Kaip laimėti karą --- Karas, kurį galėjo kariauti Izraelis --- Siaubingas Hamas puolimas pareikalavo tvirto atsako, tačiau Izraelis per daug priklausė nuo karinės galios ir nepakankamai nuo diplomatijos bei politinės vizijos

 

 

Izraelis yra per maža šalis, kad galėtų užsiauginti normalius lyderius. Tokios mažos šalys neturi ateities.

 

„Po 2023 m. spalio 7 d. teroristinių išpuolių Izraelis turėjo ne tik teisę reaguoti, bet ir būtinybę: parodyti, kad „Hamas“ sumokės didelę kainą už jo žiaurumą, neleisti nusikaltėliams vėl žudyti ir atgauti tuos, kurie buvo paimti įkaitais.

 

     Tačiau Izraelio atsako planas ir vykdymas – tiek jo taktiniai sprendimai, tiek strateginiai tikslai – buvo ir tebėra pasirinkimo reikalas. Ir beveik visi šie pasirinkimai buvo neproduktyvūs. Dėl Izraelio veiksmų jam pablogėjo, o tai labai brangiai kainavo jam pačiam ir jo santykiams su JAV bei daug nekaltų palestiniečių gyvenimu.

 

     Visa tai nebuvo neišvengiama, net jei Izraelis, suprantama, siekė keršto. Per daugiau nei penkis mėnesius trukusį konfliktą kiekvienu momentu buvo galima rasti geresnių variantų.

 

     Izraelio armija vykdė didelio masto karines operacijas visoje Gazos ruože, taikydamasis į vietas, kurios, anot jo, buvo okupuotos arba naudotos Hamas. Jos pačios skaičiavimais, ji nužudė daugiau, nei 13 000 Hamas kovotojų iš maždaug 30 000 prieškaryje. Tai apima kai kuriuos grupuotės lyderius, bet ne pačius vyresnius ar net ne visus tuos, kurie planavo spalio 7 d. išpuolius. Pasak Gazos sveikatos ministerijos, kuri neskiria civilių ir „Hamas“ kovotojų, iki šiol Izraelio operacija nusinešė daugiau, nei 31 000 Gazos gyventojų gyvybių.

 

     Savo ruožtu Izraelis nuo sausumos operacijos pradžios prarado apie 250 karių ir dar 1500 buvo sužeista. Trys įkaitai buvo išgelbėti, o dar tris netyčia nužudė Izraelio kariai. Dar 109 buvo grąžinti derybų ir mainų būdu. Liko maždaug 130 įkaitų, o dar gyvų skaičius svyruoja nuo 75 iki 100.

 

     Izraelis taip pat sumokėjo didelę ekonominę konflikto kainą. Jos BVP per paskutinį 2023 m. ketvirtį sumažėjo beveik 20 % metiniu pagrindu. Dėl to Moody's vasario mėn. sumažino šalies kredito reitingą.

 

     Pastaraisiais mėnesiais Izraelio suvokimas smarkiai pasikeitė visame pasaulyje. Kovo mėnesį atlikta „Gallup“ apklausa parodė, kad 58% respondentų JAV labai arba daugiausia palankiai vertina Izraelį, o tai yra 10% mažiau, nei pernai ir yra žemiausias vertinimas per pastaruosius 20 metų. Dar blogiau, kad JAV dabar yra vienintelė išsivysčiusi šalis, turinti palankų Izraelio reitingą. Arabų šalyse išaugo pasipriešinimas diplomatiniam Izraelio pripažinimui ir atėjo nauja karta, kuri karštai priima Palestinos reikalą. Tuo tarpu atsakas prieš Izraelį paskatino Iraną, pagrindinį Hamas rėmėją.

 

     Kalbant apie ateitį, planas, kurį Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu paskelbė vasarį „kitai dienai po“, kai baigsis konfliktas Gazoje, yra nepaprastai nerealus. Iš esmės tai yra Izraelio neterminuotos karinės Gazos okupacijos planas, numanomai remiant vietos Palestinos atstovams ir finansuojant arabų bei Europos vyriausybių. Toks bendradarbiavimas mažų mažiausiai tikėtinas, ir, kaip Izraelis turi pagrindo žinoti iš savo ankstesnės patirties Gazoje ir Libane, karinė okupacija visada sukelia ilgalaikį pasipriešinimą.

