Meta's Embrace of AI Propels Huge Layoffs

 

 

“Meta Platforms just offered a glimpse at what it thinks the future of work looks like: training and supervising artificial-intelligence systems to do what used to be your job. And that's if you still have a job at all.

 

The social-media company has been unusually aggressive, even by the standards of Silicon Valley, at pushing to incorporate AI into employees' workflows and using it to streamline and accelerate its operations.

 

Already this year, it has started grading employees in performance reviews on their AI use; created ultraflat teams with almost no managers; and begun to develop a so-called CEO agent to assist Chief Executive Officer Mark Zuckerberg in performing his job.

 

Zuckerberg and his lieutenants have repeatedly emphasized the way AI lets small teams do the work of large ones, while moving faster.

 

This week, the transformation kicked into high gear.

 

The company said it planned to lay off 10% of its workforce, or about 8,000 people, on May 20 as it seeks to achieve greater efficiency and find cost savings to balance out its investments in AI.

 

An internal memo notified employees of a new software tool that would record their keystrokes, mouse movements and click locations to teach "the next generation of our AI models to use computers."

 

In a separate memo, Meta's technology chief, Andrew Bosworth, said the company is building toward a vision where AI agents primarily do the work. "Our role is to direct, review and help them improve," he said.

 

It is all part of the tech company's plans to become "AI native" and transform the way its teams and employees do their jobs as it seeks to spend up to $135 billion on AI infrastructure this year and build what it calls personal superintelligence for its 3.5 billion daily users. The moves have left some staff filled with anxiety and wondering: Am I helping automate my own job away?

 

Meta's downsizing follows announcements of layoffs at other tech companies including Amazon.com, Block and Oracle. The companies have offered differing rationales for the reductions. Block was the only one to link the cuts directly to AI: "We're already seeing that the intelligence tools we're creating and using, paired with smaller and flatter teams, are enabling a new way of working which fundamentally changes what it means to build and run a company," CEO Jack Dorsey wrote in a post on X.

 

Dorsey said on a call with analysts: "Within the next year, I believe the majority of companies will reach the same conclusion and make similar structural changes."

 

Many observers have said that the costs of developing AI to date have been more directly responsible for tech-industry layoffs than productivity gains.

 

The internal memo on Meta's new tracking software, which was earlier reported by Reuters, went viral on social media. Several employees posted questions and complaints on an internal Meta discussion board.

 

"This makes me super uncomfortable. How do we opt out?" reads the top comment on the post. (There isn't a way for employees to opt out.)

 

Another comment asked if employees' personal email accounts would be exempt. The answer was no.

 

On Blind, a website where verified employees can anonymously post about and review their employers, a user compared the tracking to so-called bossware that some companies use to monitor worker productivity. "What next? Implement chips in our brains to read our minds? How is this totally unrelated to the upcoming layoffs?" the user wrote.

 

Meta said the new tracking tool is meant to help Meta Superintelligence Labs, which recently released a new AI model, teach its models basic computer skills. A spokesman for the company said that the data won't be used for any other purpose and that there are safeguards in place for sensitive content. It won't be used in performance reviews, and managers can't access it, he said.

 

According to Blind's analysis of posts by Meta workers, sentiment among the company's staffers is at its most negative level on record. In 2024, about 20% of the posts about Meta on Blind were negative. This year, that number has grown to more than 80%.

 

Janelle Gale, Meta's chief people officer, said in a memo Thursday that announcing layoffs a month ahead of notifying affected employees was "incredibly unsettling" but that it was necessary to address leaked information. "I know this is unwelcome news and confirming this puts everyone in an uneasy state, but we feel this is the best path forward, given the circumstances," she wrote.

 

Zuckerberg has been enthusiastic about AI's potential, spending billions of dollars last year to hire top researchers and touting the technology's role in driving growth of its advertising business. In recent months, he has increasingly focused on the way the technology can supercharge work inside the company and alter the structure of its workforce.

 

"We're starting to see projects that used to require big teams now be accomplished by a single very talented person," he said during Meta's earnings call in January.

 

By the time he said that, Meta had already laid off 1,500 employees in its Reality Labs division.

 

In March, Meta created a new applied AI engineering organization with an ultraflat structure of 50 employees to one manager, and appointed Bosworth to lead the company's AI For Work initiative to get employees to use more AI.

 

Zuckerberg has been spending more of his own time contributing to the company's code base and has been involved in developing a "CEO agent" that can retrieve information he needs from other parts of the organization, The Wall Street Journal previously reported.” [1]

 

1. Meta's Embrace of AI Propels Huge Layoffs. Bobrowsky, Meghan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: A1.  

Blokadinės galvos

„BŪKITE DĖKINGI UŽ mažus pasigailėjimus. Paliaubos tarp Amerikos ir Irano gali būti pratęstos. Praėjusį savaitgalį Islamabade prasidėjusios derybos netrukus gali būti atnaujintos. Nors Hormūzo sąsiauris uždarytas, naftos rinkos nėra labiau išsigandusios nei anksčiau. Ir nors ekonominė žala plinta, gilios Hormūzo sukeltos pasaulinės recesijos dar galima išvengti.

 

Tačiau mažų pasigailėjimų nepakanka. Jei jie nenori grįžti prie beprasmio karo, Amerika ir Iranas turės užtikrinti, kad paliaubos sukurtų ilgalaikę taiką, atverdami sąsiaurį ir išspręsdami ginčą dėl Irano branduolinės programos. Tam reikės kompromiso ir noro kovoti su sudėtingumu, kuris nepasiekė abiejų pusių, ypač prezidento Donaldo Trumpo.

