An Ailing America Must Adapt to a New World.

"Kate Bachelder Odell would lead you to believe that the only thing that has changed since Mikhail Gorbachev met Ronald Reagan in 1985 is the Heritage Foundation's position on America's role in the world ("What Time Is It at the Heritage Foundation?" op-ed, Oct 6). But Gorbachev no longer leads a Soviet Empire; Vladimir Putin leads Russia. More to the point, Xi Jinping's China -- not Russia -- is now America's No. 1 adversary on the world stage.

America, too, has changed in the 40 years that Mrs. Odell wants to "fast forward" through. Our debt-to-GDP ratio has tripled, a reflection of many Americans' own mounting debt. Men aren't pursuing work or marriage, much less military service. The president isn't a fearless Reagan but a feckless Joe Biden. Is it any wonder the polls Mrs. Odell encourages us to ignore indicate that the American people are growing tired of shipping billions in taxpayer dollars to Kyiv without articulating our end game?

Mrs. Odell is right to recall Reagan's assertion that "the U.S. could still summon 'the moral energy and spiritual stamina' to confront problems both at home and abroad." But to do so, we must overcome the challenges that confront Americans in this century -- not those of 40 years ago.

In this respect, Reagan remains our guiding light. A relentless prioritizer, the Teflon president spurned the backward-looking foreign-policy consensus of his day and reoriented all of America's power toward defeating the Soviet Union. Defeating enemy No. 1 is precisely what we are doing at the Heritage Foundation today.

By advocating an acceptable resolution to the conflict in Ukraine, we hope to put an end to the deaths, the decimation of our weapons reserves and the distraction of our forces from where they're most needed in the Pacific. In short, we reject the idea that conflict is ever a "strategic gift," and hold fast to Reagan's motto: "Peace through strength."

Kevin Roberts

President, the Heritage Foundation

Washington" [1]

1.  An Ailing America Must Adapt to a New World. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Oct 2023: A.14.

 

Nesibaigiantis istorijos perrašymas rodo, kad visa mūsų istorija yra melas

 

"Lietuvoje, vis labiau įsibėgėja mada peržiūrėti ir perrašyti šalies istoriją. Daugiausia tai vyksta su sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Praeities permąstymas, buvusių klaidų ir klystkelių identifikavimas savaime nėra blogas reiškinys. Sakyčiau, priešingai – tai sveikos pilietinės visuomenės bruožas. Deja, šiandieninėje Lietuvoje istorijos revizija atliekama visai kitu tikslu.

Viena vertus, perrašant istoriją siekiama nenatūraliai pagražinti praeities įvykius. Parodyti juos ne tokius, kokie buvo, o tokius – kokius šiandien norime matyti.

Sudėtingos, daugiasluoksnės ir kompleksinės situacijos supaprastinamos iki paprasčiausios dichotomijos. Geri veikėjai kovėsi su blogais. Vadinasi, gerus veikėjus turime prisiminti ir įamžinti. Blogi veikėjai taip pat turi būti įvardyti ir „sugėdinti“.

Istorijos fakultetuose ir institutuose suvokiama, kad istorija – tai ne teatro drama, kur protagonistas didvyriškai kaunasi su antagonistu. Suvokiama, kad istoriniai įvykiai klostėsi chaotiškai, veikiami daugelio faktorių ir aplinkybių. Dažnai jie būna daugiasluoksniai, persipynę, tad teatro dichotomija netinkama. O viešajame diskurse šis sudėtingumas sąmoningai panaikinamas. Istorija tampa juodai balta.

Pastaruoju metu šalyje periodiškai įsiplieskia nevaikiškos diskusijos dėl buvusių Komunistų partijos narių vaidmens šaliai atkuriant nepriklausomybę.

Viskas prasidėjo dar 2021 metais, kai „atsibusta“, jog Vilniuje ramiausiai stovi sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklas. Niekam nebuvo paslaptis, kad P. Cvirka buvo „raudonas“.

Rašytojas atvirai palaikė sovietinę valdžią ir jos lyderį Josifą Staliną. Kolaboravo su okupacine valdžia. Atkūrus nepriklausomybę, visuomenėje tarsi ir buvo konsensusas: negalime dėti lygybės ženklo tarp visų sovietinio režimo atstovų.

