China Seeks A.I. Independence, Weakening Trump’s Leverage

 

 

“Before this week’s U.S.-Chinese summit, Beijing reached a milestone in its quest for technological self-sufficiency.

 

When the Chinese start-up DeepSeek released its latest artificial intelligence model last month, it edged Beijing closer to a future that it has spent years trying to build.

 

In a small but meaningful break from American technology, DeepSeek said for the first time that its new model had been optimized to run on chips made by the Chinese tech giant Huawei. This was a milestone in China’s long-running effort to develop advanced technologies at home and reduce its reliance on Western innovation.

 

While most of the world’s leading A.I. systems still rely on semiconductors from the U.S. chip-making giant Nvidia, Chinese A.I. firms are increasingly turning to homegrown alternatives.

 

The timing of DeepSeek’s announcement — before this week’s scheduled summit between President Trump and Xi Jinping, China’s leader — gives Beijing fresh confidence entering trade talks that U.S. export controls on Nvidia chips have not derailed China’s A.I. development.

 

Any meaningful shift by China away from American A.I. technology could limit the impact of U.S. export controls and deprive Washington of a critical source of leverage over Beijing. That prospect gained urgency since DeepSeek’s A.I. technology rattled the U.S. tech industry and turned the company into a potent symbol of China’s drive for technological self-sufficiency.

 

Before last year’s meeting between the two leaders, Mr. Trump said he planned to discuss Nvidia’s most powerful A.I. chips with Mr. Xi, fueling speculation that the United States might ease restrictions on the technology.

 

But after years of Washington’s preventing Chinese companies from buying certain advanced technology products, firms like DeepSeek and Moonshot AI are starting to design their A.I. systems around the constraints rather than waiting for them to disappear. That includes exploring how their models can run on a broader range of processors beyond Nvidia’s.

 

“U.S. export controls are not freezing China’s A.I. development,” said Wei Sun, a principal A.I. analyst at Counterpoint Research in Beijing. “They are forcing China to build an alternative stack.”

 

DeepSeek has said its latest model can use Huawei chips for inference, the process that allows an A.I. system to respond more quickly and accurately to users. Inference generally requires less computing power than training, the demanding process of teaching a model how to function. DeepSeek still relied on Nvidia chips to train its system, according to two people in the semiconductor industry who were not authorized to comment publicly on the matter.

 

It was not immediately clear how DeepSeek gained access to those chips, though Chinese companies can still remotely use Nvidia chips housed in data centers outside China. DeepSeek did not respond to a request for comment.

 

Huawei has said it plans to release a chip for training this year. But it also said it would take another year after that before its products could match the performance of Nvidia’s current offerings.

 

The growing split between Chinese and American A.I. infrastructure is a consequence that Jensen Huang, Nvidia’s chief executive, has long warned would result from rigid export controls.

 

He has said the restrictions have only pushed Chinese companies to accelerate efforts to build domestic alternatives, which could lead to a bifurcated market: Chinese A.I. systems running on Chinese chips while the West sticks with American hardware.

 

As the world’s dominant maker of A.I. chips, Nvidia stands to gain from unfettered access to China. But Mr. Huang has argued that the strict restrictions will ultimately hurt the United States by diminishing its influence over China’s A.I. industry.

 

Two months after his last meeting with Mr. Xi, Mr. Trump granted Nvidia permission to sell the H200, one of its most powerful chips, to China.

 

But since then, those chips have been squeezed between lawmakers in Washington, who are seeking closer oversight of their use in China, and Beijing, which has directed Chinese tech companies to buy domestic chips.

 

Commerce Secretary Howard Lutnick told a Senate Appropriations Committee last month that no H200s had actually gone to China, and Nvidia said in regulatory filings this year that it had yet to generate any revenue from H200 sales there. Ahead of this week’s summit in Beijing, the fate of Nvidia’s chips in China is no clearer than it was at the last meeting between Mr. Trump and Mr. Xi.

