Oi kaip gera tarnauti Lietuvos Žemės ūkio ministerijai

"Schema, apie kurią kalbama, primityvi. Baiginėjantis deklaravimo terminui dešimtys valdininkų, turinčių prieigą prie tarnybinės informacijos, palinksta prie tarnybinių kompiuterių ir karštligiškai ieško, kurie valstybinės žemės plotai laisvi bei juos deklaruoja. Taip „uždirbamos“ milžiniškos sumos. Tiesiog nieko neveikiant ar, jei plotai dideli, juos paprasčiausiai numulčiuojant. Kaip bus dabar, kai mulčiavimo tvarka pasikeitė, neaišku. Tokia keista padėtis susiklostė po „kreivos“ žemės reformos, kai ūkininkams leista deklaruoti žemę ir gauti išmokas, neturint jokių nuosavybės ar nuomos dokumentų. 

 Kaip rodo STT tyrimas, ES parama toliau sėkmingai plaukia į išradingų ir prieigą prie atitinkamų duomenų turinčių klerkų kišenes. Dalis tų žmonių ir jų giminaičių sąžiningai ūkininkauja ir, kaip mėgsta sakyti valdžios vyrai, kuria pridėtinę vertę. Dalis, galimai, tiesiog riebiai prisiduria prie atlyginimo."

Aišku, kad normaliai dirbantys verslininkai negali konkuruoti su šiais lietuviais, darančiais pinigus iš oro.

Baltarusiško tranzito praradimas sukels domino efektą ne tik uoste, bet ir visoje Lietuvoje

 "„Baltarusiško tranzito praradimas sukels domino efektą, dalykinių ryšių, logistikos modelių išardymo grandinę ne tik uoste, bet ir visoje Lietuvoje. Problemiškais taps transporto ryšiai su Ukraina, o tai yra daugelio Lietuvos įmonių šimtai tūkstančių tonų krovinių ir produkcijos, – BNS komentavo I. Udovickis. – Tai gresia ir transporto sąveikai su Rusija, Centrine Azija, kadangi didžioji šių krovinių dalis gabenama tranzitu per Baltarusijos teritoriją“, –  sako I. Udovickis.

Pasak verslininko, kartu su „Belaruskalij“ valdančio BKT, praradus baltarusiškus krovinius, Klaipėdos uosto rekonstrukcija taip pat bus neefektyvi. Jo teigimu, dėl sankcijų Lietuvos įmonės praras šimtus milijonų eurų pajamų, darbo gali netekti dešimtys tūkstančių darbuotojų.

„Manau, nesuklysčiau – artimiausioje perspektyvoje mums yra grėsmė netekti dešimčių tūkstančių darbo vietų ir daugelio Lietuvos kompanijų šimtus milijonų eurų pajamų“, – komentavo I. Udovickis.

„Sankcijos baltarusiškam tranzitui – tai sankcijos Lietuvos ekonomikai, nes kitos ES šalys, išskyrus Latviją, galimai nenukentės“, – teigė jis.

Anot jo, BKT, netekęs baltarusiškų trąšų, galėtų persiorientuoti ir krauti kitus krovinius.

„Bet tai bus kroviniai, kuriuos šiuo metu krauna kitos uosto kompanijos. Aišku, teks konkuruoti, aš anksčiau esu rašęs – dėl sankcijų praras ne tik BKT, praras dauguma uosto kompanijų, kadangi įvyks likusio uosto krovinio persiskirstymas. Visų pirma, tai Lietuvos gamintojų grūdai – BKT technologijos visiškai yra pritaikytos šiam produktui“, – sakė I. Udovickis.

Terminalo akcininkas sako, kad politikų raginimai diversifikuoti krovinius yra „naivi pozicija“.

„Jeigu būtų kitas krovinys – jis jau seniai būtų buvęs uoste. Baltarusiško tranzito netekimo nėra kuo pakeisti“, – sakė jis.

Pasak I. Udovickio, šiemet baltarusiškų kalio trąšų eksportas yra kur kas didesnis nei pernai, nes pasaulinėje rinkoje jaučiamas nemažas jų deficitas.