 

Taikos paieškos prasideda nuo Amerikos įtakos įvertinimo. Neseniai įvesta pono Trumpo blokada buvo bandymas sustiprinti savo pozicijas po kelių savaičių bombardavimo, kuris neprivertė Irano pasiduoti. Ji įkalina tanklaivius, kurie į rinką gabena iki 2 mln. barelių per dieną Irano naftos, net ir siaučiant karui. Idėja yra ta, kad pasinaudoti ekonomika, kad priverstų Irano griežtosios linijos šalininkus nusileisti.

 

Tai mažiau žalinga taktika nei daugybė blogų idėjų, kurias Amerikos prezidentas išsakė pastarosiomis savaitėmis – bombarduoti elektrines, siųsti karius į Kharg salą ar griauti naftos pramonę. Sunki ekonominė padėtis buvo didžiausias Irano trūkumas prieš prasidedant karui. Masiniai protestai sausio mėnesį kilo dėl pasipiktinimo dėl valiutos žlugimo, trūkumo ir nedarbo. Amerikos ir Izraelio bombos pablogino visa tai ir dar labiau privertė režimą desperatiškai siekti sankcijų sušvelninimo.

 

Tačiau blokados sėkmė yra labai neaiški. Tokios priemonės paprastai trunka mėnesius, net metus, kad priverstų laikytis reikalavimų. Režimas desperatiškai nori sušvelninti sankcijas ir žino, kad tai geriausia proga sudaryti gerą sandorį. Tai gali reikšti, kad jis yra pasirengęs ilgiau kęsti blokadą. Ponas Trumpas gali prarasti kantrybę, nes benzino kainos Amerikos vartotojams kyla.

 

Todėl svarbiausia yra tai, ar derybos gali vesti prie susitarimo. Pirmasis etapas yra sąsiaurio atidarymas, dėl kurio Iranas ir Amerika turėtų galėti susitarti – juk abi pusės žino, kad gali priversti jį uždaryti. vėlgi. Jokiomis aplinkybėmis Amerika neturėtų sutikti leisti Iranui rinkti mokesčius laivams, plaukiantiems vandenimis. Tai suteiktų jai nuolatinę kontrolę likusioje regiono dalyje. Reikės ginčytis, kurio metu Amerika gali būti priversta iškeisti kai kurių sankcijų panaikinimą mainais į saugų plaukimą.

 

Antrasis etapas bus susijęs su Irano branduoline programa. Susitarimo kontūrai ir čia paprasti: Iranas turi uždaryti savo kelią į branduolinį ginklą mainais į tolesnį sankcijų sušvelninimą. Deja, viskas, kas susiję su detalėmis, bus keblu.

 

Abi pusės nepasitiki viena kita, todėl nė viena nesiims drąsių žingsnių, bijodama, kad kita vėliau gali nesilaikyti savo susitarimo dalies. Taip pat gali trūkti noro siekti kompromisų, nes abi pusės nori pavaizduoti visišką pergalę prie derybų stalo kaip visiškos pergalės, kurios jos negalėjo pasiekti mūšio lauke, pakaitalą. Galiausiai, kaip rodo beveik dvejus metus trukusios derybos dėl susitarimo su Iranu 2015 m., branduolinės programos detalių patikslinimas bus velniškai sudėtingas.

 

Kalbama apie maždaug 400 kg Irano labai praturtinto urano atsargas ir jo pajėgumą sodrinti daugiau. Amerika nori, kad urano atsargos būtų pašalintos iš šalies ir būtų uždraustas naujas sodrinimas. Iranas nori sankcijų panaikinimo ir galimybės sodrinti – suvereniteto simbolio, kurio jam būtų sunku atsisakyti.

 

Yra galimų kompromisų. Iranas galėtų praskiesti uraną iki žemo lygio, tinkamo civiliniam naudojimui. Jis galėtų ilgam, bet ribotam laikui atsisakyti sodrinimo; arba jis galėtų sodrinti uraną kaip konsorciumo dalis. Iranui nebūtų panaikintos visos sankcijos, tačiau kai kurie riboti Irano finansiniai aktyvai, laikomi užsienyje, galėtų būti įšaldyti.

 

Kad toks susitarimas būtų patikimas, jam reikalingi tarptautiniai stebėtojai. Net jei Iranas nesodrinamas, jis turi susidurti su centrifugų skaičiaus ir kalibro bei teorinio darbo apribojimais, atsižvelgiant į tai, kad pokario Iranas turi dar daugiau paskatų skubėti ieškoti bombos. Pavojus yra tas, kad Iranas vilkins derybas, tikėdamasis išpešti daugiau iš Amerikos, bet galiausiai nieko negaus.

 

Net jei abi šalys susitars, nebus vietos triumfalizmui.

 

Iranas išliks grėsminga pozicija Artimuosiuose Rytuose. Jo susierzinęs, nesaugus, režimas atrado, kad gali pasinaudoti Hormūzu, ir regioniniais smūgiais, kaip branduoliniu ginklu.

 

Amerika suprato, kad karas su Iranu yra pavojingas.

 

Reikės daug nuveikti, kad būtų atkurta Persijos įlankos saugumo infrastruktūra ir jos ekonomika, įskaitant ir Iraną.