Sutarta, kad Salomėja Nėris, Antanas Venclova, P. Cvirka ar dar keletas asmenybių, nepaisant nevienareikšmio dabartinio vertinimo, turėtų likti šalies istorijoje. 2021 metų rudenį konsensusas sulaužytas, paminklas P. Cvirkai – nukeltas.

Jei viskas tuo ir būtų pasibaigę, istorijoje būtų galima dėti tašką. Deja, tai buvo tik pradžia.

Vasarą kilo didžiulės diskusijos dėl plano sostinėje statyti paminklą poetui ir Sąjūdžio veikėjui Justinui Marcinkevičiui. Rašytojų sąjunga puoselėjo idėją sostinėje pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui. Kritikai į viešumą ėmė kelti abejones dėl tokio įprasminimo tikslingumo.

Atseit, poetas – prieštaringai vertinama asmenybė, priklausė Komunistų partijai ir net kandidatavo į Centrinio komiteto narius. Vadinasi, tokiam asmeniui negalima Vilniuje statyti paminklo. Viskas baigėsi tuo, kad J. Marcinkevičiaus vardo skvere paminklo statybos „pakibo“.

Rugsėjį į viešumą iškilo faktas, kad net 20 dabartinių Seimo narių yra buvę Komunistų partijos nariai, tačiau apie šį faktą nutylėjo. Komunistų partijos nariu, nutylėjusiu šį fakta buvo ir Prezidentas G. Nausėda. Viešojoje erdvėje iš naujo įsižiebė diskusijos, ką Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje reiškė būti Komunistų partijos nariu.

Vieniems tai kolaboravimo ženklas ir gėdos šleifas. Kitiems – nieko tokio, nes, jų manymu, ir tuomet jie dirbo jei ne Lietuvai, tai bent žmonių gerovei.

Istoriją vertinant neatsietai, tektų pripažinti, kad Lietuvą į nepriklausomybės atgavimą vedusio Sąjūdžio gretose buvo daug Komunistų partijos narių. Tad Kovo 11-oji – ne tik dešiniojo, bet ir kairiojo flango darbo vaisius.

Toks nevienareikšmis traktavimas daliai politiškai angažuotų veikėjų nepriimtinas. Dingsta įsivaizdavimas, kad prabudusi tauta susivienijo, išsirinko sąžiningus ir bekompromisius lyderius ir numetė vergo pančius.

Jie visomis priemonėmis siekia visuomenei įpiršti savo istorinių įvykių traktavimą. Buvo tik taip, kaip jie pasakoja. O jei kas abejoja, tai tas kenkia šaliai.

Supaprastinta ir suherojinta nepriklausomybės atkūrimo istorija gal ir graži, bet neteisinga. Pagrindinis pavojus ne tai, kad dalis faktų ir aplinkybių sąmoningai ignoruojamos. Didžiausia bėda, kad tokia „ideologiškai sukarpyta“ istorija veda prie neteisingo šiandieninio pasaulio traktavimo.

Populiariuose istoriniuose pasakojimuose apie revoliucijas ypač išpučiamas masių vaidmuo. Masės tyliai piktinosi ir kentėjo, kol viena dieną kantrybė baigėsi, tad ėmė ir nuvertė karalių.

Praleidžiama svarbi elito skilimo reikšmės detalė. Visose revoliucijose yra dalis buvusio elito, kuris ne tik pereina į revoliucionierių pusę, bet ir užtikrina, kad senasis elitas reikiamu metu „sudreifuotų“. Nesiryžtų imtis jėgos veiksmų.

Angažuotai perrašinėdami istoriją iškraipome ne tik istorinius faktus, bet ir prarandame realybės pojūtį.

Kita vertus, nesibaigiantys atsigręžinėjimai į istoriją prasideda tuomet, kai viena iš dominuojančių politinių jėgų ima jausti, kad praranda įtaką, formuojant politinę darbotvarkę. Istorija tuomet tampa įrankiu partijos simpatikams sutelkti.

Politiškai tai veikia nepriekaištingai. Įvairūs ekonominiai, socialiniai klausimai stumiami į šoną. Pradedama kapstytis praeityje. Naujas praeities įvykių traktavimas naudojamas, kaip savų rėmėjų ir rinkėjų atfiltravimas nuo svetimų.