BKT, kurios 5% akcijų I. Udovickis valdo tiesiogiai, o 65% – per Latvijoje registruotą įmonę „Fortis Asset Management“, pernai perkrovė beveik 10,9 mln. t trąšų. 98% iš jų buvo „Belaruskalij“, kuriai priklauso 30% BKT akcijų."

Landsbergiai baigia naikinti Lietuvą, kaip tranzito valstybę

 "Europos Sąjungai (ES) rengiantis uždrausti Baltarusijai eksportuoti kalio trąšas per Klaipėdą, uostui bus sunku greitai rasti alternatyvą šiems kroviniams, sako ekonomistė ir uosto krovos kompanijų atstovas.

Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas, Klaipėdos konteinerių terminalo vadovas Vaidotas Šileika sako, kad situacija, netekus baltarusiškų krovinių būtų sudėtinga, kadangi regione beveik nėra laisvų krovinių, kuriuos būtų galima perimti.

„Jeigu trumpuoju laikotarpiu šiandien netektume Baltarusijos srauto, tai manau, kad situacija būtų pakankamai sudėtinga“, – BNS sakė V. Šileika.

„Nėra tokių krovinių, kurie šiandien neturėtų savo uosto. Faktiškai visi kroviniai, kurie šiandien juda per Baltijos šalis – pervilioti juos būtų labai sudėtinga, tai būtų ilgas laikotarpis. Ne tik nuo uosto kompanijų įdirbio tai priklauso, bet ir nuo geležinkelio tarifų ir kitų dalykų“, – aiškino jis.

Anot jo, atsiradus realiai tikimybei prarasti baltarusiškus krovinius, tiek „Lietuvos geležinkeliai“, tiek Klaipėdos jūrų uosto direkcija bando didinti kai kuriuos infrastruktūros mokesčius, o tai, V. Šileikos teigimu, gali dar labiau sumažinti krovos kompanijų konkurencingumą.

Bendrovės „INVL Asset Management“ ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė taip pat sako, jog greitai pakeisti baltarusiškus krovinius bus neįmanoma.

„Aišku, kad tai nenutiks per vieną dieną, tai faktas“, – BNS sakė I. Genytė-Pikčienė.

Ji pabrėžė, kad tiek Klaipėdos uostas, tiek krovinius iki uosto gabenantys „Lietuvos geležinkeliai“ yra smarkiai priklausomi nuo Baltarusijos, o nusistovėjęs krovinių srautas buvo savotiška komforto zona, kurios nenorėta judinti net 2014-aisiais, prasidėjus Ukrainos ir Rusijos konfliktui."

Migrantai iš Irako nerimsta, jau skamba šūviai

 "Valstybės sienos apsaugos tarnyba (VSAT) pranešė, kad apgyvendintiems užsieniečiams nepaklusus pasieniečių reikalavimams bei bandant veržtis prie išėjimo iš centro, VSAT pareigūnai panaudojo ašarines dujas ir iššovė du šūvius iš pompinio ginklo į orą. Medicinos pagalbos niekam neprireikė.

Grupė vadinamajame palapinių miestelyje apgyvendintų prieglobsčio prašytojų, pirminiais duomenimis, pradėjo reikšti nepasitenkinimą teisiniu statusu Lietuvoje, teismo taikomais apribojimais.

Kelios dešimtys susibūrusių užsieniečių pradėjo elgtis agresyviai, triukšmauti, bandė pasiekti išėjimą iš URC bei nepakluso pasieniečių reikalavimams nurimti.

„Kelios dešimtys susibūrusių užsieniečių pradėjo elgtis pakankamai agresyviai, triukšmavo, bandė pasiekti išėjimą iš Užsieniečių registracijos centro, nepakluso budinčios pamainos pasieniečių reikalavimams“, – BNS komentavo centro vadovas Aleksandras Kislovas.

LRT televizija skelbia, kad dviem paroms sulaikius šešis Irako piliečius, kurie prašydami prieglobsčio neteisingai nurodė duomenis, jų tėvynainiai centre ėmė piktintis, susibūrė į didelę grupę, šūkavo, reikalavo paleisti irakiečius.

