Nesibaigiantis istorijos perrašymas rodo, kad visa mūsų istorija yra melas

 

"Lietuvoje, vis labiau įsibėgėja mada peržiūrėti ir perrašyti šalies istoriją. Daugiausia tai vyksta su sovietinės okupacijos laikotarpiu.

Praeities permąstymas, buvusių klaidų ir klystkelių identifikavimas savaime nėra blogas reiškinys. Sakyčiau, priešingai – tai sveikos pilietinės visuomenės bruožas. Deja, šiandieninėje Lietuvoje istorijos revizija atliekama visai kitu tikslu.

Viena vertus, perrašant istoriją siekiama nenatūraliai pagražinti praeities įvykius. Parodyti juos ne tokius, kokie buvo, o tokius – kokius šiandien norime matyti.

Sudėtingos, daugiasluoksnės ir kompleksinės situacijos supaprastinamos iki paprasčiausios dichotomijos. Geri veikėjai kovėsi su blogais. Vadinasi, gerus veikėjus turime prisiminti ir įamžinti. Blogi veikėjai taip pat turi būti įvardyti ir „sugėdinti“.

Istorijos fakultetuose ir institutuose suvokiama, kad istorija – tai ne teatro drama, kur protagonistas didvyriškai kaunasi su antagonistu. Suvokiama, kad istoriniai įvykiai klostėsi chaotiškai, veikiami daugelio faktorių ir aplinkybių. Dažnai jie būna daugiasluoksniai, persipynę, tad teatro dichotomija netinkama. O viešajame diskurse šis sudėtingumas sąmoningai panaikinamas. Istorija tampa juodai balta.

Pastaruoju metu šalyje periodiškai įsiplieskia nevaikiškos diskusijos dėl buvusių Komunistų partijos narių vaidmens šaliai atkuriant nepriklausomybę.

Viskas prasidėjo dar 2021 metais, kai „atsibusta“, jog Vilniuje ramiausiai stovi sovietmečio rašytojo ir politinio veikėjo Petro Cvirkos paminklas. Niekam nebuvo paslaptis, kad P. Cvirka buvo „raudonas“.

Rašytojas atvirai palaikė sovietinę valdžią ir jos lyderį Josifą Staliną. Kolaboravo su okupacine valdžia. Atkūrus nepriklausomybę, visuomenėje tarsi ir buvo konsensusas: negalime dėti lygybės ženklo tarp visų sovietinio režimo atstovų.

Sutarta, kad Salomėja Nėris, Antanas Venclova, P. Cvirka ar dar keletas asmenybių, nepaisant nevienareikšmio dabartinio vertinimo, turėtų likti šalies istorijoje. 2021 metų rudenį konsensusas sulaužytas, paminklas P. Cvirkai – nukeltas.

Jei viskas tuo ir būtų pasibaigę, istorijoje būtų galima dėti tašką. Deja, tai buvo tik pradžia.

Vasarą kilo didžiulės diskusijos dėl plano sostinėje statyti paminklą poetui ir Sąjūdžio veikėjui Justinui Marcinkevičiui. Rašytojų sąjunga puoselėjo idėją sostinėje pastatyti paminklą J. Marcinkevičiui. Kritikai į viešumą ėmė kelti abejones dėl tokio įprasminimo tikslingumo.

Atseit, poetas – prieštaringai vertinama asmenybė, priklausė Komunistų partijai ir net kandidatavo į Centrinio komiteto narius. Vadinasi, tokiam asmeniui negalima Vilniuje statyti paminklo. Viskas baigėsi tuo, kad J. Marcinkevičiaus vardo skvere paminklo statybos „pakibo“.

Rugsėjį į viešumą iškilo faktas, kad net 20 dabartinių Seimo narių yra buvę Komunistų partijos nariai, tačiau apie šį faktą nutylėjo. Komunistų partijos nariu, nutylėjusiu šį fakta buvo ir Prezidentas G. Nausėda. Viešojoje erdvėje iš naujo įsižiebė diskusijos, ką Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo priešaušryje reiškė būti Komunistų partijos nariu.

