EXCHANGE --- Markets: Wave of Pain Is Likely Headed Our Way Over the Hormuz Blockade

“Prices on our screens might be making us complacent about a looming economic drag. The Iran conflict's effects will get a lot uglier.

 

There's widespread faith that, while not perfect, the stock market is good at seeing around corners. For example, it often swoons months before economists predict recessions and then rallies before they give the all-clear. Millions of people putting their savings at risk distill available information pretty well.

 

But the hit to global supplies of oil, gas, fertilizer, helium, aluminum and other commodities from the Strait of Hormuz blockade is the sort of thing the market, and most Wall Street professionals, are bad at processing. This wouldn't be the first time a bubbling threat that will be obvious in hindsight was underestimated.

 

We know now that by late February 2020, Covid-19 was spreading at a speed that quarantines could no longer control. Investment strategists played armchair epidemiologist for weeks, dutifully updating case counts and laying out scenarios.

 

The whole world shutting down wasn't their base case. Stocks hit a record on Feb. 19, and the gravity of the emergency didn't resonate with many Americans until weeks later.

 

The main exception to Wall Street's relaxed message about Hormuz is from energy specialists.

 

"I've been surprised by how the (stock) market is willing to look through the fact that the strait continues to remain shut," said Josh Martin, head of securities and equity capital markets at Pickering Energy Partners, on a company podcast.

 

Americans are concerned about pump prices but, with no physical shortages, a billion missing barrels seems as abstract as 10,000 pneumonia cases in far-off Wuhan.

 

Even with a deal, stories will soon start to roll in about travel disruptions and factory shutdowns in Asia and then in Europe.

 

In the best case, it could take six months for markets like jet fuel and petrochemicals to normalize. Agriculture will feel the pinch for longer, and liquefied-natural gas will be crimped for years because of damaged infrastructure in major producer Qatar.

 

The Covid comparison isn't perfect: High prices are denting demand already, and this isn't as big or sudden of a crisis as the pandemic. But strategic-reserve releases, supplies already at sea and, until recently, Iran's own substantial shipments, have dulled the blow and made it seem less-serious to ordinary consumers.

 

The damage is cumulative, though. One reason energy-futures don't fully reflect this is that any glimmer of hope blows up bullish derivatives positions. Two of the largest per-barrel drops in crude futures ever have occurred in recent weeks.

 

A wave of pain is headed for major economies under the rosiest scenario. Even if it's worse in Asia and Europe, it will be felt on the bottom lines of American companies that rely on their customers and their factories.” [1]

 

1. EXCHANGE --- Markets: Wave of Pain Is Likely Headed Our Way Over the Hormuz Blockade. Jakab, Spencer.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: B3.  

Savaitgalio interviu su Scottu Bessentu: Donaldo Trumpo ekonomikos inžinieriumi

„Vašingtonas. Prezidentas Trumpas turi daug didelių tikslų: užbaigti didingą pobūvių salę ir milžinišką arką, įkalinti būrį savo priešų, laimėti Nobelio taikos premiją. Labiausiai jis nori, kad Amerikos ekonomika riaumotų taip garsiai, kad niekas negalėtų paneigti, jog tai didžiausia finansinė galia istorijoje.

 

Niekas neturi didesnės atsakomybės už šio tikslo pasiekimą nei Scottas Kennethas Homeris Bessentai, žvaigždės lygio gynėjas pono Trumpo ekonomikos komandoje jo debiutiniame sezone vyriausybėje. Tačiau, daugelio buvusių pono Bessento kolegų iš Volstrito teigimu, jo užduotį akivaizdžiai apsunkino pono Trumpo tarifai ir karas Irane.

 

Pagrindiniai iždo sekretoriaus darbotvarkės komponentai apima ekonomikos augimo atkūrimą po karo chaoso, pasaulinės prekybos subalansavimą, infliacijos mažinimą neslopinant plėtros, realiojo darbo užmokesčio didinimą mažiausiai uždirbantiems ir Amerikos dominavimo atkūrimą pramonės šakose, kurios nulems kitą klestėjimo kartą – lustų, dirbtinio intelekto, energetikos. Jo portfelis būtų bauginantis net ir taikos metu. Po regioninio konflikto ir prekybos konfrontacijos su pasauliu metu tai yra tiek politikos, tiek temperamento išbandymas.

 

Keliuose pokalbiuose savo biure 63 metų p. Bessent kalba apie visus šiuos pasaulinius iššūkius taip, kaip prekiautojas kalbėtų apie nepastovią rinką: su pasitikėjimo ir tikimybinio apsidraudimo mišiniu. Kaip jis anksti išmoko iš savo makroekonomikos mentoriaus George'o Soroso ir kaip jam priminė p. Trumpas, rizikos nereikia bijoti, ją reikia suprasti ir panaudoti. „George'as Sorosas nori prisiimti neribotą rinkos riziką“, – sako p. Bessent, – „tačiau jis turi neįtikėtinus išlikimo instinktus.“ „Prezidentas nori prisiimti neribotą politinę riziką, bet žino, kada mažinti išlaidas.“

 

Augimas sulėtėjo, tačiau ponas Bessent tvirtina, kad jis atsigaus. Energijos kainos normalizuosis. Tai, ką jis vadina „švedišku stalu“ – ekonominės naudos paskirstymu kiekvienam namų ūkiui – vis tiek bus numatyta, nors ir atidėta nuo 2026 m. antrojo ketvirčio iki trečiojo, galbūt neatsitiktinai prieš pat Baltiesiems rūmams gyvybiškai svarbius vidurio kadencijos rinkimus.

 

Kinija yra svarbiausias klausimas pono Bessent pašto dėžutėje. Nepaisant viso triukšmo dėl tarifų, pono Bessent pareiga yra valdyti JAV ir Kinijos santykių vientisumą, kuris daugiausia nulems, ar Trumpo ekonomika bus sėkminga. Jis pateikia formuluotę, kuri skamba paprastai, bet joje yra keliolika įtampų: „Turime pašalinti riziką, bet ne atsieti.“

 

Ką tai reiškia? Ponas Bessent piešia vaizdą, kuris yra ne tiek plyšimas, kiek perkalibravimas. Prekyba tęsiasi. Amerikos įmonės vis dar veikia Kinijoje. JAV vis dar parduoda žemės ūkio, energetikos, finansinių paslaugų ir programinės įrangos produktus. Tačiau trijose srityse svarbiausi mineralai, vaistai ir puslaidininkiai – Amerika tampa prasmingai nepriklausoma.

 

„Esame gana toli pažengę“, – sako jis apie retųjų žemių mineralus. „Sakyčiau, kad tai yra laipsniška funkcija kas devynis mėnesius ir, tikriausiai, visiškai išspręsta per ketverius metus.“

 

Šis laiko tarpas pabrėžia pagrindinį prieštaravimą pono Bessento Kinijos politikoje. Jis tvirtina, kad artėjantis viršūnių susitikimas su Xi Jinpingu yra apie „stabilumą“, eskalacijos vengimą, santykių nuspėjamumą. Vis dėlto beveik kiekvienas konkretus jo aprašytas žingsnis yra skirtas sumažinti priklausomybę nuo Kinijos, taip sumažinant Pekino įtaką.

