Olandų meistrai padeda kinams

„Olandai pranoksta jų svorį, perduodami technologijas, kurios formavo šiuolaikinį pasaulį.

 

XVII amžiuje jų finansinės ir ūkininkavimo inovacijos išplito į Britaniją, paskatindamos pramonės revoliuciją ir Britų imperijos plėtrą.

 

Rusijos caras Petras Didysis studijavo Olandijos laivų statybos techniką, kad sukurtų karinį jūrų laivyną, kuris XVIII amžiuje pavertė Rusiją jūrų galybe.

 

O aštuntajame dešimtmetyje Pakistano mokslininkas A. Q. Khanas pavogė brėžinius iš Olandijos laboratorijos, kad paleistų savo šalies branduolinių ginklų programą ir pradėtų panašias pastangas Šiaurės Korėjoje, Irane ir Libijoje.

 

Ar Olandijos žinios galėjo vėl pakeisti pasaulinę jėgų pusiausvyrą? Taip teigia Trumpo administracija.

 

Nuo 2019 m. Amerika blokavo ekstremalaus ultravioletinio (EUV) litografijos aparatų, kurie gamina pažangiausius pasaulyje puslaidininkius, eksportą į Kiniją.

 

Šias mašinas, kurių kūriniai maitina galingiausius dirbtinio intelekto modelius, gamina tik Olandijos įmonė ASML. Pastaruoju metu Amerikos prekybos sekretorius Howardas Lutnickas įstūmė bendrovę į krizę, pasidalydamas su ja savo susirūpinimu, kad viena iš šių mašinų galėjo pasiekti Kiniją.

 

Neįmanoma, teigia ASML. Vertingiausia Europos bendrovė Amerikos pareigūnams pranešė, kad žino tikslią visų 340 pagamintų EUV mašinų, įskaitant 26 nebenaudojamų, vietą. Nė viena nėra Kinijoje, teigia bendrovė. Be to, tik ASML gali transportuoti itin jautrias mašinas, kurias ji stebi internetu, o jos siunčiamus komponentus ASML inžinieriai tvarko klientų gamyklose. „ASML niekada nesiuntė EUV mašinos į Kiniją, taip pat nesiuntėme į Kiniją jokio komponento, modulio ar įrangos, specialiai sukurtos naudoti EUV mašinoje“, – teigia bendrovė. Nepaisant pakartotinių prašymų, ASML dar negavo jokių įrodymų, patvirtinančių pono Lutnicko kaltinimus.

 

Nyderlandų vyriausybė, nors ir rimtai vertina Amerikos teiginį, taip pat priešinasi. Birželio pabaigoje vykusio vizito Vašingtone metu jos prekybos ministras Sjoerdas Sjoerdsma bandė įtikinti poną Lutnicką, kitus pareigūnus ir Kongreso narius, teigdamas, kad Nyderlandų vyriausybė griežtai vykdė eksporto kontrolę, įskaitant EUV technologijų eksportą. Liepos 2 d. duodamas interviu „The Economist“, ponas Sjoerdsma atsisakė pateikti išsamią informaciją apie pono Lutnicko teiginį. Tačiau jis teigia, kad šiuo metu Nyderlandų vyriausybė netiria Amerikos kaltinimų. „Jei būtų tiriami dalykai ar net baudžiamasis persekiojimas, akivaizdu, kad mes tai padarytume“, – sako jis.

 

Ginčas priklauso nuo to, ar pono Lutnicko kaltinimai turi kokį nors pagrindą. Nors jokia jį patvirtinanti informacija nebuvo paviešinta, kai kurie su tuo susipažinę asmenys apibūdina juos kaip „nepatvirtintus“, bet „ne nepagrįstus“. Daugelis pramonės ekspertų mano, kad labai mažai tikėtina, jog visa EUV mašina iš ASML buvo išsiųsta į Kiniją. Tačiau kai kurie mano, kad susiję komponentai galėjo būti, galbūt, per pačios ASML tiekėjus arba kitas trečiąsias šalis. Kiti mano, kad problema labiau tikėtina dėl ASML senesnių giliųjų ultravioletinių (DUV) litografijos įrankių ir susijusių dalių bei paslaugų eksporto į Kiniją, kurių daugumai netaikomas šis reglamentas. eksporto kontrolė. ASML su DUV susijęs eksportas į Kiniją 2025 m. sudarė apie trečdalį jos pajamų.

 

Sukurkite savo svajonę

 

Tačiau už šio ginčo slypi daug gilesni skirtumai dėl Kinijos technologinės pažangos ir to, kaip Vakarų vyriausybės turėtų reaguoti. Tai taip pat pabrėžia pastaruoju metu kilusį trintį tarp Trumpo administracijos ir daugelio Amerikos sąjungininkų. Kai kurie Amerikos pareigūnai Europą laiko silpna Kinijos atžvilgiu. Daugelis Europos vyriausybių baiminasi, kad Trumpo administracija kenkia jų ekonominiams ir saugumo interesams, bandydama sudaryti savo lengvatinius susitarimus su Kinija.

 

Kai kurie Europos pareigūnai ir vadovai taip pat nerimauja, kad Trumpo administracija bando priversti ASML ir susijusias įmones perkelti daugiau savo verslo į Ameriką, kad padėtų ten plėtoti lustų pramonę.

 

Vienas esminis klausimas yra tai, kiek Kinija pasistūmėjo kurdama savo EUV mašiną. Naujienų agentūra „Reuters“ gruodžio mėnesį pranešė, kad buvusių ASML inžinierių komanda Kinijoje 2025 m. baigė kurti EUV mašinos prototipą ir ją testuoja griežto saugumo laboratorijoje Šendžene.

 

ASML teigė, kad negali kontroliuoti, kur dirba buvę darbuotojai, tačiau juos saisto konfidencialumo susitarimai, o kai kuriais atvejais – bendrovė sėkmingai ėmėsi teisinių veiksmų reaguodama į komercinių paslapčių vagystę.

 

Prototipas dar nebuvo sukūręs jokių veikiančių lustų, tačiau Kinijos vyriausybė buvo išsikėlusi tikslą iki 2028 m. pagaminti veikiančius, pranešė „Reuters“. Dauguma ekspertų mano, kad tai nerealu ir kad gali praeiti dešimtmetis, kol Kinija turės veikiantį EUV aparatą.

 

Vis dėlto jie pripažįsta, kad Kinija daro spartesnę pažangą nei tikėtasi EUV ir kai kurių alternatyvių technologijų srityje.

 

Kitas didelis amerikiečių rūpestis yra novatoriškas Kinijos DUV technologijos naudojimas. Kinijos lustų įmonės, tokios kaip SMIC ir „Huawei“, peržengė technikos ribas. Joms padėjo metodas, žinomas kaip „daugiamodelių modeliavimas“, leidžiantis jiems naudoti DUV technologiją, kad būtų pagaminti mažesni nei septynių nanometrų loginiai lustai, artimi pramonės pažangiausiems. Anksčiau juos gamino tik EUV įrenginiai. Nors ši technika yra brangesnė ir sukelia daugiau klaidų nei EUV įrankiai, kai kurie Amerikos ekspertai mano, kad ji galėtų leisti Kinijai pagaminti milijonus pažangių lustų, kurių jai reikia, kad pasivytų Ameriką dirbtinio intelekto viršenybės lenktynėse.