A. Kislovas BNS patvirtino, kad „dauguma jų yra Irako piliečiai“.

„Galbūt ta situacija jau buvo šiek tiek įkaitusi, nes jie buvo nepatenkinti savo statusu, daugumai iš jų teismas taiko alternatyvią sulaikymui priemonę, tai ko gero, gal tas paskutinis šešių užsieniečių sulaikymas jis ir buvo paskutinis taškas ir jie pradėjo reikšti nepasitenkinimą“, – sakė A. Kislovas.

Jis teigė, kad galimiems neramumams buvo rengiamasi iš anksto.

Į URC atvyko pajėgos iš specialiai tokiems incidentams parengtos VSAT Specialiosios paskirties komandos, artimiausių VSAT užkardų, policijos, Viešojo saugumo tarnybos."

Ar atsitiktiniai susitikimai biure skatina naujoves? Nėra jokių įrodymų.

 „Argumentas, kad jei jūs patalpinsite žmones erdvėse, kuriose jie gali susidurti, gali būti patikimi, greičiausiai jie turės pokalbį“, - sakė Ethanas S. Bernsteinas, dėstantis Harvardo verslo mokykloje ir studijuojantis šią temą. „Bet ar tas pokalbis greičiausiai bus naudingas naujovėms, kūrybiškumui, ar apskritai naudingas tam, apie ką organizacija tikisi, kad kalbėtų žmonės? Ten beveik nėra jokių duomenų“. "Visa tai man rodo, kad idėja, jog atsitiktinė sąveika yra produktyvi, yra daugiau pasaka, nei realybė", - sakė jis. Įsivaizdavimas, kad spontaniška sąveika biure paskatins kūrybinį mąstymą, buvo varomoji jėga, sukūrusi vieną pirmųjų atviro plano biurų pastatų - „Johnson Wax“ būstinę, kurį 1930-aisiais suprojektavo Frankas Lloydas Wrightas. 1990-aisiais Silicio slėnio kompanijos pradėjo siūlyti užkandžių stotis ir kirpimus vietoje, kad paskatintų ekspromtu susibūrimus. Įmonės pradėjo mokėti neproporcingai daugiau tiems, kurie biure buvo daugiau nei 40 valandų per savaitę. 

Vis dėlto profesorius Bernšteinas nustatė, kad šiuolaikiniai atviri biurai lėmė 70 proc. mažiau bendravimo. Žmonėms nebuvo naudinga turėti tiek daug spontaniškų pokalbių, todėl jie dėvėjo ausines ir vengė vienas kito. Tuo pačiu metu dėl technologijų, tokių kaip „Zoom“, „Slack“ ir „Google Docs“, idėjų generavimas tapo efektyvus internete, teigė mokslininkai. 

Kalifornijos universiteto Irvine'o informatikos profesorė Judith Olson tris dešimtmečius tyrė atstumo poveikį komandiniam darbui. Dabar atstumas yra daug mažiau svarbus, sakė ji: „Dėl šių dienų technologijų mes iš tikrųjų artėjame vis arčiau biuro atkartojimo“. Kūrybinį darbą galima atlikti palikus vaizdo pokalbį dirbant, kad žmonės galėtų pasidalinti mintimis, kai jos iškyla, arba tuo pačiu metu dirbti „Google“ dokumente. Be to, užsirašykite idėjas ir užrašus iš pokalbių, kad kiti galėtų jais remtis ir pasverti. 

Darbas biure yra būtinas kai kuriems naujovių darbams, pavyzdžiui, dirbantiems su fiziniais daiktais, ir naudingas kai kuriems žmonėms, pavyzdžiui, naujai įdarbintiems darbuotojams ir tiems, kurie ieško mentorių. 

Kai kurie kūrybingi profesionalai, pavyzdžiui, architektai ir dizaineriai, buvo nustebinti, koks efektyvus nuotolinis darbas buvo pandemijos metu, o mokslininkai ir akademiniai tyrinėtojai jau seniai dirbo su kolegomis kitose vietose. Reikalavimas žmonėms būti biure negali paskatinti naujoves, sakė kai kurie tyrėjai ir vadovai, nes daugeliui žmonių biuro darbai niekada nebuvo tinkami. Tarp jų yra daug moterų, rasinių mažumų ar negalią turinčių žmonių. Taip pat drovūs žmonės; ar kuriems reikia gyventi toli nuo biuro; kurie yra produktyvūs neįprastomis valandomis; arba kurie nebuvo įtraukti į golfo žaidimus ar laimingas valandas. 

