Aesop's Fables

"Aesop's Fables

By Robin Waterfield

Basic, 336 pages, $30

According to "The Life of Aesop," a text compiled in ancient Greece from a variety of legends, the man whose name is synonymous with the fable was born a slave in Phrygia (in modern-day Turkey) in the sixth century B.C. Distinguished both for his ugliness and eloquence, Aesop eventually won freedom and became an adviser to the king of Babylon. While traveling to the city of Delphi, his clever criticisms so annoyed the citizenry that they threw him off a cliff. Displeased, the gods punished Delphi with blight and disease.

That biography, of course, is really another fable. Its moral, in the formulaic Aesopian style, might be something like, "Wise counsel is rarely heeded by the wicked." Or maybe: "Don't stand near cliffs with those you have angered." In the absence of verifiable accounts, the classicist Robin Waterfield writes in the introduction to his lively and colloquial translation of the fables, "Aesop" is better understood as "the name of a literary genre . . . than that of a historical person."

The fables attributed to Aesop come from many sources. Some are as old as the eighth century B.C. (the earliest is from the Greek poet Hesiod); other tales were added later by poets and compositors in the Roman period. Pruning to reduce repetition, Mr. Waterfield has translated 400 fables from a treasury of about 700 and has arranged them by subject -- "Birds," "Fox Fables," "Lion Tales" and so on.

Mr. Waterfield calls the assortment a "ragbag," noting the fables' diverse functions and sometimes-contradictory messages. Fables, he reminds us, originated in an oral tradition and were meant to be presented in the context of a larger discourse, not as stand-alone just-so stories. Fable anthologies were like reference guides for speechmakers or rhetoricians looking for colorful anecdotes to tendentiously illustrate an argument.

Even so, there is a certain uniformity to the fables, identifiable if we think of the well-known examples -- "The Tortoise and the Hare," "Sour Grapes," "The Shepherd Who Cried Wolf" -- that we have read as children or simply absorbed through cultural osmosis. Generally, though not always, framed as animal allegories, Aesop's fables are cautionary and frequently scolding. The target of their censure is usually vanity and folly, and their humor -- they are often quite funny -- is laced with nastiness. Their universe is a pitiless place where every bad deed meets a fitting comeuppance.

A case in point is "Two Roosters and an Eagle," which Mr. Waterfield translates thus: "Two roosters were fighting, and the one who lost the fight hid himself away in a corner, while the other one, elated by his victory, stood on the roof of a shed crowing at the top of his voice and exulting in his victory -- until an eagle swooped down and carried him away." This is followed by an italicized moral, known as the epimythium, or afterstory: "The point of this fable is that it's stupid to get stuck up and give oneself airs about one's successes and strengths."

Discounting the sententious afterstory, we find a perfectly rounded tale delivered in a single sentence. The scenario, of a cock whose boastful crowing makes him easy pickings for a bird of prey, is neatly illustrative and viciously amusing. The only broader ethics at play is the law of the jungle -- or the barnyard.

This ideology, which urges pragmatic self-interest in a dog-eat-dog world, has made the fables an odd fit as canonical children's reading. In fact, Thomas Paine, in "The Age of Reason," thought that their cruelty disqualified them as pedagogical tools. Jean-Jacques Rousseau pointed out a problem with teaching "The Raven and the Fox," which French schoolchildren, then as now, encountered through the marvelous 17th-century verse adaptation of Jean de La Fontaine. In this fable, a fox sweet-talks a raven who has snagged a bit of food, telling the bird its only weakness is that it doesn't sing. The raven, eager to disprove the fox, breaks into song and so drops the meal. What child, asks Rousseau, is actually going to take away the ostensible lessons of prudence and humility? If children learn anything, it's how to become tricky little thieves.

Mr. Waterfield's translation emphasizes the mature -- you might say cynical -- quality of the fables. "The Snail and the Mirror," about a shiny mirror befouled by a snail's slime, "is for women who have sex with men who are too stupid to be anything more than a waste of space." The beast of burden who suffers under increasingly violent owners in "The Donkey and the Gardener" warns us that "enslaved people most miss their first masters when they have had some experience of others." "The Ant and the Dung Beetle," Mr. Waterfield's version of the children's touchstone "The Ant and the Grasshopper," views the ill-prepared dung beetle's starvation with gloating enjoyment. There is no notion that the ant should share its food.

