Kai finansuojama, naudojant sutelktinį finansavimą, gali apsimokėti būti moterimi: štai ką rodo naujas tyrimas

  „Kai moterys ieško sutelktinio finansavimo pinigų, joms gali būti naudinga pabrėžti faktą, kad jos yra moterys.

 

    Kalbant apie kapitalo užtikrinimą, moterims tradiciškai buvo daug sunkiau, nei vyrams – pavyzdžiui, moterų vadovaujamos įmonės 2020 m. gavo tik apie 2 % visų JAV rizikos pinigų.

 

    Įprasta išmintis sako, kad norėdamos padidinti savo galimybes, moterys turi sumenkinti bruožus, kurie tradiciškai siejami su jų lytimi: jos turėtų rengtis mažiau moteriškai, kalbėti gilesniu balsu, naudoti mažiau makiažo ir pan.

 

    Tačiau naujame žurnalo „Journal of Business Venturing Insights“ numeryje paskelbta, kad senieji patarimai negalioja internetiniam sutelktiniam finansavimui.

 

    Tyrimas parodė, kad sutelktinio finansavimo kampanijose moterys įkūrėjos, kurios savo lytį pabrėždavo, naudodamos žodžius ir žymas su grotelėmis, surinko daugiau lėšų, nei tos, kurios ją nuslėpė. O kai moterys pradėjo dirbti sferoje, kurioje dominuoja vyrai, pavyzdžiui, alaus, technologijų ar komiksų, jos surinko daugiau lėšų, nei moterys, kurios siekė pradėti veiklą sektoriuje, kuriame dominuoja moterys.

 

    Atrodo, kad sutelktiniam finansavimui mažiau įtakos turi veiksniai, su kuriais moterys susiduria siekdamos užtikrinti rizikos kapitalą, pvz., stereotipai apie lytį, – sako tyrėjas HenrikWesemannas, Madrido IE verslo mokyklos docentas verslumo klausimais ir Šv. Galeno universiteto Šveicarijoje dėstytojas.

 

    „Dauguma sutelktinio finansavimo platformų siūlo atlygiu pagrįstą sistemą, kuri skatina investuotojus investuoti pinigus į savo aistras“, – sako jis. „Be to, daug didesnė investuotojų dalis sutelktinio finansavimo srityje yra moterys, nei tradicinėje aplinkoje, o tai keičia investuotojų dinamiką ir interesus.

 

    Dr. Wesemannas ir jo kolega, Sankt Galeno universiteto ir Hankeno ekonomikos mokyklos Helsinkyje (Suomija) verslininkystės profesorius Joakimas Wincentas tyrinėjo sutelktinio finansavimo svetaines „Indiegogo“ ir „Kickstarter“. Jie iškrapštė svetainėse duomenis nuo 2010 iki 2020 m., kad ištirtų moterų verslininkių sėkmę sutelktinio finansavimo srityje.

 

    Tada jie įvertino kiekvienos pakopos kalbinius stilius, pavyzdžiui, žodžius, kurie tarsi signalizuoja apie moterų kalbą, pvz., „moteriškumas“ arba „motinystė“. Jie taip pat ieškojo reklaminės kalbos, tokios kaip „augimas“ ar „uždarbis“, kurie dažnai siejami su vyrais.

 

    „Visi kiti dalykai yra vienodi, moterys, vartojančios daug moteriškos kalbos, surenka vidutiniškai 10% daugiau lėšų, nei moterys, kurios vartoja mažai moteriškos kalbos“, – sakė dr. Wesemann sako. Vyrams, anot jo, „nėra statistiškai reikšmingo skirtumo tarp tų, kurie mažai arba daug vartoja vyrišką ar moterišką kalbą“.

 

    Atliekant kitą testą, daktaras Wesemannas ir jo bendraautorius peržiūrėjo 3191 moterų vykdomą kampaniją Indiegogo, kurioje vartotojams siūloma naudoti grotažymę „#femalefounder“. Iš viso 18,9 % tų kampanijų naudojo žymą su grotelėmis ir surinko vidutiniškai 62 % daugiau lėšų, nei likusios, ty beveik 4 300 dolerių daugiau už vieną kampaniją.

 

    Dr. Wesemannas teigia, kad 45 % sutelktinio finansuotojų yra moterys, todėl noras paremti kitas moteris greičiausiai yra stipresnis, nei rizikos kapitalo srityje, kur mažiau, nei 15 % sprendimus priimančių asmenų yra moterys.