 

 

Daugelis Europos gyventojų mano, kad tokia rizika turi būti subalansuota su poreikiu apsaugoti ir plėsti ASML ir aplink ją esančios ekosistemos pajamas, kartu vengiant Kinijos atsakomųjų veiksmų.

 

 

Vienas iš Amerikos atsako ramsčių yra naujas šalių, dalyvaujančių Vakarų dirbtinio intelekto tiekimo grandinėse, aljansas. Žinomas kaip „Pax Silica“, jis siekia skatinti partnerystę ir bendrus reglamentus įvairiose srityse – nuo ​​energetikos ir svarbiausių mineralų iki pažangios gamybos ir dirbtinio intelekto modelių. Iki šiol jis sulaukė 24 pasirašiusiųjų šalių, įskaitant Europos Sąjungą ir Nyderlandus, kurie pasirašė birželį per savo prekybos ministro vizitą, palaikymo. Tai galėtų palengvinti pažangiausių technologijų dalijimąsi tarp panašiai mąstančių šalių ir suvienodinti su EUV sistemomis susijusią eksporto kontrolę.

 

Labiau prieštaringą Amerikos iniciatyvą kelia MATCH įstatymas, kuris buvo pateiktas balandžio mėnesį, pritariant abiem partijoms. Jis ne tik užblokuotų DUV mašinų pardavimą Kinijai, bet ir apribotų ASML teikiamą techninę priežiūrą, atsarginių dalių ir programinės įrangos palaikymą šimtams ten jau esančių DUV mašinų. Be to, olandams ir kitiems būtų suteikta 150 dienų suderinti savo kontrolę su Amerikos kontrole arba jiems būtų imtasi veiksmų pagal Užsienio tiesioginių produktų taisyklę. Tai taikoma Amerikos eksporto kontrolei užsienio produktams, kurių gamybai naudojamos Amerikoje sukurtos technologijos, ir, ASML atveju, įpareigotų ją laikytis šios taisyklės arba jiems grėstų didelės baudos ir kitos nuobaudos. Šalininkai teigia, kad tokios priemonės yra būtinos, atsižvelgiant į nacionalinio saugumo interesus. „Nepritariu tam, kad įmonės būtų gražiai prašomos to nedaryti. Pritariu tam, kad tai būtų uždrausta daryti“, – sako Gregory Allenas, buvęs Pentagono jungtinio dirbtinio intelekto centro strategijos direktorius, dabar vadovaujantis konsultacinei įmonei.

 

Olandai ir kai kurie kiti nesutinka. „MATCH įstatymas yra „iš mūsų perspektyvos tikrai apgailėtinas“, – sako p. Sjoerdsma. Jis reiškia ypatingą susirūpinimą dėl grėsmės taikyti Amerikos įstatymus ekstrateritoriškai Nyderlandų ir sąjungininkų įmonėms. „Mes manome, kad kiekviena šalis gali pati nuspręsti, kokias technologijas turėtų kurti jos įmonės ir kokią saugumo riziką tai gali sukelti arba nekelti“, – sako jis. Kitas jo vyriausybės skepticizmo pagrindas yra prieštaravimas tarp reikalavimo apriboti senesnių DUV įrankių eksportą ir Trumpo administracijos susitarimo leisti eksportuoti į Kiniją „Nvidia h200“ dirbtinio intelekto lustus. Juos gali gaminti tik kai kurie naujausi EUV įrenginiai.

 

 

P. Sjoerdsma šią savaitę vizito Kinijoje metu susidūrė su panašiomis sudėtingomis derybomis. Kinija pasmerkė MATCH įstatymą ir įvedė reglamentus, leidžiančius jai bausti užsienio bendroves, kurios laikosi Amerikos sankcijų ar eksporto kontrolės. Nyderlandai jau atsigauna po neigiamos reakcijos į rugsėjo mėnesį priimtą sprendimą perimti Kinijos valdomos Nyderlandų lustų gamintojos „Nexperia“ kontrolę, kad sustabdytų jos veiklos perkėlimą į Kiniją. Kinijos vyriausybė atsakė blokuodama „Nexperia“ eksportą iš Kinijos, o tai smarkiai sutrikdė Europos ir Japonijos automobilių gamintojų veiklą.

 

 

Ginčai dėl pono Lutnicko teiginio gali nurimti, ypač jei Amerika nepateiks jokių įrodymų. Tačiau tai tik pirmas žingsnis didesnėje kovoje dėl dirbtinio intelekto apribojimų. Tai ne paskutinis kartas, kai ASML ir jos technologija patenka į kryžminę ugnį.“ [1]

 

1. Dutch masters. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9507, (Jul 11, 2026): 47, 48.

Dutch masters help China

“The Dutch punch above their weight in technology transfers that shaped the modern world.

 

In the 17th century their financial and farming innovations spread to Britain, spurring the Industrial Revolution and the British empire’s expansion.

 

Peter the Great, a Russian tsar, studied Dutch shipbuilding techniques to build the navy that made Russia a maritime power in the 18th century.

 

And in the 1970s a Pakistani scientist, A.Q. Khan, stole blueprints from a Dutch lab to launch his country’s nuclear-weapons programme and seed similar efforts in North Korea, Iran and Libya.

 

Could Dutch know-how have just tilted the global balance of power again? So the Trump administration alleges.

 

Since 2019 America has blocked the export to China of the extreme-ultraviolet, or EUV, lithography machines that make the world’s most advanced semiconductors.

 

These machines, whose creations power the most capable artificial-intelligence models, are made only by ASML, a Dutch firm. In recent weeks, however, America’s commerce secretary, Howard Lutnick, has thrown the company into crisis by sharing with it his concerns that one of these machines may have found its way to China.

 

Impossible, says ASML. Europe’s most valuable company has told American officials that it knows the exact location of all 340 EUV machines it has produced, including 26 decommissioned ones. None is in China, it says. What is more, only ASML can transport the highly sensitive machines, which it monitors online, and components that it ships are handled by ASML engineers in customers’ fabs. “ASML has never shipped an EUV machine to China, nor have we shipped to China any component, module or equipment specially designed to be used in an EUV machine,” the company says. Despite repeated requests, ASML has yet to be provided with any evidence to support Mr Lutnick’s allegation.

 

The Dutch government, while taking the American claim seriously, is pushing back, too. On a visit to Washington in late June, its trade minister, Sjoerd Sjoerdsma, tried to convince Mr Lutnick, other officials and members of Congress that the Dutch government strictly enforced its export controls, including on EUV technology. Speaking to The Economist on July 2nd, Mr Sjoerdsma declined to provide details of conversations about Mr Lutnick’s claim. But he says the Dutch government is not, at present, investigating the American allegation. “If there were things to be investigated or perhaps even to be prosecuted, then obviously we would do so,” he says.