 

Prieš pradedant bombardavimą, tinkamas susitarimas jau galėjo būti ranka pasiekiamas. Sunku įsivaizduoti, kad kovos rezultatas būtų geresnis.“ [1]

 

1. Blockade heads. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 10.

Blockade heads

 

“BE GRATEFUL FOR small mercies. The ceasefire between America and Iran may be extended. Talks that began in Islamabad last weekend may soon resume. Though the Strait of Hormuz is closed, oil markets are no more spooked than they were. And though economic damage is spreading, a deep Hormuz-induced global recession could yet be averted.

 

But small mercies are not enough. If they are not to return to a futile war, America and Iran will have to ensure the ceasefire produces a lasting peace, by opening the strait and settling their dispute over Iran’s nuclear programme. That will require compromise and a willingness to grapple with complexity that has eluded both sides—especially President Donald Trump.

 

The search for peace starts with a reckoning of America’s leverage. Mr Trump’s recent imposition of his own blockade was an attempt to strengthen his hand after weeks of bombardment failed to force Iran’s capitulation. It traps tankers taking as much as 2m barrels a day of Iranian oil to market even as war raged. The idea is to use the economy to get Iran’s hardliners to give ground.

 

It is a less harmful tactic than the many bad ideas America’s president has aired in recent weeks—bombing power plants, sending troops to be sitting ducks on Kharg Island or wrecking the oil industry. A dire economy was Iran’s greatest weakness before the war began. Mass protests in January were the result of fury over the currency’s collapse, shortages and joblessness. American and Israeli bombs have worsened all those things and made the regime even more desperate for sanctions relief.

 

The blockade’s success, however, is highly uncertain. Such measures usually take months, even years, to force compliance. The regime is desperate to alleviate sanctions and knows that this is its best chance to strike a good bargain. That may mean it is prepared to endure the blockade for longer. Mr Trump may lose patience as petrol prices surge for American consumers.

 

What matters most, therefore, is whether talks can produce a deal. The first stage is reopening the strait, which should be possible for Iran and America to agree on—after all, each side knows it could force closure again. In no circumstance should America agree to let Iran levy tolls on ships traversing the waters. That would give it a permanent hold over the rest of the region. There will have to be an argument in which America may have to trade the lifting of some sanctions in return for safe passage.

 

The second stage will be about Iran’s nuclear programme. The outlines of a deal are simple here, too: Iran must close off its path to a nuclear weapon in return for more sanctions relief. Unfortunately, everything about the details will be tricky.

 

The two sides do not trust each other—so neither will take bold steps, fearful that the other may not later honour its part of a deal. A willingness to compromise may also be lacking, because both sides want to portray a total victory at the negotiating table as a substitute for the total victory they could not achieve on the field of battle. Last, as nearly two years of negotiations for the deal with Iran in 2015 attest, nailing down the details of a nuclear programme will be fiendishly complex.

 

At issue is Iran’s stock of roughly 400kg of highly enriched uranium and its capacity to enrich more. America wants the stock of uranium removed from the country and a ban on fresh enrichment. Iran wants relief from sanctions and to be able to enrich—a symbol of sovereignty that it would find hard to surrender.

 

Compromises are available. Iran could dilute the uranium to a low level suitable for civilian use. It could forswear enrichment for a long but limited time; or it could enrich uranium as part of a consortium. Iran would not get all sanctions lifted, but some limited Iranian financial assets held abroad could be unfrozen.

 

To be credible such a deal needs international monitors. Even if Iran is not enriching, it must face limits on the number and calibre of its centrifuges and on theoretical work, given that post-war Iran has even more incentive to dash for a bomb. The danger is that Iran will drag out talks hoping to screw more out of America but ends up with nothing.

 

Even if the two sides reach an agreement, there will be no room for triumphalism.

 

Iran will remain a threatening presence in the Middle East. Its embittered, insecure regime has discovered that it can use Hormuz and regional strikes as nuclear weapons.

 

America has discovered that going to war with Iran is perilous.

 

 

Much work will be needed to rebuild the Gulf’s security infrastructure and its economies, including in Iran.

 

Before America and Israel started bombing, a decent agreement may already have been within reach. It is hard to see the sum of what comes out of the fighting being any better.” [1]

 

1. Blockade heads. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 10.

Branduolinio susitarimo menas

 

„Jei prezidentas Trumpas per daugelį metų išlaikė bent kokį nors nuoseklumą savo politikoje dėl Irano, tai jo įsitikinimas, kad teokratiniam Teherano režimui niekada neturėtų būti leista sukurti branduolinio ginklo.

 

Jis tris kartus kandidatavo į prezidentus remdamasis šiuo principu. Būdamas vyriausiuoju vadu, jis įsakė dvi sudėtingas karines operacijas, kuriomis buvo siekiama panaikinti Irano branduolinę programą. Dabar jis tikisi, kad jo diplomatinei komandai pagaliau pavyks pasiekti susitarimą antrajame derybų etape Pakistane, kad būtų pažabotos Teherano branduolinės ambicijos ateinantiems dešimtmečiams.

 

Tai pagirtinas tikslas. Irano galimybių ieškoti atominės bombos apribojimas ir urano sodrinimo mažinimas artimiausioje ateityje būtų naudingas ne tik Jungtinėms Valstijoms, bet ir visam pasauliui. Toks susitarimas išlaikytų strateginę pusiausvyrą nestabiliame regione, kuriame reguliariai vyksta karai, ir sumažintų tikimybę ten pradėti ginklavimosi varžybas.

 

Tai taip pat yra kažkas, ką ponas Trumpas skolingas pasauliui: skola yra mokėtina nuo 2018 m., kai jis nutraukė istorinį daugiašalį branduolinį susitarimą su Iranu – Bendrą visapusišką branduolinio ginklo planą.“ Veiksmas. 2015 m., valdant Obamai, pasirašytas susitarimas nustatė griežtus Irano branduolinės programos apribojimus mainais į platų Vakarų ekonominių sankcijų sušvelninimą.

