Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2024 m. spalio 15 d., antradienis

Economics Nobel Rewards Study of Nations' Prosperity


"Why do some nations prosper while others are poor? To boil down this year's economics Nobel to a single sentence: "Institutions matter."

The Nobel Prize in Economic Sciences was awarded to Daron Acemoglu, Simon Johnson and James Robinson for work that advanced the understanding of economic disparities among countries.

Acemoglu, who was born in Istanbul, and Johnson, who was born in the U.K., are professors of economics at the Massachusetts Institute of Technology. Robinson is a professor of economics at the University of Chicago.

Acemoglu and Robinson were co-authors of "Why Nations Fail: The Origins of Power, Prosperity and Poverty," first published in 2012. Johnson was chief economist of the International Monetary Fund from March 2007 through August 2008.

"I am delighted, it is a real shock and amazing news," Acemoglu said.

The work of the three economists is based on the history of colonialism and the different ways in which national experiences have affected institutions, such as the protection of property rights or the way in which political decisions are made.

In papers and books written over a quarter-century, the three have documented why some nations, such as Britain, the U.S. and Japan, have thrived, while others, such as Sierra Leone, Uzbekistan and North Korea, haven't. 

The crux of their work is that these outcomes aren't driven by differences in geography and culture, but are a consequence of the institutions that emerged in those places.

Their broadest conclusion is that democracies are better at delivering prosperity over the long term, although they acknowledge that authoritarian governments can be effective at exploiting existing resources, such as raw materials or workers. Authoritarian forms of government typically fail to innovate, which is a strength of democracies.

"This sort of authoritarian growth is unstable and doesn't lead to innovation," Acemoglu said on Monday.

Acemoglu said that China's recent economic performance is "a challenge" to that broad finding, and said that democracies have been "going through a rough patch."

"It's essential they reclaim the higher ground of better governance and delivering for the people," he said.

In "Why Nations Fail," Acemoglu and Robinson point to the twin cities of Nogales, on each side of the U.S.-Mexico border. Though the people on either side of the border are broadly the same, sharing the same ancestors, culture, climate and even germs, the people who live on the U.S. side are vastly better off. They argue that the economic differences are driven by differences in the institutions that govern economic activity.

In the U.S., property rights are more secure, as is the ability of residents of Nogales, Ariz., to affect legislation. As a result, they are richer than residents of Nogales in the Mexican state of Sonora.

In their research, Acemoglu, Johnson and Robinson show that these institutional differences between haves and have-nots recur globally.

Central to their research is a view that places that have succeeded have inclusive political and economic institutions that help prop each other up. Inclusive economic institutions, such as an education system, a market economy and functioning financial system, encourage economic participation by a nation's people. Inclusive political institutions ensure that economic power is shared, creating a virtuous cycle.

On the other hand, "extractive" economic and political institutions create an adverse feedback loop, where elites grab economic power, backed up by the state. Under those conditions, people are less willing to engage in the economy, knowing that the fruits of their labor could be arbitrarily taken away.

An awakening experience for Acemoglu occurred when he was a teen in Turkey learning how to drive. With no driving schools, he did what other unlicensed teens did: He went to a secluded place with someone who knew how to drive and practice.

"That day the police decided to do a raid and arrest a bunch of people," he said. "It just showed what arbitrary power can get you, how much insecurity, uncertainty and potential abuse you are apt to suffer." He spent the rest of the night in jail.

Acemoglu went to the U.K. for college, and he entered the doctoral program at the London School of Economics. It was there that he met Robinson, at a seminar in 1992. Robinson was presenting. Acemoglu sat in the first row "and contradicted more or less everything I said," Robinson recalled. "And then he came out for dinner, and we sat next to each other at this Indian restaurant in Covent Garden, and we've been talking ever since."

The work of the Nobel winners addresses one of the biggest questions in economics, and one of its foundational problems: why some countries have become extremely rich by historic standards over the past few centuries, while others have lagged far behind.

In 1776, Adam Smith laid the groundwork for economics as a field of study with a book titled, "An Inquiry Into the Nature and Causes of the Wealth of Nations."

While Smith and many of his successors focused on the division of labor and openness to trade as key determinants of prosperity, the field of institutional economics has received growing attention over recent decades. Douglass North, a key influence on this year's winners, was awarded the Nobel in 1993 for bringing a historical perspective to understanding institutional change and its impact on economic outcomes.

Part of what made the three economists' work different was the data and methodologies they brought to bear on these questions.