 

     Netanyahu plano nebuvimas, numanomas sprendimas neaukštinti Palestinos valdžios (PA), kuri, nepaisant visų jos trūkumų, tebėra geriausia ir, galbūt, vienintelė Izraelio saugumo partnerė Vakarų Krante ir Gazos ruože. Galima teigti, kad būtent todėl į jo planą neįtraukta PA.

 

     Bėgant metams, iki spalio 7 d. Netanyahu laikėsi „skaldyk ir valdyk“ požiūrio į palestiniečius, parodydamas žalią šviesą Kataro paramai „Hamas“ ir nuolat žemindamas PA. Žinant, kad „Hamas“ amžinai nepriimtinas beveik visiems izraeliečiams, ši politika leido nuoseklioms Netanyahu vadovaujamoms vyriausybėms, kurios pasisakė už Vakarų Kranto gyvenviečių plėtrą ir priešinosi Palestinos valstybei, ginčytis, kad Izraelis neturi partnerio tarp palestiniečių taikos susitarimui.

 

     Visa tai kelia akivaizdų klausimą: ką dar Izraelis galėjo ir turėjo padaryti, kai šie traumuojantys įvykiai vystėsi?

 

     Vienas dalykas buvo laukti. Daug kalbama apie paraleles tarp spalio 7 d. išpuolių ir to, su kuo JAV susidūrė po 2001 m. rugsėjo 11 d. Šiame palyginime dažnai prarandamas faktas, kad JAV karinės operacijos, skirtos nuversti Afganistano Talibano vyriausybę už prieglobstį Al Qaeda neprasidėjo beveik mėnesį. Kiti lemtingi sprendimai, įskaitant misijos išplėtimą ir amerikiečių karių skaičiaus padidinimą, nebuvo įvykdyti mėnesius ar net metus.

 

     Jei Izraelis būtų laukęs prieš atsakymą po spalio 7 d., „Hamas“ žiaurumai būtų dominuojantys naujienose, o tai leistų Izraeliui sutelkti tarptautinį dėmesį į barbarišką išpuolį, kurį įgalino grupuotės rėmėjai Teherane. Naujos sankcijos galėtų būti įvestos prieš Iraną; pagalba Hamas iš Kataro ir kitų galėjo būti sustabdyta. Iranui ir „Hamas“ galėjo būti daromas spaudimas paleisti įkaitus.

 

     Toks požiūris nebūtų užkirtęs kelio kariniam atsakui. Iš tikrųjų Izraeliui reikėjo atkurti atgrasymą ir nubausti nusikaltėlius. Tačiau atsakomosios atakos turėjo būti tikslesnės, pirmenybę teikiant Hamas vadovybės ir pagrindinių kovotojų pašalinimui, kiek leido žvalgyba. 

 

Izraelis turėjo labiau pasikliauti mažų dalinių operacijomis, o ne bombardavimu iš oro, nes tai daro daug didesnę žalą civiliams gyventojams.

 

     Tokia tikslinė kampanija galėjo užtrukti mėnesius, net metus, o kai kurie Hamas kovotojai, įsitaisę mokyklose ir ligoninėse, būtų išvengę bausmės. Tačiau tai būtų buvę geriau, nei nužudyti tūkstančius civilių, toliau radikalizuoti palestiniečius ir susvetimėti regione bei pasaulyje.

 

     Tai gali atrodyti pernelyg lengvas įvertinimas žinant, ką žinome dabar, tačiau tokie argumentai buvo viešai išdėstyti nuo pat pradžių. Kai paaiškėjo spalio 7 d. atakos mastas ir pobūdis, nemažai Izraelio politikų ir žinovų, taip pat amerikiečių, turinčių atitinkamos karinės patirties, perspėjo, kad didelio masto karinis atsakas pakenks Izraelio reikalams ir taps pliusu „Hamas“ rankose.

 

     Izraelis galėjo saugiai sulėtinti savo karines pastangas, stengdamasis suprasti nesėkmes, dėl kurių įvyko spalio 7 d. košmaras. Žvalgybos ištekliai galėjo būti nukreipti, gynybos ištekliai perskirstyti. Kaip įrodė įvykiai, Izraeliui niekada nebuvo realu pasiekti užsibrėžto tikslo išnaikinti Hamasą. Daugelis grupės narių išliks, o jos dogmos elementai išliks ir net plis. Tačiau buvo ir tebėra įmanoma smarkiai apriboti grupės karinius pajėgumus ir jos ideologijos pasiekiamumą.