 

Neseniai kilusi tarifų spiralė dar labiau paaštrino šią mintį. Didėjant tarifams, Kinija ėmėsi netarifinių priemonių, įskaitant retųjų žemių magnetų eksporto apribojimus. JAV atsakė taikydama savo spaudimo formas – duomenų kontrolę, technologijų apribojimus, studentų vizų taisykles. „Mes turime įtakos“, – beveik atsainiai sako ponas Bessent. „Nesvarbu, ar tai orlaivių varikliai, ar silicio kvarcas, Kinijos studentams tai tikrai rūpėjo.“

 

Gilesnis Kinijos vaizdas, kurį jis siūlo, yra istorinis, netgi civilizacinis. „Jie tiki, kad jie buvo Vidurio Karalystė“, – jis sako, remdamasis Čingų dinastija. „Manau, jie nori grįžti į tą pusiausvyrą, kai pasaulis ateina pas juos.“

 

Tai ne geranoriškos konkurencijos, o strateginės konkurencijos ir blaivaus nepasitikėjimo kalba, kurią tik šiek tiek sušvelnina „taikaus sambūvio“ galimybė. Kinija, anot jo, „niekada neturėjo sąjungininkų. Jie turi vasalines valstybes.“

 

Vis dėlto tuo pačiu metu ponas Bessent teigia, kad aukščiausiojo lygio susitikimų – ne mažiau kaip keturių Trumpo ir Xi Jinpingo susitikimų šiais metais, įskaitant Xi Jinpingo valstybinį vizitą į Baltuosius rūmus rugsėjį, Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo aukščiausiojo lygio susitikimą Pekine lapkritį ir Didžiojo dvidešimtuko susitikimą Dorale, Floridoje, gruodį – tikslas yra palaikyti stabilius, beveik įprastus santykius. „Rizika nėra tokia didelė“, – sako ponas Bessent, – „nes viskas yra iš anksto suplanuota“.

 

Įtampa tarp šių dviejų idėjų – Kinijos kaip egzistencinės konkurentės ir Kinijos kaip valdomos priešininkės – persmelkia visą požiūrį.

 

Tačiau potekstė aiški – ponas Bessent išlieka labai atsargus tiek kultūriniu, tiek komerciniu požiūriu. „Mes įkūrėme Pasaulio banką ir TVF“, – sako jis, – „o kinai tiesiog nori būti to dalimi ir jį perimti, jie taip pat įkūrė „Juostos ir kelio“ bei Azijos infrastruktūros banką. Tačiau manau, kad skirtumas tas, jog mes dalyvavome labiau dėl švelniosios galios priežasčių; jie dalyvauja labiau dėl kietosios galios priežasčių.“

 

Jei Kinija yra kazino, dirbtinis intelektas yra pagrindinis statymas. „Jei nelaimėsime dirbtinio intelekto srityje“, – sako ponas Bessent, – „tada žaidimas baigtas“. Jis kalba su žmogaus, manančio, kad laiko juosta sugriuvo, skubumu. Ne penkeri metai ar net dveji, o „metai, galbūt 18 mėnesių“, kol naujoji technologija apibrėš mūsų gyvenimą visame pasaulyje.

 

Pasekmės, kaip jis jas apibūdina, yra ir plataus masto, ir keistai kasdieniškos. Ištisos darbo kategorijos galėtų būti suspaustos į dalį dabartinių jų sąnaudų. Mažos įmonės galėtų veikti su saujele darbuotojų ir dirbtinio intelekto agentų rinkiniu. Produktyvumo padidėjimas galėtų paveikti visą ekonomiką sunkiai nuspėjamais, bet neįmanoma ignoruoti būdais.

 

Tuo pačiu metu rizika nėra teorinė. Ji yra tiesioginė ir, jo teigimu, jau nuolat stebima.

 

„Yra mūsų grupė, kuri susitinka kiekvieną savaitę“, – sako jis – nuolatinės aukšto lygio pastangos stebėti dirbtinio intelekto modelius, išbandyti jų galimybes ir įvertinti jų pažeidžiamumą. Nerimą kelia ne tik nekontroliuojamos sistemos, bet ir netinkamas jų naudojimas – nusikaltėliai, priešiški veikėjai ar sabotažas. „Galutinė grėsmė“ yra ta, kad „kažkas gali grįžti prie kažko, kas yra 10 kartų blogiau nei Covid, pavyzdžiui, tiesiog naudoti biologinius duomenis“.

 

Jis teigia, kad prezidentas ir viceprezidentas J. D. Vance'as asmeniškai domisi šiuo klausimu, o federalinė vyriausybė gali neatsilikti. Tai svarbus pareiškimas tuo metu, kai daugelis Silicio slėnyje ir už jo ribų mano priešingai.

 

Pono Bessento receptas yra tikslinio reguliavimo – pažangių lustų eksporto kontrolės, sistemų sertifikavimo panašiai kaip orlaivių saugos – ir švelnesnių priemonių, kurios neužgniaužtų inovacijų, derinys. Pagrindinė linija pažįstama: aplenkti Kiniją, išnaudoti teigiamus aspektus, suvaldyti neigiamus aspektus.

 

Iždo pareigūnai teigia, kad kitą mėnesį Pekine vyksiančiame Trumpo ir Xi Jinpingo susitikime bus sukurta istorija. Pirmą kartą dviejų didžiausių pasaulio valstybių lyderiai aptars dirbtinį intelektą kaip vieną iš darbotvarkės punktų. Ponai Trumpas ir Xi Jinpingas ieškos abipusio bendradarbiavimo sričių ir ieškos būdų, kaip bendradarbiauti saugumo ir nevalstybinių subjektų keliamų grėsmių srityse.

 

Kalbant apie mokesčius, p. Bessent mažiau dėmesio skiria pagrindiniams tarifams nei paskirstymo poveikiui. Jis grįžta prie rodiklio, prie kurio grįžta, – tai 50 % mažiausiai uždirbančių asmenų. Jis pažymi, kad per pirmąją pono Trumpo kadenciją jų pajamos augo sparčiau nei 10 % daugiausiai uždirbančių asmenų. Jo nuomone, šios dinamikos atkūrimas yra būtinas ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai.

 

Jis nurodo tokias priemones kaip mokesčių lengvatos už viršvalandžius kaip įrodymą, kad politika jau keičia rezultatus. Pasak jo, Iždo duomenys rodo, kad beveik pusė deklaruotojų gauna naudos iš vienos iš administracijos svarbiausių iniciatyvų. Realus darbo užmokestis kyla. Atotrūkis, atsiradęs per infliacijos šuolį Bideno valdymo metais, kai nominalus darbo užmokesčio augimas atsiliko nuo kainų augimo pagrindinėse namų ūkių kategorijose, gali būti panaikintas.

 

Pono Bessento sistemoje energija yra ir apribojimas, ir išlaisvinimo vožtuvas. Irano konfliktas pakėlė kainas, tačiau jis šią dinamiką laiko savaime koreguojančia. Aukštos kainos skatina gamybą, o tai mažina kainas.