"Aesop is not a good book for reformers," a critic once observed, and it's true that the fables present our natures and social standings as essentially fixed. Foxes are foxy, wolves predatory, mice timid. Trying to be what you are not, like "The Donkey in a Lion's Skin," brings about a fall. The lion is the king of the beasts and many fables are about the foolishness of hoping to challenge its authority. There is no democratic, much less revolutionary, spirit here. With rare exceptions, self-sacrifice is merely another example of naivete.

What the fables offer instead is a wintry, fatalistic kind of knowledge. Mr. Waterfield writes that they were intended for popular audiences, meaning powerless people who could expect no change in their fortunes and might take consolation in seeing the world without illusions and laughing at its inanities. In dark times, I'm glad to have them, but I'll keep my copy on the top shelf of the bookcase, out of reach of little hands.

---

Mr. Sacks is the Journal's fiction reviewer." [1]

1. REVIEW --- Books: Back To the Beasts. Sacks, Sam.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 02 Nov 2024: C.10.

 

Rinkimų mįslės

Šie rinkimai buvo proga Lietuvai surimtėti. Laikai juk neramūs. Kodėl neišėjo? Kodėl kyšininkai Čmilytės liberalai neprarado vietų Seime? Juk juos ką tik galutinai teismas nuteisė. Tai nusikaltėlių gauja, o ne partija. Visi suprantame, ir teismas patvirtino, kad Čmilytė, versdama kaltę vienam Eligijui Masiuliui, meluoja. Masiulis ėmė tuos pinigus ne sau. Jis ėmė partijai, kad brautis į valdžią, kad geriau aptarnauti mafiją, kontroliuojančią didžiausius Lietuvos turtus. Čmilytei irgi ėmė.

Kodėl konservatoriai  po šių rinkimų yra antra didžiausia partija Seime? Kodėl nepaisome Stepukonio milijonų eurų pasisavinimo sau ir Landsbergienei, kodėl nepaisome Navickienės voratinklio, kodėl nepaisome Landsbergių tarnų iš Nota bene su auksiniais šaukštais kariuomenei, kodėl Landsbergienė, gavusi milijonų eurų turtus Vilniuje vos už vieną eurą, vis dar įžūliai šypsosi ir perka rūmus Graikijoje, kodėl nepaisome žalos Lietuvai, padarytos, maišu trenkto, nepotistinio Gabrieliaus Landsbergio?

Nes mes visi, kurie gerai jaučiamės Lietuvoje, esame vagys.  Prichvatizavome turtus, kuriuos sukūrėme rusų laikais, panaudodami rusų naftos dolerius. Kai rusai atėjo į Lietuvą paskutinį kartą, dauguma mūsų buvome, vos mokantys skaityti ir žemės ūkio darbus dirbantys. Rusų dėka tapome visi su viduriniu, daugelis ir su aukštuoju. Prichvatizavome tą išsilavinusią darbo jėgą, iki šiol jai mokame dukart mažiau, negu ji sukuria BVP ir uždirba užsienyje. Atvirai vagiame iš tos darbo jėgos ir šaipomės. Kaip ir ta Landsbergienė. Ką jūs mums padarysite?

Vokiečiams Ukraina pasirodė pernelyg didelis kasnis, kurį sunku apžioti: dėl ekonominės politikos susiskaldymo Vokietijos vyriausybei gresia žlugimas

 „Suskilusios ir nepopuliarios koalicijos iširimas gerokai prieš kitą rugsėjį numatytus rinkimus gali palikti šalį be krypties kritiniu Europai metu.

 

 Trijų partijų koalicinė Vokietijos vyriausybė, kurią sukrėtė vidaus ginčai ir politikos paralyžius dėl aukštomis energijos kainomis sustingdytos ekonomikos, balansuoja ant žlugimo slenksčio.

 

 Panašu, kad jis tęsis iki kitų numatytų rinkimų 2025 m. rugsėjį ir gali greitai nukristi dėl bjaurių diskusijų dėl biudžeto, kurios baigsis šį mėnesį, teigia analitikai. Pagrindinės politinės partijos jau dėlioja savo kampanijos pozicijas, o koalicijos lyderiai beveik nekalba vienas su kitu.

 

 Didėjantis nesutarimas tapo akivaizdesnis penktadienio vakarą, kai nutekintame vienos koalicijos partijos lyderio pozicijos dokumente buvo raginama atlikti esminį ekonomikos pertvarkymą, kuris prieštarauja vyriausybės politikai ir kuriuo siekiama sumažinti išlaidas.