Acemoglu met Johnson at M.I.T. in the late 1990s, and introduced him to Robinson. Soon, the three set out to understand why some former European colonies, such as the U.S. and Australia, had prospered, while others, such as much of sub-Saharan Africa, had not. The key was to find some variable that could explain the difference in the systems colonists set up.

After six months of searching, Johnson hit on one: The difference in mortality rates Europeans experienced in different colonies.

The paper the three wrote, published in 2001, argued that where fatal disease was less prevalent, such as in the U.S. and Australia, more colonists settled and were more likely to develop inclusive institutions that gave them an incentive to work and invest in shared prosperity. Where fatal diseases were prevalent, the few colonists who took that risk concentrated on extracting the greatest return in the shortest period.

"That was our first paper together, and that's the paper that really launched us," Johnson said.

Their research has focused on the historical roots of poverty and prosperity, but Acemoglu said he believes that institutions are even more important today.

"I'll be very happy if this prize contributes to having more awareness of the importance of building better institutions, building better democracy," he said. "I think those are urgent challenges for us."" [1]

It is greed and power. To control huge numbers of people, concentrated power systems are often designed. If power is concentrated in hands of a small group, only this group is prospering, a country remains destitute. China's president Xi succeeded in beating down corruption, so China is working with full potential and prospering. We, the West, drowned in greed and corruption so we are suffering. Where is my Nobel price?

1. Economics Nobel Rewards Study of Nations' Prosperity. Hannon, Paul; Lahart, Justin.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Oct 2024: A.1. 

Sterilizuokite kates, nes niekas kitas netinka kates mylinčioms moterims: ilgus metus trukusios pastangos paskatinti didesnes šeimas nebuvo sėkmingos


  „Įsivaizduokite, jei susilaukus vaikų būtų suteikta daugiau, nei 150 000 dolerių pigių paskolų, subsidijuotas mikroautobusas ir visam gyvenimui atleisti nuo pajamų mokesčių.

 

 Ar žmonės turėtų daugiau vaikų? Atsakymas, atrodo, yra ne.

 

 Tai yra vienas iš privalumų – kartu su pigia vaikų priežiūra, papildomomis atostogomis ir nemokamomis vaisingumo gydymo paslaugomis – kurios buvo išdalintos tėvams įvairiose Europos dalyse – regione, kuriame kūdikių trūkumas visame pasaulyje yra priešakyje.

 

 Bendras Europos gyventojų skaičius pandemijos metu sumažėjo ir, remiantis Jungtinių Tautų statistika, iki 2050 m. sumažės maždaug 40 mln.

 

 Išsivysčiusiame pasaulyje gimstamumas mažėja nuo septintojo dešimtmečio. Tačiau nuosmukis Europą palietė stipriau ir greičiau, nei tikėjosi demografai – tai išpranašavo staigų JAV gimstamumo rodiklio kritimą pastaraisiais metais.

 

 Gimstamumo mažėjimo panaikinimas tapo nacionaliniu prioritetu tarp vyriausybių visame pasaulyje, įskaitant Kiniją ir Rusiją, kur Vladimiras Putinas 2024-uosius paskelbė „šeimos metais“. JAV ir Kamala Harris, ir Donaldas Trumpas pažadėjo permąstyti JAV šeimos politiką. Harris nori pasiūlyti 6000 dolerių premiją kūdikiui. Trumpas paskelbė nemokamą apvaisinimą mėgintuvėlyje ir mokesčių atskaitymus tėvams.

 

 Europa ir kitos demografinių problemų turinčios Azijos ekonomikos, tokios, kaip Pietų Korėja ir Singapūras, jau ištisą kartą atsispiria demografinei bangai, teikdamos dideles tėvystės išmokas. Tačiau mažėjantis gimstamumas išliko beveik visose amžiaus grupėse, pajamose ir išsilavinimo lygiuose. Tie, kurie turi daug vaikų, dažnai sako, kad jų turėtų net ir be pašalpų. Tie, kurie neturi,sako, kad nauda yra per maža.

 

 Dvi Europos šalys šeimoms skiria daugiau išteklių, nei beveik bet kuri kita tauta: Vengrija ir Norvegija. Nepaisant jų programų, jų gimstamumo rodikliai yra atitinkamai 1,5 ir 1,4 vaiko kiekvienai moteriai, o tai yra daug mažesnis už 2,1 pakeitimo rodiklį, kuris yra būtinas, norint išlaikyti pastovų gyventojų skaičių. JAV vaisingumo rodiklis yra 1,6. Demografai teigia, kad nenoras turėti vaikų yra esminis kultūrinis pokytis, o ne grynai finansinis.

