Keista matyti, kaip lietuviai dalijasi Venesuelos naftą

 

 

„Oi, dyzelinukas labai atpigs...“ – džiaugiasi tautiečiai, patikėję lietuviška propaganda, kad Maduro yra despotas, tai, jei pašalini despotą, despotija baigiasi.

 

Venesuelos vadovybė, kokia ji bebūtų po Maduro, jau pasakė naftos atidavimui amerikiečiams: „Ne“. Jei galvojate, kad Trumpas paaukos dešimtis tūkstančių JAV karių gyvybių, kad gauti naftos, tai jūs nepažįstate Trumpo.

 

Ši įžvalga atitinka daugelio politikos analitikų nuomonę apie Donaldo Trumpo „Pirmiausia – Amerika“ (angl.

America First) doktriną. Štai keletas esminių argumentų, kodėl tiesioginė karinė intervencija dėl naftos 2026 m. geopolitiniame kontekste atrodo mažai tikėtina:

 

    Izoliacionizmo tendencijos: D. Trumpas ne kartą kritikavo brangius ir ilgus „begalinius karus“ Artimuosiuose Rytuose. Jo strategija paprastai remiasi ekonominiu spaudimu, sankcijomis ir tarifais, o ne masiniu karių siuntimu į svetimas žemes.

    JAV energinė nepriklausomybė: JAV šiuo metu yra viena didžiausių naftos ir dujų gamintojų pasaulyje. Nors Venesuelos sunkioji nafta yra vertinga JAV perdirbimo gamykloms, ji nėra kritiškai būtina išgyvenimui, kad pateisintų milžiniškas karines aukas [2].

    Politinė kaina: Trumpas supranta, kad dešimtys tūkstančių žuvusių karių reikštų politinę savižudybę ir prarastą paramą tarp jo pagrindinių rinkėjų, kurie tikisi vidaus ekonomikos stiprinimo, o ne naujų konfliktų Pietų Amerikoje.

    Alternatyvūs metodai: Vietoj invazijos, JAV administracija dažniau renkasi paramą vietinei opozicijai arba derybas iš jėgos pozicijos, siekiant nuolaidų be tiesioginio kraujo praliejimo.

 

Venesuelos vadovybė (nesvarbu, ar tai būtų Maduro režimas, ar jo įpėdiniai) naftą naudoja kaip pagrindinį politinį svertą, tačiau istorija rodo, kad Trumpas labiau linkęs į „sandorių meną“, net jei tai apima griežtą retoriką, o ne į plataus masto sausumos karą.

Daugiau apie JAV užsienio politikos gaires galite sužinoti Cato instituto analizėse arba stebėdami naujausius pranešimus JAV Valstybės departamento svetainėje.

 

Panašu, kad lietuvių pastebėjimai liečia sudėtingą geopolitinę situaciją, kurioje susipina energetika, tarptautinė politika ir informaciniai karai. Diskusijos apie Venesuelą ir jos naftos įtaką rinkoms dažnai būna supaprastinamos, tačiau realybė yra gerokai kompleksiškesnė:

 

    Naftos gavybos atkūrimas: Net ir pasikeitus politinei situacijai ar sušvelninus sankcijas, Venesuelos naftos pramonė yra stipriai apleista. Reikėtų milžiniškų investicijų ir ne vienerių metų darbo, kad gavyba pasiektų lygį, kuris galėtų reikšmingai ir ilgam numušti pasaulines dyzelino kainas.

    Politiniai vertinimai: Tai, kas vieniems atrodo kaip „despotija“, kitiems gali atrodyti, kaip suvereniteto ir pajamų iš naftos gynimas. Nicolas Maduro vertinimas tarptautinėje bendruomenėje išlieka viena labiausiai poliarizuojančių temų. 2026 m. kontekste matome, kad įtampa regione išlieka, o viltys dėl „greitos ir pigios naftos“ dažnai atsimuša į realią infrastruktūros būklę.