 

Plačiau žiūrint, energetikos politika persipina su pramonės politika taip, kad tai atkartoja jo mąstymą apie Kiniją. Jis teigia, kad JAV per dešimtmečius perleido per daug vidaus gamybos pajėgumų, dažnai dėl reguliavimo naštos, inercijos ir strateginio aplaidumo derinio. Šių pajėgumų atkūrimas – nesvarbu, ar tai būtų lustai, pažangi tekstilė, ar kiti sektoriai – yra ne nostalgija. Tai atsparumas.

 

Ponas Bessent ypač atvirai kalba apie bankų sistemą. Reguliavimas po 2008–2009 m. finansų krizės davė iškreiptą rezultatą: struktūrą, kurioje maži bankai yra išstumiami, o didelės institucijos sustiprina savo pranašumus: „Mes tapome iš per didelių, kad žlugtume, į per mažų, kad pasisektų.“

 

Šių politikos krypčių – mokesčių, energetikos, reguliavimo panaikinimo – kaupiamasis poveikis turėtų lemti vieną rezultatą: tvarų, plataus masto augimą.

 

Kai kuriais atžvilgiais p. Bessentas yra netikėtas pasirinkimas gauti tiek daug galios pono Trumpo darbotvarkei. Jis nėra politinis ar nuolatinis kabelinės televizijos žurnalistas. Jis kilęs iš finansų pasaulio, kur sėkmė matuojama grąža ir rizikos pakoreguotais rezultatais, o ne rinkimų persvara.

 

Ši patirtis formuoja ir jo stipriąsias puses, ir tai, ką kritikai vadina aklosiomis zonomis. Jis politiką vertina kaip tarpusavyje susipynusių sistemų seriją, kurių kiekviena turi savo grįžtamojo ryšio kilpas. Jam patogu dėl sudėtingumo, neapibrėžtumo ir realybės, kad ne kiekvieną kintamąjį galima kontroliuoti.

 

Tuo pačiu metu jis į savo vyriausybinį darbą atsineša nenuilstamą energiją – rinkos niekada nemiega, dirbdamas naktimis ir savaitgaliais, laikydamasis beveik tokio paties grafiko kaip ir jo įnirtingas viršininkas. Praėjusią savaitę, trečiadienį, buvo minima Mokesčių diena, o ketvirtadienį Vašingtone vyko susitikimas su G20 finansų ministrais ir skrydis į Las Vegasą triukšmingam mitingui su D. Trumpu. Penktadienį jis grįžo į Vašingtoną svarbiam susitikimui su „Anthropic“, o šeštadienį Situacijų kambaryje su prezidentu ir jo karo kabinetu aptarė Irano klausimą.

 

Ponas Bessent buvo tvirtoje padėtyje gyvenime, kai nusprendė prisijungti prie antrosios D. Trumpo kadencijos komandos. „Gerai pažinojau jo brolį Robertą – tai buvo mano pagrindinis tikslas“, – sako D. Bessent. „Mes pažinojome vienas kitą iš Niujorko labdaros organizacijų. Visada norėdavome išvykti anksti ir nueiti į Elaine laidotuves. Dalyvavau jo tėvo laidotuvėse. [Donaldo Trumpo] panegirika buvo neįtikėtina – jis kalbėjo apie tai, kiek jam padėjo tėvas.“ Iki 2023 m. D. Bessent išanalizavo artėjančius prezidento rinkimus ir nustatė, kad D. Trumpas greičiausiai grįš į Baltuosius rūmus. Jis vienu metu ėmėsi dviejų užduočių: rinko paramą pono Trumpo kampanijai ir pradėjo savo paties pastangas pasiekti Pensilvanijos aveniu 1500.

 

„Buvau dykynėje, bandydamas įtikinti Volstrito žmones“ paremti poną Trumpą, sako ponas Bessent. „Nuėjau pas jį ir pasakiau: „Jūs laimėsite. Norėčiau būti ekonomikos komandos dalimi.“ Taip pat buvau pasirengęs rizikuoti.“

 

Augdamas Pietų Karolinoje, ponas Bessent anksti išmoko valdyti riziką ir siekti stabilumo. Jo tėvas Homeris Gastonas Bessent jaunesnysis buvo nekilnojamojo turto vystytojas, patyręs ekonominių pakilimų ir nuosmukių, taip pat sveikatos problemų. Nedaug amerikiečių iki 9 metų yra įtraukti į socialinį registrą ir dirba kurjeriu. Ponas Bessent iš internatinių mokyklų ir debiutančių balių pateko į rimtus finansinius sunkumus ir dalį savo vaikystės praleido savo protėvių namų svečių namuose.

 

Jis pasirinko Jeilio universitetą, o ne Karinio jūrų laivyno akademiją, kur buvo paskirtas į Kongresą. „1979 m. už homoseksualumą galėjai būti teisiamas karo teisme“, – sako jis. „Mano tėtis vėl bankrutavo, o aš pasirinkau dirbti tris darbus ir vietoj to stoti į Jeilį. Visada maniau, kad jei pranoksiu kitus, nebūsiu diskriminuojamas.“ Baigęs studijas, jis pasirinko Volstritą, o ne užsienio reikalų tarnybą, žurnalistiką ar informatiką. „Viena iš priežasčių, kodėl man patinka pinigų valdymas“, – sako jis, – „yra balas. Arba esi geras, arba ne.“

 

Jis sako, kad stengiasi „išlikti subalansuotas rizikos ir atlygio atžvilgiu. Negaliu pasakyti, ar man labai sekėsi, nes mano tėtis bankrutavo, nes aš labai gerai valdžiau riziką nuosmukio metu – ar galėjau turėti 10 ar 100 kartų daugiau pinigų, bet buvau pernelyg konservatyvus, nes visada nerimavau, kad seksiu paskui jį, seksiu paskui jį žemyn?“

 

2011 m. jis vedė buvusį prokurorą Johną Freemaną, ir jie turi du vaikus. Šeimos nuotraukos eksponuojamos jo elegantiškame, tvarkingame kabinete Iždo departamente. „Kaip tėvo, – sako jis, – tavo darbas yra padėti jiems įgyvendinti savo svajonę. Tavo vaikai nedirba tavo vardu.“

 

Palikęs Iždo departamentą, ponas Bessent tikisi toliau privačiai dirbti tiekimo grandinių, karinės parengties, dirbtinio intelekto politikos ir finansinio reguliavimo srityse. Jis sako, kad visiškai nesidomi prezidento postu ar kitomis renkamomis pareigomis. „Aš to nedarysiu“, – sako jis. „Būsiu šios administracijos Colinas Powellas.“

 

Tačiau kai paklausiu apie Federalinį rezervų banką, jis nutyla. „Nesakyčiau „ne“, kad vėliau būčiau FED pirmininkas“, – atsako jis. „Čia nėra jokių rinkimų. Galima formuoti ekonomiką, ir tai yra institucija.“

 

Tai primena vasaras, kurias jis praleido dirbdamas gelbėtoju Myrtle Biče, Pietų Karolinoje. „Raktas į gerą gelbėtoją“, – sako jis, – „yra gebėjimas stebėti vandenį. Žinoti, kur yra visos detalės. Stebėti žmones ir rūpintis jų gerove. Gelbėtoju“, – sako jis, – „pirmoji taisyklė yra: niekada nešlapti plaukų. Antroji taisyklė yra: daugumą žmonių galima išgelbėti sušukus: „Atsistokite!““

 

---

 

Ponas Halperinas yra „2WAY“, tiesioginės interaktyvios vaizdo platformos, vyriausiasis redaktorius.“ [1]

 

1. The Weekend Interview with Scott Bessent: Donald Trump's Economic Engineer. Halperin, Mark.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: A11.  