 

 18 puslapių ekonomikos dokumentą parašė Christianas Lindneris, turtinguosius palaikančios liberalios Laisvosios demokratų partijos lyderis.

 

 Ponas Lindneris nori sumažinti kai kurias socialines paslaugas, atsisakyti specialaus „solidarumo mokesčio“, skirto padėti finansuoti Vokietijos susijungimą, ir laikytis Europos Sąjungos klimato reglamentų, o ne ambicingesnių nacionalinių – visi reikalavimai, su kuriais jo koalicijos partneriai, greičiausiai, nesutiks.

 

 Po to, kai rugsėjį koalicijos partijos prarado balsus per trejus valstijos rinkimus, p. Lindneris perspėjo, kad ateinantys mėnesiai taps „sprendimų rudeniu“. Ir jis pasiūlė, kad jei koalicija nepasinaudotų jo siūlymais, jo partija galėtų pasitraukti iš kanclerio Olafo Scholzo vyriausybės.

 

 „Tai, kaip vyriausybė šiuo metu pristato save, ir neaiški pagrindinė kryptis – nė vienas neatitinka mano lūkesčių dėl vyriausybės elgesio“, – ketvirtadienį interviu internete sakė M. Lindneris. „Tokia padėtis, kokia yra dabar, negali tęstis."

 

 Vokietijos ekonomika pernai susitraukė ir šiemet vos išvengė nuosmukio. Vartotojų ir verslo pasitikėjimas žemas, o Vokietijos eksporto modeliui didelį iššūkį sukėlė pačios Kinijos sulėtėjimas ir sankcijos Rusijai.

 

 Tai, kas gali išlaikyti koaliciją kartu, yra Amerikos prezidento rinkimai.

 

 Jei buvęs prezidentas Donaldas J. Trumpas bus perrinktas, jis, greičiausiai, kels didžiulius iššūkius Europos saugumui ir prekybai. Analitikai perspėjo, kad Vokietijai, centrinei Europos veikėjai, būtų netinkamas metas, kai jai vadovautų laikinoji vyriausybė, kuri mažai pajėgi priimti svarbių sprendimų ir yra užsiėmusi savo vidaus politika.

 

 2021 metais išrinkta koalicija iš karto susidūrė su įvykiais Ukrainoje.

 

 Tai vis labiau skirstoma į politiką. P. Scholzo socialdemokratai bandė išsaugoti dosnią šalies gerovės valstybę net ir sulėtėjus ekonomikai; žalieji spaudžia kovoti su klimato kaita, nepaisant finansinių išlaidų; o laisvieji demokratai reikalauja laikytis griežtų konstitucinių Vokietijos biudžeto deficito ir skolos apribojimų.

 

 Trys pagrindiniai koalicijos lyderiai ponas Scholzas; Robertas Habeckas iš Žaliųjų, ekonomikos ministras, finansų ministras ponas Lindneris, kaip vietos žiniasklaida praneša, beveik nekalba vienas su kitu.

 

 „Lindneris nori pasitraukti iš koalicijos, bet dar nežino, kaip tai padaryti“, – penktadienį buvo rašoma itin populiaraus šalies bulvarinio laikraščio „Bild“ antraštėje.

 

 Tuo pat metu opozicijos įstatymų leidėjas Norbertas Röttgenas iš krikščionių demokratų ir kiti teigė, kad Trumpo pergalės šokas ir ką jis gali atnešti Ukrainai, NATO ir Europos saugumui, reiškia, kad „jums reikės Vokietijos vyriausybės. kuri nori ir gali vadovauti dėl visuotinio sutarimo ir naujo mandato."

 

 Vokietijos finansinė ir karinė parama Ukrainai buvo itin svarbi Kijevui, antra po Amerikos indėlio. D. Trumpas dažnai kritikuoja Vokietiją dėl tariamo bendrų karinių išlaidų deficito, o būdamas prezidentu bandė ištraukti tūkstančius amerikiečių karių iš šalies.

 

 Jei D. Trumpas bus išrinktas ir nusprendžia sumažinti arba nutraukti pagalbą Ukrainai arba sumenkina patikimumą NATO, veikianti Vokietijos vyriausybė laikoma gyvybiškai svarbia bet kokiam koordinuotam Europos atsakui.

 

 Ilgą laiką buvo daroma prielaida, kad vyriausybė išliks kartu iki kitų federalinių rinkimų, ypač atsižvelgiant į silpnus koalicijos partnerių rezultatus apklausose. Opoziciniai krikščionys demokratai gerokai lenkia apklausose, o partijos lyderis Friedrichas Merzas, greičiausiai, taptų kancleriu, jei balsavimas vyktų dabar.