Manai, kad P. Cvirkos vardą turinčios gatvės pavadinimo neturi būti tavo mieste? Sutinki, kad J. Marcinkevičius – nevienareikšmiškai vertinama figūra, o visi buvę komunistų partijos nariai – kolaborantai, tai mums pakeliui.

Galvoji priešingai – geriausiu atveju, esi mažaraštis nesusipratėlis. Blogiausiu – tėvynės išdavikas. Tereikia isteriškai šaukti ir kiti išsigąs bei nutils.

Žiūrėk, tūptelėję oponentai perims tavo istorijos traktavimą. Galėsi nevaržomai aplinkiniams moralizuoti, kas praeityje buvo geras, o kas ne. O tai jau didžiulis politinis kapitalas.

Jei istorijos permąstymas atliekamas ne dėl naujų mokslinių žinių išgryninimo, o tampa galios žaidimu, tuomet visuomenė ima skaidytis ir nebesutarti. Priešui, esančiam už vartų, to ir tereikia." [1]

Izraeliečiai pritrenkti, nes pasiruošę „neteisingam karui“

 

    „TEL AVIV – Izraelis per trejus metus pastatė 40 mylių ilgio, modernią, aukštųjų technologijų saugumo užtvarą palei Gazos ruožą su radaru ir jutikliais, skirtais aptikti slaptus palestiniečių įsiveržimus slaptų išpuolių Izraelyje metu.

 

     Šeštadienį „Hamas“ buldozeriais ir kitomis pigiomis priemonėmis smogė per 20 pėdų aukščio tvorą, o vyrais užtvindė pro pikapų spragas ir pėsčiomis. Tai frontinis Izraelio pietų puolimas, kuris buvo didžiausias šalies sienų pažeidimas nuo 1973 m. Jom Kipur karp.

 

     Tai buvo ryškus Izraelio kariuomenės perėjimo į kibernetinius pajėgumus, žvalgybos duomenų rinkimo ir pažangiosios ginkluotės bei koncentracijos, kovojant su teroristiniais išpuoliais, ribotumas. Ginkluotosios pajėgos buvo netikėtai užkluptos dėl palyginti žemų technologijų antžeminio puolimo.

 

     Dabar Izraelio kariuomenė (IDF) ruošiasi galimai didelio masto operacijai Gazoje, kur ji turės labiau pasikliauti pėstininkais ir įprastine artilerija, sritimis, kurioms pastaraisiais metais nebuvo suteiktas prioritetas, ir kur ji gali būti įtraukta į gatvės kovos ir miesto karą.

 

     Izraelio kariuomenė „rengėsi netinkamam karui“, sakė Izraelyje įsikūrusio Tarptautinio kovos su terorizmu instituto tyrėjas Avi Jageris.

 

     Pastaruoju metu karinis dėmesys buvo nukreiptas į Vakarų Krantą, kur Izraelis dislokavo pajėgas, kad numalšintų palestiniečių kovotojų sukilimą. Izraelio žvalgybos įspėjimai apie galimą karą buvo sutelkti į šiaurę ir „Hezbollah“, „Hamas“ sąjungininko Libane, keliamą grėsmę, nurodė kariniai analitikai.

 

     Iki šeštadienio Izraelio pareigūnai plačiai tikėjo, kad Gazos ruožo ekonomikos skatinimo politika reiškia, kad JAV, Europos ir Izraelio teroristine organizacija „Hamas“ lyderiai nėra suinteresuoti pradėti tokio pobūdžio tarpvalstybinį išpuolį, kurį ji surengė.

 

     Tuo pačiu metu, kaip parodė savaitgalio įvykiai, „Hamas“ tapo sudėtingesnis. Šeštadienio puolimui buvo panaudotos raketos, karinio jūrų laivyno laivai, bepiločiai orlaiviai ir ginkluoti naikintojai, kurie pasiekė Ofakimo miestą, esantį daugiau, nei 20 mylių Izraelio viduje.

 

     „Nepaisant visų savo sudėtingų aukštųjų technologijų, ginklų, šnipinėjimo programų ir visame pasaulyje žinomos žvalgybos agentūros, Izraelis patyrė strateginę staigmeną“, – sakė Danielis Levy, buvęs Izraelio taikos derybininkas su palestiniečiais ir JAV ir Vidurio Rytų projekto, kuris veikia, prezidentas. išspręsti Izraelio ir Palestinos konfliktą.