Vis dėlto nuotolinis darbas gali suteikti idėjų burbuliukams iš skirtingos kilmės žmonių. Prisijungę žmonės, kuriems nepatogu kalbėtis asmeniniame susitikime, gali jaustis labiau įvertinti. „Protų kovos“ sesijos, naudojant tokias programas kaip „Slack“, gali apimti daug daugiau perspektyvų, įtraukiant žmones, kurie nebūtų pakviesti į susitikimą, pvz., praktikantus ar kitų skyrių darbuotojus. „Kai visi turi tą pačią mažą dėžutę ekrane, visi turi vienodą vietą prie stalo, tiesiogine to žodžio prasme“, - sakė Barbara Messing, internetinių žaidimų bendrovės „Roblox“, kuri dvi dienas per savaitę dirba nuotoliniu būdu, darbuotoja. 

Be to, nutolusios įmonės gali samdyti iš įvairesnės grupės - žmonių, kuriems ilgos valandos biure nebūtų pavykę, arba žmonių, gyvenančių kitur: „Jei samdote tik 20 mylių atstumu, jūs negaunate įvairovės “, - sakė personalo konsultantas Johnas Sullivanas. Leidžiant atlikti nuotolinį darbą yra rizika - jei biure yra keletas žmonių, tuos, kurie nėra, gali  bausti. 

Kūrybiškumui taip pat yra naudinga retkarčiais matyti kolegas asmeniškai; idėjų šturmavimas ir bendradarbiavimas projektuose reikalauja pasitikėjimo, įsišaknijusio asmeniniuose santykiuose. Štai kodėl kai kurie ekspertai pasiūlė naują biuro idėją: į būstinę žmonės eina ne kasdien ar ne kas savaitę, bet kaip į vietą, kur žmonės kartais ateina į grupinius susitikimus. 

Tokios kompanijos kaip „Ford“, „Salesforce“ ir „Zillow“ kuria šio varianto versijas ir pertvarko savo biurus su daugiau grupinius susitikimus turinčių vietų ir mažiau eilučių iš stalų. "Viena iš didelių mūsų baimių yra tai, kad jei mes nepasiekiame šios teisės, mes sukuriame šią dviejų pakopų darbuotojų realybę - kas kambaryje, kas ne, kas žaidžia politiką, kas ne", - sakė p. Spauldingas iš Zillow. „Mes tikime, kad žmonės nori bendrauti ir bendradarbiauti. 

Bet ar reikia tai daryti penkias dienas per savaitę, ar galite tai padaryti kartą per tris mėnesius?“ 

Do Chance Meetings at the Office Boost Innovation? There’s No Evidence of It.

“There’s credibility behind the argument that if you put people in spaces where they are likely to collide with one another, they are likely to have a conversation,” said Ethan S. Bernstein, who teaches at Harvard Business School and studies the topic. “But is that conversation likely to be helpful for innovation, creativity, useful at all for what an organization hopes people would talk about? There, there is almost no data whatsoever.”
“All of this suggests to me that the idea of random serendipity being productive is more fairy tale than reality,” he said.
The notion that spontaneous interactions in the office would spur creative thinking was a driving force behind one of the first open-plan office buildings, the Johnson Wax headquarters, designed in the 1930s by Frank Lloyd Wright. By the 1990s, Silicon Valley companies began offering snack stations and on-site haircuts to foster impromptu gatherings. Companies began paying disproportionately more to those who were at the office more than 40 hours a week.
Yet Professor Bernstein found that contemporary open offices led to 70 percent fewer face-to-face interactions. People didn’t find it helpful to have so many spontaneous conversations, so they wore headphones and avoided one another.
At the same time, technology — like Zoom, Slack and Google Docs — has made idea generation as effective online, researchers said. Judith Olson, a professor of computer science at the University of California, Irvine, has studied the effect of distance on teamwork for three decades. Distance matters much less now, she said: “Because of the technology these days, we’re actually inching closer and closer to replicating the office.”
Creative work can be done by leaving video chat on while working so people can share thoughts as they arise or working at the same time on a Google Doc. Also, writing down ideas and notes from conversations, so others can refer to them and weigh in.
In-office work is essential for some innovation jobs, like those that involve physical objects, and beneficial for some people, like newly hired employees and those seeking mentors. Yet some creative professionals, like architects and designers, have been surprised at how effective remote work has been during the pandemic, while scientists and academic researchers have long worked on projects with colleagues in other places.
Requiring people to be in the office can drive out innovation, some researchers and executives said, because for many people, in-person office jobs were never a great fit. They include many women, racial minorities and people with caregiving responsibilities or disabilities. Also, people who are shy; who need to live far from the office; who are productive at odd hours; or who were excluded from golf games or happy hours.