The Weekend Interview with Scott Bessent: Donald Trump's Economic Engineer

“Washington -- President Trump has a lot of big goals: completing a grand ballroom and a giant arch, putting a covey of his enemies in prison, winning a Nobel Peace Prize. Most of all, he wants the American economy to roar so loudly that no one can deny it's the greatest financial power in history.

 

No one has more responsibility for achieving that goal than Scott Kenneth Homer Bessent, star quarterback of Mr. Trump's economic team in his rookie season in government. According to many of Mr. Bessent's former Wall Street colleagues, however, his task has been made manifestly harder by Mr. Trump's tariffs and the Iran war.

 

The central components of the Treasury secretary's agenda include restoring growth after the havoc of war, rebalancing global trade, driving down inflation without choking expansion, lifting real wages for the bottom half of earners, and reasserting American dominance in the industries that will determine the next generation of prosperity -- chips, artificial intelligence, energy. His portfolio would be daunting even in peacetime. In the aftermath of a regional conflict and amid a trade confrontation with the world, it is a stress test of both policy and temperament.

 

In several conversations in his office, Mr. Bessent, 63, speaks about all these global challenges the way a trader might talk about a volatile market: with a mixture of confidence and probabilistic hedging. As he learned early from his macroeconomic mentor, George Soros, and has been reminded by Mr. Trump, risk is something not to be feared, but understood and leveraged. "George Soros is willing to take unlimited market risk," Mr. Bessent says, "but has incredible survival instincts. The president is willing to take unlimited political risk, but knows when to cut."

 

Growth has slowed, but Mr. Bessent insists it will recover. Energy prices will normalize. What he calls the "buffet" -- the spread of economic benefits to every household -- will still be set out, although delayed from the second quarter of 2026 to the third, perhaps not coincidentally right before the midterm elections that are vitally important to the White House.

 

China is the most urgent item in Mr. Bessent's inbox. For all the noise around tariffs, Mr. Bessent's responsibility is to manage the integrity of the U.S.-China relationship, which will largely define whether the Trump economy is a success. He presents a formulation that sounds simple but contains a dozen tensions: "We have to derisk but not decouple."

 

What does that mean? Mr. Bessent sketches a picture that is less rupture than recalibration. Trade continues. American companies still operate in China. The U.S. still sells agriculture, energy, financial services and software. But in three areas -- critical minerals, medicines, and semiconductors -- America becomes meaningfully independent.

 

"We're pretty far along," he says of rare-earth minerals. "I would say it's a step function every nine months and probably completely resolved in four years."

 

That timeline underscores the central contradiction in Mr. Bessent's China policy. He insists the coming summit with Xi Jinping is about "stability," avoiding escalation, keeping the relationship predictable. Yet nearly every concrete move he describes is designed to reduce dependence on the Chinese, thus minimizing Beijing's leverage.

 

The recent tariff spiral sharpened the point. As tariffs rose, China deployed nontariff measures, including restrictions on exports of rare-earth magnets. The U.S. responded by applying its own forms of pressure -- data controls, technology limitations, student-visa rules. "We have leverage," Mr. Bessent says, almost casually. "Whether it's aircraft engines or silicon quartz, the Chinese students, [it] really bothered them."

 

The deeper view he offers of China is historical, even civilizational. "They believe that they were the Middle Kingdom," he says, invoking the Qing Dynasty. "I think they want to get back to that equilibrium where the world comes to them."

 

This isn't the language of benign competition but of strategic rivalry and sober mistrust, softened only slightly by the possibility of "peaceful coexistence." China, he notes, "has never had allies. They have vassal states."

 

Yet in the same breath, Mr. Bessent argues that the goal of the summit circuit -- no fewer than four Trump-Xi meetings this year, including a Xi state visit to the White House in September, the Asia-Pacific Economic Cooperation summit in Beijing in November, and the Group of 20 at Doral, Fla., in December -- is to keep relations steady, almost routine. The stakes are "not that high," Mr. Bessent says, "because everything gets pregamed."

 

The tension between those two ideas -- China as existential competitor and China as manageable counterpart -- runs through the entire approach.

 

But the subtext is clear -- Mr. Bessent remains staunchly wary, both culturally and commercially. "We founded the World Bank and the IMF," he says, "whereas the Chinese just want to be part of it and take it over, and they also formed the Belt and Road and the Asian Infrastructure Bank. But I think the difference is we were in it for more soft-power reasons; they are in it for more hard-power reasons."

 

If China is the casino, artificial intelligence is the table stakes. "If we don't win in AI," Mr. Bessent says, "then it's game over." He speaks with the urgency of someone who believes the timeline has collapsed. It isn't five years, or even two, but "a year, maybe 18 months," before the new technology defines our lives across the board.

 

The implications, as he describes them, are both sweeping and oddly mundane. Entire categories of work could be compressed into a fraction of their current cost. Small businesses could operate with a handful of employees and a suite of AI agents. Productivity gains could ripple across the economy in ways that are difficult to predict but impossible to ignore.

 

At the same time, the risks aren't theoretical. They are immediate and, in his telling, already under constant surveillance.

 

"There's a group of us who meet every week," he says -- a standing senior-level effort to monitor AI models, test their capabilities and assess their vulnerabilities. The concern isn't only runaway systems but misuse -- criminals, hostile actors or sabotage. The "ultimate threat" is that "somebody can back into something that's 10 times worse than Covid, like just using biological data."

 

He says the president and Vice President JD Vance are personally engaged with the issue, and the federal government can keep up. It is a notable statement at a time when many in Silicon Valley and beyond believe the opposite.

 

Mr. Bessent's prescription is a mix of targeted regulation -- controlling advanced chip exports, certifying systems in a manner akin to aircraft safety -- and a lighter touch that avoids stifling innovation. The through line is familiar: stay ahead of China, harness the upside, contain the downside.

 

Treasury officials say that at the Trump-Xi summit in Beijing next month, history will be made. For the first time ever, the leaders of earth's two greatest powers will discuss AI as an agenda item. Messrs. Trump and Xi will look for areas of mutual cooperation and explore ways to work together on security and threats from nonstate actors.

 

On taxes, Mr. Bessent's focus is less on headline rates than on distributional impact. The metric he returns to is the bottom 50% of wage earners. In Mr. Trump's first term, he notes, they saw faster percentage gains in income than the top 10%. Re-creating that dynamic is, in his view, essential, not only economically but politically.