 

 "Anksčiau sakydavau sau: aš per jauna. Turiu baigti bakalauro studijas. Turiu susirasti partnerį. Tada staiga pabudau ir man buvo 28 metai, ištekėjusi, su mašina ir namu ir lankstus darbas ir nebeliko pasiteisinimų“, – sakė norvegė Nancy Lystad Herz. „Nors dabar praktinių kliūčių nėra, supratau, kad vaikų nenoriu“.

 

 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos duomenimis, tiek Vengrija, tiek Norvegija išleidžia daugiau, nei 3%, BVP įvairiems požiūriams remti šeimas – daugiau, nei išleidžia savo kariuomenei.

 

 Vengrija teigia, kad pastaraisiais metais jos išlaidos šeimų politikai viršijo 5% BVP. JAV išleidžia apie 1% BVP šeimos paramai per vaikų mokesčių kreditus ir programas, skirtas, mažas pajamas gaunantiems amerikiečiams.

 

 Vengrijos subsidijuojama būsto paskolų programa padėjo beveik 250 000 šeimų įsigyti ar atnaujinti būstą, teigia vyriausybė. 28 metų Orsolya Kocsis, dirbanti žmogiškųjų išteklių srityje, žino, kad vaikų turėjimas padėtų jai ir jos vyrui nusipirkti didesnį namą Budapešte, tačiau to nepakanka, kad apsigalvotų, kad nenori vaikų.

 

 „Jei sakytume, kad turėsime du vaikus, iš esmės rytoj galėtume nusipirkti naują namą“, – sakė ji. „Tačiau morališkai nesijausčiau teisinga, atnešusi gyvybę į šį pasaulį, kad nusipirkčiau namą.

 

 Kūdikių gimdymo, žinomo kaip pronatalizmas, skatinimas yra pagrindinė ministro pirmininko Viktoro Orbano platesnės populistinės darbotvarkės dalis. Kas dvejus metus Vengrijoje vykstantis Budapešto demografinis viršūnių susitikimas tapo iškilių konservatyvių politikų ir mąstytojų susitikimų vieta. Buvęs „Fox News“ vedėjas Tuckeris Carlsonas ir JD Vance'as, išrinktasis D. Trumpo viceprezidentas, gyrė Orbano šeimos politiką.

 

 Orbanas vaizduoja vaikų gimimą, kaip jis pavadino „tradiciniu“ šeimos modeliu, kaip nacionalinę pareigą, taip pat kaip alternatyvą imigracijai, siekiant padidinti gyventojų skaičių. Vaikų auginimo pašalpos Vengrijoje dažniausiai skiriamos susituokusioms, heteroseksualioms ir vidutinės klasės poroms. Išsiskyrusios poros praranda subsidijuojamas palūkanų normas ir kai kuriais atvejais turi grąžinti paramą.

 

 Vengrijos gyventojų skaičius, šiuo metu nesiekia 10 milijonų, mažėjo nuo devintojo dešimtmečio. Šalis yra maždaug Indianos dydžio.

 

 „Kadangi mūsų tiek mažai, visada yra baimė, kad išnyksime“, – sakė CEU Demokratijos instituto programų direktorė ir knygos apie Orbaną autorė Zsuzsanna Szelenyi.

 

 Vengrijos gimstamumo rodiklis žlugo po Sovietų Sąjungos žlugimo ir 2010 m. sumažėjo iki 1,25 vaiko kiekvienai moteriai. Orbanas, penkių vaikų tėvas, ir jo partija „Fidesz“ grįžo į valdžią tais metais po to, kai buvo nušalinti 2000-ųjų pradžioje. Jis išplėtė šeimą paramos sistema per sekantį dešimtmetį.

 

 2021 m. Vengrijos gimstamumo rodiklis išaugo iki 1,6 vaiko kiekvienai moteriai. Budapešto Corvinus universiteto docentė Ivett Szalma teigė, kad, kaip ir daugelyje kitų šalių, Vengrijos moterys, kurios po pasaulinės finansų krizės vėlavo susilaukti vaikų, pagaliau pasivijo.

