Kur eini, Lietuva?

 

Deja, rimti žmonės seniai juokiasi iš kaimiškos  Lietuvos verslo prigimties ir kaimiškos Lietuvos politikos prigimties. Per Nepriklausomybės laikotarpį tapome savanaudžių cinikų tauta. Viskas, ką darome, susiūta baltais siūlais, aiškiai matyti, kad viską darome, siekdami tik maksimalios naudos kiekvienas asmeniškai sau. Kvailiname kaimo gyventojus, lobstame jų dėka. Visas pasaulis naudojasi mūsų kvailumu. Kinai, rusai ir baltarusiai iš mūsų daro pavyzdį kitiems. Tuo tarpu šveicarai referendumu ruošiasi sustiprinti Šveicarijos neutralumą. Neutralumas būtų labai naudingas ir mums mūsų neramiame regione. Tikrai verta surengti tokį referendumą ir Lietuvoje. Jis automatiškai išmestų cinikus - avantiūristus iš mūsų valdžios. Likusiems valdžioje tektų sustabdyti lojimą į Baltarusijos, Rusijos ir Kinijos pusę ir susirasti tikrus darbus:

 

"Laiške redakcijai vienas savaitraščio „Economist“ skaitytojas rašė, kad galbūt tapti tyliai klestinčia, šiek tiek nuobodžia šalimi, taikiai sugyvenančia su kaimynais, kurioje nėra vietos politinėms dramoms ir ekstremistams, kur politinius sprendimus lemia kruopštūs svarstymai ir kompromisai, kur mažėja socialinė nelygybė ir gyventojai turi stiprų priklausymo grupei jausmą, yra visai nebloga vieta, ir iš jos galima pasimokyti. Taip buvo atsakoma į redakcijos pastabą, kad Šveicarija yra nuobodi, kad ji nėra šalis, kurią žmonės laiko žvelgiančia į ateitį.

Lietuva nėra Šveicarija, bet ir ji turi kuo didžiuotis, būtent ta didele pažanga, padaryta per 30 nepriklausomybės metų. Kartu su Estija ir Latvija, Lietuva laikytina sėkmės pavyzdžiu, ji daugeliu atžvilgiu nenusileidžia neva pažangesnėms Vidurio Europos šalims, jau nekalbant apie kitas buvusias sovietines respublikas. Lietuva yra klestinti pastovi demokratija, beveik neįsivaizduojama, kad kas nors organizuotų perversmą ar ketintų masiškai suklastoti rinkimus, jų metu ribotų spaudos laisvę ar ja manipuliuotų. Skirtingai nei Skandinavijos šalyse, nė viena kraštutinė partija nėra surinkusi daugiau negu du procentus balsų. Tik vieną kartą – 1992 m. – vyko išankstiniai rinkimai.

Lietuva nėra Šveicarija, bet ir ji turi kuo didžiuotis, būtent ta didele pažanga, padaryta per 30 nepriklausomybės metų. Kartu su Estija ir Latvija, Lietuva laikytina sėkmės pavyzdžiu, ji daugeliu atžvilgiu nenusileidžia neva pažangesnėms Vidurio Europos šalims, jau nekalbant apie kitas buvusias sovietines respublikas.

Nepakankamai įvertinti Lietuvos ūkio pasiekimai ir pažanga. Šalis įveikė stambias ūkio krizės 1991-1994 m., 1999m., ir 2008-2009 m., radikaliai pertvarkė ūkio struktūrą, persiorientavo į eksportą, sukūrė stabilią finansinę sistemą, nuosekliai sulaukia teigiamų vertinimų iš tarptautinių vertinimo įstaigų. Pagal perkamąją galią Lietuvos BVP, tenkantis vienam gyventojui, yra gana įspūdingas. Pernai jis viršijo $46,000 ir yra aukštesnis negu Ispanijos, Vengrijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos. BVP pagal perkamąją galią nėra nei vienintelis, nei patikimiausias šalies ekonominio būklės rodiklis, bet yra reikšmingas.

Tebėra trūkumų. Ilgus metus valdžia ir šalies elitas buvo abejingas vargingesniųjų piliečių likimui, nesistengė mažinti socialinės atskirties. Bet per pastaruosius penkerius, šešerius metus imtasi energingų žingsnių skatinti socialinį teisingumą, smarkiai didinamos pensijos, minimalus mėnesinis atlyginimas bei įvairiausios pašalpos, tad mažiau pasiturinčiųjų būklė smarkiai pagerėjo, ir dar gerės ateityje.

Šimtmečio pradžioje Lietuvą ištiko nelaimė, kai mūsų politikai pasėjo tuštybės grūdą, paskelbė, kad Lietuva, skirtingai negu Estija, nesitenkins būti „auksinė provincija“ (jei neklystu, šį niekinantį pavadinimą sugalvojo lietuviai), teikianti pirmenybę savo gyventojų gerovei užtikrinti.

Lietuva toli gražu nėra Šveicarija. Bet prieš šimtą metų ir Šveicarija, ir Austrija nebuvo kelrodžiai kitoms šalims. Jų kelias į gerovę nebuvo trumpas, nebus trumpas ir Lietuvos kelias.