 

    Daktaras Wesemannas ir jo kolega taip pat pastebėjo netikėtą dinamiką, kai moterys patenka į vyrų dominuojamą sutelktinio finansavimo nišą. Pažvelgę ​​į 2 963 kampanijas Indiegogo sektoriuose, kuriuose dominuoja vyrai 2010–2020 m., jie nustatė, kad maždaug trečdalis iš jų, kurių įkūrėjos buvo moterys, gavo vidutiniškai 28 % daugiau lėšų, nei moterys steigėjos visuose kituose sektoriuose, įskaitant moterų dominuojamose nišose, tokiose, kaip papuošalai.

 

    Daugeliui moterų dr. Wesemann sako: „Kai moteris verslininkė pradeda verslą vyrų dominuojamuose sektoriuose, pavyzdžiui, technologijų, komiksų ar žaidimų, jos mato žmogų, kuris siekia jos aistros, nepaisant sunkumų. Ir jos nori tai paremti.“

 

    Dr. Wesemannas sako: „Kalbant apie sutelktinį finansavimą, išmeskite seną rizikos kapitalo vadovą. „Sutelktinis finansavimas yra naujas, tikrai trikdantis žaidimas, suteikiantis steigėjams galimybę daryti dalykus kitaip“, – sako jis.” [1]

1. C-Suite Strategies (A Special Report) --- When Crowdfunding, It Can Pay to Be a Woman: That's what a new study concludes
Mitchell, Heidi. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 01 Aug 2022: R.7.

When Crowdfunding, It Can Pay to Be a Woman: That's what a new study concludes

   "When women are looking for crowdfunding money, they can benefit by playing up the fact that they are women.

    When it comes to securing capital, women have traditionally had a much tougher time than men -- for instance, women-led ventures received only around 2% of total U.S. venture money in 2020.

    The conventional wisdom says that to boost their chances, women must play down traits traditionally associated with their gender: They should dress less feminine, speak with a deeper voice, use less makeup and so on.

    But a new paper in the Journal of Business Venturing Insights finds that the old advice doesn't hold true for online crowdfunding.

    In crowdfunding campaigns, the research found, women founders who highlighted their gender through the words and hashtags they used raised more funds than ones who obscured it. And when women entered into a male-dominated field, such as beer, technology or comics, they raised more funds than women who sought to launch in a nongendered or female-dominated sector.

    Crowdfunding appears to be less affected by factors that women face in securing venture capital, such as stereotypes about gender, says researcher HenrikWesemann, assistant professor for entrepreneurship at IE Business School in Madrid and a lecturer at the University of St. Gallen in Switzerland.

    "Most crowdfunding platforms offer a reward-based system, which encourages investors to put money into their passions," he says. "Also, a much larger share of investors in crowdfunding is female than in traditional settings, which changes investor dynamics and interests."

    For the study, Dr. Wesemann and his colleague, Joakim Wincent, a professor of entrepreneurship at the University of St. Gallen and at the Hanken School of Economics in Helsinki, Finland, looked at the crowdfunding sites Indiegogo and Kickstarter. They scraped the sites for data from 2010 to 2020 to investigate the success of female entrepreneurs in crowdfunding, and after some culling they ended up with 28,897 women-led campaigns.

    Then they assessed each pitch's linguistic styles, such as words that seemed to signal female language, like "femininity" or "maternity." They also looked for promotional language such as "growth" or "earnings," which is often associated with men.

    "All other things equal, women who use much feminine language raise, on average, 10% more funds than women who use little feminine language,"Dr. Wesemann says. For men, he says, "there is no statistically significant difference between those who use little or much masculine or feminine language."

    In a different test, Dr. Wesemann and his co-author looked at 3,191 female-run campaigns on Indiegogo, which offers users a "#femalefounder" hashtag option. A total of 18.9% of those campaigns used the hashtag -- and raised, on average, 62% more funding than the rest, nearly $4,300 more per campaign.

    Because crowdfunders are 45% female, Dr. Wesemann says, the desire to support other women is likely stronger than in venture capital, where less than 15% of decision makers are women, he says.

    Dr. Wesemann and his colleague also found an unexpected dynamic when women enter male-dominated niches in crowdfunding. Looking at 2,963 campaigns in male-dominated sectors on Indiegogo from 2010 to 2020, they found that the roughly one-third of them that were women-founded achieved, on average, 28% more funds than women founders in all other sectors, including women-dominated niches such as jewelry.