 

The dispute hinges on whether there is any basis for Mr Lutnick’s allegation. Although no information supporting it has been made public, some people briefed on it describe it as “unverified” yet “not unfounded”. Many industry experts consider it highly unlikely that an entire EUV machine from ASML was shipped to China. But some believe that related components could have been, perhaps via ASML’s own suppliers or other third parties. Others think the issue is more likely to be ASML’s export to China of its older deep-ultraviolet, or DUV, lithography tools and related parts and services, most of which are not covered by export controls. ASML’s DUV-related exports to China accounted for about a third of its revenues in 2025.

 

Build your dream

 

Behind this controversy, however, lie much deeper differences over China’s technological progress and how Western governments should respond. It also highlights the recent friction between the Trump administration and many American allies. Some American officials see Europe as weak on China. Many European governments fear the Trump administration is undermining their economic and security interests while trying to strike its own preferential deals with China.

 

Some European officials and executives also worry that the Trump administration is trying to strong-arm ASML and related companies into shifting more of their business to America to help develop the chip industry there.

 

One pivotal question is how far China has progressed in building its own EUV machine. Reuters, a news agency, reported in December that a team of former ASML engineers in China had completed a prototype EUV machine in 2025 and were testing it at a high-security lab in Shenzhen.

 

ASML said it cannot control where former employees work, but they are bound by confidentiality agreements and in some cases the company has successfully taken legal action in response to theft of trade secrets.

 

The prototype had not yet created any working chips but the Chinese government had set a goal for it to produce functional ones by 2028, Reuters reported. Most experts think that unrealistic, and that it could be a decade before China has a working EUV machine.

 

Still, they concede China is making faster progress than expected on EUVs, and some alternative technology.

 

The other big American concern is China’s innovative use of DUV technology. Chinese chip firms such as SMIC and Huawei have pushed the limits of a technique known as “multi-patterning”, allowing them to use DUV technology to make logic chips of less than seven nanometres, near the industry’s cutting edge. Those were previously only made by EUV machines. While that technique brings higher costs and more errors than EUV tools, some American experts believe it could allow China to produce millions of the advanced chips it needs to catch up with America in the race for AI supremacy.

 

Many in Europe believe such risks must be balanced with the need to protect and expand the revenues of ASML and the ecosystem around it, while avoiding retaliation from China.

 

One pillar of America’s response is a new alliance of countries involved in Western AI supply chains. Known as Pax Silica, it aims to encourage partnership and common regulations in areas ranging ​from energy and critical minerals to advanced manufacturing and AI models. It has so far won support from 24 signatories, including the European Union and the Netherlands, which signed up in June during its trade minister’s visit. That could make it easier to share cutting-edge technology among like-minded countries and to unify export controls relating to EUV systems.

 

The more divisive American initiative is the MATCH Act, legislation that was introduced in April with bipartisan support. It would not just block sales of DUV machines to China, but also restrict ASML’s provision of servicing, spare parts and software support for the hundreds of DUV machines already there. And it would give the Dutch and others 150 days to align their controls with America’s or face action under the Foreign Direct Product Rule. That applies American export controls to foreign products whose manufacture involves technology that originated in America and, in ASML’s case, would oblige it to comply or face hefty fines and other penalties. Backers say such measures are necessary, given the national-security stakes. “I don’t support asking the companies nicely not to do this. I support making it illegal to do this,” says Gregory Allen, a former director of strategy at the Pentagon’s Joint AI Centre who now runs an advisory firm.

 

The Dutch, and some others, disagree. The MATCH Act is “really unfortunate from our perspective,” says Mr Sjoerdsma. He expresses particular concern about the threat to apply American law extraterritorially to Dutch and allied firms. “We believe that every country can best decide for itself what technology should be developed by its companies and what security risks this might or might not entail,” he says. Further grounds for his government’s scepticism is the contradiction between the demand to restrict exports of older DUV tools and the Trump administration’s agreement to allow the export to China of Nvidia’s h200 AI chips. They can only be made by some of the latest EUV machines.

 

Mr Sjoerdsma faced similarly tricky negotiations on a visit to China this week. It has denounced the MATCH Act and introduced regulations authorising it to penalise foreign companies that comply with American sanctions or export controls. The Netherlands is already reeling from the backlash to its decision in September to take control of Nexperia, a Chinese-owned Dutch chipmaker, to stop it from moving operations to China. The Chinese government responded by blocking Nexperia’s exports from China, severely disrupting European and Japanese carmakers.

 

The fracas over Mr Lutnick’s claim may die down, especially if America shares no evidence. But this is just an early salvo in the bigger battle over AI chokeholds. It will not be the last time that ASML and its technology are caught in the crossfire.” [1]

 

1. Dutch masters. The Economist; London Vol. 460, Iss. 9507, (Jul 11, 2026): 47, 48.

Kad ir kas bebūtų Irane, tai nėra pergalė

„Vienintelis dalykas, blogesnis už prezidento Trumpo pradėtą ​​antikonstitucinį karą, yra tai, kad prezidentas Trumpas praranda šio karo kontrolę.

 

Trečiadienį NBC News pranešė, kad Trumpas „susiplikė“ ant savo nacionalinio saugumo komandos narių dėl karo Irane. Remiantis pranešimu, jo patarėjai negali susitarti dėl tolesnio kelio. Bet kaip jie galėtų? Kiekvienas kelias į pergalę rizikuoja pavojinga eskalacija, o tęsiant dabartinį kursą rizikuojama strateginiu pralaimėjimu.

 

Tai visada buvo labiausiai tikėtinas rezultatas. Prezidentas pasirinko kovoti su daug galingesne šalimi nei, tarkime, Saddamo Husseino Irakas 2003 m., naudodamas daug mažiau jėgos, nei mes naudojome Irako vyriausybei nuversti.

 

Ko jis tikėjosi?

 

O taip, mes žinome. Jis manė, kad gali nuversti žiaurų, giliai įsišaknijusį autoritarinį režimą keliais tiksliniais oro smūgiais ir įsivaizduojamu liaudies sukilimu. Kaip jis ne kartą sakė, jis tikėjosi savo Venesuelos rezultato versijos, o kai Venesuelos strategija žlugo, jei strategija yra tinkamas žodis, nebuvo jokio tikro B plano – išskyrus bombardavimą.“ Iraną ir tikimės kapituliacijos.

 

Tiesą sakant, mes planuojame tai padaryti dar kartą. O galbūt ne.

 

Penktadienį Trumpas pareiškė, kad įsako surengti naują oro antskrydžių etapą. Ir kokia buvo jo samprotavimo priežastis? „Žinote, kažkuriuo metu“, – sakė Trumpas, – „jie pasakys: „Mes tiesiog daugiau nebegalime to pakęsti.“

 

Šeštadienį jis persigalvojo. „Iranas ir kitos Artimųjų Rytų šalys ką tik paprašė mūsų susilaikyti nuo bet kokio išpuolio“, – „Truth Social“ įraše rašė Trumpas.