 

Analysts expect that China’s frustration with U.S. export controls will be part of the discussion when the two leaders meet.

 

“Chip export controls have consistently been an issue China opposes,” said Jiang Tianjiao, an associate professor at Fudan University in Shanghai. But as China’s chip-making abilities improve, officials may not want to interfere with efforts to reduce its dependence on American technologies, he said.

 

While Chinese technology companies have continued to release high-performing A.I. systems despite export controls, China’s push for technological self-sufficiency in chip manufacturing still faces significant hurdles. Semiconductor Manufacturing International Corporation, or SMIC, the Chinese company making some Huawei chips, has struggled to produce them at scale. The chips it manufactures are more prone to defects and consume more power than those made by foreign rivals.

 

Huawei’s workaround has been to strap together large numbers of these weaker chips to achieve the computing power of more advanced processors — a strategy that depends on SMIC’s being able to manufacture in large volumes. Yet Chinese chipmakers are still expected to produce only a small fraction of the advanced semiconductors made by foreign companies like Nvidia this year.

 

Before Washington tightened controls, many of Huawei’s chips were made by Taiwan Semiconductor Manufacturing Company, which produces most of the world’s advanced chips, including Nvidia’s.

 

Export controls have constrained China’s ability to make the large volumes of advanced chips needed for A.I., said Dan Kim, chief strategy officer at TechInsights, a Canadian research firm, and a Commerce Department official during the Biden administration. But he added that those same restrictions had also pushed Chinese tech companies to innovate in new ways.

 

Chinese companies are trying to redefine what determines success in the race to build cutting-edge A.I. For years, the industry’s most advanced systems have come from companies that can afford to spend billions of dollars assembling vast numbers of powerful chips.

 

Now, companies like Huawei are betting that success could someday depend less on amassing the most computing power and more on building an integrated ecosystem of chips, A.I. models and applications that is good enough for most real-world uses. By working closely with A.I. model developers like DeepSeek, Huawei can customize its hardware to better support the software running on it.

 

When DeepSeek announced its latest model, Huawei said there had been “close collaboration of chip and model technologies from both parties.”

 

In technical papers describing its models, DeepSeek outlined specific ways chip makers could modify their products to improve performance with its systems.

 

“DeepSeek is calling out into the void to Huawei and other companies, ‘Please make these changes so we can get better performance out of your chips,’” said Jacob Feldgoise, an analyst at the Center for Security and Emerging Technology at Georgetown University.” [1]

 

1. China Seeks A.I. Independence, Weakening Trump’s Leverage. Tobin, Meaghan.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Bendras jausmas, kad ateitis mane suvalgo

„Praėjus valandai po nusileidimo Šanchajuje, sėdėjau „Didi“ taksi gale, o vairuotojas maldavo mane sužaisti įmonės algoritmą. „Didi“ yra „Kinijos „Uber“ ir veikia visoje šalyje, kasdien atlikdama dešimtis milijonų reisų. Ar galėčiau atšaukti kelionę ir sumokėti jam tiesiogiai per „WeChat“?

 

Jis paaiškino, kad vairuotojų, konkuruojančių dėl per mažų kainų, buvo per daug. Mane išlaipinęs jis būtų išsiųstas tiesiai atgal į oro uostą, kur jam tektų laukti valandų valandas, kol bus paimtas kitas asmuo. Jei atšaukčiau kelionę, jis galėtų užimti vietą eilės priekyje. „Tikiuosi, suprantate“, – sakė jis. „Turiu paremti vyresnę ir jaunesnę kartas.“

 

Vairuotojo padėtis man priminė „DoorDash“ darbuotojus Jungtinėse Valstijose, kurių uždarbį kontroliuoja optimizuotos dispečerinės sistemos, arba „Amazon Flex“ darbuotojus, kurie konkuruoja dėl retų pristatymo blokų, niekada nežinodami, kada atsiras kitas darbas.