 

 Tada pažanga sustojo. Vengrijos gimstamumas mažėjo pastaruosius dvejus metus. Šiais metais iki rugpjūčio čia gimė apie 51 500 kūdikių, o tai 10% mažiau, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu. Daugelis vengrų moterų mano, kad nepakankamai finansuojamos visuomenės sveikatos ir švietimo sistemos bei sunkumai, derinant darbą ir šeimą, kaip dalį jų dvejonių turėti daugiau vaikų.

 

 35 metų buvusi advokatė Anna Nagy 2021 m. sausį susilaukė sūnaus. Ji gavo maždaug 27 300 dolerių paskolą, kurią nereikėjo pradėti grąžinti, kol jam sueis 3 metai. Nagy išėjo iš darbo prieš pastodama, bet pirmus dvejus metus vis dar gaudavo valstybės finansuojamas motinystės išmokas, lygias 70 % buvusio atlyginimo, o trečius – mažesnę sumą.

 

 Anksčiau ji manė, kad nori dviejų ar trijų vaikų, o dabar nori tik vieno. Ji nusivylusi tuo, kad demografinius iššūkius ji turi spręsti. Ekonomistai pažymi, kad didėjanti imigracija ir didesnis išėjimo į pensiją amžius yra kitas kompensavimas finansiniam įtempimui vyriausybės biudžetuose dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus.

 

 „Kodėl mūsų, vengrų moterų, pareiga yra išlaikyti tautą gyvą?“, – sakė ji.

 

 Vengrija ypač dosni šeimoms, turinčioms kelis vaikus arba gimdančioms jaunesnio amžiaus. Praėjusiais metais vyriausybė paskelbė apribosianti Nagio naudojamą paskolų programą jaunesnėms nei 30 metų moterims. Šeimos, kurios įsipareigoja turėti tris ar daugiau vaikų, gali gauti daugiau, nei 150 000 dolerių subsidijuojamų paskolų. Kitos išmokos apima, visą gyvenimą trunkantį, atleidimą nuo asmeninių mokesčių motinoms, turinčioms keturis ar daugiau vaikų, ir iki septynių papildomų kasmetinių atostogų dienų abiem tėvams.

 

 Pagal kitą programą, kurios galiojimas jau pasibaigęs, beveik 30 000 šeimų pasinaudojo subsidijomis mikroautobusui įsigyti, pranešė vyriausybė.

 

 Vengrijos šeimos politikos kritikai sako, kad pinigai švaistomi žmonėms, kurie vis tiek būtų turėję daugiavaikes šeimas. Vyriausybė taip pat buvo kritikuojama už tai, kad neįtraukė tokių grupių, kaip romų mažumos ir skurdesni vengrai. Daugeliui paskatų reikalingos banko sąskaitos, kredito istorija ir nuolatinė darbo istorija.

 

 Orbano spaudos tarnyba į prašymus pakomentuoti neatsakė. Tunde Furesz, vyriausybės remiamo demografinių tyrimų instituto vadovas, nesutiko, kad politika yra išskirianti, ir teigė, kad paskolos buvo labiau naudojamos ekonomiškai nuskriaustose vietovėse.

 

 Vyriausybės programos nebuvo lemiamas veiksnys 37 metų Eszter Gerencser, kuri teigė, kad ji ir jos vyras visada norėjo didelės šeimos. Jie turi keturis vaikus nuo 3 iki 10 metų.

 

 Jie gavo apie 62 800 dolerių paskolų su mažomis palūkanomis pagal vyriausybės programas ir 35 500 dolerių dotacijų. Už pinigus jie pirko ir renovavo namą už Budapešto. Po to, kai ji susilaukė ketvirto vaiko, vyriausybė atleido 11 000 dolerių skolos. Jos šeima už kiekvieną vaiką kas mėnesį gauna maždaug 40 dolerių įmoką.

 

 Dauguma vengrų moterų lieka namuose su savo vaikais, kol jiems sukaks 2 metai, o vėliau motinystės išmokos sumažinamos. Valstybiniai vaikų darželiai yra nemokami tokioms didelėms šeimoms, kaip jos. Gerencser dirbo ir po nėštumo, o anksčiau šiais metais grįžo visu etatu dirbti valstybės tarnybos darbą.

 

 Ji vis dar mano, kad Vengrijos visuomenė nusiteikusi prieš motinas, ir teigė, kad sunkiai susirado darbą, nes darbdaviai nerimavo, kad jai teks imti daug laisvo laiko.

 

 Šalies tarptautinė reputacija, kaip draugiška šeimai, yra „tai, ką jūs vadinate gera rinkodara“, – sakė ji.

