Ką galima pasakyti apie Lietuvą ir „ketvirtąją pramonės revoliuciją“?

"Kandidatas į JAV prezidento postą ponas Yangas pasinaudojo savo platforma, norėdamas švelniai pamokyti JAV apie „ketvirtąją pramonės revoliuciją“ - dėl kurios, jis baiminasi, sunkvežimių vairuotojai, skambučių centro darbuotojai ir mažmeninės prekybos tarnautojai neteks darbo - ir siūlyti universalias pagrindines pajamas (tūkstantį dolerių per mėnesį kiekvienam JAV gyventojui), kaip būdą nuraminti skausmą, kurį, kaip jis sako, tokia revoliucija tikrai sukels."

 Lietuvoje automobilių vairuotojų, ir mažmeninės prekybos tarnautojų yra svarbiausi darbai, ekonomikos ir valstybės finansų pagrindas. Bet ukrainiečiai gali patraukti toliau į Vakarus. Ir mums, lietuviams visada padeda emigracija. Sakyti, kad Lietuva, praradusi ūkį, netaps dykviete, yra naivu.

Kaip galima laimėti referendumą už „Brexitą“ ar už kokį kitą revoliucinį pokytį?

"Vyko ankstyvi debatai. Agituojantis pasilikti Europos Sąjungoje, įtakingas, pasitikintis savimi ir turintis reikalingų pažinčių, žengė pirmas. Jis pateikė nesuprantamą, ribotą, sterilų atvejį: Didžioji Britanija turėjo klestinčią ir kritišką automobilių pramonę, kurios pelno maržos bus sunaikintos tarifais, jei „Brexit“ pavyktų.

Toliau kalbėjo ponas Cummingsas, liesas, socialiai ribotas, be šypsenos veikėjas. Jis buvo ryžtingas, provokuojantis. Jis kalbėjo apie pasididžiavimą, nepriklausomybę, tautiškumą, suverenitetą, orumą, savo įstatymų ir sprendimų priėmimą.

Aš niekinau „Brexitą“ ir viską, kas su juo siejasi, bet buvau sužavėta. Ponas Cummingsas apibūdino jį,  kaip kilnų kelią. Grįžau namo sunerimusi. Agituojantys pasilikti Europos Sąjungoje aplenkė apklausose jų priešininkus, tačiau ar jie sugalvos ko nors veiksmingo kovoti su giliomis emocijomis, kurias kėlė pono Cummingso kampanija?

Jie niekada to nepadarė. Ponas Cummingsas ėmėsi vairuoti „Brexitą“ ir pastūmėjo jį į siaurą pergalę prieš didžiulę vidaus opoziciją, agresyviai sutelkdamas dėmesį į tai, kas veikė. Jis aplenkė Didžiosios Britanijos elitą, sujungdamas daugumą, panaudojęs nuostabiai paprastą šūkį „Atimk kontrolę“ su begėdžiais melais apie Europos Sąjungą, Nacionalinę sveikatos tarnybą ir pavojų, kad turkai netrukus galėtų masiškai emigruoti į Britaniją, visa tai paremdama didžiule ir paslėpta mikrotiksline socialinės žiniasklaidos kampanija. Kiekvienas elementas buvo sukurtas taip, kad būtų patrauklus visceraliai.Ponas Cummingsas įrodė, kad istorijos ir melas, susieti su strateginiu gudrumu, įsitikinimu, slaptumu, negailestingumu ir konvencijos nesilaikymu, gali būti daug patrauklesni nei protas ir faktas. Metai, kai studijavo ir rašė nesustodamas apie strategijos meną, daugumos institucijų nesėkmes ir revoliucinių mąstytojų, tokių kaip Otto von Bismarckas, sėkmę, atsipirko."

Kaip mokomi turtingųjų vaikai Lietuvoje?

"Apskritai, anot profesoriaus R.Lazutkos, virš švietimo rinkos kybo didelis šešėlis. Valstybės kontrolės ataskaita paliudijo, kaip smarkiai Lietuvoje yra paplitęs korepetitorių verslas. „Tai šešėlinė švietimo sistema, kuri nelabai kam rūpi. Bet tai visuomenės ištekliai – korepetitoriai tiesiogiai gauna pinigus iš mokesčių mokėtojų. Tačiau ar ugdymo tikslas yra gerai išlaikyti egzaminą ir įstoti į aukštąją mokyklą? Tokia šešėlinė švietimo sistema yra visiškai neefektyvi ir ardo legalią sistemą. Nes elitas pasirūpina savo vaikais ir jų galimybėmisn įstoti į universitetus. Jam nerūpi, kas vyksta toliau."