 

     Tačiau visas kitas Izraelio atsako nesėkmes nustelbė politinio komponento nebuvimas. Karinė jėga yra būtinas, bet nepakankamas strategijos elementas.

 

     Karas gali būti politika kitais būdais, kaip nurodė Clausewitzas, tačiau karui, vykstančiam be politinės krypties, lemta žlugti.

 

     Čia naudinga grįžti į spalio 7 d. ir apsvarstyti „Hamas“ atakos motyvus. Vienas iš jų buvo sugadinti Saudo Arabijos planą normalizuoti santykius su Izraeliu. Kitas tikslas buvo parodyti, kad tik „Hamas“ gali paskatinti Palestinos reikalą, kad arabų valstybės, tokios, kaip Saudo Arabija, akivaizdžiai nesidomėjo ir kad PA yra pernelyg beatodairiška ir korumpuota.

 

     Pastarųjų kelerių metų Izraelio politika galėjo būti skirta įrodyti, kad „Hamas“ klydo šiais klausimais. Tai būtų reiškę įrodymą, kad yra geresnių būdų, nei smurtas skatinti teisėtus Palestinos interesus. Izraelis būtų turėjęs aiškiai parodyti, kad yra pasirengęs dirbti su palestiniečiais, kurie vengia naudoti jėgą ir nori taikiai sugyventi. Toks atvirumas, kuriant Palestinos valstybę, būtų ėjęs kartu su išteklių perdavimu, pajėgumų didinimu ir Izraelio gyvenviečių apribojimais, kad nebūtų per anksti nuspręsta dėl būtino teritorinio padalijimo.

 

     Toks požiūris galėjo nepasisekti, kaip liudija daugybė nesėkmingų praeities taikos pastangų. Jis nebūtų davęs palestiniečiams visko, ko jie norėjo, bet būtų suteikę jiems politinį horizontą ir daugiau, nei jie kada nors galėjo tikėtis iš smurto.

 

     Izraelio valdančioji koalicija, deja, tokį diplomatinį ryšį laiko visiškai nepriimtinu. Taip pat tiesa, kad platesnė Izraelio visuomenė net iki spalio 7 d. nematė jokios svarios priežasties vėl bendrauti su palestiniečiais. Šiandien apklausos rodo, kad dauguma izraeliečių pasisako už bandymą visiškai sunaikinti „Hamas“, kad ir kaip tai būtų nepasiekiama jėga ir nepaisant, akivaizdžiai didėjančių, išlaidų Izraeliui.

 

     Tačiau lyderystė yra visuomenės nuomonės formavimas, o ne jos sekimas. Ir Izraeliui ypač trūko tokio pobūdžio lyderių.

 

     Taigi, ką Izraelis gali ir turėtų daryti toliau? Tai yra neatidėliotini klausimai, nes humanitarinė krizė Gazoje gilėja ir prasideda musulmonų šventasis mėnuo Ramadanas, kurio istorija kelia įtampą tarp palestiniečių ir izraeliečių.

 

     Pirma, neatsižvelgiant į tai, ar „Hamas“ sutinka su nauja kovų pertrauka, Izraelis turėtų nutraukti dideles karines operacijas, įskaitant planuojamą Rafaho puolimą, paskutinę „Hamas“ tvirtovę Gazoje ir kur dabar gyvena daugiau, nei milijonas beviltiškų palestiniečių. pabėgėlių. Kaip sakė prezidentas Bidenas, didelė operacija Rafoje „peržengs raudoną liniją“ dėl masinių civilių aukų, kurios beveik neabejotinai atsiras. Didžiųjų karinių operacijų nutraukimas nebūtų tas pats, kas visiškos paliaubos – Izraelis turi turėti galimybę sekti asmenis, atsakingus už spalio 7 d., arba bet ką, planuojantį naujas atakas, tačiau tai suteiktų Gazos Ruožo civiliams atokvėpį nuo bombardavimo ir taptų lengviau jiems pateikti labai reikalingų maisto, vaistų ir kitų reikmenų.