    For many women, Dr. Wesemann says, "When they see a female entrepreneur start a business in male-dominated sectors like technology, comics or gaming, they see someone who is pursuing her passion despite the adversity. And they want to support that."

    The lesson, says Dr. Wesemann: When it comes to crowdfunding, throw out the old VC guidebook. "Crowdfunding is a new, truly disruptive game, and it provides founders an opportunity to do things differently," he says." [1]

1. C-Suite Strategies (A Special Report) --- When Crowdfunding, It Can Pay to Be a Woman: That's what a new study concludes
Mitchell, Heidi. 
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 01 Aug 2022: R.7.

 

Where are you going, Lithuania?

 

Unfortunately, serious people have been laughing at rural nature of Lithuanian business and rural nature of Lithuanian politics for a long time. During the period of Independence, we became a nation of self-serving cynics. Everything we do is sewn with white threads, it is clear that we do everything with the goal of maximum benefit for me precious personally. We fool the villagers, we prosper exploiting them. The whole world is taking advantage of our stupidity. The Chinese, Russians and Belarusians make us an example for others. Meanwhile, the Swiss are preparing to strengthen Switzerland's neutrality with a referendum. Neutrality would also be of great benefit to us in our troubled region. It is really worth holding such a referendum in Lithuania as well. The referendum would automatically throw the cynics - adventurers out of our government. Those remaining in power would stop barking at Belarus, Russia and China and find real jobs:

 

    "In a letter to the editor, one reader of the weekly newspaper "Economist" wrote that perhaps becoming a quietly prosperous, somewhat boring country, peacefully coexisting with its neighbors, where there is no place for political dramas and extremists, where political decisions are determined by careful considerations and compromises, where social inequality of the population is decreasing, where everybody has a strong sense of belonging to a group, is not a bad place at all, and can be learned from. This was in response to the editorial comment that Switzerland is boring, that it is not a country that people think of as forward-looking.

 

    Lithuania is not Switzerland, but it also has something to be proud of, namely the great progress made during the 30 years of Independence. Together with Estonia and Latvia, Lithuania can be considered an example of success, in many respects it is not inferior to the allegedly more advanced countries of Central Europe, not to mention other former Soviet republics. Lithuania is a prosperous stable democracy, it is almost unimaginable that someone would organize a coup or intend to massively falsify the elections, limit the freedom of the press or manipulate it. Unlike in the Scandinavian countries, no extreme party has won more than two percent of the vote. Only once - in 1992. - early elections were held.

 

    The achievements and progress of the Lithuanian economy are insufficiently appreciated. The country overcame major economic crises in 1991-1994, 1999, and 2008-2009, radically restructured the economy, reoriented itself to export, created a stable financial system, and consistently receives positive assessments from international assessment institutions. In terms of purchasing power, Lithuania's GDP per capita is quite impressive. Last year it exceeded $46,000 and is higher than Spain, Hungary, Poland, Latvia and Estonia. GDP according to purchasing power is neither the only nor the most reliable indicator of a country's economic condition, but it is significant.

 

    There are still flaws. For many years, the government and the country's elite were indifferent to the fate of poorer citizens and did not try to reduce social exclusion. But in the last five, six years, energetic steps have been taken to promote social justice, pensions, minimum monthly wages and various benefits have been significantly increased, so the condition of the less well-off has greatly improved, and it will improve even more in the future.

 

    Lithuania is far from Switzerland. But a hundred years ago, both Switzerland and Austria were not signposts for other countries. Their road to prosperity was not short, and Lithuania's road will not be short either. 

 

At the beginning of the century, disaster struck Lithuania when our politicians sowed a seed of vanity, announced that Lithuania, unlike Estonia, would not be satisfied with being a "golden province" (if I'm not mistaken, Lithuanians came up with this derogatory name), would not be satisfied with giving priority to ensuring the well-being of its residents. The then interim president of Lithuania, Artūras Paulauskas, said that "I see Lithuania as a kind of regional center, and Vilnius as the capital of the region". The opinion has become established that if Lithuania does not become a regional leader and remains passive, it will not have a greater role in participating in NATO and EU decision-making. Another layer of vanity was soon added - Lithuania would foster a moral politics based on values, partly because it was feared that the old European states would tend to turn away from their principles.

