne kurstymui apie privačių asmenų nusikaltimų istorijas, o informuotam ir galiausiai labiau patenkinamam svarstymui apie bendrą praktikos vaidmenį revoliucijoje. Didžioji Britanija taip pat užsakė privačius laivus – beveik 2700 arba maždaug tūkstančiu daugiau, nei žemyniniai sukilėliai – ir užėmė 600–700 amerikiečių laivų. Palyginimui, sukilėliams pavyko paimti nuo 1600 iki 1800 britų laivų, kurių vertė šiandien yra apie 8 mln. GBP arba maždaug 1,5 mlrd. dolerių.

 

    Remiantis Londono „Lloyd's“, kuri draudė britų prekybinius laivus šimtmetį prieš revoliuciją, kiekvienais metais nuo 1779 iki 1782 amerikiečių privatininkai konfiskavo apie 8 % Didžiosios Britanijos komercinio laivyno. Amerikiečiai buvo ypač veiksmingi Karibų jūros regione, kur jie sutrikdė itin svarbią cukraus prekybą, kuri buvo vertinama maždaug 3 mln. GBP per metus arba dvigubai daugiau, nei visas eksportas iš Šiaurės Amerikos kartu paėmus. Iki 1778 m. žemyno privatininkai jau buvo sulaikę apie 250 britų pirklių, veikusių rajone, ir dviem trečdaliais sumažino britų prekybą. Tarp atimtų prizų buvo daugiau, nei 40 laivų, gabenusių daugiau nei 10 000 pavergtų afrikiečių – vyrų, moterų ir vaikų, kurie buvo parduodami aukcione Amerikoje ir Prancūzijos Karibų jūros regione, gėdingame epizode, kurį ponas Dolinas teisingai vadina „didžiausia privataus verslo įrašo dėme“.

 

    „Sukilėliai jūroje“ taip pat išsamiai aprašo stebinantį vaidmenį, kurį privatus verslas suvaidino Amerikos diplomatiniuose manevruose su Prancūzija. Netrukus po to, kai Benjaminas Franklinas 1776 m. gruodį atvyko į Paryžių, jis ir jo kolegos pasiuntiniai įtikino prancūzus atverti uostus tiek Prancūzijoje, tiek Karibuose amerikiečių privatininkams. Tai suteikė laivams saugų uostą ir naują rinką jų laimėjimams, ir įstūmė dar vieną pleištą tarp Didžiosios Britanijos ir jos ilgamečio varžovo. Nors Prancūzija laukė, kol po sukilėlių pergalės Saratogoje 1777 m. spalį įsitraukė į karą, jos bendradarbiavimas su privačiais asmenimis padėjo pagrindą pergalingai partnerystei, teigia J. Dolinas, atskleisdamas Didžiosios Britanijos pažeidžiamumą ir pademonstruodamas amerikiečių galimybes bei ryžtą.  

 

Galiausiai prancūzai į konfliktą pasiuntė savo laivus ir 1781 m. spalio 19 d. Jorktaune (Va.) privertė pasiduoti lordą Čarlzą Kornvalį, faktiškai užbaigdami karą.

 

    Istorikai paprastai sutinka, kad nors nedidelis žemyno laivynas narsiai kovėsi, pagalvokite apie Johno Paulo Joneso iššaukiamą „Aš dar nepradėjau kovoti! - reguliarus laivynas turėjo mažai įtakos karo baigčiai. 

 

Daug daugiau privatininkų įnešė keletą svarbių indėlių: privertė Karališkąjį karinį jūrų laivyną nukreipti turtą, aprūpino sukilėlius labai reikalingais grynaisiais ir prekėmis, sustiprino amerikiečių moralę ir ragino suerzintus britų pirklius pasisakyti už taiką. J. Dolinas įtikinamai tvirtina, kad neįvertinta „jūrų milicija“ suvaidino lemiamą vaidmenį kolonijoms iškovojant nepriklausomybę, nepaisant Didžiosios Britanijos „ypatingos ir suverenios valdžios vandenyne“.