 

 Tačiau pono Lindnerio liberalioji Laisvųjų demokratų partija, 2021 metais surinkusi beveik 12 procentų balsų, pastarųjų apklausų metu nukrito žemiau 5 procentų slenksčio, būtino, norint turėti vietas kitame Bundestage arba Parlamente. Jis griežtai užsiminė, kad atsitraukęs nuo vyriausybės dėl biudžeto, jis galėtų pradėti naują kampaniją mokesčių mokėtojų gynimo nuo daug išlaidaujančių koalicijos partijų platformoje. Jei jis atsiskirs vėliau šį mėnesį, nauji rinkimai gali vykti jau kovo mėnesį.

 

 Tačiau ponas Lindneris taip pat gali bandyti siekti pranašumo derybose dėl biudžeto. Jo paties partija yra susiskaldžiusi, o koalicijos griūtis Vokietijoje pasitaiko retai.

 

 Biudžeto atotrūkis nesiekia 10 milijardų eurų arba beveik 11 milijardų dolerių, vargu ar tai didelė suma. Vis dėlto p. Lindnerio pasirinkimas atnaujinti susitarimą dėl pensijų reformos supykdė M. Scholzą, o abi pusės šiuo klausimu užėmė tvirtas viešąsias pozicijas, kurias bus sunku atitraukti. Ponas Lindneris prieštarauja kainai, atsižvelgiant į gyventojų senėjimą ir lėtesnį ekonomikos augimą.

 

 „Net jei vyriausybė išliks iki kito rugsėjo, ji gali likti iš esmės paralyžiuota dėl pagrindinių klausimų, ypač dėl to, kaip užtikrinti tvarų ekonomikos augimą."

 

 Vyriausybės nesugebėjimas susitarti dėl centrinės politikos kenkia visoms koalicijos partijoms, sakė Christianas Möllingas iš Vokietijos užsienio santykių tarybos. Argumentai apie politiką „nebėra racionalūs politiniai argumentai, bet vis labiau atrodo, kaip emocinis, asmeninis dalykas“, - sakė jis.

 

 Kadangi ponas Scholzas ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas tokie silpni, „Europa visiškai be lyderio, nėra nė vieno“, – sakė jis. „Stabiliausia vyriausybė, tikriausiai, yra Italija“.

 

 Vokiečiai turi priežasčių nerimauti dėl lėtėjančios ekonomikos, nesvarbu, ar tai būtų krizė dėl „Volkswagen“ planų uždaryti gamyklas, atotrūkis su Rusija dėl energetikos po blogai apgalvotų sankcijų Rusijai, ar mažėjantis Kinijos importas. Taigi, net jei Vokietijos ekonomika yra tinkamos būklės, palyginti su kaimynine Prancūzija ar net Japonija, tai gali būti menka paguoda.

 

 Remiantis naujausia visuomeninio transliuotojo ARD apklausa, tik 14 procentų teigė esantys patenkinti koalicijos darbu, o 54 procentai norėjo pirmalaikių rinkimų.“ [1]

 

1. Split on Economic Policy Puts Germany’s Government at Risk of Collapse. Erlanger, Steven; Schuetze, Christopher F.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 2, 2024.

For the Germans, Ukraine Turned Out To Be Too Big To Chew On: Split on Economic Policy Puts Germany’s Government at Risk of Collapse

"A breakup of the divided and unpopular coalition well before elections set for next September could leave the country directionless at a critical time for Europe.

Germany’s three-party coalition government, wracked by infighting and policy paralysis over a stagnant economy, is teetering on the brink of collapse.

It does not look likely to last until the next scheduled elections in September 2025 and could fall imminently over a nasty budget debate that comes to a head this month, analysts say. The main political parties are already laying out their campaign positions, and coalition leaders are barely talking.

The growing rift became more evident Friday evening, when a leaked position paper by the leader of one coalition party called for a fundamental economic overhaul that contradicts government policies, and is meant to cut costs.

The 18-page economic paper was written by Christian Lindner, the leader of the pro-market liberal Free Democratic Party.

Mr. Lindner wants to cut some social service payments, drop a special “solidarity tax” intended to help fund German reunification, and follow European Union climate regulations rather than more ambitious national ones — all demands that his coalition partners are highly unlikely to accept.