 

    Lithuania did not become the leader of the region because no country recognized Lithuania's leadership and it was not clear in which areas Lithuania would be the leader. The very thought gave itself to hubris. In 2006 Lithuania had 3.27 million population (now half a million less), so as much as they had its Western European metropolis with its suburbs. Lithuania did not have any special qualities to justify its claims, except for good basketball players.

 

    Russia's neighborhood affected Lithuania's politics, but leadership dreams gave it a special tone. There are significantly more Russians living in Estonia and Latvia, these two countries carried the yoke of the Russian Empire and the USSR longer than Lithuania, since they fell under Moscow's rule almost a century earlier. So the Estonians and Latvians seemed to have better conditions than our self-proclaimed Russian experts to understand the depths of the Russian soul. But they are not proud of it. It is noteworthy that the presidents of Estonia and Latvia, T. Ilves and V. Vaira-Freiberga, expressed the Russian problem more coherently and sophisticatedly, although they did not think that they were called to lead the region.

 

    Tallinn consistently allocates almost 2% of GDP to defense spending (not the 1% percentage that Lithuania sometimes did not scratch), and has never refused conscripts. About half of young people aged 18-28 serve in the army, children of the elite, such as the son of President Ilves, did not avoid service. One gets the impression that their policy towards Russia is not much different from that of Lithuania, although they avoid constant rhetorical excesses.

 

    The desire to take an effective role in international politics probably diverts the attention of the Lithuanian authorities from the need to give priority to the country's well-being and prosperity. Lots of those quixotic adventures that politicians use to prove their leadership. The most striking example is the decision to open a Taiwanese representative office without calculating the possible reaction of China. Only after five years will it be possible to more accurately determine the economic consequences, but if Lithuania does not suffer much, it will be thanks to the support of the allies. We wade into the muck, they pull us out.

 

    Recently, the Minister of Foreign Affairs, G. Landsbergis, has been talking a lot about the fact that Lithuania is gathering a coalition of countries that would help unblock the port of Odessa and thus export grain. It's pure show and bullshit. Lithuania neither participated nor was invited to participate in the negotiations on this issue, it does not have modern military equipment, which might be necessary if the unblocking of the ports could not be done without military action. There are many such examples.

 

    Leadership claims help to create misleading expectations about the behavior that Lithuania should legitimately receive. After learning that the United States had contributed by easing sanctions on Russian rail traffic to Kaliningrad, some commentators claimed that Washington had once again pandered to the Russians, and that Lithuania had to let the city and the world know that it did not agree. Here the insulted self-love spoke, connected with the tendency to see betrayals where there are none, and with exaggerated expectations that the United States should behave as Vilnius wants, because Lithuania has the right to such behavior due to its leadership. This is an unfounded illusion that shows that not only politicians have an exalted and distorted understanding of Lithuania's role."

 

 

Kur eini, Lietuva?

 

Deja, rimti žmonės seniai juokiasi iš kaimiškos  Lietuvos verslo prigimties ir kaimiškos Lietuvos politikos prigimties. Per Nepriklausomybės laikotarpį tapome savanaudžių cinikų tauta. Viskas, ką darome, susiūta baltais siūlais, aiškiai matyti, kad viską darome, siekdami tik maksimalios naudos kiekvienas asmeniškai sau. Kvailiname kaimo gyventojus, lobstame jų dėka. Visas pasaulis naudojasi mūsų kvailumu. Kinai, rusai ir baltarusiai iš mūsų daro pavyzdį kitiems. Tuo tarpu šveicarai referendumu ruošiasi sustiprinti Šveicarijos neutralumą. Neutralumas būtų labai naudingas ir mums mūsų neramiame regione. Tikrai verta surengti tokį referendumą ir Lietuvoje. Jis automatiškai išmestų cinikus - avantiūristus iš mūsų valdžios. Likusiems valdžioje tektų sustabdyti lojimą į Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos pusę ir susirasti tikrus darbus:

 

"Laiške redakcijai vienas savaitraščio „Economist“ skaitytojas rašė, kad galbūt tapti tyliai klestinčia, šiek tiek nuobodžia šalimi, taikiai sugyvenančia su kaimynais, kurioje nėra vietos politinėms dramoms ir ekstremistams, kur politinius sprendimus lemia kruopštūs svarstymai ir kompromisai, kur mažėja socialinė nelygybė ir gyventojai turi stiprų priklausymo grupei jausmą, yra visai nebloga vieta, ir iš jos galima pasimokyti. Taip buvo atsakoma į redakcijos pastabą, kad Šveicarija yra nuobodi, kad ji nėra šalis, kurią žmonės laiko žvelgiančia į ateitį.