 

 Norvegija jau dešimtmečius skatina gimdymą dosniomis vaiko priežiūros atostogomis ir subsidijuojama vaiko priežiūra. Nauji tėvai Norvegijoje gali dalytis beveik vienerius metus visiškai apmokamų atostogų arba maždaug 14 mėnesių, kai mokama 80 proc. Daugiau, nei trys, mėnesiai yra skirti tėčiams, kad būtų skatinama vienodesnė priežiūra. Mamos turi teisę darbe skirti bent valandą žindyti ar išsiurbti.

 

 Vyriausybės tikslas niekada nebuvo aiškus skatinti žmones turėti daugiau vaikų, o padėti moterims lengviau suderinti karjerą ir vaikus, sakė Oslo universiteto demografiją tyrinėjanti profesorė Trude Lappegard. 

 

Norvegija neriboja išmokų nesusituokusiems tėvams ar tos pačios lyties poroms.

 

 Jos gimstamumo rodiklis – 1,4 vaiko vienai moteriai – nuolat mažėjo nuo beveik 2, buvusių 2009 m. Skirtingai, nei Vengrijoje, Norvegijos gyventojų skaičius kol kas vis dar auga, daugiausia dėl imigracijos.

 

 „Sunku pasakyti, kodėl gyventojai turi mažiau vaikų“, – elektroniniame laiške sakė Norvegijos vaikų ir šeimų ministras Kjersti Toppe. Ji sakė, kad vyriausybė padidino mėnesines išmokas tėvams ir sudarė komitetą, tirsiantį kūdikių trūkumą ir būdus, kaip jį pakeisti.

 

 Daugiau moterų Norvegijoje yra bevaikės arba turi tik vieną vaiką. 45 metų moterų, turinčių tris ar daugiau vaikų, procentas praėjusiais metais sumažėjo iki 27,5 % nuo 33 % 2010 m. Moterys taip pat ilgiau laukia vaikų – vidutinis moterų amžius, kai susilaukė pirmagimio, praėjusiais metais siekė 30,3 metų.  Mokslininkai teigia, kad tam įtakos gali turėti pasaulinis būsto išlaidų padidėjimas ir ilgesnis karjeros laikotarpis.

 

Vyresnio amžiaus pirmą kartą gimdančios motinos gali susidurti su kliūtimis: 35 metų ir vyresnėms moterims gresia didesnė nevaisingumo ir nėštumo komplikacijų rizika.

 

 39 metų Gina Ekholt teigė, kad vyriausybės politika padėjo kompensuoti daugumą išlaidų, susijusių su vaiko gimimu, ir leido jai tęsti vyresniosios patarėjos karjerą ne pelno siekiančioje organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Norvegijoje. Ji susilaukė dukters 34 metų amžiaus po valstybės subsidijuoto IVF, kuris kainavo apie 1600 dolerių. Ji norėjo turėti daugiau vaikų, bet negali dėl vaisingumo problemų. Ji gauna maždaug 160 dolerių mėnesinę stipendiją, beveik visiškai kompensuojančią 190 dolerių mėnesinį vaikų darželio mokestį.

 

 "Kalbant apie ekonomiką, tai nepadėjo. Man buvo sunku - bandymas susilaukti kito vaiko", - sakė ji. „Sąvoka, kad turėtume turėti daugiau vaikų, o tu esi labai savanaudis, jei turėjai tik vieną... tai yra dalykai, kurie mane paveikė."

 

 Jos draugė Ewa Sapiezynska, 44 metų lenkų ir norvegų rašytoja ir sociologė, turinti vieną sūnų, padėjo jai pamatyti vieno vaiko gyvenimo būdo aukštumas. „Man sprendimas nėra susijęs su pinigais. Tai mano gyvenimas“, – sakė ji.

 

Mes, lietuviai, esame kytri durniai. Mes daugiau išleidžiame kariuomenei, tiksliau, brangiems karių dantų implantams ir dar brangesniems auksiniams šaukštams. "Žengia pulkas linksmai, tvirtai mušdamas koją, su daina džiaugsmingai, visą kelią žygiuoja..." Gražu, oi kaip gražu. Mūsų šalis? Kokia šalis? Tai tradicinės vertybės. Tai Rusijai.


1. Countries Fail to Reverse Baby Bust --- Yearslong efforts to encourage bigger families haven't found success. Dulaney, Chelsey.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 15 Oct 2024: A.1.