 

     Izraelis taip pat turėtų bendradarbiauti su JAV, Jungtinėmis Tautomis ir arabų valstybėmis, siekdamas užtikrinti, kad tokia pagalba patektų į Gazą. Tai reiškia ne tik leidimą šioms šalims atgabenti humanitarinę pagalbą per oro laivynus arba laikiną Gazos ruožo prieplauką, kurią stato JAV, Izraelis turi aktyviai palengvinti pagalbos pristatymą per savo sausumos sienos kirtimo punktus, kad būtų galima patekti atitinkamas atsargas ir kontroliuoti jų paskirstymą. . Izraelio sprendimas šią savaitę atverti naują sausumos kelią pagalbai patekti į Gazą iš šiaurės yra sveikintinas žingsnis, tačiau reikia daug daugiau.

 

     Galiausiai, JAV ir kitos sąjungininkės turėtų spausti Izraelį, kad šis suformuluotų principus, kurie padėtų palestiniečiams eiti politiniu keliu: ko iš jų būtų tikimasi ir ką Izraelis būtų pasirengęs daryti mainais. Šiandieninėmis aplinkybėmis neįsivaizduojama pradėti derėtis dėl Palestinos valstybės sąlygų, tačiau dar ne per anksti bandyti įtikinti Izraelio visuomenę priimti šią idėją. Per ateinančius kelerius metus tai gali leisti pradėti derybas dėl Palestinos valstybės sukūrimo ir turėti galimybę pasisekimui.

 

     Izraelis galėtų plėtoti šiuos principus, bendradarbiaudamas su JAV, Saudo Arabija ir tomis arabų valstybėmis, su kuriomis jis palaiko oficialius diplomatinius santykius. Turėdami patikimą veiksmų planą, Saudo Arabija, greičiausiai, sutiktų normalizuoti santykius su Izraeliu ir kartu su kitomis turtingomis arabų valstybėmis, tokiomis, kaip Jungtiniai Arabų Emyratai, padėti finansuoti Gazos ruožo atstatymą. Kelios arabų valstybės gali susitarti laikinai užtikrinti saugumo pajėgas, kad palaikytų tvarką Gazos ruože. Politinis planas galėtų būti įtrauktas į JT Saugumo Tarybos rezoliuciją, kuri savo ruožtu galėtų būti regioninės taikos konferencijos pagrindu.

 

     Pernelyg gerai suprantu, kad toks kelias yra nepriimtinas dabartinei Izraelio valdančiajai koalicijai ir didelei Izraelio visuomenės daliai, kuri vis dar kenčia nuo spalio 7 d. traumos ir besitęsiančios įkaitų krizės. Tačiau JAV gali pradėti apie tai viešai diskutuoti, siekdamos sukelti diskusiją, kaip šią savaitę savo kalboje bandė daryti Senato daugumos lyderis Charlesas Schumeris, dešimtmečius tvirtas Izraelio rėmėjas.

 

     Šios viešos diskusijos esmė turi būti Palestinos valstybės sąvoka, kad ir kokios būtų jos suvereniteto ribos. Jis reikalingas ne tik todėl, kad palestiniečiai, norintys taikiai sugyventi kartu su Izraeliu, to nusipelno, bet todėl, kad Izraeliui reikia tokio rezultato, jei nori išlikti saugia, klestinčia, žydų ir demokratine šalimi. Tai nėra, kaip kai kurie siūlė, atlygis už terorą. Tai geriausias ir, be abejo, vienintelis būdas marginalizuoti „Hamas“ ir atkurti reikiamą paramą Izraeliui regione ir pasaulyje.

 

     Krizės gali būti akušerės pokyčiams arba padvigubinti status quo. Ne išimtis ir spalio 7 d. Izraelis gali priimti tokią ateitį, kurią propaguoja kai kurie buvę Izraelio ministrai pirmininkai ir Bideno administracija, kuri gali lemti tvarią taiką su arabų pasauliu ir Izraelio bei Palestinos susitaikymą. Arba jis gali toliau keliauti Netanyahu sukurtu keliu, kuris yra okupacijos ir amžinų karų kelias.

 

     JAV gali paskatinti Izraelį pasirinkti pirmąjį, pasitelkdama įtikinėjimus, paskatas ir, jei reikia, bausmes, įskaitant sąlygas JAV tiekiamų ginklų naudojimui ir diplomatinių bei ekonominių sankcijų, susijusių su gyvenviečių veikla ir aneksija, įvedimu. Abiejų JAV partijų administracijos iš eilės iš esmės išvengė tokių sunkių pasirinkimų. Jų užsispyrimas pasirodė brangus. Ir JAV, ir Izraelis pasiekė tašką, kai įsitikinimas, kad nereikia rinktis, jau yra pasirinkimas.