 

He points to measures like the tax break for overtime pay as evidence that policy is already shifting outcomes. Treasury data, he says, show nearly half of filers benefiting from one of the administration's signature initiatives. Real wages are rising. The gap created during the inflation surge of the Biden years -- when nominal wage growth lagged behind price increases in key household categories -- can be closed.

 

Energy is both a constraint and a release valve in Mr. Bessent's framework. The Iran conflict has pushed prices higher, but he sees the dynamic as self-correcting. High prices spur production, which brings prices down.

 

More broadly, energy policy intersects with industrial policy in a manner that echoes his China thinking. The U.S., he argues, ceded too much domestic manufacturing capacity over decades, often through a combination of regulatory burden, inertia and strategic neglect. Rebuilding that capacity -- whether in chips, advanced textiles or other sectors -- isn't about nostalgia. It's about resilience.

 

Mr. Bessent is particularly blunt about the banking system. Regulation after the 2008-09 financial crisis produced a perverse outcome: a structure in which small banks are squeezed out while large institutions consolidate their advantages: "We went from too big to fail to too small to succeed."

 

The cumulative effect of these policies -- taxes, energy, deregulation -- is meant to feed into a single outcome: sustained, broad-based growth.

 

In some ways Mr. Bessent is an unlikely choice to be given so much authority over Mr. Trump's agenda. He isn't a political lifer or a cable-news regular. He comes from the financial world, where success is measured in returns and risk-adjusted outcomes, not electoral margins.

 

That background shapes both his strengths and what his critics call his blind spots. He approaches policy as a series of interlocking systems, each with its own feedback loops. He is comfortable with complexity, uncertainty and the reality that not every variable can be controlled.

 

At the same time, he brings an unflagging drive -- the markets never sleep -- to his government job, working nights and weekends, keeping much the same schedule as his frenetic boss. Last week, Wednesday was chock-a-block Tax Day, and Thursday was a Washington meeting with fellow G-20 finance ministers and a flight to Las Vegas for a raucous rally with Mr. Trump. On Friday, he was back in Washington for a high-stakes meeting with Anthropic, and on Saturday in the Situation Room with the president and his war cabinet discussing Iran.

 

Mr. Bessent was in a solid place in life when he set out to join Mr. Trump's second-term team. "I knew his brother Robert well -- that was my entree," Mr. Bessent says. "We knew each other from the New York charity circuit. We'd always want to leave early and go to Elaine's. I was at his dad's funeral. [Donald Trump's] eulogy was incredible -- he talked about how much his dad had helped him." By 2023, Mr. Bessent had analyzed the looming presidential contest and determined that Mr. Trump was likely to return to the White House. He tackled two items simultaneously: rallying support for Mr. Trump's campaign and launching his own effort to reach 1500 Pennsylvania Avenue.

 

"I was in the wilderness trying to get Wall Street people" to back Mr. Trump, Mr. Bessent says. "I went to see him and said, 'You are going to win. I'd like to be part of the economic team.' I was also willing to take a risk."

 

Growing up in South Carolina, Mr. Bessent learned early how to navigate risk and seek stability. His father, Homer Gaston Bessent Jr., was a real estate developer who suffered economic ups and downs as well as health problems. Not many Americans are both listed in the Social Register and employed as a busboy by age 9. Mr. Bessent went from boarding schools and debutante balls to serious financial distress and spent a portion of his childhood in the guest house of his ancestral home.

 

He chose Yale over the Naval Academy, where he had a congressional appointment. "In 1979 you could be court-martialed for being gay," he says. "My dad had gone bust again, and I chose to work three jobs and go to Yale instead. I always felt like if I outperformed, I wouldn't be discriminated against." After graduation, he opted for Wall Street rather than the foreign service, journalism, or computer science. "One of the reasons I like money management," he says, is "because there's a score. You're either good or you're not."

 

He says he tries "to stay balanced in terms of risk, reward. I can't tell whether I've been very successful because my dad went broke, because I managed the risk on the downside very well -- or could I have had 10 or 100 times more money, but I was too conservative, because I was always worried about following him, following him down the tubes?"

 

In 2011 he married John Freeman, a former prosecutor, and they have two children. Family photos are on display in his sleek, orderly office in the Treasury. "As a dad," he says, "your job is to help them realize their dream. Your children are not working on your behalf."

 

After he leaves the Treasury, Mr. Bessent hopes to continue working privately on supply chains, military readiness, AI policy and financial regulation. He says he has zero interest in the presidency or any other elective office. "I will take that off the table," he says. "I will be the Colin Powell of this administration."

 

When I ask about the Federal Reserve, however, he pauses. "I wouldn't say 'no' to being Fed chair later," he answers. "There's no election involved. You can shape the economy, and it's an institution."

 

That brings to mind the summers he spent as a lifeguard at Myrtle Beach, S.C. The "key to being a good lifeguard," he says, "is being able to keep an eye on the water. Know where all the pieces are. Keep an eye on people and keep people well. In lifeguarding," he says, "rule No, 1 is: Never get your hair wet. Rule No. 2 is: Most people can be saved by yelling, 'Stand up!'"

 

---

 

Mr. Halperin is editor in chief of 2WAY, a live interactive video platform.” [1]

 

1. The Weekend Interview with Scott Bessent: Donald Trump's Economic Engineer. Halperin, Mark.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: A11.  

„Meta“ diegiant dirbtinį intelektą (DI), skatinami didžiuliai atleidimai iš darbo

„Meta Platforms“ ką tik parodė, kaip, jų manymu, atrodo darbo ateitis: dirbtinio intelekto sistemų mokymas ir priežiūra, kad jos atliktų tai, kas anksčiau buvo jūsų darbas. Ir tai dar tik tuo atveju, jei jūs vis dar turite darbą.

 

Socialinės žiniasklaidos bendrovė neįprastai agresyviai, net pagal Silicio slėnio standartus, stengėsi integruoti DI į darbuotojų darbo eigą ir naudoti jį savo veiklai supaprastinti ir paspartinti.

 

Jau šiais metais ji pradėjo vertinti darbuotojų DI naudojimą veiklos vertinimuose; sukūrė itin plokščias komandas beveik be vadovų; ir pradėjo kurti vadinamąjį generalinio direktoriaus agentą, kuris padėtų generaliniam direktoriui Markui Zuckerbergui atlikti savo darbą.

 

Zuckerbergas ir jo pavaldiniai ne kartą pabrėžė, kaip DI leidžia mažoms komandoms atlikti didelių komandų darbą, tuo pačiu judant greičiau.

 

Šią savaitę transformacija įsibėgėjo.

 

Bendrovė teigė, kad gegužės 20 d. planuoja atleisti 10 % savo darbuotojų, arba apie 8000 žmonių, siekdama didesnio efektyvumo ir rasti ekonomiškesnių sprendimų. santaupas, kad subalansuotų investicijas į dirbtinį intelektą.

 

Vidiniame pranešime darbuotojams buvo pranešta apie naują programinės įrangos įrankį, kuris įrašytų jų klavišų paspaudimus, pelės judesius ir paspaudimų vietas, kad išmokytų „kitos kartos mūsų dirbtinio intelekto modelius naudotis kompiuteriais“.