Vieniems tai kolaboravimo ženklas ir gėdos šleifas. Kitiems – nieko tokio, nes, jų manymu, ir tuomet jie dirbo jei ne Lietuvai, tai bent žmonių gerovei.

Istoriją vertinant neatsietai, tektų pripažinti, kad Lietuvą į nepriklausomybės atgavimą vedusio Sąjūdžio gretose buvo daug Komunistų partijos narių. Tad Kovo 11-oji – ne tik dešiniojo, bet ir kairiojo flango darbo vaisius.

Toks nevienareikšmis traktavimas daliai politiškai angažuotų veikėjų nepriimtinas. Dingsta įsivaizdavimas, kad prabudusi tauta susivienijo, išsirinko sąžiningus ir bekompromisius lyderius ir numetė vergo pančius.

Jie visomis priemonėmis siekia visuomenei įpiršti savo istorinių įvykių traktavimą. Buvo tik taip, kaip jie pasakoja. O jei kas abejoja, tai tas kenkia šaliai.

Supaprastinta ir suherojinta nepriklausomybės atkūrimo istorija gal ir graži, bet neteisinga. Pagrindinis pavojus ne tai, kad dalis faktų ir aplinkybių sąmoningai ignoruojamos. Didžiausia bėda, kad tokia „ideologiškai sukarpyta“ istorija veda prie neteisingo šiandieninio pasaulio traktavimo.

Populiariuose istoriniuose pasakojimuose apie revoliucijas ypač išpučiamas masių vaidmuo. Masės tyliai piktinosi ir kentėjo, kol viena dieną kantrybė baigėsi, tad ėmė ir nuvertė karalių.

Praleidžiama svarbi elito skilimo reikšmės detalė. Visose revoliucijose yra dalis buvusio elito, kuris ne tik pereina į revoliucionierių pusę, bet ir užtikrina, kad senasis elitas reikiamu metu „sudreifuotų“. Nesiryžtų imtis jėgos veiksmų.

Angažuotai perrašinėdami istoriją iškraipome ne tik istorinius faktus, bet ir prarandame realybės pojūtį.

Kita vertus, nesibaigiantys atsigręžinėjimai į istoriją prasideda tuomet, kai viena iš dominuojančių politinių jėgų ima jausti, kad praranda įtaką, formuojant politinę darbotvarkę. Istorija tuomet tampa įrankiu partijos simpatikams sutelkti.

Politiškai tai veikia nepriekaištingai. Įvairūs ekonominiai, socialiniai klausimai stumiami į šoną. Pradedama kapstytis praeityje. Naujas praeities įvykių traktavimas naudojamas, kaip savų rėmėjų ir rinkėjų atfiltravimas nuo svetimų.

Manai, kad P. Cvirkos vardą turinčios gatvės pavadinimo neturi būti tavo mieste? Sutinki, kad J. Marcinkevičius – nevienareikšmiškai vertinama figūra, o visi buvę komunistų partijos nariai – kolaborantai, tai mums pakeliui.

Galvoji priešingai – geriausiu atveju, esi mažaraštis nesusipratėlis. Blogiausiu – tėvynės išdavikas. Tereikia isteriškai šaukti ir kiti išsigąs bei nutils.

Žiūrėk, tūptelėję oponentai perims tavo istorijos traktavimą. Galėsi nevaržomai aplinkiniams moralizuoti, kas praeityje buvo geras, o kas ne. O tai jau didžiulis politinis kapitalas.

Jei istorijos permąstymas atliekamas ne dėl naujų mokslinių žinių išgryninimo, o tampa galios žaidimu, tuomet visuomenė ima skaidytis ir nebesutarti. Priešui, esančiam už vartų, to ir tereikia." [1]