 

„Aš sutikau“, – pridūrė jis, – „dėl būsimos PASAULIO gerovės ir dėl sėkmingo bei klestinčio Irano išlikimo atšaukti išpuolį, jei pavyks greitai sudaryti SUSITARIMĄ.“

 

Tačiau problema, su kuria susiduriame dabar, yra daug platesnė nei susitarimai. Amerika taip ilgai buvo tokia galinga, kad esame įpratę kontroliuoti įvykius. Karus pradedame, kada norime, ir – svarbiausia – tikime, kad galime juos užbaigti, kada norime.

 

Kai buvau Irake, kad ir koks baisus buvo tas karas, žinojome, kad jis suvaldytas. Kovojome su priešu, kuris turėjo minimalias galimybes pakenkti amerikiečiams už Irako ribų. Tas pats pasakytina ir apie Afganistaną, kai mes ir mūsų sąjungininkai sunaikinome „Al Qaeda“ tvirtoves.

 

Abiejuose konfliktuose kovos buvo žiaurios, ir mes galime bei turėtume diskutuoti apie abiejų karų išmintį. Tačiau mūsų didžiųjų valstybių konkurentų beveik nebuvo.

 

Nėra tokio dalyko kaip saugus karas – bet koks karas gali tapti nekontroliuojamas – tačiau Amerikos galios, priešo silpnumo ir Rusijos bei Kinijos santūrumo derinys reiškė, kad amerikiečiai galėjo ramiai miegoti žinodami, jog katastrofiškos eskalacijos tikimybė yra labai maža.

 

Tai nebėra tiesa. Pasaulis eina keliu link pasaulinio karo, ir atrodo, kad niekas – įskaitant Jungtinių Valstijų prezidentą – nevadovauja įvykiams.

 

Apsvarstykite pastarojo meto įvykius. Iranas ne tik toliau efektyviai atakuoja Amerikos bazes, bet ir negailestingai puola Amerikos partnerius visame regione. Šie išpuoliai daro didžiulę žalą naftos ir dujų įrenginiams ir, kartu su Irano nuolatine Hormūzo sąsiaurio kontrole, kelia pavojų pasaulio ekonomikai.

 

Husiai įsitraukė į konfliktą, išplėsdami kovas į Raudonąją jūrą, o dabar pranešama, kad Saudo Arabija planuoja didelio masto išpuolį prieš husių teritoriją, įskaitant, potencialų sausumos pajėgų panaudojimą, siekiant nutraukti husių laivybos blokadą.

 

Ukraina atakavo Irano laivą Kaspijos jūroje, didžiuliame vandens telkinyje, besiribojančiame su Rusija ir Iranu. Ukraina teigė, kad tai padarė todėl, kad laivas gabeno karinę įrangą tarp dviejų šalių.

 

Rusija ir Kinija gali padėti Irano kariuomenei teikdamos palydovinius vaizdus ir kitą pagalbą, kuri padidina Irano raketų ir dronų atakų efektyvumą. „Reuters“ taip pat pranešė, kad Kinija siunčia Iranui šimtus žemė-oras raketų.

 

Ir visa tai vyksta dviejų niūrių Amerikos karinių realybių fone. Pirma, Iranas pademonstravo, kad Amerikos lėktuvai ir Amerikos bazės yra labiau pažeidžiami atakų, nei daugelis iš mūsų įsivaizdavo. Toks žalos Amerikos objektams lygis būtų buvęs neįsivaizduojamas, kai buvau Irake.

 

„Al Qaeda“ neturėjo tolimojo nuotolio raketų pajėgumų, ir net Sadamas Huseinas, būdamas savo galios viršūnėje prieš operaciją „Dykumos audra“, negalėjo taip efektyviai smogti regionui, kaip Iranas nuo karo pradžios.

 

Iranas patyrė didelių nuostolių, įskaitant didelę dalį savo aukščiausios vadovybės. Tačiau esminis skirtumas nuo Jungtinių Valstijų yra tas, kad Irano režimui tiesiog nerūpi žmonių ar medžiagos nuostoliai taip pat, kaip ir mums.

 

Tiek Jungtinės Valstijos, tiek Izraelis ne kartą nukirsdino džihadistų organizacijų vadovybes, tačiau ilgalaikis poveikis buvo nedidelis. Iranas vėl ir vėl parodė, kad jis paaukos savo piliečių gyvybes, kad išlaikytų valdžią ar užsitikrintų strateginį pranašumą. Tiesą sakant, režimas, regis, mėgaujasi žudydamas ir aukos yra beveik neįtikėtinai drąsūs piliečiai, kurie iš tiesų kyla protestuodami.

 

Antra, mums baigiasi raketų perėmėjai, tokie kaip mūsų „Patriot“ priešraketinės sistemos ir kita pažangi amunicija. Nors nenoriu, kad bent vienas dronas ar raketa prasiskverbtų pro mūsų gynybą ir smogtų Amerikos ar sąjungininkų taikiniui, taip pat žinau, kad net ir sėkmingas perėmimas gali būti mini pralaimėjimas.

 

Jei naudojate 4 milijonų dolerių vertės ginklą, kurį sunku pagaminti, kad sunaikintumėte 35 000 dolerių vertės droną, kurį galima lengvai pagaminti dideliu mastu, tik laiko klausimas, kada jūsų gynyba bus pabloginta ir jūsų dangus bus atviras priešo atakoms.

 

Trumpo administracija pateikė dvi prieštaringas žinutes – kad Amerikos inventoriuje raketų netrūksta ir kad trūkumas yra Joe Bideno kaltė (nes jis padėjo apginkluoti Ukrainą ir pradėjo oro antskrydžius prieš husius).

 

Administracija neabejotinai elgiasi taip, tarsi mūsų amunicijos atsargos būtų pavojingai mažos. Esame įsivėlę į konfliktą, kuris su pertraukomis ir vėl kartojasi (penktadienį – įjungta; šeštadienį – ne), kupiną neįprastų pauzių.

 

Apibendrinkime visa tai: pradinė Amerikos strategija žlugo, karas su Iranu apima visą regioną, Iranas ir Ukraina rizikuoja susidurti, yra įrodymų, kad tiek Rusija, tiek Kinija didina savo karinius įsipareigojimus, Amerikos amunicijos atsargos mažėja, o Trumpas siautėja.

 

Dažnai svarstydavau, kaip buvo gyventi 1914 m. vasarą, o juo labiau 1938 ir 1939 m. Kada žmonės pradėjo suprasti, kad pasaulis yra ant katastrofos slenksčio? Prabilęs per anksti arba per dažnai atrodysi juokingai – kaip viščiukas iš pasaulinio karo. Prabilęs per vėlai, gyvensi (jei gyveni) su karčiu gailesčiu.