 

Atskirame pranešime „Meta“ technologijų vadovas Andrew Bosworthas teigė, kad bendrovė kuria viziją, kurioje dirbtinio intelekto agentai daugiausia atlieka darbą. „Mūsų vaidmuo – vadovauti, peržiūrėti ir padėti jiems tobulėti“, – sakė jis.

 

Visa tai yra technologijų bendrovės planų tapti „dirbtinio intelekto vietine“ dalimi ir pakeisti savo komandų bei darbuotojų darbo būdą, nes ji siekia šiais metais išleisti iki 135 milijardų dolerių dirbtinio intelekto infrastruktūrai ir sukurti tai, ką ji vadina asmeniniu superintelektu savo 3,5 milijardo kasdienių vartotojų. Šie žingsniai kai kuriems darbuotojams sukėlė nerimą ir klausimą: ar aš padedu automatizuoti savo darbą?

 

„Meta“ mažinimas įvyko po to, kai kitos technologijų bendrovės, įskaitant „Amazon.com“, „Block“ ir „Oracle“, paskelbė apie atleidimus iš darbo. Bendrovės pateikė skirtingas mažinimo priežastis. Blockas buvo vienintelis, kuris tiesiogiai susiejo mažinimą su dirbtiniu intelektu: „Mes jau matome, kad mūsų kuriami ir naudojami DI įrankiai, kartu su mažesnėmis ir lygesnėmis komandomis, leidžia taikyti naują darbo būdą, kuris iš esmės pakeičia tai, ką reiškia kurti ir valdyti įmonę“, – įraše „X“ rašė generalinis direktorius Jackas Dorsey.

 

Dorsey pokalbio su analitikais metu sakė: „Manau, kad per ateinančius metus dauguma įmonių prieis prie tos pačios išvados ir atliks panašius struktūrinius pokyčius.“

 

Daugelis stebėtojų teigė, kad iki šiol dirbtinio intelekto kūrimo išlaidos labiau lėmė technologijų pramonės atleidimus iš darbo nei produktyvumo augimą.

 

Vidinis pranešimas apie naująją „Meta“ sekimo programinę įrangą, apie kurį anksčiau pranešė „Reuters“, išplito socialiniuose tinkluose. Keletas darbuotojų paskelbė klausimus ir skundus vidinėje „Meta“ diskusijų lentoje.

 

„Tai mane labai nejaukiai jaudina.“ „Kaip atsisakyti?“ – rašoma viršuje esančiame įrašo komentare. (Darbuotojams nėra galimybės atsisakyti.)

 

Kitame komentare buvo klausiama, ar darbuotojų asmeninėms el. pašto paskyroms tai būtų taikoma išimtis. Atsakymas buvo neigiamas.

 

„Blind“, svetainėje, kurioje patvirtinti darbuotojai gali anonimiškai skelbti apie savo darbdavius ​​ir juos įvertinti, vienas vartotojas palygino sekimą su vadinamąja „bossware“ programa, kurią kai kurios įmonės naudoja darbuotojų produktyvumui stebėti. „Kas toliau? Įdiegti lustus mūsų smegenyse, kad jie skaitytų mūsų mintis?“ „Kaip tai visiškai nesusiję su artėjančiais atleidimais?“ – rašė vartotojas.

 

„Meta“ teigė, kad naujoji sekimo priemonė skirta padėti „Meta Superintelligence Labs“, kuri neseniai išleido naują dirbtinio intelekto modelį, išmokyti savo modelius pagrindinių kompiuterinių įgūdžių. Bendrovės atstovas spaudai teigė, kad duomenys nebus naudojami jokiais kitais tikslais ir kad yra įdiegtos apsaugos priemonės neskelbtinam turiniui. Jis teigė, kad jie nebus naudojami veiklos vertinimuose, o vadovai negali prie jų prieiti.

 

Remiantis „Blind“ atlikta „Meta“ darbuotojų įrašų analize, bendrovės darbuotojų nuotaikos yra neigiamiausios per visą istoriją. 2024 m. apie 20 % įrašų apie „Meta“ „Blind“ svetainėje buvo neigiami. Šiais metais šis skaičius išaugo iki daugiau nei 80 %.

 

„Meta“ personalo vadovė Janelle Gale ketvirtadienį paskelbtame memorandume teigė, kad atleidimų paskelbimas mėnesį prieš informuojant paveiktus darbuotojus yra „neįtikėtinai nerimą keliantis“, tačiau būtina spręsti nutekėjusios informacijos problemą. „Žinau, kad tai nemaloni žinia, ir tai patvirtinus visi jaučiasi neramiai, bet mes jaučiame, kad, atsižvelgiant į aplinkybes, tai yra geriausias kelias į priekį“, – rašė ji.

 

Zuckerbergas entuziastingai vertino dirbtinio intelekto potencialą, praėjusiais metais išleido milijardus dolerių geriausių tyrėjų samdymui ir gyrė technologijos vaidmenį skatinant reklamos verslo augimą. Pastaraisiais mėnesiais jis vis daugiau dėmesio skyrė tam, kaip technologija gali paspartinti darbą įmonės viduje ir pakeisti jos darbo jėgos struktūrą.

 

„Pradedame matyti, kad projektus, kuriems anksčiau reikėjo didelių komandų, dabar įgyvendina vienas labai gabus  asmuo“, – sakė jis sausio mėnesį vykusiame „Meta“ pajamų skelbimo pokalbyje.

 

Iki to laiko, kai jis tai pasakė, „Meta“ jau buvo atleidusi 1500 darbuotojų iš savo „Reality Labs“ padalinio.

 

Kovo mėnesį „Meta“ sukūrė naują taikomosios dirbtinio intelekto inžinerijos organizaciją su itin plokščia struktūra – 50 darbuotojų vienam vadovui, ir paskyrė Bosworthą vadovauti įmonės iniciatyvai „DI darbui“, kuria siekiama paskatinti darbuotojus naudoti daugiau dirbtinio intelekto.

 

„Zuckerberg“ daugiau savo laiko skiria prisidėdamas prie įmonės kodo bazės ir dalyvauja kurdamas „generalinio direktoriaus agentą“, kuris gali gauti jam reikalingą informaciją iš kitų organizacijos dalių, anksčiau pranešė „The Wall Street Journal“. [1]

 

1. Meta's Embrace of AI Propels Huge Layoffs. Bobrowsky, Meghan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: A1.  

Meta's Embrace of AI Propels Huge Layoffs

 

 

“Meta Platforms just offered a glimpse at what it thinks the future of work looks like: training and supervising artificial-intelligence systems to do what used to be your job. And that's if you still have a job at all.

 

The social-media company has been unusually aggressive, even by the standards of Silicon Valley, at pushing to incorporate AI into employees' workflows and using it to streamline and accelerate its operations.

 

Already this year, it has started grading employees in performance reviews on their AI use; created ultraflat teams with almost no managers; and begun to develop a so-called CEO agent to assist Chief Executive Officer Mark Zuckerberg in performing his job.

 

Zuckerberg and his lieutenants have repeatedly emphasized the way AI lets small teams do the work of large ones, while moving faster.

 

This week, the transformation kicked into high gear.