 

Po to, kai ponas Trumpas išvedė Jungtines Valstijas iš susitarimo, Teheranas agresyviai tęsė savo programą, požeminėse laboratorijose įrengdamas tūkstančius pažangių centrifugų, kurios pagamino maždaug 970 svarų urano, praturtinto iki 60 procentų grynumo, atsargas. Dėl šio susitarimo šalis vos per kelias savaites turėjo turėti pakankamai medžiagos, jei ji būtų toliau sodrinta, maždaug 10 bombų gamybai.

 

Bet koks naujas pono Trumpo įgaliotas susitarimas turi atitikti ankstesnio susitarimo gana griežtas sąlygas, kitaip jis bus plačiai ir teisingai atmestas kaip nepakankamas. 20 metų sodrinimo įšaldymas, kurį administracija pasiūlė Iranui, yra vertingas tikslas – net jei jis ir mažai tikėtinas – tačiau jį turi lydėti Irano sutikimas leisti tarptautiniams inspektoriams grįžti į savo objektus ir garantija, kad jis perduos dabartines atsargas Jungtinėms Valstijoms arba kitai branduolinei valstybei.

 

Viskas, kas to nepadarys, bus žingsnis atgal nuo 2015 m. branduolinio susitarimo. Pagal tą susitarimą Irano urano sodrinimas buvo apribotas iki 3,67 proc. grynumo, o Tarptautinė atominės energijos agentūra stebėjo programą atlikdama išsamius patikrinimus vietoje, stebėjimo kameras ir tikrindama svarbiausios įrangos plombas žinomuose šalies branduoliniuose objektuose.

 

 

Pasiekti šį susitarimą nebuvo lengva užduotis. Prireikė 20 mėnesių ir bendradarbiavimo tarp pasaulio valstybių, kad būtų pasiektos sąlygos, su kuriomis galėtų gyventi visi. „Pasiekti tokio masto susitarimą yra tarsi išspręsti Rubiko kubą“, – sakė Wendy Sherman, pagrindinė branduolinio susitarimo derybininkė Obamos administracijoje. „Tam reikia laiko, kantrybės ir dėmesio detalėms. Niekas nebaigta, kol visi elementai nesutampa.“

 

 

Nors ponas Trumpas daug kalba apie norą sumažinti branduolinių ginklų kiekį pasaulyje, jis mažai ką pagrindė veiksmais. Jis atsisakė branduolinių susitarimų, padidino ginklų biudžetą ir atleido daugybę diplomatų bei techninių ekspertų, kurie specializuojasi branduolinio ginklo neplatinimo detalėse.

 

Planuojamas susitikimas Islamabade pabrėžia šią problemą. JAV deryboms vadovaus Steve'as Witkoffas ir Jaredas Kushneris, kurie turi daug daugiau patirties Manhatano nekilnojamojo turto srityje nei branduolinių klausimų srityje. Tuo tarpu Irano derybų komandoje yra užsienio reikalų ministras Abbasas Araghchi, kuris buvo vienas iš ponios Sherman kolegų derybų metu daugiau nei prieš dešimtmetį.

 

Trumpo administracija taip pat daugiausia dirba viena. Rusija, Kinija, Didžioji Britanija, Vokietija, Prancūzija ir Europos Sąjunga 2015 m. kartu rado bendrą diplomatinę kalbą su Iranu. Toks pasaulinis solidarumas nebėra įmanomas dėl įvairių priežasčių – ypač dėl pono Trumpo požiūrio į diplomatiją jam einant pareigas – tačiau prezidentui būtų išmintinga bandyti įtraukti kitas šalis. Pasitikėjimas tarp Vašingtono ir Teherano yra sumažėjęs. nadir ir pašaliniai asmenys galėtų suteikti labai reikalingą pagalbą svarbiausiais aspektais.

 

Rusija ne kartą siūlė perimti Irano labai prisodrintą uraną, kaip ir tada, kai buvo sudarytas branduolinis susitarimas. Ponas Trumpas iki šiol atmetė Maskvos pasiūlymą, tačiau turėtų persvarstyti savo sprendimą. Iranas jau atmetė prezidento reikalavimą, kad medžiaga, kurią jis geranoriškai vadina „branduolinėmis dulkėmis“, būtų gabenama į Jungtines Valstijas. „Urano perdavimas Jungtinėms Valstijoms mums nebuvo išeitis“, – neseniai valstybinėje televizijoje sakė Irano užsienio reikalų ministerijos atstovas Esmailas Baghaei.

 

Ponas Trumpas pareiškė, kad karas negali baigtis, kol nebus išspręstas branduolinis klausimas. Tarptautinė atominės energijos agentūra mano, kad didžioji dalis medžiagos vis dar saugoma Isfahano branduolinio komplekso tuneliuose. Dėl žalos, padarytos objektui per JAV ir Izraelio oro smūgius praėjusį birželį, sunkiosios mašinos reikalingos ją iškasti.