 

Nenoriu nieko prognozuoti ir puoselėju viltį, kad situacija sumažės. Žinau, kad Amerikos vyriausybėje (ar jie išklauso Trumpą – kitas klausimas) ir sąjungininkų vyriausybėse visame pasaulyje vis dar yra rimtų žmonių.

 

Tačiau galime analizuoti dabartinius įvykius ir tendencijas, ir šiuo metu visas impulsas yra didesnės eskalacijos link. Ir mes visiškai negalime daryti to, ko prašo Trumpas, tai yra „tiesiog atsisėsti ir atsipalaiduoti“ ir pasitikėti, kad „galiausiai viskas susitvarkys“.

 

Nemanau, kad pasaulinis karas neišvengiamas, ir nemanau, kad jis tikėtinas. Tačiau dabar jis labiau tikėtinas nei bet kada anksčiau nuo Šaltojo karo pabaigos.

 

Kongresas, vienintelė valdžios šaka, turinti galią įsikišti, buvo parklupdytas prieš prezidentą. Pralaimėjimo pirminiuose rinkimuose grėsmė yra viskas, ko reikia, kad tipiškas respublikonas Kongreso narys visiškai prarastų savo stuburą.

 

Dažnai sakoma, kad vidutinis Amerikos rinkėjas iš tikrųjų nelabai rūpinasi užsienio politika. Apskritai tai tiesa – kol neįvyksta katastrofa. Tačiau kai taip nutinka, užsienio politika nėra vienintelis svarbiausias dalykas; Tai vienintelis dalykas, kuris iš tiesų svarbus.

 

Mūsų ateitis gali iš dalies priklausyti nuo Amerikos rinkėjų sprendimo Kongresui atlikti stuburo transplantaciją. Tačiau tam reikia, kad padarytume tai, ką demokratijos retai, o gal ir niekada, sėkmingai darė – pamatytume katastrofą.“ [1]

 

1. The War That Could Swallow the World. French, David.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026

Whatever This Is in Iran, It Isn’t Winning

 

“The only thing worse than President Trump starting an unconstitutional war is President Trump losing control of that war.

 

On Wednesday, NBC News reported that Trump “erupted” at members of his national security team over the Iran War. According to the report, his advisers can’t agree on a path forward. But how could they? Every path to victory risks dangerous escalation, while continuing the present course risks strategic defeat.

 

This was always the most likely outcome. The president chose to take on a much more powerful country than, say, Saddam Hussein’s Iraq in 2003, while using far less force than we employed to topple the Iraqi government.

 

What did he expect would happen?

 

Oh right, we know. He thought he could topple a vicious, deeply embedded authoritarian regime with a few targeted airstrikes and a fantasied popular uprising. As he has said many times, he expected a version of his Venezuela outcome, and when the Venezuela strategy failed, if strategy is the word, there was no real Plan B — other than to bomb Iran more and hope for capitulation.

 

In fact, we’re planning to do that yet again. Or maybe we’re not.

 

On Friday, Trump said he was ordering a new round of airstrikes. And what was his reasoning? “You know at some point,” Trump said, “they’re going to say, ‘We just can’t take it anymore.’”

 

On Saturday, he’d changed his mind. “We have just been asked by Iran, and other Middle Eastern Countries, to hold off any attack,” Trump said in a Truth Social post.

 

“I have agreed,” he added, “for the future benefit of the WORLD and, likewise, the survival of a successful and prosperous Iran, to cancel the attack, subject to being able to rapidly make a DEAL.”

 

But the problem we face right now is something well beyond deals. America has been so powerful for so long that we are accustomed to being in control of events. We start wars when we want and — crucially — we believe that we can end them when we want.

 

When I was in Iraq, as terrible as that war was, we knew it was contained. We were fighting an enemy that had minimal ability to harm Americans outside of Iraq. The same was true in Afghanistan once we and our allies destroyed Al Qaeda’s strongholds.

 

In both conflicts, the fighting was brutal, and we can and should debate the wisdom of both wars. But our great-power rivals were largely absent.

 

There is no such thing as a safe war — any war can spin out of control — but the combination of American power, enemy weakness and Russian and Chinese restraint meant that Americans could sleep secure in the knowledge that the chances of a catastrophic escalation were extremely remote.

 

That is no longer the case. The world is walking a path toward a world war, and no one — including the president of the United States — seems to be in command of events.

 

Consider recent events. Not only does Iran continue to strike American bases effectively; it has relentlessly attacked American partners across the region. These attacks are doing immense damage to oil and gas facilities and — combined with Iran’s continued control over the Strait of Hormuz — are placing the world economy at risk.

 

The Houthis have entered the conflict, expanding the fighting into the Red Sea, and now Saudi Arabia is reportedly planning a large-scale attack on Houthi territory, including, potentially, the use of ground forces to attempt to break the Houthi shipping blockade.

 

Ukraine struck an Iranian ship in the Caspian Sea, the immense body of water that borders both Russia and Iran. Ukraine said it did this because the ship was carrying military equipment between the two countries.

 

Russia and China may be assisting the Iranian military by providing satellite imagery and other assistance that renders Iranian missile and drone attacks more effective. Reuters has also reported that China is sending Iran hundreds of surface-to-air missiles.

 

And of all this is taking place against the backdrop of two grim military realities for America. First, Iran has demonstrated that American planes and American bases are more vulnerable to attack than many of us imagined. This level of damage to American facilities would have been unthinkable when I was in Iraq.

 

Al Qaeda had no long-range missile capability, and not even Saddam Hussein, at the height of his powers before Operation Desert Storm, could strike across the region as effectively as Iran has since the start of the war.

 

Iran has taken grievous losses, including much of its top leadership. But the crucial difference with the United States is that the Iranian regime simply doesn’t care about losses in men or matériel in the same way we do.

 

Both the United States and Israel have repeatedly decapitated the leadership of jihadist organizations, with little lasting effect. Iran has shown again and again that it will expend the lives of its citizens to retain power or to secure a strategic advantage. In fact, the regime seems to relish slaughtering the almost impossibly brave citizens who do rise up in protest.

 

Second, we’re running out of interceptors, such as our Patriot antimissile systems, and other advanced munitions. While I don’t want to see a single drone or missile penetrate our defenses and strike an American or allied target, I also know that even a successful intercept can be a mini-defeat.

 

If you’re using a $4 million weapon that’s difficult to manufacture to destroy a $35,000 drone that can be easily built at scale, it’s only a matter of time before your defenses are degraded and your skies are open to enemy attack.

 

The Trump administration has put forward two contradictory messages — that there’s no shortage of missiles in the American inventory and that the shortage is Joe Biden’s fault (because he helped to arm Ukraine and launched airstrikes against the Houthis).

 

The administration is certainly acting as if our stocks of munitions are perilously low. We’re engaged in an on-again, off-again conflict (Friday, on; Saturday, off) that has been filled with unusual pauses.

 

Let’s put all this together: The initial American strategy failed, the war with Iran is consuming the entire region, Iran and Ukraine are risking a face-off, there is evidence that both Russia and China are escalating their military commitments, American munitions stocks are dwindling and Trump is raging.