 

The company said it planned to lay off 10% of its workforce, or about 8,000 people, on May 20 as it seeks to achieve greater efficiency and find cost savings to balance out its investments in AI.

 

An internal memo notified employees of a new software tool that would record their keystrokes, mouse movements and click locations to teach "the next generation of our AI models to use computers."

 

In a separate memo, Meta's technology chief, Andrew Bosworth, said the company is building toward a vision where AI agents primarily do the work. "Our role is to direct, review and help them improve," he said.

 

It is all part of the tech company's plans to become "AI native" and transform the way its teams and employees do their jobs as it seeks to spend up to $135 billion on AI infrastructure this year and build what it calls personal superintelligence for its 3.5 billion daily users. The moves have left some staff filled with anxiety and wondering: Am I helping automate my own job away?

 

Meta's downsizing follows announcements of layoffs at other tech companies including Amazon.com, Block and Oracle. The companies have offered differing rationales for the reductions. Block was the only one to link the cuts directly to AI: "We're already seeing that the intelligence tools we're creating and using, paired with smaller and flatter teams, are enabling a new way of working which fundamentally changes what it means to build and run a company," CEO Jack Dorsey wrote in a post on X.

 

Dorsey said on a call with analysts: "Within the next year, I believe the majority of companies will reach the same conclusion and make similar structural changes."

 

Many observers have said that the costs of developing AI to date have been more directly responsible for tech-industry layoffs than productivity gains.

 

The internal memo on Meta's new tracking software, which was earlier reported by Reuters, went viral on social media. Several employees posted questions and complaints on an internal Meta discussion board.

 

"This makes me super uncomfortable. How do we opt out?" reads the top comment on the post. (There isn't a way for employees to opt out.)

 

Another comment asked if employees' personal email accounts would be exempt. The answer was no.

 

On Blind, a website where verified employees can anonymously post about and review their employers, a user compared the tracking to so-called bossware that some companies use to monitor worker productivity. "What next? Implement chips in our brains to read our minds? How is this totally unrelated to the upcoming layoffs?" the user wrote.

 

Meta said the new tracking tool is meant to help Meta Superintelligence Labs, which recently released a new AI model, teach its models basic computer skills. A spokesman for the company said that the data won't be used for any other purpose and that there are safeguards in place for sensitive content. It won't be used in performance reviews, and managers can't access it, he said.

 

According to Blind's analysis of posts by Meta workers, sentiment among the company's staffers is at its most negative level on record. In 2024, about 20% of the posts about Meta on Blind were negative. This year, that number has grown to more than 80%.

 

Janelle Gale, Meta's chief people officer, said in a memo Thursday that announcing layoffs a month ahead of notifying affected employees was "incredibly unsettling" but that it was necessary to address leaked information. "I know this is unwelcome news and confirming this puts everyone in an uneasy state, but we feel this is the best path forward, given the circumstances," she wrote.

 

Zuckerberg has been enthusiastic about AI's potential, spending billions of dollars last year to hire top researchers and touting the technology's role in driving growth of its advertising business. In recent months, he has increasingly focused on the way the technology can supercharge work inside the company and alter the structure of its workforce.

 

"We're starting to see projects that used to require big teams now be accomplished by a single very talented person," he said during Meta's earnings call in January.

 

By the time he said that, Meta had already laid off 1,500 employees in its Reality Labs division.

 

In March, Meta created a new applied AI engineering organization with an ultraflat structure of 50 employees to one manager, and appointed Bosworth to lead the company's AI For Work initiative to get employees to use more AI.

 

Zuckerberg has been spending more of his own time contributing to the company's code base and has been involved in developing a "CEO agent" that can retrieve information he needs from other parts of the organization, The Wall Street Journal previously reported.” [1]

 

1. Meta's Embrace of AI Propels Huge Layoffs. Bobrowsky, Meghan.  Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 25 Apr 2026: A1.  

Blokadinės galvos

„BŪKITE DĖKINGI UŽ mažus pasigailėjimus. Paliaubos tarp Amerikos ir Irano gali būti pratęstos. Praėjusį savaitgalį Islamabade prasidėjusios derybos netrukus gali būti atnaujintos. Nors Hormūzo sąsiauris uždarytas, naftos rinkos nėra labiau išsigandusios nei anksčiau. Ir nors ekonominė žala plinta, gilios Hormūzo sukeltos pasaulinės recesijos dar galima išvengti.

 

Tačiau mažų pasigailėjimų nepakanka. Jei jie nenori grįžti prie beprasmio karo, Amerika ir Iranas turės užtikrinti, kad paliaubos sukurtų ilgalaikę taiką, atverdami sąsiaurį ir išspręsdami ginčą dėl Irano branduolinės programos. Tam reikės kompromiso ir noro kovoti su sudėtingumu, kuris nepasiekė abiejų pusių, ypač prezidento Donaldo Trumpo.

 

Taikos paieškos prasideda nuo Amerikos įtakos įvertinimo. Neseniai įvesta pono Trumpo blokada buvo bandymas sustiprinti savo pozicijas po kelių savaičių bombardavimo, kuris neprivertė Irano pasiduoti. Ji įkalina tanklaivius, kurie į rinką gabena iki 2 mln. barelių per dieną Irano naftos, net ir siaučiant karui. Idėja yra ta, kad pasinaudoti ekonomika, kad priverstų Irano griežtosios linijos šalininkus nusileisti.

 

Tai mažiau žalinga taktika nei daugybė blogų idėjų, kurias Amerikos prezidentas išsakė pastarosiomis savaitėmis – bombarduoti elektrines, siųsti karius į Kharg salą ar griauti naftos pramonę. Sunki ekonominė padėtis buvo didžiausias Irano trūkumas prieš prasidedant karui. Masiniai protestai sausio mėnesį kilo dėl pasipiktinimo dėl valiutos žlugimo, trūkumo ir nedarbo. Amerikos ir Izraelio bombos pablogino visa tai ir dar labiau privertė režimą desperatiškai siekti sankcijų sušvelninimo.

 

Tačiau blokados sėkmė yra labai neaiški. Tokios priemonės paprastai trunka mėnesius, net metus, kad priverstų laikytis reikalavimų. Režimas desperatiškai nori sušvelninti sankcijas ir žino, kad tai geriausia proga sudaryti gerą sandorį. Tai gali reikšti, kad jis yra pasirengęs ilgiau kęsti blokadą. Ponas Trumpas gali prarasti kantrybę, nes benzino kainos Amerikos vartotojams kyla.

 

Todėl svarbiausia yra tai, ar derybos gali vesti prie susitarimo. Pirmasis etapas yra sąsiaurio atidarymas, dėl kurio Iranas ir Amerika turėtų galėti susitarti – juk abi pusės žino, kad gali priversti jį uždaryti. vėlgi. Jokiomis aplinkybėmis Amerika neturėtų sutikti leisti Iranui rinkti mokesčius laivams, plaukiantiems vandenimis. Tai suteiktų jai nuolatinę kontrolę likusioje regiono dalyje. Reikės ginčytis, kurio metu Amerika gali būti priversta iškeisti kai kurių sankcijų panaikinimą mainais į saugų plaukimą.