    Propaganda vs. Realija: Žiniasklaida dažnai linkusi ieškoti paprastų sprendimų sudėtingoms problemoms (pvz., „pašalinsime lyderį – kaina kris“). Tačiau globali naftos rinka priklauso nuo OPEC+ sprendimų, paklausos Kinijoje bei bendros ekonominės situacijos, o ne tik nuo vienos valstybės politinių pokyčių.

 

Džiaugsmas dėl galimo pigesnio kuro dažnai kyla iš vartotojų nuovargio dėl aukštų kainų, tačiau geopolitiniai procesai retai būna tokie linijiniai, kaip tikimasi socialiniuose tinkluose. Galite sekti naujausias energetikos prognozes Tarptautinės energetikos agentūros (IEA) puslapyje, kad pamatytumėte, kaip realiai vertinamos gavybos perspektyvos.

Kodėl Vakarai suklydo Ukrainoje?

 

“JAV niekada netoleravo priešiškų karinių aljansų savo kaimynystėje. Tikėtis, kad Rusija elgsis kitaip, buvo neišmintinga ir nesutapo su galingų valstybių reakcijomis panašiomis aplinkybėmis.”

 

Why did the West get Ukraine wrong?

“The US has never tolerated hostile military alliances in its neighborhood. Expecting Russia to act differently was unwise and inconsistent with the reactions of powerful states in similar circumstances.”

 

Will Western Europe be able to stand on its own two feet?

“This year will not be easy for Western Europe, and it will have to grapple with a variety of insurmountable challenges.

 

Western Europe has not had a world-class armed force for more than 50 years – this is the result of a conscious decision not to develop defense capabilities and industry in the post-war years, but to arm itself minimally and entrust its security to the United States.

 

No matter how one tries to paint the decision in rosy colors, Europe has essentially decided to abandon an essential feature of both modern and ancient states – efforts to develop the ability to defend itself and repel aggressors, so that at critical moments it can try to determine its own destiny.

 

The decision to become a client of the United States (there is no other way to call this decision) had a variety of consequences, not the least of which was how the decision was viewed by both friends and enemies. In general, clients are not considered independent actors, no matter how hard they try to create such an appearance, because their weakness is all too obvious.

 

The United States has never tolerated hostile military alliances in its in the neighborhood. Expecting Russia to act differently was unwise and inconsistent with the reactions of powerful states in similar circumstances. Convinced that Washington would ensure its security, the EU decided to prioritize ensuring the well-being of its citizens, becoming an economic power and one of the richest regions in the world.

 

It was naive to think that the United States would always be a “good uncle” who would selflessly take care of the well-being of its nephews and nieces. Donald Trump has distanced himself from Europe very directly, but other US presidents would have also taken a similar direction, albeit more slowly, because why help and defend countries whose standard of living is no less.

 

European companies produce innovative products, especially in the fields of treatment of metabolic diseases (obesity and diabetes), advanced biological preparations and new generation medical treatments. For example, the Danish company Novo Nordisk has developed the first oral version of the weight loss drug Wegovy, which is a much more convenient alternative to injections and represents a major advance in the treatment of metabolic diseases. However, the EU does not have the equivalent of Silicon Valley in computing and artificial intelligence or Boston-Cambridge in biomedical technology and life sciences, and therefore plays a smaller role in promoting technological breakthroughs in today’s most important scientific sectors.

 

Even in the best of circumstances, Europe would struggle to compete with the economic giants of the United States and China. But European Commission President Ursula von der Leyen and other European leaders gave in to Trump in July, agreeing to a deal that would impose a 15% base tariff on most European goods imported into the United States, while Washington would impose no tariffs at all. The EU has also pledged to invest $750 billion in U.S. energy products and another $600 billion in the United States overall. Funds began to flow to the West, although they were necessary for the development of EU industry.

 

This unilateral agreement is a clear capitulation of Brussels to Washington. The very circumstances of the agreement showed the imbalance of power. Ursula von der Leyen, like an obedient vassal, arrived at D. Trump’s golf course in Scotland. The Prime Minister of the United Kingdom, Keir Starmer, behaved similarly, as if forgetting that D. Trump is a guest in his country, not a ruler. U. von der Leyen even tried to call the capitulation a “historic agreement”.