 

Daugelį metų rašiau ir gyvenau tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Kinijoje, ir parašiau knygą, kurioje aprašoma Kinijos interneto istorija ir evoliucija. Keliaudamas iš vienos šalies į kitą, mane nustebino, kaip jos tapo viena kitos veidrodžiu ir panašumu. Po pavydu ir nepasitikėjimu slypi bendras nestabilumo jausmas: technologinė ateitis formuojasi svaiginančiu greičiu, tačiau jos pažadu dalijasi ne visi.

 

Dirbtinio intelekto augimas buvo pristatomas kaip dviejų iš esmės skirtingų sistemų konkurencija. Amerika valdo kapitalą ir lustus, o Kinija sutelkia inžinerijos talentus ir gamybos meistriškumą. Amerika pirmauja kurdama programinę įrangą – verslo įrankius ir debesijos platformas. Kinija pirmauja aparatinės įrangos – humanoidų ir autonominių transporto priemonių – srityje. Amerika žengia į priekį kurdama pažangius modelius, o jos dirbtinio intelekto laboratorijos deda visas pastangas, kad sukurtų superintelektą. Kinija daugiausia dėmesio skiria mastui ir sklaidai, o jos technologijų įmonės integruoja... kuo greičiau visuose visuomenės sektoriuose.

 

Mums buvo sakoma, kad pagrindinis DI prizas yra dirbtinio bendrojo intelekto (DGI) sukūrimas. Šalis, kuri tai išsiaiškins, teigia teorija, įtvirtins pasaulinę dominavimą pasitelkdama padidintą ekonominę ir karinę galią. Podcast'uose ir politinėse kalbose – kurias formuoja Silicio slėnio vadovai ir Vašingtono politikos genijai – Jungtinės Valstijos ir Kinija beveik visada „kovoja“, „konkuruoja“ arba „užrakintos“ šiose lenktynėse. Kinija atsilieka metais, ne, mėnesiais; ji traukiasi į priekį; ji laimi; ji pralaimi, ji lenktyniauja link DGI, o ne lenktyniauja link DGI; arba ji lenktyniauja kitoje trasoje.

 

Lenktynių istorija įvykė praėjusiais metais, kai buvo pristatytas „DeepSeek R1“ – kinų atvirojo kodo modelis, kuris, kaip pranešama, vos už mažesnę kainą varžėsi su JAV pasienio modeliais. JAV technologijų lyderius, kurie stebėjosi Kinijos greičiu tiesiant tiltus, užplūdo „Kinijos pavydo“ banga. greitieji traukiniai ir pažangūs prototipai. Marcas Andreessenas perspėjo, kad Jungtinės Valstijos privalo reindustrializuotis arba atsilikti nuo „kiniškų robotų“ pasaulio.

 

Kairiųjų pažiūrų influenceris Hasanas Pikeris 2025 m. keliavo į Kiniją, rankoje laikydamas Mao Dzedongo citatų kopiją, kad pamatytų, ką Amerika galėtų „perimti ir mėgdžioti“. Populiarus „YouTube“ kūrėjas Darrenas Watkinsas, žinomas kaip IShowSpeed, transliavo savo kelionę į Šendženą, kur šoko su humanoidais ir dronu užsisakė KFC. Kaip kadaise kinai buvo sužavėti Amerikos vartotojų gausa – prekybos centrais ir besiplečiančiais priemiesčiais, taip amerikiečiai tapo apsėsti Kinijos robotų ir gamybos galios.