 

I’ve often wondered what it was like to be alive in the summer of 1914, much less in 1938 and 1939. When did people start to realize that the world was on the brink of catastrophe? Speak up too soon or too frequently, and you look ridiculous — like the Chicken Little of world war. Speak up too late, and you live (if you live) with bitter regret.

 

I’m not trying to predict anything, and I hold out hope for de-escalation. I know there are still serious people in the American government (whether they have Trump’s ear is a different question) and in allied governments across the world.

 

But we can analyze the events and trends of the moment, and right now all the momentum is toward greater escalation. And we absolutely cannot do what Trump asks, which is to “just sit back and relax” and trust that “it will all work out well in the end.”

 

I do not think that world war is inevitable, nor do I think it is probable. But it is more possible now than it has been at any time since the end of the Cold War.

 

Congress, the only branch of government that possesses the power to intervene, has been prostrate before the president. The threat of a primary loss is all it takes to completely remove the spine from a typical Republican member of Congress.

 

It’s often said that your average American voter doesn’t really care that much about foreign policy. In general, that’s true — until there’s a catastrophe. When that happens, though, foreign policy isn’t just the main thing; it’s the only thing that truly matters.

 

Our future may depend in part on American voters deciding to give Congress a spinal transplant. But that requires us to do something that democracies have rarely, if ever, done successfully — see the catastrophe.” [1]

 

1. The War That Could Swallow the World. French, David.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.

Kaip Kinija stebi užsieniečius

„Nesaugi policijos ataskaitų suvestinė buvo retas langas į tai, kaip valdžios institucijos seka užsieniečius rinkdamos ir kaupdamos didžiulius kiekius privačių duomenų.

 

Dažniausiai Amsterdame gyvenantis kibernetinio saugumo tyrėjas ir žurnalistas Marcas Hoferis naršo internete, ieškodamas užuominų apie tai, kaip Kinija stebi savo piliečius – tema, kuri jį domina nuo tada, kai jis dirbo užsienio korespondentu.

 

46 metų ponas Hoferis anksčiau šiais metais atliko savo įprastą nuskaitymą, kai aptiko kažką, vadinamą „Dinaminė užsienio personalo valdymo platforma“. Tai buvo futuristinis prietaisų skydelis – tarsi iš filmo „Mažumos ataskaita“ – kuris, regis, sekė užsieniečius šiaurės Kinijos mieste Džangdziakou, populiarioje slidinėjimo vietoje, kurioje kartu vyko 2022 m. žiemos olimpinės žaidynės.

 

Sistemos prietaisų skydelyje buvo nurodyta sekti daugiau nei 700 mieste gyvenančių užsieniečių. Iš viso jame buvo įrašyta beveik 12 000 žmonių, įskaitant bėglius, žmones iš Honkongo ir Taivano, taip pat daugiau nei 300 užsienio žurnalistų. Kai kurie iš jų nebuvo Džangdziakou.

 

Staiga ponas Hoferis pamatė savo veidą – nuotraukoje, kurią Kinijos imigracijos pareigūnai padarė savo įrašams. Šalia buvo jo paso numeris ir mobiliojo telefono numeris, kurį jis naudojo Kinijoje.

 

Jis buvo apstulbęs. „Kas ten įdėjo šiuos duomenis, turėjo prieigą prie tikrų duomenų“, – prisiminė jis. Jis taip pat pastebėjo neseniai prie svetainės prisijungusių vartotojų sąrašą – jame buvo policijos nuovadų pavadinimai Džangdziakou ir kituose miestuose.

 

Kinija stebi savo 1,4 milijardo žmonių neprilygstamu mastu. mastu, pasitelkiant kameras, mobiliųjų telefonų signalus ir nacionalinius asmens tapatybės dokumentus. Duomenų bazė, kurią rado ponas Hoferis, suteikė retą galimybę pamatyti, kaip plačiai Kinijos valdžia stebi užsieniečius, rodydama įrašus apie žmones, suskirstytus pagal tautybę, nurodant jų gimimo datą, lytį, šeimyninę padėtį, adresą ir profesiją, o kartais ir jų religiją.

 

Taip pat buvo atvejų, kai jie buvo užfiksuoti kameromis sankryžose, turguose, prekybos centruose ar kitose vietose, įskaitant mečetę.

 

Kinijos įmonės, tikėdamosi parduoti savo stebėjimo platformas policijai, dažnai kuria demonstracinius tinklalapius, kuriuose naudojamos nuotraukos ir informacija apie žmones, paimti iš socialinės žiniasklaidos. Tai buvo kitaip, sakė ponas Hoferis: „Tai daugiau nei kažkokie vaikinai, studentas ar žemo lygio projektas.“

 

Tą dieną, sausio mėnesį, jis pradėjo atsisiųsti kuo daugiau duomenų iš svetainės. Iki gegužės mėnesio ji buvo atjungta.

 

Sukurta policijai

 

„The New York Times“ rado sąsajų tarp platformos ir „Origin Dynamic“, Pekino bendrovės, teikiančios policijai robotikos, stebėjimo paslaugas ir įrangą, kaip teigiama viešojo konkurso dokumentuose.

 

„Origin Dynamic“ 2023 m. pateikė patento paraišką panašiai sistemai, kurią apibūdino kaip „informacijos sąsają ne Kinijos piliečiams“ ir kuri savo dizainu ir funkcijomis buvo beveik identiška Zhangjiakou platformai. Bendrovė iš dalies priklauso Jančengo miesto valdžiai Dziangsu provincijoje.

 

„Origin Dynamic“ ir Zhangjiakou viešojo saugumo biuras neatsakė į el. paštu ir faksu išsiųstus prašymus pateikti komentarus.

 

Ponas Hoferis, kuris pasidalijo išsaugotais duomenimis su „The Times“, manė, kad prietaisų skydelis buvo sukurtas Zhangjiakou viešojo saugumo biurui, miesto policijos departamentui. Jame buvo pateikta informacija, prie kurios prieigą turėjo tik Kinijos valdžios institucijos, o naudotojų žurnale, kurį matė ponas Hoferis, buvo išvardytos aštuonios policijos nuovados Zhangjiakou ir trys iš kitų miestų.

 

Nebuvo aišku, kaip ir ar policija naudojo šią duomenų bazę savo darbe. Tačiau jos egzistavimas iliustruoja, kaip Kinijos valdžia kaupia didžiulius duomenų kiekius iš stebėjimo kamerų, medicininių įrašų, sąskaitų, veido atpažinimo įrankių ir kitų šaltinių, kad stebėtų ir analizuotų užsienio gyventojų elgesį. Joje buvo laukai, kuriuose jie dažnai lankydavosi, apsilankymų ligoninėse ir mokėjimų už degalus, taip pat skrydžių ir traukinių, įskaitant vietų numerius, duomenys.