 

Šimtmečio pradžioje Lietuvą ištiko nelaimė, kai mūsų politikai pasėjo tuštybės grūdą, paskelbė, kad Lietuva, skirtingai negu Estija, nesitenkins būti „auksinė provincija“ (jei neklystu, šį niekinantį pavadinimą sugalvojo lietuviai), teikianti pirmenybę savo gyventojų gerovei užtikrinti. Tuometinis laikinasis Lietuvos prezidentas Artūras Paulauskas sakė, kad „matau Lietuvą kaip savotišką regiono centrą, o Vilnių – regiono sostine“. Įsitvirtino nuomonė, kad jei Lietuva netaps regiono lydere ir liks pasyvi, ji neturės didesnio vaidmens dalyvaujant NATO ir ES sprendimų priėmime. Netrukus buvo pridėtas dar vienas tuštybės sluoksnis – Lietuva puoselės vertybėmis grindžiamą dorovinę politiką, iš dalies ir dėl to, kad buvo nuogąstaujama, kad senosios Europos valstybės linkusios nusigręžti nuo savo principų.

 

Lietuva netapo regiono lyderė, nes jokia šalis nepripažino Lietuvos lyderystės ir nebuvo aišku, kuriose srityse Lietuva lyderiaus. Pati mintis atsidavė hubris. 2006 m. Lietuva turėjo 3,27 mln. gyventojų (dabar dar puse milijono mažiau), taigi tiek, kiek turėjo Vakarų Europos didmiestis kartu su savo priemiesčiais. Lietuva neturėjo jokių ypatingų savybių savo pretenzijoms teisinti, išskyrus gerus krepšininkus.

 

Rusijos kaimynystė veikė Lietuvos politiką, bet ypatingą atspalvį suteikė lyderystės svajonės. Estijoje ir Latvijoje gyvena gerokai daugiau rusų, jos nešė Rusijos imperijos ir SSSR jungą ilgiau negu Lietuva, patekusios po Maskvos padu beveik šimtmečiu ankščiau. Tad estai ir latviai lyg turėjo geresnes sąlygas negu mūsų pasiskelbę Rusijos ekspertai suprasti rusų sielos gelmes. Bet tuo jie nesididžiuoja. Įsidėmėtina, kad Estijos ir Latvijos prezidentai T. Ilvesas ir V. Vaira-Freiberga rišliau ir rafinuočiau išsakė Rusijos problemą, nors nemanė, jog buvo pašaukti vadovauti regionui.

Talinas nuosekliai skiria beveik 2% BVP gynybos išlaidoms (ne tą 1% procentą, kurio Lietuva kartais nė nesukrapštydavo), ir niekada neatsisakė šauktinių. Kariuomenėje tarnauja apie pusė 18–28 metų jaunuolių, tarnybos nevengė elito vaikai, kaip antai prezidento Ilveso sūnus. Susidaro įspūdis, kad jų politika Rusijos atžvilgiu ne daug kuo skiriasi nuo Lietuvos, nors vengia nesiliaujančių retorinių ekscesų.

 

Noras užimti veiksmingą vaidmenį tarptautinėje politikoje, ko gero, nukreipia Lietuvos valdžios dėmesį nuo poreikio skirti pirmenybę šalies gerovei ir klestėjimui. Daug tų donkichotiškų nuotykių, kuriais politikai siekia įrodyti savo lyderystę. Ryškiausias pavyzdys yra nutarimas atidaryti taivaniečių atstovybę, neapskaičiavus galimos Kinijos reakcijos. Tik po penkerių metų bus galima tiksliau nustatyti ūkines pasekmes, bet jei Lietuva daug nenukentės, tai bus sąjungininkų paramos dėka. Mes įbridome į mėšlą, jie mus ištraukia.

 

Pastaruoju metu užsienio reikalų ministras G. Landsbergis nemažai kalbėjo, kad Lietuva buria šalių koaliciją, kuri padėtų atblokuoti Odesos uostą ir taip išgabenti grūdus. Tai grynas šou ir tuščiažodžiavimas. Lietuva derybose tuo klausimu nei dalyvavo, nei buvo kviečiama dalyvauti, ji neturi modernios karinės technikos, kuri gal būtų reikalinga, jei uostų atblokavimas neapsieitų be karinių veiksmų. Tokių pavyzdžių daug.

 

Lyderystės pretenzijos padeda sukurti klaidinančius lūkesčius dėl elgesio, kurio Lietuva turėtų teisėtai sulaukti. Sužinojus, kad JAV prisidėjo, švelninant sankcijas Rusijos geležinkelių eismui į Kaliningradą, kai kurie komentatoriai tvirtino, kad Vašingtonas eilinį kartą tūptelėjo rusams, o Lietuva turinti miestui ir pasauliui pranešti, kad tam nepritaria. Čia prabilo įžeista savimyla, susieta su polinkiu įžvelgti išdavystes, kur jų nėra, bei su perdėtais lūkesčiais, kad JAV turėtų elgtis taip, kaip Vilnius nori, nes Lietuva turi teisę į tokį elgesį dėl savo lyderiavimo. Tai nepagrįsta iliuzija, kuri rodo, jog ne tik politikai turi egzaltuotai iškreiptą Lietuvos vaidmens supratimą."