 

D. Trump, who has a great nose for flattery, immediately realized that U. von der Leyen and K. Starmer lacked backbone, were not determined to defend Europe’s interests resolutely, and that the leaders of other countries were similarly disposed.

 

2025 The US has failed to slow China’s rise and has inadvertently encouraged its technology sector to seek and almost achieve full independence through its sanctions.

 

By imposing sanctions on China as mandated by the White House, Europe has been left in the worst position. It is increasingly being squeezed out of the lucrative Chinese market for its high-value goods, but it is deprived of generous subsidies and other benefits provided by the US inflation-reduction law.

 

Moreover, cheaper imports from China, including electric cars, are accelerating the EU’s deindustrialization.

 

In December 2025, Volkswagen stopped making cars at its Dresden plant. This was the first time in the company’s 88-year history that it has closed a manufacturing plant in Germany.

 

The EU is in an economic quandary. Some observers say the EU is in danger of going from being an industrial competitor to the US and China to a client, a source of capital and a technologically dependent junior partner. As mentioned, instead of using the capital to bolster their moribund industrial capacity, all 27 EU member states approved the July capitulation, although the European Parliament will still try to legislate some exceptions and exceptions.

 

Now, the capital needed by the EU economy must flow from Europe to the West, to the US, which is trying to force EU countries and companies to significantly increase their investments in the US economy at the expense of their own.”

 

Last time Western Europe did have a world-class armed force was WWII. The armed force was Germany’s Wehrmacht. This ended badly for Western Europe and the world. This is why the American goal to keep Western Europe militarily down was a reasonable choice. We will see what will happen next.

 

This statement reflects a common perspective linking Germany's powerful Wehrmacht in WWII to the devastation that followed, justifying post-war efforts to prevent a resurgent European military power, though the Wehrmacht's effectiveness waned significantly later in the war, and modern European defense relies on U.S.A. and collective security rather than individual dominance, creating a different strategic landscape than WWII. The post-war era saw Western Europe rebuild under U.S. protection via NATO.

 

Key Aspects of the Statement & Historical Context:

 

    World-Class Wehrmacht: The early Wehrmacht was militarily formidable, achieving rapid victories (e.g., France in 1940) through innovative tactics like combined arms and rapid tank movements, as noted in Quora.

    "Ended Badly": WWII's conclusion for Germany and Europe was catastrophic, marked by immense destruction, loss of life, and the horrors of the Holocaust, demonstrating the destructive potential of unchecked military power.

    American Goal: The U.S. aimed to prevent a repeat by fostering economic recovery (Marshall Plan) and collective security (NATO) in Western Europe, ensuring shared with America defense rather than individual European military dominance.

 

 

 

Ar Vakarų Europa sugebės atsistoti ant savo kojų?

“Šie metai nebus lengvi Vakarų Europai, reikės grumtis su įvairiais, sunkiai įveikiamais, iššūkiais.

 

Vakarų Europa jau daugiau negu 50 metų neturi pasaulinio lygio ginkluotųjų pajėgų – tai pasekmė sąmoningo nutarimo nevystyti gynybinių pajėgumų ir pramonės pokario metais, bet minimaliai ginkluotis ir patikėti savo saugumą JAV.

 

Kad ir kaip būtų stengiamasi nutarimą piešti rožinėmis spalvomis, Europa iš esmės nusprendė atsisakyti esminio tiek šiuolaikinės, tiek senovės valstybės bruožo – pastangų ugdyti gebėjimą gintis ir atremti agresorius, kad kritiškais momentais būtų galima stengtis lemti savo likimą.