Kaip Rytų Europoje mokina vaikus tie, kurie turi pinigų?

"Daugelis mano draugų gali pasigirti privačiomis mokyklomis vaikams. Dvi kalbos nuo pirmosios klasės, trečioji nuo penktosios. Muzika, dizaino pagrindai, programavimo pagrindai, technologijų parkas savaitgaliais, psichologiniai mokymai. Mes praleidžiame klausimą apie kiekvieno vaiko pasirengimą tokiai programai - ji yra antraeilė. Daug svarbiau, kad žmonės net ne nuo mokyklos, o iš darželio investuotų lėšas į vaikų ateitį. T. y., kai kurie investuoja, o kiti tyliai stebi.

Neseniai per televiziją buvo parodytas siužetas apie šešiolikto vaikams skirto techninio parko atidarymą didžiausiame mūsų mieste. Buvo teigiama, kad juose dalyvavo apie 100 tūkstančių mokinių. 12 metų vaikai sėdi didžiulėse kodavimo stotyse, kuria programinę įrangą duomenų mainų serveriams. 15 metų jie jau turi mokslinį darbą ar techninius patentus. Būdami šešiolikos, jie suranda pirmąjį startuolio investuotoją. Būsimi darbdaviai stebi tokių technologijų parkų gyventojus ir yra pasirengę „nukreipti“ savo globotinius nuo dešimties metų iki pat universiteto pabaigos, o paskui juos įdarbinti.

Mačiau eilių, skirtų įrašyti vaikus į panašią technikos mokyklą, nuotrauką.

Viduje yra kambariai, įrengti ne blogiau nei NASA būstinė. Už tvoros yra minios susirūpinusių žmonių, kurie pagrįstai bijo nebūti eilėje dėl nuostabios savo vaikų ateities.

Nes šalyje, kurioje sustabdyti socialiniai liftai, tokia technikos mokykla yra beveik vienintelė galimybė daugelio žmonių gyvenime įšokti į tokio lifto kabiną. Ir net tam žmogui turėtų pasisekti iš anksto, jis turi būti gimęs tinkamoje vietoje. Arba jo tėvai turi ištempti brangios vietovės hipoteką, kad vaikas gautų puoselėjamą metropolijos registraciją, su kuria jis būtų nuvežtas į gerą mokyklą ir pramonės parką. Iš išorės tai atrodo labai kartaus būdo pasaulis, nes dauguma negali sau tokių dalykų leisti."

Indiškos kastos ir nusikaltėlių Lietuva

"Kai įsibėgės dabar vykstanti ūkio skaitmenizacija, bus gana daug darbo vietų talentingiems, kūrybingiems ar puikiai išsilavinusiems žmonėms. Tarp tokių konkurencija bus minimali, nes, griežtai tariant, šiame sąlyginai aukščiausios klasės profesionalų segmente visada yra minimali. Baisiausia bus vidutiniokams. Žmonėms, kurie nepasiekia stipendijos Harvarde, bet nenori platinti žurnalų ar picų. T. y., dauguma vidutiniškai išsilavinusių ir kvalifikuotų žmonių turės blogiausią patirtį - niekam jų nereikės. Tarp jų dabar prasideda ankstyvosios varžybos.

Mūsų gyvenime vėl tęsiasi formavimasis... nežinau, nenorėčiau pasakyti „klasių formavimasis“. Aš pasakysiu - susiformuoja nesusiejami visuomenės sluoksniai. Vadinkite indiškomis kastomis, jei norite. Koks nors minimalus perėjimas iš vienos į kitą šiose kastose bus nustatytas tik kastų visuomenei susiformavus ir sukėlus kovotojus su ja."