 

Pavyzdžiui, ji registravo moters iš Mongolijos judėjimą, kai ji keliavo iš gyvenamojo komplekso Džangdziakou mieste į prekybos centrus, restoranus ir prekybos centrus. Kai kuriais atvejais, kaip nurodė duomenų bazė, ji buvo sekama naudojant veido atpažinimo technologiją.

 

Valdant Xi Jinpingui, valdančioji Kinijos komunistų partija prižiūrėjo pastangas naudoti didelius duomenis viešojo saugumo labui, siekiant numalšinti nepritarimą ir užkirsti kelią galimiems teroristiniams išpuoliams.

 

Kitos šalys naudoja panašias stebėjimo sistemas, tačiau Kinijoje, pasak Mayos Wang, Azijos direktorės pavaduotojos „Human Rights Watch“, yra mažai apsaugos nuo policijos viršijimo.

 

„Tokia duomenų integracija yra išties beprecedenti ir iliustruoja Kinijos apsaugos priemonių trūkumą“, – sakė ponia Wang. sakė.

 

Nesaugi platforma

 

Kai ponas Hoferis pirmą kartą pateko į platformos prisijungimo puslapį, vartotojo vardas ir slaptažodis jau buvo užpildyti. Tai, kad sistema su slapta asmenine informacija apie šimtus žmonių buvo prieinama visiems, kas žiūri internete, rodo didelį privatumo apsaugos trūkumą.

 

Kibernetinio saugumo tyrėjas Gregas Waltonas, tyrinėjęs panašias Kinijos sistemas, teigė, kad šios sistemos atskleidimas nebuvo anomalija. Tai Kinijos „stebėjimo plėtimosi“, kurį skatina besiplečianti tiekėjų, rangovų ir viešojo saugumo agentūrų ekosistema, pasekmė, sakė jis.

 

Vyresnysis Kanados tyrimų bendrovės „SecDev Group“ tyrėjas p. Waltonas teigė, kad kiekviena nauja platforma „padidina vietų, kuriose gali būti neteisingai sukonfigūruoti, nukopijuoti arba palikti išoriškai aptinkami jautrūs asmens duomenys, skaičių“.

 

„The Times“ patvirtino, kad įrašuose, be p. Hoferio, pateikti šešių žmonių duomenys, buvo tikslūs. Įraše buvo ir Pekine anksčiau dirbusi „Times“ žurnalistė, kurios vardas buvo nurodytas jos vaiko vardu. Jos vardas buvo parašytas neteisingai, tačiau jos pasas ir kita informacija buvo teisinga.

 

Darbas su Zhangjiakou sistema, regis, prasidėjo 2021 m., o pakeitimai joje atlikti dar balandžio mėnesį, teigia ponas Hoferis, kuris savo išvadas dokumentavo „Substack“ naujienlaiškyje. Keletas duomenų bazės laukų buvo tušti arba užpildyti fiktyviu tekstu, o tai rodo, kad sistema vis dar kuriama.

 

Gyventojai buvo stebimi viešose vietose esančiomis kameromis, tačiau platforma taip pat rinko duomenis iš šaltinių, kurie nebuvo tiesiogiai susiję su policija. Joje buvo užsieniečių ir Kinijos piliečių, apsilankiusių miesto „Thaiwoo“ slidinėjimo kurorte, sąrašas, įskaitant jų ten darytas nuotraukas, vardus ir pavardes bei pasų numerius.

 

Rūšiavimas pagal šalį ir religiją

 

Platforma pažymėjo žmones iš Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Jungtinės Karalystės ar Jungtinių Valstijų kaip priklausančius „Penkių akių aljansui“. Tai nuoroda į žvalgybos dalijimosi susitarimą tarp penkių šalių, kurias Pekinas dažnai kritikuoja dėl Šaltojo karo stiliaus susiskaldymo skatinimo.

 

Ji taip pat išskyrė gyventojus iš vadinamųjų „pagrindinių šalių“ – sąrašą, kuriame buvo Egiptas, Iranas, Izraelis, Marokas, Pakistanas ir Sudanas.

 

Lankytojai iš Honkongo, kuriame 2019 m. vyko plataus masto protestai prieš Pekiną, ir Taivano, savivaldos demokratijos, kurią Kinija laiko sava, turėjo savo kategorijas. Duomenų bazėje taip pat buvo stebimi tarptautiniai studentai, užsienio sutuoktiniai ir „svarbūs asmenys“ – eufemizmas, kurį Kinijos valdžia dažnai vartoja aktyvistams, bėgliams ar kitiems asmenims, laikomiems grėsme socialiniam stabilumui, apibūdinti.

 

Daugelis išvardytų užsienio studentų, regis, buvo kilę iš Pakistano ir Indijos ir studijavo Hebei Šiaurės universitete Džangdziakou mieste. Studentų profiliuose buvo nurodyta jų religija, šeimyninė padėtis, studijų kryptis ir laikas, kada jie buvo nufilmuoti kameromis prie mokyklos įėjimų.

 

Platforma taip pat teigė galinti sudaryti asmens ryšių tinklo žemėlapį. Funkcijos iliustracijoje buvo pateikti trijų dvidešimtmečių Pakistano vyrų vardai, susiejant juos tarpusavyje po to, kai jie buvo kartu nufilmuoti kameromis.

 

Viename įrašų rinkinyje, kurį atsisiuntė ponas Hoferis, buvo gyventojų, kuriems buvo skirtos bausmės pagal Kinijos įstatymus, vardai ir pavardės. Jame buvo pavaizduota viena moteris, kuriai 2021 m. buvo skirta 1 000 Kinijos juanių (apie 150 JAV dolerių) bauda už tai, kad nebuvo užregistruotas adreso pakeitimas. Kiti pavyzdžiai – užsieniečiai, kuriems buvo skirtos baudos už mokymą neturint reikiamų licencijų.

 

Remiantis pono Hoferio atsisiųstomis bylomis, kuriose jis buvo nurodytas kaip bendradarbis, informaciją, regis, įvedė Džangdziakou policijos nuovados pareigūnas, vardu Zhang Jinglong.

 

Pareigūnas tokiu vardu buvo apibūdintas Džangdziakou policijos 2020 m. Jis buvo giriamas už tai, kad stebi diskusijas internete ir aktyviai jose dalyvauja, siekdamas „padėti piliečiams susidaryti teisingas“ nuomones.

 

Praėjusiais metais policijos biure dirbtinio intelekto laboratorija buvo pavadinta jo vardu.

 

Platformos ekrano kopijas pateikė kibernetinio saugumo tyrėjas Marcas Hoferis.“ [1]

 

1. How China Keeps Tabs on Foreigners. Kuo, Lily; Pei-Lin, Wu.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.

How China Keeps Tabs on Foreigners

“An unsecured police dashboard was a rare window into how the authorities track foreigners by collecting and aggregating vast amounts of private data.

 

Most days, Marc Hofer, a cybersecurity researcher and journalist based in Amsterdam, trawls the internet for clues about how China surveils its citizens, a subject that has fascinated him since he worked there as a foreign correspondent.