 

„Jei Iranas pasiliks dabartines labai praturtinto urano atsargas, tai reikš, kad derybos žlugo, ir kad pats karas buvo nesėkmingas“, – sakė Stanfordo universiteto profesorius ir branduolinės energetikos ekspertas Scottas D. Saganas. „Prezidentas Trumpas gali paskelbti pergalę, jei įtikins Iraną sutikti su susitarimu dėl būsimų sodrinimo pajėgumų, bet jei jiems bus leista pasilikti apie 10 bombų vertės medžiagos, tai bus Piro pergalė.“

 

Irano vadovybė turi dar didesnę paskatą statyti bombą dabar, nes per pastaruosius metus JAV ir Izraelis du kartus užpuolė Iraną. O platinimo grėsmė kyla ne tik už Irano ribų. Jei Teheranas taps branduoliniu, tai gali sukelti domino efektą Artimuosiuose Rytuose, paskatindamas tokius konkurentus kaip Saudo Arabija, Turkija ir kitus svarstyti galimybę plėtoti savo bombų programas.

 

Ankstesnė pono Trumpo kritika dėl 2015 m. branduolinio susitarimo buvo sutelkta į tai, kaip jame nebuvo atsižvelgta į kitą Irano žalingą veiklą Artimuosiuose Rytuose, įskaitant paramą terorizmui, gausią raketų programą ir kišimąsi į tokias šalis kaip Jemenas ir Sirija. Užuot bandęs išspręsti šį problemų sąrašą derybose, ponas Trumpas turėtų pasekti Obamos komandos pavyzdžiu ir sutelkti savo komandos tikslus į branduolinį taikinį. Grandiozinio susitarimo, kuriame būtų išspręstos visos Amerikos nuoskaudos režimui, sudarymas greičiausiai atitrauks dėmesį nuo siekiamo tikslo ir gali būti neproduktyvus jo siekiant.

 

 

„Turėtume pradėti nuo mažų dalykų ir bandyti spręsti problemas po vieną“, – sakė Jeffrey Lewisas, branduolinių ginklų analitikas iš Jameso Martino neplatinimo studijų centro Monterėjuje, Kalifornijoje. „Tokia buvo Irano branduolinio susitarimo idėja – išspręsti vieną problemą, o tada pereiti prie kitos.“

 

 

Atsižvelgiant į pastarųjų savaičių neramumus pasaulio naftos rinkose, Teheranas žino, kad turi atgrasymo priemonę, kuri neprilygsta branduoliniam ginklui: Hormūzo sąsiaurio, per kurį prieš karą buvo gabenama maždaug penktadalis pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų, kontrolę. Teheranas parodė, kad nepaisant didelės dalies savo karinių pajėgumų praradimo, jis gali užgniaužti pasaulio ekonomiką vien išmesdamas minas sąsiauryje ir grasindamas pro šalį plaukiantiems laivams dronais. „Iranas išbandė savo branduolinius ginklus“, – balandžio pradžioje socialiniuose tinkluose rašė buvęs Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas. „Jis vadinamas Hormūzo sąsiauriu. Jo potencialas neišsenkantis.“

 

Nors tai gali būti tiesa, taip pat tiesa, kad Irano valiutos vertė neseniai smuko iki beveik rekordinio lygio – 1,3 mln. rialų už JAV dolerį – tai yra stulbinamo kritimo per pastaruosius metus dalis. Rengiantis 2015 m. susitarimui, šalies ekonomika svyravo, o dėl to kilę Irano protestai dėl didėjančios infliacijos padėjo režimui derėtis.

 

Ponas Trumpas savo ankstyvąją politinę karjerą kūrė kritikuodamas tą susitarimą. Dabar jis turi galimybę pademonstruoti savo paties branduolinio susitarimo meną.

 

 

Šis „Times Opinion“ esė finansuojamas filantropinės paramos iš Niujorko „Carnegie Corporation“, „Outrider Foundation“ ir „Prospect Hill Foundation“. Finansuotojai nekontroliuoja straipsnių atrankos ar dėmesio centro ar redagavimo proceso ir neperžiūri straipsnių prieš publikavimą. „The Times“ išlaiko visišką redakcinę kontrolę.“ [1]

 

1. The Art of the Nuclear Deal. Hennigan, W J.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 25, 2026.

The Art of the Nuclear Deal

“If President Trump has maintained any consistency in his Iran policy over the years, it’s his conviction that the theocratic regime in Tehran should never be allowed to develop a nuclear weapon.

 

He ran for president three times on that principle. As commander in chief, he has ordered two complex military operations that aimed to eliminate Iran’s nuclear program. Now he’s hoping his diplomatic team will be able to finally hammer out a deal at a second round of talks in Pakistan to curb Tehran’s nuclear ambitions for decades to come.

 

It’s an admirable goal. Restricting Iran’s ability to sprint for the bomb and curtailing its enrichment of uranium for the foreseeable future would be good not only for the United States, but for the globe. An agreement doing so would maintain a strategic balance in a volatile region where wars are a regular occurrence and reduce the chances of setting off an arms race there.

 

It’s also something that Mr. Trump owes to the world: The debt has been due since 2018, when he ripped up the landmark multilateral nuclear agreement with Iran, the Joint Comprehensive Plan of Action. Signed in 2015 during the Obama administration, the agreement placed strict limits on Iran’s nuclear program in exchange for sweeping relief from Western economic sanctions.

 

After Mr. Trump withdrew the United States from the agreement, Tehran aggressively pressed ahead with its program, installing thousands of advanced centrifuges in underground labs that generated an estimated 970-pound stockpile of uranium enriched to 60 percent purity. The expansion put the nation just weeks away from having enough material, if further enriched, to build about 10 bombs.