    ---

    Naujausia J. Helferich knyga yra „Karštas laikas“ – istorinis romanas, išleistas W.H. Flint.“ [1]

1. REVIEW --- Books: America's Sailors Of Fortune
Helferich, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 July 2022: C.7.

The USA was founded after the French in 1781. October 19 played a major role in destroying the British forces at Yorktown, Va.: America's Sailors Of Fortune

"Rebels at Sea

By Eric Jay Dolin

Liveright, 302 pages, $32.50

When Britain's American colonies declared their independence in July 1776, they faced not only a larger, better-equipped army but the world's pre-eminent navy. With 270 warships, including 131 lethal ships of the line, the Royal Navy ruled the Atlantic and Caribbean, projecting military might and guarding the trade routes that were the arteries of empire. With good reason could a contemporary handbook for British sailors smugly note that "the monarchs of Great Britain have a peculiar and sovereign authority upon the ocean."

By contrast, in the summer of 1776 the American navy, which the Continental Congress had authorized the previous October, boasted about a dozen vessels, with nothing approaching a ship of the line in size or firepower. Over the course of the Revolutionary War, the navy launched some 60 warships, though no more than about half saw service at any given time. By 1783 the Royal Navy swelled to 468 ships, which the Admiralty wielded to terrible effect, supporting the army, disrupting American trade and protecting British commerce.

Confronting overwhelming odds, the Continental Congress turned to privateers -- that is, armed, privately owned vessels authorized to seize enemy shipping. As William Ellery, a signer of the Declaration of Independence from Rhode Island, pointed out, "We cannot with all the naval force we collect be able to cope with the Royal Navy. Our great aim should be to destroy the trade of Britain." Congress began issuing letters of marque, the legal documents authorizing privateers, in April 1776. During the war, their number grew to perhaps 1,700 -- or nearly 30 times the size of the regular navy.

Eric Jay Dolin, the author of several books on early American seafaring, believes that these privateers have received short shrift in other histories of the Revolution. His thoroughly researched, engagingly written "Rebels at Sea" gives them their due.

Called "legalized pirates" by their detractors and "the militia of the sea" by their admirers, privateers had been setting sail since at least the 13th century, when Henry III of England commissioned them to counter French attacks along the English coast. Despite this long resume, not to mention the endorsement of Founding Fathers such as Benjamin Franklin, Thomas Jefferson and John Adams, privateering was still controversial at the time of the Revolution, even among the colonists. Some critics argued that the practice was unworthy of a civilized nation and a stain on the young country's honor. Others pointed out that the privateers competed with the Continental army and navy for men, supplies and weapons. And still others groused that the privateers were motivated by greed rather than by patriotism. The counter to this last charge is that, under the customs of the time, the captains and crews of a nation's own navy ships also had an extra pecuniary motivation to capture enemy ships, as they were awarded a portion of the "prize."

To distinguish privateering from piracy, Congress, like other governments, imposed strict regulations on the practice. Privateers' owners were required to post a substantial bond, ranging from $5,000 to $20,000, which would be forfeited if they failed to comply. All captured ships had to be "libeled," or brought before a court of vice admiralty, to prove that they were legal prizes. And if privateersmen abused their prisoners or otherwise behaved contrary to the "practices of civilized nations in war," they faced severe penalties. Apparently, according to Mr. Dolin, the regulations were effective and crews generally hewed to the law.

Privateering was undeniably risky, but it also could be very lucrative. After a prize was ruled lawful, the vessel and its cargo would be auctioned, with 100% of the proceeds (minus court costs) divided among the owners, investors, captain, officers and crew. With luck, an ordinary seaman could collect as much as GBP 500 for a single voyage of several weeks, at a time when a skilled carpenter earned less than GBP 100 a year. For an investor, a successful cruise could net thousands of pounds.

Among the many Patriots whose fortunes were made or expanded by privateering was Nathaniel Tracy of Newburyport, Mass., principal owner of 47 ships that captured a total of 120 British vessels, with cargoes worth nearly $4 million, or more than $80 million today. No wonder so many affluent Americans were eager to invest in privateers. Such venture capitalists included George Washington, fellow generals Nathanael Greene and Henry Knox, Paul Revere and Elbridge Gerry, another signer of the Declaration of Independence.