 

Mr. Hofer, 46, was doing his usual scan earlier this year when he came across something called “Dynamic Control Platform for Overseas Personnel.” It was a futuristic dashboard — like something from the movie “Minority Report” — that appeared to track foreigners in the northern Chinese city of Zhangjiakou, a popular skiing spot that co-hosted the 2022 Winter Olympics.

 

The system’s dashboard said it tracked more than 700 foreign residents living in the city. In total, it had entries for nearly 12,000 people, which included fugitives, people from Hong Kong and Taiwan, as well as more than 300 foreign journalists. Some of them had not been to Zhangjiakou.

 

Suddenly, Mr. Hofer saw his own face — in a photograph taken by Chinese immigration officials for their records. Next to it was his passport number and the cellphone number he had used in China.

 

He was floored. “Whoever put that stuff in there had access to real data,” he recalled. He also noticed a list of users who had recently logged into the site — it included the names of police stations in Zhangjiakou and other cities.

 

China monitors its 1.4 billion people on an unparalleled scale, with the help of cameras, cellphone signals and national IDs. The database Mr. Hofer found offered a rare window into how extensively the Chinese authorities also surveil foreigners, displaying entries about people categorized by nationality, with their birth date, sex, marital status, address and occupation, and sometimes their religion.

 

It also included instances when they were captured on camera at traffic intersections, markets, shopping malls or other locations, including a mosque.

 

Chinese companies hoping to sell their surveillance platforms to the police often create demo web pages that use photos and information about people taken from social media. This was different, Mr. Hofer said: “This is more than some guys playing around, or a student, or a low-level project.”

 

That day, in January, he began downloading as much data as possible from the site. By May, it had been taken offline.

 

Designed for the Police

 

The New York Times found links between the platform and Origin Dynamic, a Beijing company that provides robotics, surveillance services and equipment to the police, according to public tender documents.

 

Origin Dynamic had filed a patent application in 2023 for a similar system, which it described as an “information interface for non-Chinese citizens” and was nearly identical to the Zhangjiakou platform in its design and functions. The company is owned in part by the city government of Yancheng in Jiangsu Province.

 

Origin Dynamic and the Zhangjiakou Public Security Bureau did not respond to requests for comment sent by email and fax.

 

Mr. Hofer, who shared the data he saved with The Times, believed that the dashboard had been designed for the Zhangjiakou Public Security Bureau, the city’s police department. It included information that only the Chinese authorities would have had access to, and the user log that Mr. Hofer saw listed eight police stations in Zhangjiakou and three from other cities.

 

It was not clear how, or if, the police have used the database in their work. But its existence illustrates how the Chinese authorities aggregate vast amounts of data from surveillance cameras, medical records, bills, facial-recognition tools and other sources to monitor and analyze the behavior of foreign residents. It had fields for places they frequented, hospital visits and gas payments, as well as flights and trains taken, including seat numbers.

 

For example, it logged the movements of a woman from Mongolia as she went from a residential compound in Zhangjiakou to shopping malls, restaurants and supermarkets. In some instances, the database indicated, she had been tracked using facial recognition.

 

Under Xi Jinping, the ruling Chinese Communist Party has overseen a drive to use big data in the name of public safety to stamp out dissent and prevent potential terrorist attacks.

 

Other countries employ similar kinds of surveillance systems, but in China, there is little protection against police overreach, according to Maya Wang, the deputy Asia director at Human Rights Watch.

 

“That kind of integration of data is really quite unprecedented and illustrates China’s lack of safeguards,” Ms. Wang said.

 

An Unsecured Platform

 

When Mr. Hofer first came across the platform’s login page, a username and password had already been filled in. The fact that a system with sensitive personal information on hundreds of people was accessible to anyone who could find it on the internet suggested a major lack of privacy protections.

 

Greg Walton, a cybersecurity researcher who has studied similar Chinese systems, said the exposure of this one was not an anomaly. It was a consequence of China’s “surveillance sprawl,” which is fueled by an expanding ecosystem of vendors, contractors and public security agencies, he said.

 

Mr. Walton, a senior investigator at the SecDev Group, a Canadian research firm, said that each new platform “increases the number of places where sensitive personal data can be misconfigured, copied or left externally discoverable.”

 

The Times verified that data in the entries for six people besides Mr. Hofer was accurate. A Times reporter who used to be based in Beijing was in it, listed in an entry that included the name of her child. Her name was misspelled, but her passport and other information were correct.

 

Work on the Zhangjiakou system appeared to have started in 2021, and changes were made to it as recently as April, according to Mr. Hofer, who has documented his findings in a Substack newsletter. Several fields in the database were empty or filled with dummy text, suggesting it was still under construction.

 

Residents were tracked on cameras in public locations, but the platform also pulled from sources not directly connected to the police. It had a list of foreigners and Chinese citizens who had visited the city’s Thaiwoo Ski Resort, including photos of them taken there, their full names and passport numbers.

 

Sorting by Country and Religion

 

The platform labeled people from Australia, Canada, New Zealand, the United Kingdom or the United States as being in the “Five Eyes Alliance.” That is a reference to the intelligence-sharing agreement between the five countries that Beijing frequently criticizes as promoting Cold War-style divisions.

 

It also highlighted residents from what it called “key countries” — a list that included Egypt, Iran, Israel, Morocco, Pakistan and Sudan.

 

Visitors from Hong Kong, home to widespread anti-Beijing protests in 2019, and Taiwan, a self-governing democracy that China claims as its own, had their own categories. The database also tracked international students, foreign spouses and “key persons,” a euphemism often used by the Chinese authorities to refer to activists or fugitives, or others deemed to be threats to social stability.

 

Many of the foreign students listed appeared to be from Pakistan and India and were studying at Hebei North University in Zhangjiakou. Profiles of the students included their religion, marital status, focus of study and times they had been captured on cameras at the school’s entrances.

 

The platform also claimed to be able to map a person’s relationship network. An illustration of the function showed the names of three Pakistani men in their 20s, linking them to one another after they were captured on camera together.

 

One set of entries that Mr. Hofer downloaded included names of residents who had been penalized under Chinese law. It showed one woman who had been fined 1,000 Chinese yuan (about $150) in 2021, for example, for not registering a change of address. Other examples included foreigners who had been cited for teaching without required licenses.

 

The information appeared to have been entered by an official at the Zhangjiakou police station named Zhang Jinglong, according to files downloaded by Mr. Hofer that listed him as a contributor.

 

An official by that name was profiled by the Zhangjiakou police in 2020. He was praised for monitoring discussions online and actively participating in them to “guide citizens to establish correct” views.

 

Last year, an artificial intelligence lab in the police bureau was named for him.

 

Screenshots of the platform were provided by Marc Hofer, the cybersecurity researcher.” [1]

 

1. How China Keeps Tabs on Foreigners. Kuo, Lily; Pei-Lin, Wu.  New York Times (Online) New York Times Company. Aug 2, 2026.