 

Any new agreement Mr. Trump authorizes must achieve the earlier deal’s comparably rigid terms, or it will be widely and correctly dismissed as insufficient. The 20-year enrichment freeze that the administration has proposed to Iran is a worthwhile aim — even if it’s an unlikely one — but it must be accompanied by Iran consenting to allow international inspectors back into its facilities and a guarantee that it will hand over its current stockpile to the United States or another nuclear power.

 

Anything short of this will be a step back from the 2015 nuclear agreement. Under that deal, Iran’s uranium enrichment was limited to a purity of 3.67 percent, and the International Atomic Energy Agency monitored the program through sweeping on-site inspections, surveillance cameras and the verification of seals on critical equipment at the nation’s known nuclear facilities.

 

Securing that deal was no easy task. It took 20 months and collaboration among world powers to get to terms everyone could live with. “Reaching an agreement of this magnitude is like solving a Rubik’s Cube,” said Wendy Sherman, the chief negotiator of the nuclear accord in the Obama administration. “It takes time, patience and attention to detail. Nothing is finished until all the elements fit together.”

 

For all Mr. Trump’s talk about wanting fewer nukes in the world, he’s done little to back his words with actions. He’s abandoned nuclear deals, increased weapons budgets, and fired scores of diplomats and technical experts who specialize in nuclear nonproliferation details.

 

The planned meeting in Islamabad underscores the problem. Leading the U.S. negotiating effort there will be Steve Witkoff and Jared Kushner, who have much more experience in Manhattan real estate than they do on nuclear issues. Iran’s negotiation team, meanwhile, includes Foreign Minister Abbas Araghchi, who was one of Ms. Sherman’s counterparts during the negotiations more than a decade ago.

 

The Trump administration is also largely going it alone. Russia, China, Britain, Germany, France and the European Union worked in unison to find common diplomatic ground with Iran in 2015. That kind of global solidarity is no longer possible for a range of reasons — not least Mr. Trump’s approach to diplomacy during his time in office — but the president would be wise to attempt to involve other nations. Trust between Washington and Tehran is at a nadir and outsiders could provide much needed help on key aspects.

 

Russia has repeatedly offered to take Iran’s highly enriched uranium, just as it did when the nuclear agreement was agreed. Mr. Trump has thus far rebuffed Moscow’s proposal, but he should reconsider. Iran has already rejected the president’s insistence that the material, which he benignly refers to “nuclear dust,” go to the United States. “Transferring uranium to the United States has not been ​an option for us,” an Iranian Foreign Ministry spokesman, Esmail Baghaei, recently said on state television.

 

Mr. Trump has said the war cannot end until the nuclear question is settled. The International Atomic Energy Agency believes that much of the material is still stored inside tunnels at the Isfahan nuclear complex. Because of damage at the site from U.S.-Israeli airstrikes last June, heavy machinery will be needed to dig it out.

 

“If Iran keeps its current stock of highly enriched uranium that will mean both that the negotiations have failed and that the war itself was a failure,” said Scott D. Sagan, a professor and nuclear expert at Stanford University. “President Trump may well declare victory if he gets Iran to agree to a deal about their future enrichment capabilities, but if they are permitted to keep around 10 bombs worth of material, it will be a Pyrrhic victory.”

 

Iran’s leadership has an even greater incentive to build the bomb now, having been attacked twice in the past year by the United States and Israel. And the proliferation threat looms beyond Iran. If Tehran goes nuclear, it could set off a domino effect across the Middle East, prompting rivals like Saudi Arabia, Turkey and others to consider pursuing bomb programs of their own.

 

Mr. Trump’s past criticisms of the 2015 nuclear agreement centered on how it failed to address Iran’s other malign activities in the Middle East, including its support for terrorism, its prolific missile program and its meddling in places like Yemen and Syria. Rather than trying to solve this laundry list of problems in the talks, Mr. Trump should instead take a cue from the Obama team and focus his own team’s aims on the nuclear target. Cobbling together a grand bargain that addresses all of America’s grievances with the regime will most likely distract from the goal at hand, and could be counterproductive in achieving it.

 

“We should start small and try to work on problems one at a time,” said Jeffrey Lewis, a nuclear weapons analyst with the James Martin Center for Nonproliferation Studies in Monterey, Calif. “That was the idea of the Iran nuclear deal — solve one problem, then move on to the next.”

 

Given the turmoil in world oil markets in recent weeks, Tehran knows it holds a deterrent that falls short of a nuclear weapon: its control of the Strait of Hormuz, through which roughly one-fifth of the world’s oil and liquefied natural gas passed before the war. Tehran has shown that despite losing much of its military capacity, it can choke off the global economy just by dropping mines in the Strait and threatening passing ships with drones. “Iran has tested its nuclear weapons,” Dmitri Medvedev, the former president of Russia, wrote on social media in early April. “It’s called the Strait of Hormuz. Its potential is inexhaustible.”

 

While this may be true, it’s also true that the value of Iran’s currency recently collapsed to a near record low of 1.3 million rials to the U.S. dollar, part of a staggering drop over the last year. In the lead-up to the 2015 deal, its economy was faltering, and the resulting Iranian protests over rising inflation helped push the regime to negotiate.

 

Mr. Trump built his early political career lambasting that agreement. He now has a chance to exhibit his own art of a nuclear deal.

 

This Times Opinion essay is funded through philanthropic support from the Carnegie Corporation of New York, the Outrider Foundation and the Prospect Hill Foundation. Funders have no control over the selection or focus of articles or the editing process and do not review articles before publication. The Times retains full editorial control.” [1]

 

1. The Art of the Nuclear Deal. Hennigan, W J.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 25, 2026.

Ar žemiškas grybelis gali užteršti Marsą? NASA, galbūt, rado vieną pakankamai atsparų.