     ---

     Richardas Haassas yra Užsienio santykių tarybos prezidentas emeritas ir „Centerview Partners“ vyresnysis patarėjas. Jis dirbo prezidento George'o H.W. Busho vyresniuoju Artimųjų Rytų patarėju ir prezidento George'o W. Busho vadovaujamo Valstybės departamento politikos ir planavimo direktorius." [1]

 

Izraelis panaudojo II pasaulinio karo laikų taktiką: atakuoti su visa šiuolaikinės armijos technine galia taikius gyventojus ir išbaidyti juos iš jų gyvenamos teritorijos. Tai suveikė iškart po II pasaulinio karo. Palestiniečiai iš baimės paliko jų namus izraeliečiams ir tapo pabėgėliais Gazoje ir kitur. Dabar žmonės jau suprato šį žaidimą ir taip lengvai jų teritorijos nepalieka. Interneto laikais dar visas šis baidymas šiuolaikinių ginklų sukeltomis žudynėmis greitai tampa viso pasaulio rūpesčiu ir nelabai gerai baigiasi baidytojams, ypač jei jų ekonomika yra maža ir atvira. Neilgai gaideliu pašokinėsi prieš visą pasaulį.

1. REVIEW --- The War That Israel Could Have Fought --- The horrific assault by Hamas demanded a firm response, but Israel has depended too much on military might and not enough on diplomacy and political vision. Haass, Richard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 16 Mar 2024: C.

How To Win A War --- The War That Israel Could Have Fought --- The horrific assault by Hamas demanded a firm response, but Israel has depended too much on military might and not enough on diplomacy and political vision

 

 Israel is too small country to produce normal leadership. Such small countries have no future.

 

"In the wake of the terrorist attacks of Oct. 7, 2023, Israel had not just the right to respond but the necessity: to show that Hamas would pay a high price for its savagery, to keep the perpetrators from killing again and to recover those who had been taken hostage.

But the design and conduct of Israel's response -- both its tactical decisions and its strategic aims -- have been, and remain, a matter of choice. And almost all of those choices have been counterproductive. Israel's actions have left it worse off, at a great cost to itself and its relationship with the U.S. and in the lives of innocent Palestinians.

None of this was inevitable, even as Israel understandably sought revenge. Better options were available at every juncture over the course of more than five months of conflict.

Israel has carried out large-scale military operations throughout Gaza, targeting locations it says were occupied or used by Hamas. By its own estimates it has killed more than 13,000 Hamas fighters out of a prewar total of some 30,000. This includes some leaders of the group but not the most senior, or even all of those who planned the Oct. 7 attacks. To date, Israel's operation has resulted in the deaths of more than 31,000 Gazans, according to the Gazan Ministry of Health, which doesn't distinguish between civilians and Hamas fighters.

For its part, Israel has lost some 250 soldiers, with another 1,500 wounded, since the start of its ground operation. Three hostages have been rescued, while another three were accidentally killed by Israeli soldiers. Another 109 have been returned through negotiations and exchanges. Approximately 130 hostages remain, with estimates of the number still alive ranging from 75 to 100.

Israel has also paid a substantial economic price for the conflict. Its GDP fell by nearly 20% on an annualized basis in the last quarter of 2023. As a result, Moody's downgraded the country's credit rating in February.

Recent months have seen perceptions of Israel turn sharply negative around the world. A March Gallup poll found that 58% of respondents in the U.S. hold a very or mostly favorable view of Israel, 10% below this time last year and the lowest it has been in 20 years. Worse, the U.S. is now the only developed country with a net favorable rating of Israel. In Arab countries, opposition to diplomatic recognition of Israel has spiked and a new generation has come to fervently embrace the Palestinian cause. Meanwhile, the backlash against Israel has emboldened Iran, the principal backer of Hamas.

As for the future, the plan that Israel's Prime Minister Benjamin Netanyahu released in February for "the day after," when the conflict in Gaza comes to an end, is wildly unrealistic. It is basically a plan for Israel's open-ended military occupation of Gaza, with the presumed support of local Palestinian representatives and funding from Arab and European governments. Such cooperation is unlikely, to say the least, and as Israel has reason to know from its previous experience in Gaza and Lebanon, military occupation invariably breeds lasting resistance.

Implicit by its absence from Netanyahu's day-after plan is a decision not to elevate the role of the Palestinian Authority (PA), which for all its flaws remains the best and potentially only security partner for Israel in both the West Bank and Gaza. Arguably, this is exactly why his plan excludes the PA.