Lietuva nėra Šveicarija, bet ir ji turi kuo didžiuotis, būtent ta didele pažanga, padaryta per 30 nepriklausomybės metų. Kartu su Estija ir Latvija, Lietuva laikytina sėkmės pavyzdžiu, ji daugeliu atžvilgiu nenusileidžia neva pažangesnėms Vidurio Europos šalims, jau nekalbant apie kitas buvusias sovietines respublikas. Lietuva yra klestinti pastovi demokratija, beveik neįsivaizduojama, kad kas nors organizuotų perversmą ar ketintų masiškai suklastoti rinkimus, jų metu ribotų spaudos laisvę ar ja manipuliuotų. Skirtingai nei Skandinavijos šalyse, nė viena kraštutinė partija nėra surinkusi daugiau negu du procentus balsų. Tik vieną kartą – 1992 m. – vyko išankstiniai rinkimai.

Lietuva nėra Šveicarija, bet ir ji turi kuo didžiuotis, būtent ta didele pažanga, padaryta per 30 nepriklausomybės metų. Kartu su Estija ir Latvija, Lietuva laikytina sėkmės pavyzdžiu, ji daugeliu atžvilgiu nenusileidžia neva pažangesnėms Vidurio Europos šalims, jau nekalbant apie kitas buvusias sovietines respublikas.

Nepakankamai įvertinti Lietuvos ūkio pasiekimai ir pažanga. Šalis įveikė stambias ūkio krizės 1991-1994 m., 1999m., ir 2008-2009 m., radikaliai pertvarkė ūkio struktūrą, persiorientavo į eksportą, sukūrė stabilią finansinę sistemą, nuosekliai sulaukia teigiamų vertinimų iš tarptautinių vertinimo įstaigų. Pagal perkamąją galią Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra gana įspūdingas. Pernai jis viršijo $46,000 ir yra aukštesnis negu Ispanijos, Vengrijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos. BVP pagal perkamąją galią nėra nei vienintelis, nei patikimiausias šalies ekonominio būklės rodiklis, bet yra reikšmingas.

Tebėra trūkumų. Ilgus metus valdžia ir šalies elitas buvo abejingas vargingesniųjų piliečių likimui, nesistengė mažinti socialinės atskirties. Bet per pastaruosius penkerius, šešerius metus imtasi energingų žingsnių skatinti socialinį teisingumą, smarkiai didinamos pensijos, minimalus mėnesinis atlyginimas bei įvairiausios pašalpos, tad mažiau pasiturinčiųjų būklė smarkiai pagerėjo, ir dar gerės ateityje.

Šimtmečio pradžioje Lietuvą ištiko nelaimė, kai mūsų politikai pasėjo tuštybės grūdą, paskelbė, kad Lietuva, skirtingai negu Estija, nesitenkins būti „auksinė provincija“ (jei neklystu, šį niekinantį pavadinimą sugalvojo lietuviai), teikianti pirmenybę savo gyventojų gerovei užtikrinti.

Lietuva toli gražu nėra Šveicarija. Bet prieš šimtą metų ir Šveicarija, ir Austrija nebuvo kelrodžiai kitoms šalims. Jų kelias į gerovę nebuvo trumpas, nebus trumpas ir Lietuvos kelias.

 

Šimtmečio pradžioje Lietuvą ištiko nelaimė, kai mūsų politikai pasėjo tuštybės grūdą, paskelbė, kad Lietuva, skirtingai negu Estija, nesitenkins būti „auksinė provincija“ (jei neklystu, šį niekinantį pavadinimą sugalvojo lietuviai), teikianti pirmenybę savo gyventojų gerovei užtikrinti. Tuometinis laikinasis Lietuvos prezidentas Artūras Paulauskas sakė, kad „matau Lietuvą kaip savotišką regiono centrą, o Vilnių – regiono sostine“. Įsitvirtino nuomonė, kad jei Lietuva netaps regiono lydere ir liks pasyvi, ji neturės didesnio vaidmens dalyvaujant NATO ir ES sprendimų priėmime. Netrukus buvo pridėtas dar vienas tuštybės sluoksnis – Lietuva puoselės vertybėmis grindžiamą dorovinę politiką, iš dalies ir dėl to, kad buvo nuogąstaujama, kad senosios Europos valstybės linkusios nusigręžti nuo savo principų.