Lietuvoje yra nusikaltėlių (dainininkas Tomaš Sinicki ir Delfi redakcija), kurie bando įtikinti mus, kad tokia žiauri realybė neegzistuoja, kad viršų paims lietuvis, kuris niekada nebuvo pirmūnas, nes nedirba, o moka gudriai su visais susitarti meluodamas ir moka vogti iš verslo partnerių:

"Nesistengiantis būti pirmūnu gerasis lietuvis yra įgijęs esminį lietuvio gebėjimą – gebėjimą prasmukti. Todėl klientui apie statybų kokybę primeluos ir spės įmonės bankrotą paskelbt, prieš atsiskaitydamas su rangovais. Klasika. Klasika, kurios pirmūnas neturi šansų išmokti. Tiksliau – suvokti visa savo esybe ir morališkai atsiriboti nuo galimai neigiamų psichologinių pasekmių."

Tokius, kaip Tomaš Sinicki ir tie Delfi redaktoriai reikia pasodinti į kalėjimą iki gyvos galvos už lietuvių tautos galimybių išgyventi naikinimą. Tikiuosi, jėgos struktūros jau renka tam medžiagą.

Kodėl Lietuvą valdo oligarchai Mockus su Numavičium?

"Turime paklausti, kodėl vyriausybės atrodo nefunkcionalios ir kodėl politikai nesiima veiksmų. Iš dalies atsakoma, kad standartiniai kapitalistinės sėkmės rodikliai, paprastai mokomi verslo mokyklose, pavyzdžiui, aukštos akcijų kainos, gali sukurti paskatas susilpninti vyriausybes ar apeiti jas. Pvz., siekdami verslo tikslų, vadovai gali padaryti viską, kad išvengtų mokesčių, privilioti pajėgius asmenis iš viešojo sektoriaus ir lobizuoti dideles subsidijas. Verslo sėkmė taip pat gali apimti painiavą politikos formuotojams ir visuomenei, siekianciai išlaikyti rinkos galią ir atsikratyti netinkamo elgesio ar neapgalvotos praktikos. Didėjanti verslo organizacijų ir jų lyderių įtaka, rengiant įstatymus ir kitus teisės aktus, taip pat gali pakeisti žaidimo taisykles taip, kad nauda būtų maža ir kenkiama daugeliui, didėja ekonominė nelygybė ir sukuriamas jausmas, kad mūsų kapitalistinė sistema yra sugadinta.

Tai yra pavyzdys, matomas 2007–2009 m. ivykiuose, kurie reiškė didelę „laisvosios rinkos kapitalizmo krizę“. Krizė toli gražu nebuvo neišvengiama stichinė nelaimė, tačiau ji atskleidė ir įmonių valdymo, ir vyriausybės politikos nesėkmes. Dėl intensyvių interesų konfliktų ir informacijos asimetrijos tarp rinkos dalyvių buvo švaistomos investicijos, kaupiama nereikalinga rizika ir daug kam padaryta žala. Galiojančios taisyklės buvo prastai parengtos ir neproduktyvios, jos veiksmingai atlygino už neapgalvumą ir padidino sistemos trapumą. Nepaisant keleto naudingų žingsnių per dešimtmetį nuo krizės, politikos formuotojai praleido galimybes padaryti esminius patobulinimus. Nepagrįstos pretenzijos ir toliau daro įtaką politikai, o iškraipymai iš dalies išlieka dėl to, kad problemos daugeliui kelia painiavą."

Mirčių skaičius 1,58 procento padidėjo kiekvienam 10 mikrogramų KD 2,5

"Tyrime „New England Journal of Medicine“ nustatyta, kad padidėjus kietųjų dalelių koncentracijai, mirčių skaičius padidėjo.

Jungtinėse Amerikos Valstijose kasdien padidėjo 0,79 procento kiekvienam 10 mikrogramų kubiniame metre esančio KD 10 ir 1,58 procento padidėjo kiekvienam 10 mikrogramų KD 2,5. Tai reikštų, kad per dieną padidėjus šių teršalų kiekiams padidėtų 178 mirtys.

JAV Aplinkos apsaugos agentūra nustato visuomenės sveikatos apsaugos ribą per trejus metus - 12 mikrogramų KD 2,5 ir 15 mikrogramų KD 10.

'' Sumažinus dabartines JAV ribas būtų galima sumažinti mirčių skaičių '', - teigė bendraautorius Antonio Gasparrini iš Londono higienos ir atogrąžų medicinos mokyklos. '' Tačiau yra kompromisas - tai, kiek realiai galite padaryti, palyginti su daugybe gyvybių. Mes pateikėme rizikos lygį. Politikos formuotojai turi su tuo dirbti [1]. ''"

Tai mūsų dyzeliukai žudo mus.

1. The New York Times