Remote work, though, can enable ideas to bubble up from people with different backgrounds. Online, people who are not comfortable speaking up in an in-person meeting may feel more able to weigh in. Brainstorming sessions using apps like Slack can surface many more perspectives by including people who wouldn’t have been invited to a meeting, like interns or employees in other departments.
“When everyone has the same small box on the screen, everyone has an equal seat at the table, literally,” said Barbara Messing, employee experience officer at Roblox, the online gaming company, which is staying remote two days a week, and letting people work wherever they want two months a year.
Also, remote companies can hire from a more diverse group — people for whom long hours in the office wouldn’t have worked, or people who live elsewhere: “If you only recruit within a 20-mile distance, you ain’t getting diversity,” said John Sullivan, an H.R. consultant.
There are risks in allowing some remote work — if some people are in the office, those who aren’t may be penalized. There are also benefits for creativity to seeing colleagues in person; brainstorming ideas and collaborating on projects requires trust, rooted in personal relationships.
That’s why some experts have suggested a new idea for the office: not as a headquarters people go to daily or weekly, but as a place people go sometimes, for group hangouts. Companies like Ford, Salesforce and Zillow are doing versions of this, and reconfiguring their offices with more hangout spaces and fewer rows of desks.
“One of our big fears is that if we don’t get this right, we create this two-tier employee reality — who’s in the room, who’s not, who’s playing the politics, who’s not,” Mr. Spaulding at Zillow said. “We believe humans want to connect and collaborate.

But do you need to do that five days a week, or can you do that once every three months?”

Lietuvių turtinė nelygybė yra didžiausia Europoje, todėl skandinaviška vaikų auklėjimo tvarka mums netinka

 "Nuo 1980 m. individualaus darbo užmokestis, pasiektas kiekvienais mokslo metais nuo vidurinėje mokykloje beveik nepadidėjo. 1980 m. Jis buvo maždaug 6 procentiniai punktai per metus, ir jis vis dar yra. Bakalaurų uždarbis padidėjo nuo 30,4 proc. 1980 m. - 50,4 proc. 2000 m. - 56,4 proc. 2017 m. Ketverių metų magistro laipsnio (pvz., daktaro laipsnio, net mediko, juristo ar galbūt net MBA) įgijimas, palyginti su vidurine mokykla buvo maždaug 57 proc. 1980 m., o 2017 m. išaugo iki 127 proc. Šie skirtumai iš esmės atsiranda dėl to, kad žiniomis pagrįstoje visuomenėje reikalingi vis daugiau įgūdžių - 

kritinis mąstymas, 

problemų sprendimas, 

originalumas, 

strategavimas. 