 „Tyrėjai nustatė rūšį, kuri gali išgyventi radiaciją, didelį karštį ir imituotą Marso dirvožemį, o tai kelia naują iššūkį protokolams, skirtiems išlaikyti raudonąją planetą nepaliestą.

 

 

Svarbus klausimas: jei būtumėte astronautas, bandantis ištverti ekstremalias sąlygas, kur turėtumėte ieškoti įkvėpimo? Sandra Bullock filme „Gravitacija“? Ryanas Goslingas filme „Projektas „Ave, Marija“? Netiesa. Pabandykite nelytiniu būdu daugintis sporas.

 

 

Viena konkreti, iš grybelio, vadinamo Aspergillus calidoustus, pasirodė esanti beveik nenužudoma. Tyrėjų grupė neseniai nustatė šią atmainą, gyvenančią NASA įrenginiuose, kur surenkami Marso misijos komponentai, ir paveikė ją daugybe žiaurių iššūkių, imituojančių kosminių kelionių ir paties Marso iššūkius. Verdiktas: mikrobų terminatorius.

 

 

Mokslininkų išvados, šią savaitę paskelbtos žurnale „Applied and Environmental Microbiology“, yra ne tik geros mokslinės smulkmenos. Jos atskleidžia, kad jei nepasikeis NASA valymo protokolai, robotinės sistemos, tyrinėjančios Marso paviršių, gali netyčia užkrėsti planetą itin atspariomis kolonizuojančiomis sporomis.

 

 

„Tai iš tikrųjų susiję su atsakingu tyrinėjimu“, – sakė Atul. M. Chanderis, Misisipės universiteto podoktorantūros tyrimų bendradarbis, kuris buvo pirmasis šio leidinio autorius. „Tyrinėdami šią visatą, norime turėti galimybę siųsti orlaivius neatsiveždami jokių atsparių Žemės mikrobų“, – sakė jis.

 

NASA vadovaujasi tarptautinėmis gairėmis, vadinamomis Planetų apsaugos protokolu, kuriomis siekiama užtikrinti, kad Žemės biologija neužterštų dangaus kūnų ir atvirkščiai. Agentūra taip pat turi specialią komandą – Reaktyvinio judėjimo laboratorijos biotechnologijų ir planetų apsaugos grupę (B.P.P.G.), kuri prižiūri pastangas išvengti kryžminės taršos misijų metu.

 

Keletas naujo tyrimo mokslininkų, įskaitant tyrimo vadovą Kasthuri Venkateswaraną, buvusį Reaktyvinio judėjimo laboratorijos vyresnįjį mokslininką, dirbo apsaugos grupėje, todėl jie iš pirmų lūpų žinojo, kad egzistuoja atsparūs mikrobai. Vis dėlto dr. Venkateswaranas grybelio padermės išlikimą pavadino „nepaprastu“.

 

Ankstesni tyrimai NASA įrenginių paviršiuose, įskaitant ultrafiltruotas švarias patalpas, kuriose konstruojami ir bandomi erdvėlaiviai, nustatė įvairių bakterijų ir grybelių. Ten surinkimo darbuotojai dėvi visą kūną dengiančius kombinezonus ir kaukes, tačiau dezaktyvavimo metodai šiuo metu yra orientuoti į bakterijų, o ne grybelių naikinimą.

 

Tyrimo metu mokslininkai ištyrė 27 grybelių padermes, kurias jie gavo iš NASA švariųjų patalpų, naudotų „Mars 2020“ misijoje, kurios metu Marse nusileido „Perseverance“ marsaeigis, grindų, ir du kontrolinius mikrobus, kurie, kaip žinoma, gerai toleruoja radiaciją. Dauguma mėginių, kurie išgyveno preliminarų ultravioletinių spindulių patikrinimą ir buvo intensyvesnio apdorojimo, greitai žuvo, tačiau A. calidoustus, kuris buvo paimtas iš surinkimo patalpos Floridoje, išgyveno.

 

Mokslininkai A. calidoustus sporas šešis mėnesius paveikė lėtine neutronine spinduliuote – imituodami keliones kosmose – ir beveik pusė jų išgyveno. Jie jas kaitino 125 laipsnių Celsijaus sausu karščiu, paprastai naudojamu erdvėlaivių komponentams sterilizuoti, ir sporos išgyveno net Bacillus pumilus, rūšį, kurią NASA dažnai naudoja kaip etaloną. Ir jie apdorojo sporas atšiauriomis sąlygomis, kurios atspindėjo patirtį. pačiame Marse: 24 valandos itin stiprios UV spinduliuotės, žemas atmosferos slėgis ir vidutinė metinė Marso paviršiaus temperatūra, lygi -60 laipsnių Celsijaus.

 

Beje, jie dar labiau paveikė Marso dirvožemį.

 

„Mes bandome išsiaiškinti šių mikrobų ribas“, – sakė dr. Chanderis ir pridūrė: „Toks atsparumo lygis, švelniai tariant, neįprastas.“

 

Atmosfera sukėlė mikrobų paviršiaus įdubimus ir randus, tačiau tai nebuvo mirtina, o dulkėta Marso uoliena, vadinama regolitu, regolitu, regis, turėjo buferinį efektą, padėdama sporoms išgyventi žemą slėgį.

 

Visiškai jie žuvo tik tada, kai ilgą laiką susidūrė su ekstremalia radiacija ir vėsimu.