In the years leading up to Oct. 7, Netanyahu pursued a divide-and-conquer approach to the Palestinians, giving a green light to Qatar's support of Hamas while constantly denigrating the PA. Knowing that Hamas is forever unacceptable to almost all Israelis, this policy allowed successive Netanyahu-led governments, which favored the expansion of West Bank settlements and opposed a Palestinian state, to argue that Israel had no Palestinian partner for a peace deal.

All of which raises an obvious question: As these traumatic events unfolded, what else could and should Israel have done?

One thing was to wait. Much is said about the parallels between the Oct. 7 attacks and what the U.S. faced in the aftermath of Sept. 11, 2001. Often lost in this comparison is the fact that U.S. military operations to oust Afghanistan's Taliban government for providing sanctuary to al Qaeda did not begin for nearly a month. Other fateful decisions, including enlarging the mission and increasing the number of American soldiers on the ground, did not happen for months or even years.

Had Israel waited to respond after Oct. 7, Hamas's atrocities would have dominated the news, allowing Israel to focus international attention on the barbaric attack, made possible by the group's backers in Tehran. New sanctions could have been imposed against Iran; aid to Hamas from Qatar and others could have been halted. Pressure could have been raised on both Iran and Hamas to release the hostages.

This approach would not have precluded a military response. Indeed, Israel needed to restore deterrence and punish the perpetrators. But retaliatory attacks should have been more precise, giving priority to eliminating Hamas's leadership and key fighters as intelligence allowed. Israel should have relied more on small-unit operations rather than aerial bombardment, which causes far greater collateral damage to civilian populations.

Such a targeted campaign might have taken months, even years, and some Hamas fighters who embedded themselves in schools and hospitals would have escaped punishment. But this would have been preferable to killing thousands of civilians, further radicalizing the Palestinian population and alienating the region and the world.

This might seem like too easy an assessment to make knowing what we do now, but such arguments have been publicly articulated from the start. As the scope and nature of the Oct. 7 attack became clear, a number of Israeli politicians and pundits, along with Americans with relevant military experience, warned that a large-scale military response would hurt Israel's cause and play into the hands of Hamas.

Israel could have safely slowed down its military efforts as it worked to understand the failures that made possible the nightmare of Oct. 7. Intelligence assets could have been redirected, defense resources reallocated. As events have proved, it was never realistic for Israel to achieve its stated goal of eradicating Hamas. Many of the group's members will survive, and elements of its dogma will persist and even spread. But it was, and still is, possible to sharply limit the group's military capacity and the reach of its ideology.

Overshadowing all of these other failures in Israel's response, however, has been the absence of a political component. Military force is a necessary but not sufficient element of strategy.

War may be politics by other means, as Clausewitz famously observed, but war conducted without a political track is destined to fail.

Here it is useful to go back to Oct. 7 and consider Hamas's motivations for the attack. One was to spoil Saudi Arabia's plan to normalize relations with Israel. Another was to show that only Hamas could advance the Palestinian cause, that Arab states like Saudi Arabia were clearly not interested and that the PA was too feckless and corrupt.

Israeli policy over the past several years could have focused on proving Hamas wrong on these points. This would have meant demonstrating that there were better paths than violence available to promote legitimate Palestinian interests. It would have required Israel to make clear it was prepared to work with Palestinians who eschewed the use of force and wished to coexist peacefully. Such openness to building a Palestinian state would have been accompanied by transfers of resources, to build capacity, and limits on Israeli settlements, so as not to prejudge necessary territorial division.

An approach along these lines might not have succeeded, as the many failed peace efforts of the past testify. It would not have given the Palestinians all that they wanted, but it would have given them a political horizon, and more than they could ever expect to garner from violence.

Israel's ruling coalition has unfortunately deemed such diplomatic outreach completely unacceptable. It is also true that the wider Israeli public, even before Oct. 7, saw no compelling reason to re-engage with the Palestinians. Today, polls show that a majority of Israelis favor attempting to completely destroy Hamas, no matter how unachievable that might be through force and despite the visibly mounting costs for Israel.

But leadership is about shaping public opinion, not following it. And Israel has been notably lacking in leaders of this sort.

So what can and should Israel do going forward? These are urgent questions as the humanitarian crisis in Gaza deepens and the Muslim holy month of Ramadan begins, with its history of raising tensions between Palestinians and Israelis.