 

Lietuva netapo regiono lyderė, nes jokia šalis nepripažino Lietuvos lyderystės ir nebuvo aišku, kuriose srityse Lietuva lyderiaus. Pati mintis atsidavė hubris. 2006 m. Lietuva turėjo 3,27 mln. gyventojų (dabar dar puse milijono mažiau), taigi tiek, kiek turėjo Vakarų Europos didmiestis kartu su savo priemiesčiais. Lietuva neturėjo jokių ypatingų savybių savo pretenzijoms teisinti, išskyrus gerus krepšininkus.

 

Rusijos kaimynystė veikė Lietuvos politiką, bet ypatingą atspalvį suteikė lyderystės svajonės. Estijoje ir Latvijoje gyvena gerokai daugiau rusų, jos nešė Rusijos imperijos ir SSSR jungą ilgiau negu Lietuva, patekusios po Maskvos padu beveik šimtmečiu ankščiau. Tad estai ir latviai lyg turėjo geresnes sąlygas negu mūsų pasiskelbę Rusijos ekspertai suprasti rusų sielos gelmes. Bet tuo jie nesididžiuoja. Įsidėmėtina, kad Estijos ir Latvijos prezidentai T. Ilvesas ir V. Vaira-Freiberga rišliau ir rafinuočiau išsakė Rusijos problemą, nors nemanė, jog buvo pašaukti vadovauti regionui.

Talinas nuosekliai skiria beveik 2% BVP gynybos išlaidoms (ne tą 1% procentą, kurio Lietuva kartais nė nesukrapštydavo), ir niekada neatsisakė šauktinių. Kariuomenėje tarnauja apie pusė 18–28 metų jaunuolių, tarnybos nevengė elito vaikai, kaip antai prezidento Ilveso sūnus. Susidaro įspūdis, kad jų politika Rusijos atžvilgiu ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos, nors vengia nesiliaujančių retorinių ekscesų.

 

Noras užimti veiksmingą vaidmenį tarptautinėje politikoje, ko gero, nukreipia Lietuvos valdžios dėmesį nuo poreikio skirti pirmenybę šalies gerovei ir klestėjimui. Daug tų donkichotiškų nuotykių, kuriais politikai siekia įrodyti savo lyderystę. Ryškiausias pavyzdys yra nutarimas atidaryti taivaniečių atstovybę, neapskaičiavus galimos Kinijos reakcijos. Tik po penkerių metų bus galima tiksliau nustatyti ūkines pasekmes, bet jei Lietuva daug nenukentės, tai bus sąjungininkų paramos dėka. Mes įbridome į mėšlą, jie mus ištraukia.

 

Pastaruoju metu užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nemažai kalbėjo, kad Lietuva buria šalių koaliciją, kuri padėtų atblokuoti Odesos uostą ir taip išgabenti grūdus. Tai grynas šou ir tuščiažodžiavimas. Lietuva derybose tuo klausimu nei dalyvavo, nei buvo kviečiama dalyvauti, ji neturi modernios karinės technikos, kuri gal būtų reikalinga, jei uostų atblokavimas neapsieitų be karinių veiksmų. Tokių pavyzdžių daug.

 

Lyderystės pretenzijos padeda sukurti klaidinančius lūkesčius dėl elgesio, kurio Lietuva turėtų teisėtai sulaukti. Sužinojus, kad JAV prisidėjo, švelninant sankcijas Rusijos geležinkelių eismui į Kaliningradą, kai kurie komentatoriai tvirtino, kad Vašingtonas eilinį kartą tūptelėjo rusams, o Lietuva turinti miestui ir pasauliui pranešti, kad tam nepritaria. Čia prabilo įžeista savimyla, susieta su polinkiu įžvelgti išdavystes, kur jų nėra, bei su perdėtais lūkesčiais, kad JAV turėtų elgtis taip, kaip Vilnius nori, nes Lietuva turi teisę į tokį elgesį dėl savo lyderiavimo. Tai nepagrįsta iliuzija, kuri rodo, jog ne tik politikai turi egzaltuotai iškreiptą Lietuvos vaidmens supratimą."