 

Nutarimas tapti JAV klientu (kitaip negalima pavadinti šio sprendimo) turėjo įvairiausių pasekmių, kurių ne menkiausia tai, kaip nutarimą vertino tiek draugai, tiek priešai. Apskritai klientai nelaikomi nepriklausomais veikėjais, kad ir kaip jie stengtųsi sukurti tokią regimybę, nes jų silpnumas perdėm akivaizdus.

 

JAV niekada netoleravo priešiškų karinių aljansų savo kaimynystėje. Tikėtis, kad Rusija elgsis kitaip, buvo neišmintinga ir nesutapo su galingų valstybių reakcijomis panašiomis aplinkybėmis. Įsitikinusi, jog Vašingtonas užtikrins jos saugumą, ES nutarė skirti pirmenybę savo piliečių gerovės užtikrinimui, tapo ekonomine galybe ir vienu turtingiausių regionų pasaulyje.

 

Buvo naivu manyti, kad JAV visada bus „gerasis dėdė“, kuris pasiaukojamai rūpinsis sūnėnų ir dukterėčių gerove. Donaldas Trumpas itin tiesmukai atsiribojo nuo Europos, bet kiti JAV prezidentai irgi būtų žengę panašia kryptimi, nors ir lėčiau, juk kam veltui šelpti ir ginti šalis, kurių gyvenimo lygis nė kuo ne menkesnis.

 

Europos įmonės gamina novatoriškus produktus, ypač metabolinių ligų (nutukimo ir diabeto) gydymo, pažangių biologinių preparatų ir naujos kartos medicininių gydymo metodų srityse. Antai, Danijos įmonė „Novo Nordisk“ sukūrė pirmąją geriamąją svorio mažinimo vaisto „Wegovy“ versiją, kuri yra daug patogesnė alternatyva injekcijoms ir reiškia didelę pažangą metabolinių ligų gydymo srityje. Vis dėlto ES neturi lygiaverčio Silicio slėnio kompiuterių ir dirbtinio intelekto srityje ar Bostono-Kembridžo biomedicinos technologijų ir gyvosios gamtos mokslų srityje, tad suvaidina ne tokį reikšmingą vaidmenį, skatindama technologinius proveržius svarbiausiuose dabarties mokslo sektoriuose.

 

Net ir geriausiomis aplinkybėmis Europai būtų sunku konkuruoti su JAV ir Kinijos ekonomikos gigantais. Tačiau Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen ir kiti Europos lyderiai gėdingai nusileido Trumpui, liepos mėnėsį pritardami susitarimui, pagal kurį daugumai į JAV importuojamų Europos prekių bus taikomi 15 proc. baziniai tarifai, o Vašingtonui nebus taikomi jokie tarifai. ES dar įsipareigojo investuoti 750 mlrd. JAV dolerių į JAV energetikos produktus ir dar 600 mlrd. JAV dolerių į JAV apskritai. Lėšos pradėjo plaukti į Vakarus, nors jos buvo būtinos ES pramonės vystymui.

 

Šis vienašališkas susitarimas yra akivaizdi Briuselio kapituliacija Vašingtonui. Pačios susitarimo aplinkybės parodė jėgų disbalansą. Ursula von der Leyen, lyg paklusni vasalė, atvyko į D. Trumpo golfo aikštyną Škotijoje. Panašiai elgėsi Jungtinės Karalystės premjeras Keiras Starmeris, lyg užmiršęs, jog jo šalyje D. Trumpas yra svečias, o ne valdovas. U. von der Leyen dar stengėsi kapituliaciją vadinti „istorine sutartimi“.

 

D. Trumpas, kuris turi puikią uoslę padlaižiavimui, tuojau suprato, jog U. von der Leyen ir K. Starmeris neturi stuburo, nėra pasiryžę ryžtingai ginti Europos interesus ir kad kitų šalių vadovai panašiai nusiteikę.

 

2025 m. JAV nesugebėjo sulėtinti Kinijos kilimo ir savo sankcijomis netyčia paskatino jos technologijų sektorių siekti ir beveik pasiekti visišką nepriklausomybę.