 

Tyrimo autoriai atsisakė komentuoti, ar A. calidoustus jau galėjo nukeliauti į Marsą, teigdami, kad tai neįeina į šio tyrimo apimtį. Tačiau jie pažymėjo, kad šis darbas gali turėti įtakos tokioms pramonės šakoms kaip farmacija, medicinos sektoriai ir maisto sauga, nes panašūs grybai gali išgyventi pasterizaciją ir terminį apdorojimą panašiais būdais.

 

„Žinojimas, kad kažkas gali išgyventi 125 laipsnių Celsijaus ir didesnę radiaciją, pavers jį modeliniu organizmu, nustatančiu naujus sterilizavimo standartus“, – sakė dr. Chanderis.

 

Tuo tarpu jie ir toliau daugiausia dėmesio skiria tam, kad žemiški organizmai nepatektų į kosmosą. Niekas nenori įsivaizduoti širdgėlos, kurią patirtų mokslininkas, atradęs gyvybę Marse, tik tam, kad suprastų, jog šis padaras yra keleivis iš Floridos.“ [1]

 

1. Could an Earthly Fungus Contaminate Mars? NASA May Have Found One Hardy Enough. Emily Baumgaertner Nunn.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 24, 2026.

Could an Earthly Fungus Contaminate Mars? NASA May Have Found One Hardy Enough.

 

 

“Researchers identified a species that can survive radiation, extreme heat and simulated Martian soil, posing a new challenge for protocols intended to keep the red planet pristine.

 

Pop quiz: If you were an astronaut trying to endure extreme conditions, where should you look for inspiration? Sandra Bullock in “Gravity”? Ryan Gosling in “Project Hail Mary”? Wrong. Try an asexual reproductive spore.

 

One in particular, from a fungus called Aspergillus calidoustus, has proved itself almost unkillable. A group of researchers recently identified the strain living inside NASA facilities where Mars mission components are assembled, and subjected it to a litany of brutal challenges that simulate those of space travel and Mars itself. The verdict: the Terminator of microbes.

 

The scientists’ findings, published this week in the journal Applied and Environmental Microbiology, are not just good science trivia. They reveal that, unless NASA’s cleaning protocols change, the robotic systems that explore the surface of Mars could inadvertently infect the planet with hyper-resilient colonizing spores.

 

“This is really about doing exploration responsibly,” said Atul M. Chander, a postdoctoral research associate at the University of Mississippi, who was the first author on the publication. “As we explore this universe, we want to be able to send aircraft without bringing any hardy Earth microbes,” he said.

 

NASA follows international guidelines called the Planetary Protection protocol, aimed at making sure Earth’s biology doesn’t taint celestial bodies, and vice versa. The agency also has a dedicated team, the Jet Propulsion Laboratory’s biotechnology and planetary protection group, or B.P.P.G., that oversees efforts to avoid cross-contamination on missions.

 

Several scientists behind the new research, including the study’s leader, Kasthuri Venkateswaran, a former senior scientist at the Jet Propulsion Laboratory, have worked in the protection group, so they knew firsthand that hardy microbes existed. Still, Dr. Venkateswaran called the fungal strain’s survival “remarkable.”

 

Previous studies have identified various bacteria and fungi on NASA facility surfaces, including the ultrafiltered clean rooms, where spacecraft are constructed and tested. There, employees involved in assembly wear full-body coveralls and masks, but decontamination techniques are currently focused on eliminating bacteria, not fungi.

 

In the study, researchers examined 27 fungal strains they had acquired from the floors of NASA clean rooms used in the Mars 2020 mission, which landed the Perseverance rover on Mars, plus two control microbes known to tolerate radiation well. Most of the samples that survived a preliminary ultraviolet screening and underwent more intense treatments died quickly, but the A. calidoustus, which had been taken from a Florida assembly facility, endured.

 

The scientists subjected the A. calidoustus spores to six months of chronic neutron radiation — mimicking space travel — and almost half of them survived. They heated them with 125 degree Celsius dry heat, typically used to sterilize spacecraft components, and the spores outlasted even Bacillus pumilus, a species that NASA often uses as a benchmark. And they treated the spores with harsh conditions that mirrored the experience on Mars itself: 24 hours of extreme UV radiation, plus low atmospheric pressure and the average annual Mars surface temperature of negative 60 degrees Celsius.

 

For good measure, they topped it off with exposure to hostile Martian soil.

 

“We’re trying to find the limits of these microbes,” Dr. Chander said, adding, “This level of resistance is unusual, to say the least.”

 

The atmosphere caused some surface pitting and scarring on the microbes, but it was not lethal, and the dusty Martian rock, called regolith, appeared to provide a buffering effect, helping spores to survive the low pressure.

 

They fully died only when they faced both extreme radiation and cooling together for an extended period of time.

 

Study authors declined to say whether A. calidoustus could have already made the journey to Mars, saying it was beyond the scope of this inquiry. But they noted that the work could have implications for industries like pharmaceuticals, medical sectors and food safety, since similar fungi could survive pasteurization and heat treatments via similar means.

 

“Knowing that something can survive 125 degrees Celsius plus radiation — that’s going to make it a model organism for setting new sterilization standards,” Dr. Chander said.

 

In the meantime, they remain focused on keeping earthly organisms out of the cosmos. No one wants to imagine the heartbreak of a scientist discovering life on Mars — only to realize the creature is a stowaway from Florida.” [1]

 

1. Could an Earthly Fungus Contaminate Mars? NASA May Have Found One Hardy Enough. Emily Baumgaertner Nunn.  New York Times (Online) New York Times Company. Apr 24, 2026.