 

      „Izraelis nebegali apsaugoti savo žmonių – ir nuo to bus sunku atsigauti.

 

     Izraelio kariuomenės atstovas sakė, kad ginkluotosios pajėgos yra susitelkusios į pergalę dabartiniame konflikte ir kad jos kalbės apie pasirengimą „Hamas“ tarpvalstybiniam išpuoliui, pasibaigus kovoms.

 

     Nors Izraelis ilgą laiką siekė įgyti technologinį pranašumą prieš jo priešus – plačiai manoma, kad jis pirmą kartą sukūrė branduolinius ginklus septintajame dešimtmetyje – per pastaruosius du dešimtmečius kariuomenė paspartino perėjimą prie pažangių oro, gynybos ir žvalgybos sistemų.

 

     Izraelio armijai 2006 m. karas su Hezbollah, kur ji kovojo su partizanais ant uolėtų pietų Libano kalvų, parodė pranašesnių bombų ir artilerijos ribas kovos su sukilimu mūšiuose, panašiai kaip JAV patirtis Afganistane ir Irake.

 

     Izraelio vadovybė pradėjo manyti, kad pagrindinės grėsmės saugumui yra ne sausumos invazijos, kaip šalis matė ankstesniuose karuose su arabų valstybėmis, tokiomis, kaip Egiptas ir Jordanija, su kuriomis ji pasirašė taikos sutartis, o netradicinės raketų ir nevalstybinių sukilėlių išpuolių keliamos grėsmės, Jagerio teigimu, iš tokių grupių, kaip „Hezbollah“ ir „Hamas“.

 

     Tuo tikslu kariuomenė investavo į žvalgybinius, kibernetinius ir gynybinius pajėgumus, kad galėtų susidoroti su „Hezbollah“ ir „Hamas“ keliama grėsme ir sumažintų augančio raketų arsenalo Irane riziką. 2011 m. ji dislokavo „Iron Dome“, kuri nukreipta į trumpojo nuotolio raketas, ir investavo į kitų sistemų, skirtų kovoti su ilgesnio nuotolio raketomis, kūrimą.

 

     2015 m. kariuomenė pradėjo rengti pertvarkymo planą, pagal kurį būtų sumažintos kovinės pajėgos ir rezervistai, teigia Jageris, paskelbęs pertvarkos tyrimą. Puskarininkių skaičius sumažintas 10 procentų iki 40 tūkst., o vyrų šauktinių tarnybos stažas sutrumpintas keturiais mėnesiais iki 32 mėnesių.

 

     Benny Gantzo, buvusio Izraelio gynybos ministro, šiuo metu šalies parlamento nariu ir Nacionalinės vienybės partijos lyderio, atstovas spaudai atsisakė komentuoti.

 

     „Galų gale jūs turite nuspręsti: investuoti į technologijas ar ne“, – sakė premjero Benjamino Netanyahu patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pareigas ėjęs Yaakovas Amidroras. „Investavimas į technologijas reiškia mažiau pinigų kitiems klausimams. Vėlesni kariuomenės vadovai perėmė estafetę, kad taptų vikresni ir labiau susitelkę į technologijas."

 

     „Kalbame apie ilgalaikį procesą, kai sausumos pajėgos IDF buvo susilpnėję“, – sakė Tel Avivo Nacionalinio saugumo studijų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas Kobi Michaelas.

 

     Izraelio kariuomenei žengiant į aukštesnes technologijas, Hamas ir Hezbollah, dešimtmetį kovoję Sirijos pilietiniame kare, pradėjo veikti, kaip įprasti kariniai priešai.

 

     „Hamas“, kontroliavęs Gazos ruožą daugiau, nei dešimtmetį, pastatė požeminių bazių karo tinklą, kaip būsimo konflikto valdymo centrą, ir tapo tikslesni, raketomis apšaudydami Izraelį." [1]

1. Israelis, Caught by Surprise, Prepared for the 'Wrong War'. Jones, Rory; Nissenbaum, Dion.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 10 Oct 2023: A.1.