 

Antrasis etapas bus susijęs su Irano branduoline programa. Susitarimo kontūrai ir čia paprasti: Iranas turi uždaryti savo kelią į branduolinį ginklą mainais į tolesnį sankcijų sušvelninimą. Deja, viskas, kas susiję su detalėmis, bus keblu.

 

Abi pusės nepasitiki viena kita, todėl nė viena nesiims drąsių žingsnių, bijodama, kad kita vėliau gali nesilaikyti savo susitarimo dalies. Taip pat gali trūkti noro siekti kompromisų, nes abi pusės nori pavaizduoti visišką pergalę prie derybų stalo kaip visiškos pergalės, kurios jos negalėjo pasiekti mūšio lauke, pakaitalą. Galiausiai, kaip rodo beveik dvejus metus trukusios derybos dėl susitarimo su Iranu 2015 m., branduolinės programos detalių patikslinimas bus velniškai sudėtingas.

 

Kalbama apie maždaug 400 kg Irano labai praturtinto urano atsargas ir jo pajėgumą sodrinti daugiau. Amerika nori, kad urano atsargos būtų pašalintos iš šalies ir būtų uždraustas naujas sodrinimas. Iranas nori sankcijų panaikinimo ir galimybės sodrinti – suvereniteto simbolio, kurio jam būtų sunku atsisakyti.

 

Yra galimų kompromisų. Iranas galėtų praskiesti uraną iki žemo lygio, tinkamo civiliniam naudojimui. Jis galėtų ilgam, bet ribotam laikui atsisakyti sodrinimo; arba jis galėtų sodrinti uraną kaip konsorciumo dalis. Iranui nebūtų panaikintos visos sankcijos, tačiau kai kurie riboti Irano finansiniai aktyvai, laikomi užsienyje, galėtų būti įšaldyti.

 

Kad toks susitarimas būtų patikimas, jam reikalingi tarptautiniai stebėtojai. Net jei Iranas nesodrinamas, jis turi susidurti su centrifugų skaičiaus ir kalibro bei teorinio darbo apribojimais, atsižvelgiant į tai, kad pokario Iranas turi dar daugiau paskatų skubėti ieškoti bombos. Pavojus yra tas, kad Iranas vilkins derybas, tikėdamasis išpešti daugiau iš Amerikos, bet galiausiai nieko negaus.

 

Net jei abi šalys susitars, nebus vietos triumfalizmui.

 

Iranas išliks grėsminga pozicija Artimuosiuose Rytuose. Jo susierzinęs, nesaugus, režimas atrado, kad gali pasinaudoti Hormūzu, ir regioniniais smūgiais, kaip branduoliniu ginklu.

 

Amerika suprato, kad karas su Iranu yra pavojingas.

 

Reikės daug nuveikti, kad būtų atkurta Persijos įlankos saugumo infrastruktūra ir jos ekonomika, įskaitant ir Iraną.

 

Prieš pradedant bombardavimą, tinkamas susitarimas jau galėjo būti ranka pasiekiamas. Sunku įsivaizduoti, kad kovos rezultatas būtų geresnis.“ [1]

 

1. Blockade heads. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 10.

Blockade heads

 

“BE GRATEFUL FOR small mercies. The ceasefire between America and Iran may be extended. Talks that began in Islamabad last weekend may soon resume. Though the Strait of Hormuz is closed, oil markets are no more spooked than they were. And though economic damage is spreading, a deep Hormuz-induced global recession could yet be averted.

 

But small mercies are not enough. If they are not to return to a futile war, America and Iran will have to ensure the ceasefire produces a lasting peace, by opening the strait and settling their dispute over Iran’s nuclear programme. That will require compromise and a willingness to grapple with complexity that has eluded both sides—especially President Donald Trump.

 

The search for peace starts with a reckoning of America’s leverage. Mr Trump’s recent imposition of his own blockade was an attempt to strengthen his hand after weeks of bombardment failed to force Iran’s capitulation. It traps tankers taking as much as 2m barrels a day of Iranian oil to market even as war raged. The idea is to use the economy to get Iran’s hardliners to give ground.

 

It is a less harmful tactic than the many bad ideas America’s president has aired in recent weeks—bombing power plants, sending troops to be sitting ducks on Kharg Island or wrecking the oil industry. A dire economy was Iran’s greatest weakness before the war began. Mass protests in January were the result of fury over the currency’s collapse, shortages and joblessness. American and Israeli bombs have worsened all those things and made the regime even more desperate for sanctions relief.

 

The blockade’s success, however, is highly uncertain. Such measures usually take months, even years, to force compliance. The regime is desperate to alleviate sanctions and knows that this is its best chance to strike a good bargain. That may mean it is prepared to endure the blockade for longer. Mr Trump may lose patience as petrol prices surge for American consumers.

 

What matters most, therefore, is whether talks can produce a deal. The first stage is reopening the strait, which should be possible for Iran and America to agree on—after all, each side knows it could force closure again. In no circumstance should America agree to let Iran levy tolls on ships traversing the waters. That would give it a permanent hold over the rest of the region. There will have to be an argument in which America may have to trade the lifting of some sanctions in return for safe passage.

 

The second stage will be about Iran’s nuclear programme. The outlines of a deal are simple here, too: Iran must close off its path to a nuclear weapon in return for more sanctions relief. Unfortunately, everything about the details will be tricky.

 

The two sides do not trust each other—so neither will take bold steps, fearful that the other may not later honour its part of a deal. A willingness to compromise may also be lacking, because both sides want to portray a total victory at the negotiating table as a substitute for the total victory they could not achieve on the field of battle. Last, as nearly two years of negotiations for the deal with Iran in 2015 attest, nailing down the details of a nuclear programme will be fiendishly complex.

 

At issue is Iran’s stock of roughly 400kg of highly enriched uranium and its capacity to enrich more. America wants the stock of uranium removed from the country and a ban on fresh enrichment. Iran wants relief from sanctions and to be able to enrich—a symbol of sovereignty that it would find hard to surrender.

 

Compromises are available. Iran could dilute the uranium to a low level suitable for civilian use. It could forswear enrichment for a long but limited time; or it could enrich uranium as part of a consortium. Iran would not get all sanctions lifted, but some limited Iranian financial assets held abroad could be unfrozen.

 

To be credible such a deal needs international monitors. Even if Iran is not enriching, it must face limits on the number and calibre of its centrifuges and on theoretical work, given that post-war Iran has even more incentive to dash for a bomb. The danger is that Iran will drag out talks hoping to screw more out of America but ends up with nothing.

 

Even if the two sides reach an agreement, there will be no room for triumphalism.

 

Iran will remain a threatening presence in the Middle East. Its embittered, insecure regime has discovered that it can use Hormuz and regional strikes as nuclear weapons.

 

America has discovered that going to war with Iran is perilous.

 

 

Much work will be needed to rebuild the Gulf’s security infrastructure and its economies, including in Iran.

 

Before America and Israel started bombing, a decent agreement may already have been within reach. It is hard to see the sum of what comes out of the fighting being any better.” [1]

 

1. Blockade heads. The Economist; London Vol. 459, Iss. 9495,  (Apr 18, 2026): 10.