Savo darbe „Tėvystės ekonomika“ trys ekonomistai, Matthias Doepke iš Šiaurės vakarų, Giuseppe Sorrenti iš Ciuricho universiteto ir Fabrizio Zilibotti iš Jeilio, apibūdina tris pagrindines vaikų auklėjimo formas: leidžiantis auklėjimo stilius yra scenarijus, kai tėvai leidžia vaikui eiti savo kelią ir nesikiša į pasirinkimą. Despotinis stilius yra tas, kai tėvai primeta savo valią per prievartą. Aukščiau pateiktame modelyje prievarta užfiksuojama per pasirinkimo rinkinio ribojimo sąvoką. Despotiškas tėvas pasirenka mažą rinkinį, kuris palieka mažai arba visai neturi veiksmų laisvės vaikui. Trečiasis auklėjimo stilius, autoritetingas auklėjimas, taip pat yra tas, kai tėvai siekia paveikti vaiko pasirinkimą. Tačiau užuot naudojęs prievarta, autoritetingas tėvas naudojasi įtikinėjimais: jis formuoja vaiko pageidavimus investuodama į pirmąjį gyvenimo laikotarpį. Pavyzdžiui, toks tėvas gali pamokslauti kantrybės dorybes ar rizikos pavojus, kai vaikas yra mažas, kad vaikas gautų daugiau suaugusiųjų pomėgių, kai paties vaiko sprendimai yra svarbūs paauglystėje. 

Yra „ekonominių sąlygų ir auklėjimo stilių sąveika“, rašo Doepke'as ir jo kolegos, o tai lemia šiuos modelius: Pirmiausia pagalvokime apie mažos nelygybės visuomenę, kur skirtumas tarp viršaus ir apačios yra nedidelis. Tokioje visuomenėje yra ribotos paskatos vaikams dėti pastangas švietimui. Tėvai taip pat mažiau rūpinasi vaikų pastangomis, todėl tėvai ir vaikai turi mažai galimybių nesutarimams. Todėl dauguma tėvų imasi leistino auklėjimo stiliaus, būtent jie mažus vaikus džiugina ir skatina savarankiškumo jausmą, kad galėtų atrasti tai, kas jiems sekasi suaugusiųjų gyvenime. Kaip pagrindinius šio požiūrio pavyzdžius autoriai nurodo Skandinavijos šalis. 

Savo ruožtu despotinis auklėjimas yra labiausiai paplitusi mažiau išsivysčiusiose, tradicinėse visuomenėse, kur yra nedaug socialinio mobilumo ir vaikai turi tą patį darbą, kaip ir jų tėvai: Tėvai turi mažai paskatų būti nuolaidžiais, kad vaikai galėtų sužinoti, kas jiems geriau sekasi. Taip pat jiems nereikia skirti pastangų, socializuojant vaikus į suaugusiųjų vertybes (t. y. būti autoritetingais), nes jie gali pasiekti tą patį rezultatą, paprasčiausiai juos stebėdami. 

Galiausiai jie tęsia analizę apie „didelės nelygybės visuomenę“: Ten ryškesnis nesutarimas tarp tėvų ir vaikų, nes tėvai norėtų, kad jų vaikai sunkiai dirbtų mokykloje ir pasirinktų profesijas, kuriose būtų daug grąžinta į žmogiškąjį kapitalą. Šioje visuomenėje didesnė tėvų dalis bus autoritetinga, o mažiau - viską leidžianti. Autoriai rašo, kad šis modelis tinka JAV ir Kinijai. Yra keletas aiškių šio požiūrio trūkumų: dėl turtingų ir išsilavinusių tėvų lyginamojo pranašumo autoritetingoje tėvystėje bus stipresnis socialinis ir ekonominis rūšiavimas į auklėjimo stilius. Kadangi autoritetingas auklėjimo stilius skatina didesnę ekonominę sėkmę, toks rūšiavimas trukdys socialiniam mobilumui. 

 Sorrenti parengė el. laišką: 

Rajonuose, kur yra didesnė nelygybė ir mažiau pasiturinčių šeimų, tėvai paprastai būna despotiškesni. Mūsų modeliai ir papildomos analizės rodo, kad tėvai linkę būti despotiškesni, reaguodami į socialinę aplinką, kuri laikoma rizikingesne ar mažiau įkvepiančia vaikus. Kita vertus, autoritetingi auklėjimo stiliai, skirti formuoti vaiko pageidavimus, yra tipiškas auklėjimo stilius, įgyjantis vis didesnį sutarimą JAV, taip pat ir turtingesnėse šeimose “.