After coalition parties lost votes in three state elections in September, Mr. Lindner warned that the coming months would become the “autumn of decisions.” And he has suggested that if the coalition did not work in his favor, his party could quit the government of Chancellor Olaf Scholz.

“The way in which the government is currently presenting itself and also the unclear basic direction — neither corresponds to my expectations of government conduct,” Mr. Lindner said Thursday in an online interview. “The situation as it is now cannot continue.”

The German economy shrank last year and barely escaped recession this year. Consumer and business confidence is low, and the German export model has been severely challenged by China’s own slowdown and by sanctions on Russia.

What may keep the coalition together is the American presidential election.

If former President Donald J. Trump is re-elected, he is likely to pose formidable challenges for European security and trade. It would be a bad time for Germany, a central player in Europe, to be run by a caretaker government with little ability to make major decisions and preoccupied with its domestic politics, analysts warned.

Elected in 2021, the coalition was immediately confronted with the events in Ukraine.

It is increasingly split over policy. Mr. Scholz’s Social Democrats have been trying to preserve the country’s generous welfare state even as the economy slowed; the Greens are pressing to fight climate change despite the financial costs; and the Free Democrats are demanding adherence to Germany’s strict constitutional limits on budget deficits and debt.

The three key leaders of the coalition, Mr. Scholz; Robert Habeck of the Greens, the economic minister; and Mr. Lindner, the finance minister, are barely speaking to one another, according to local media reports.

“Lindner wants out of the coalition, he just doesn’t know how yet,” read a headline on Friday in Bild, the country’s hugely popular tabloid.

At the same time, an opposition legislator, Norbert Röttgen of the Christian Democrats, and others have argued that the shock of a Trump victory, and what it could entail for Ukraine, NATO and European security, means that “you would need a German government that is willing and able to lead from popular consensus and a new mandate.”

Germany’s financial and military support for Ukraine has been crucial for Kyiv, second only to the American contribution. Mr. Trump often criticizes Germany for its supposed deficit in overall military spending, and as president he tried to pull thousands of American troops out of the country.

If Mr. Trump is elected and decides to reduce or stop aid to Ukraine or undermines credibility in NATO, a functioning German government is considered vital to any coordinated European response.

For a long time, the assumption was that the government would stay together until the next federal election, especially given the weak performance of the coalition partners in opinion polls. The opposition Christian Democrats are well ahead in the polls and the party’s leader, Friedrich Merz, would most likely become chancellor if a vote were held now.

But Mr. Lindner’s liberal Free Democratic Party, which won nearly 12 percent of the vote in 2021, has sunk in recent polls below the 5 percent threshold necessary to have seats in the next Bundestag, or Parliament. He has been hinting strongly that if he broke from the government over the budget, he could run a new campaign on a platform of defending taxpayers against the big-spending coalition parties.

If he does break away later this month, there could be new elections as early as March.

But Mr. Lindner could also be trying to press for advantage in the budget talks. His own party is divided, and coalition collapses are rare in Germany.

The gap in the budget is under 10 billion euros, or almost $11 billion, hardly a large sum. Still, Mr. Lindner’s choice to reopen an agreement on pension reform has infuriated Mr. Scholz, and both sides have taken strong public positions on the issue that will be hard to pull back. Mr. Lindner objects to the cost, given an aging population and slower economic growth.

"Even if the government survives until next September, it could remain essentially paralyzed on key issues, especially on how to produce sustained economic growth.

The government’s inability to agree on central policies is damaging all the coalition parties, said Christian Mölling of the German Council on Foreign Relations. The arguments about policy, “are no longer rational political arguments but look more and more like an emotional, personal thing,” he said.

With Mr. Scholz and President Emmanuel Macron of France so weak, “Europe is completely without a leader, there is no one,” he said. “The most stable government is possibly Italy.”

Germans have reasons to be concerned about their slowing economy, whether it is the crisis over Volkswagen’s plans to shut factories, the break with Russia over energy after ill conceived sanctions on Russia, or China’s declining imports. So even if Germany’s economy is in reasonable shape compared to neighboring France or even Japan, that may be little consolation.

According to the latest poll by the public broadcaster ARD, only 14 percent said they were satisfied with the work of the coalition, and 54 percent wanted early elections." [1]

1. Split on Economic Policy Puts Germany’s Government at Risk of Collapse. Erlanger, Steven; Schuetze, Christopher F.  New York Times (Online) New York Times Company. Nov 2, 2024.