First, and regardless of whether Hamas agrees to a new pause in the fighting, Israel should bring an end to major military operations, including the planned assault on Rafah, the last Hamas stronghold in Gaza and the home now of well over a million desperate Palestinian refugees. As President Biden has said, a major operation in Rafah would "cross a red line" because of the mass civilian casualties that would almost certainly result. Ceasing major military operations would not be the same as a total cease-fire -- Israel must be able to go after those responsible for Oct. 7 or anyone planning new attacks -- but it would give civilians in Gaza a respite from bombing and make it easier to provide them with much-needed food, medicine and other supplies.

Israel should also work with the U.S., the United Nations and Arab states to ensure that such relief enters Gaza. That doesn't just entail allowing those countries to bring in humanitarian aid through airdrops or the temporary Gaza pier being constructed by the U.S. Israel must actively facilitate the delivery of aid through its land border crossings so that adequate supplies can enter and distribution can be controlled. Israel's decision this week to open up a new land route for aid to enter Gaza from the north is a welcome step, but much more is needed.

Finally, the U.S. and other allies should press Israel to articulate the principles that would inform a political path forward for Palestinians: what would be expected from them and what Israel would be prepared to do in return. It is unthinkable in today's circumstances to begin to negotiate the terms of a Palestinian state, but it is not too soon to try to begin persuading the Israeli public to accept the idea. Over the next few years, this might allow negotiations on the creation of a Palestinian state to commence and have a chance of succeeding.

Israel could develop these principles in collaboration with the U.S., Saudi Arabia and those Arab states with whom it has formal diplomatic relations. With a credible roadmap in place, the Saudis would likely agree to normalize relations with Israel and, along with other wealthy Arab states such as the United Arab Emirates, to help fund Gaza's reconstruction. Several Arab states might agree to provide a transitional security presence to keep order in Gaza. The political roadmap could be enshrined in a U.N. Security Council resolution, which in turn could be the basis for a regional peace conference.

I understand all too well that such a path is anathema to Israel's current governing coalition and much of the Israeli public, still consumed by the trauma of Oct. 7 and the continuing hostage crisis. But the U.S. can begin to discuss it publicly in an effort to spark a debate there, as Senate majority leader Charles Schumer, a stalwart backer of Israel for decades, tried to do in a speech this week.

At the core of this public discussion must be the notion of a Palestinian state, whatever limits might be placed on its sovereignty. It is needed not just because Palestinians willing to coexist peacefully alongside Israel deserve one, but because Israel needs such an outcome if it is to remain a secure, prosperous, Jewish and democratic country. This is not, as some have suggested, a reward for terror. It is the best and arguably only way to marginalize Hamas and rebuild necessary support for Israel in the region and the world.

Crises can either be a midwife for change or lead to a doubling down on the status quo. Oct. 7 is no exception. Israel can embrace the sort of future being advocated by a number of former Israeli prime ministers and the Biden administration, one that potentially leads to a sustainable peace with the Arab world and Israeli-Palestinian reconciliation. Or it can continue to travel down the path created by Netanyahu, which is one of occupation and forever wars.

The U.S. can encourage Israel to opt for the former through persuasion, incentives and, if need be, penalties, including placing conditions on the use of U.S.-supplied arms and imposing diplomatic and economic sanctions linked to settlement activity and annexation. Successive administrations of both parties have largely avoided such difficult choices. Their reticence has proved costly. The U.S. and Israel both have reached a point where not to choose is to choose.

---

Richard Haass is president emeritus of the Council on Foreign Relations and a senior counselor at Centerview Partners. He served as a senior Middle East adviser to President George H.W. Bush and as director of policy and planning at the State Department under President George W. Bush." [1]

 

 Israel used World War II tactics: to attack the peaceful population with all the technical power of a modern army and scare them away from the territory they live in. It worked right after World War II. Palestinians have left their homes for the Israelis out of fear and become refugees in Gaza and elsewhere. Now people have already understood this game and do not leave their territory so easily. In the age of the internet, all this fear mongering by modern weapons is quickly becoming a global concern and doesn't end well for the scaremongers, especially if their economies are small and open. It won't end well if you'll be jumping against the whole world.

 

1. REVIEW --- The War That Israel Could Have Fought --- The horrific assault by Hamas demanded a firm response, but Israel has depended too much on military might and not enough on diplomacy and political vision. Haass, Richard.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 16 Mar 2024: C.