 

Pareigingai įvedusi Kinijai Baltųjų rūmų nurodytas sankcijas, Europa liko blogiausioje padėtyje. Ji vis labiau išstumiama iš pelningos Kinijos rinkos, kurioje prekiaujama jos aukštos vertės prekėmis, bet negauna dosnių subsidijų ir kitų JAV infliacijos mažinimo įstatymo teikiamų lengvatų.

 

Juolab pigesni iš Kinijos importuojami gaminiai, tarp jų ir elektromobiliai, spartina ES deindustrializaciją.

 

2025 m. gruodžio mėnesį „Volkswagen“ nutraukė automobilių gamybą savo Drezdeno gamykloje. Tai buvo pirmas kartas per 88 metų įmonės istoriją, kai ji uždarė gamybos įmonę Vokietijoje.

 

ES yra ūkiškai sudėtingoje padėtyje. Pasak kai kurių stebėtojų, gresia pavojus, kad ES iš JAV ir Kinijos pramonės konkurentės taps jų kliente, kapitalo šaltiniu ir technologijų požiūriu priklausoma jaunesniąja partnere. Kaip minėta, užuot panaudojusios kapitalą, siekdamos sustiprinti savo merdinčius pramonės pajėgumus, visos 27 ES valstybės narės patvirtino liepos mėnesio kapituliaciją, nors Europos Parlamentas dar stengsis įteisinti kai kurias išimtis ir išlygas.

 

Dabar ES ūkiui reikalingas kapitalas pagal susitarimą privalo tekėti iš Europos į Vakarus, į JAV, kuri stambiais muitų tarifais ir kitomis merkantiliškomis priemonėmis siekia priversti ES šalis ir bendroves smarkiai didinti savo investicijas į JAV ūkį savo ūkių sąskaita.”

 

Paskutinį kartą Vakarų Europa turėjo pasaulinio lygio ginkluotąsias pajėgas Antrojo pasaulinio karo metu. Ginkluotosios pajėgos buvo Vokietijos Vermachtas. Tai blogai baigėsi Vakarų Europai ir pasauliui. Štai kodėl Amerikos tikslas kariniu požiūriu susilpninti Vakarų Europą buvo pagrįstas pasirinkimas. Pamatysime, kas bus toliau.

 

Šis teiginys atspindi bendrą požiūrį, siejantį galingą Vokietijos Vermachtą Antrojo pasaulinio karo metu su po to kilusiais nuniokojimais, pateisinant pokario pastangas užkirsti kelią Europos karinės galios atgimimui, nors Vermachto veiksmingumas vėlesniame kare gerokai sumažėjo, o šiuolaikinė Europos gynyba remiasi JAV ir kolektyviniu saugumu, o ne individualiu dominavimu, taip sukurdama kitokį strateginį kraštovaizdį, nei Antrasis pasaulinis karas. Pokario laikotarpiu Vakarų Europa buvo atkurta, globojama JAV per NATO.

 

Pagrindiniai šio teiginio aspektai ir istorinis kontekstas:

 

Pasaulinio lygio Vermachtas: Ankstyvasis Vermachtas buvo kariniu požiūriu galingas, greitai pasiekdamas pergalių (pvz., Prancūzija 1940 m.) naudodamas novatorišką taktiką, tokią, kaip jungtinis ginkluotų pajėgų veikimas ir greitas tankų judėjimas, kaip pažymėta „Quora“.

„Blogai baigėsi“: Antrojo pasaulinio karo pabaiga Vokietijai ir Europai buvo katastrofiška, paženklinta didžiuliu sunaikinimu, žmonių gyvybių praradimu ir Holokausto siaubais, parodančiais nekontroliuojamos karinės galios destruktyvų potencialą.

 

Amerikos tikslas: JAV siekė užkirsti kelią tokių įvykių pasikartojimui, skatindamos ekonomikos atsigavimą (Maršalo planas) ir kolektyvinį saugumą (NATO) Vakarų Europoje, užtikrindamos bendrą su Amerika gynybą, o ne individualų Europos karinį dominavimą.