Some privateers were specially built for the purpose, but many had been converted from fishing and merchant vessels. Whatever their origin, all the ships had to be swift and, ideally, well-enough armed to intimidate prizes into surrendering without a fight. Since privateers were no match for British ships of war, their captains generally fled instead of engaging Royal Navy regulars. But when a ship couldn't outsail its foes, or when a potential prize resisted, a bloody action could ensue, and "Rebels at Sea" vividly recounts some of these battles, as vessels with evocative names such as Vengeance, Eagle and Defiance face off against the enemy.

One of the fiercest of these duels took place in September 1781 off Charleston, S.C., when the British sloop of war Savage was attacked by the faster, more heavily armed American privateer the Congress. For four hours the ships pummeled each other, sometimes maneuvering so close that the muzzle fire of the cannons on one ship burned sailors on the opposing vessel. By the time the Savage finally struck its colors, eight of its crew were dead and 34 were wounded. On the Congress, 11 men had been killed and 30 injured. The American ship was so badly damaged that three days' repairs were required before it could raise sail. The Savage needed five days to get underway; then, as the prize was being sailed toward port, it was recaptured by another British ship.

Most of "Rebels at Sea" is dedicated not to stirring stories of the privateers' derring-do but to an informed, and ultimately more satisfying, consideration of the general role of the practice in the Revolution. Britain also commissioned privateers -- nearly 2,700, or about a thousand more than the Continentals -- and captured somewhere between 600 and 700 American ships. By comparison, the rebels managed to take perhaps 1,600 to 1,800 British vessels, conservatively valued at about GBP 8 million, or some $1.5 billion today.

According to Lloyd's of London, which was insuring British merchant ships a century before the Revolution, each year between 1779 and 1782 American privateers seized about 8% of Britain's commercial fleet. The Americans were particularly effective in the Caribbean, where they disrupted the all-important sugar trade, which was valued at around GBP 3 million a year, or twice as much as all exports from North America combined. By 1778 the Continental privateers had already captured some 250 British merchantmen operating in the area and had reduced British trade there by two thirds. Among the prizes taken were more than 40 ships transporting more than 10,000 enslaved Africans -- men, women and children who were auctioned in America and the French Caribbean, in a shameful episode that Mr. Dolin rightly calls "the greatest blemish on the privateering record."

"Rebels at Sea" also details the surprising role that privateering played in America's diplomatic maneuvering with France. Soon after Benjamin Franklin arrived in Paris in December 1776, he and his fellow envoys persuaded the French to open their ports in both France and the Caribbean to American privateers. This gave the ships safe harbor as well as a new market for their prizes, and drove yet another wedge between Britain and its longtime rival. Although France waited until after the rebel victory at Saratoga in October 1777 to enter the war, its collaboration with the privateers helped to lay the groundwork for a victorious partnership, Mr. Dolin argues, by exposing Britain's vulnerabilities and demonstrating the Americans' capabilities and determination. Ultimately, the French sent ships of their own into the conflict, and forced the surrender of Lord Charles Cornwallis at Yorktown, Va., on October 19, 1781, effectively ending the war.

Historians generally agree that although the minuscule Continental navy fought valiantly -- think of John Paul Jones's defiant "I have not yet begun to fight!" -- the regular fleet had little effect on the war's outcome. The far more numerous privateers made several important contributions: forcing the Royal Navy to divert assets, furnishing the rebels with desperately needed cash and commodities, bolstering American morale, and goading exasperated British merchants to advocate for peace. Mr. Dolin convincingly contends that the underappreciated "militia of the sea" played a critical role in the colonies winning their independence, despite Britain's "peculiar and sovereign authority upon the ocean."

---

Mr. Helferich's most recent book is "Hot Time," a historical novel published under the pen name W.H. Flint." [1]

1. REVIEW --- Books: America's Sailors Of Fortune
Helferich, Gerard. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 02 July 2022: C.7.