 

Tačiau žvelgiant pro antraščių ir svarbiausių akimirkų santraukas, galima pamatyti ryškią abiejų šalių atskirtį, kurią sukėlė dirbtinis intelektas. Tie, kurie kuria ir finansuoja šią technologiją, kalba apie ateitį kaip apie pažadą, iš kurio galima pasipelnyti, apie galimybę, kuria galima pasinaudoti. Silicio slėnyje universitetus metę studentai kalba apie dirbtinį intelektą, kovojantį su klimato kaita ir gydantį ligas. Tyrėjams siūlomi devynženkliai atlyginimai, kaip ir NBA žvaigždėms, o pakelės reklaminiai stendai ragina gyventojus „Sustiprinti savo dirbtinį intelektą“ ir „Nustoti samdyti žmones“. Technologijų darbuotojai nuoširdžiai perėmė liūdnai pagarsėjusį Kinijos „996“ darbo grafiką: nuo 9 iki 21 val., šešias dienas per savaitę. Jie sunkiai dirba ir „užsirakina“, kad užsitikrintų, jog taps turtingais ir galingais dirbtinio intelekto aukso karštinės nugalėtojais.

 

Kinijos technologijų centrus varo panašus skubos jausmas. Pekino Zhongguancune, žinomame kaip Kinijos Silicio slėnis, biurų bokštai lieka apšviesti iki vėlumos, o dirbtinio intelekto laboratorijų darbuotojai skuba įveikti savo konkurentus kitoje gatvės pusėje. Įmonės pervilioja viena kitos žvaigždžių inžinierius, o laisvai samdomi programuotojai sudegina dešimtis tūkstančių Claude'o žetonų, kad vibruotų kodų gaminius. Startuolių įkūrėjai ieško to, ką jie vadina fengkou arba „vėjo anga“ – galimybės, kuri, jei ja pasinaudojama tinkamu momentu, gali išstumti verslininką tiesiai į turtus. Jie studijuoja Peterio Thielio „Nulis iki vieno“ vertimus ir liaupsina Eloną Muską, nes, kaip vienas technologijų darbuotojas  man pasakė: „Jis juda greitai, jo darbai atliekami beprotiškai ir jis tikrai gali pasiekti rezultatų.“

 

Naujausias Kinijos vėjo malūnas buvo „omarų auginimas“ – trumpinys, reiškiantis nemokamą, atvirojo kodo dirbtinio intelekto agentą „OpenClaw“. Beveik 1000 žmonių, nuo programuotojų mėgėjų iki namų šeimininkių, rikiavosi eilėje prie technologijų milžinės „Tencent“ būstinės, kad įdiegtų programinę įrangą savo įrenginiuose. Vartotojai teigė, kad „OpenClaw“ galėtų paskatinti šalutinį verslą ir padvigubinti prekių grąžą; tėvai pirko „omarų diegimo paslaugas“ savo pradinės mokyklos vaikams, kad jie neatsiliktų nuo bendraamžių. Technologijų įmonės lenktyniavo, kaip užsidirbti pinigų iš šio nerimo, imdamos iš vartotojų mokestį už debesijos serverius ir prieigą prie programinės įrangos. „Tai nėra „ateities priėmimas“, – „OpenClaw“ maniją apibūdino vienas nusivylęs „RedNote“ vartotojas. „Tai „ateities derlius“.“

 

Toliau į pietus, Šendžene, Kinijos techninės įrangos sostinėje, startuoliai giriasi veikiantys „Šendženo greičiu“ ir diegia dirbtinį intelektą į viską – nuo ​​kavos aparatų iki statybinių kranų. Mieste vykusioje aukštųjų technologijų mugėje, vykusioje 20-yje oro uosto angarų dydžio salių, ėjau pro prekystalius, kuriuose buvo reklamuojami dirbtinio intelekto pianinai, dirbtinio intelekto jautienos makaronų gamintojai, dirbtinio intelekto holografiniai gidai ir dirbtinio intelekto anglų kalbos mokytojai. Atsisėdau priešais dirbtinio intelekto valdomą tradicinės kinų medicinos gydytoją, kuris nuskaitė mano liežuvį ir pateikė diagnozę.

 

 

Minia susirinko aplink bokso ringą ir palaikė porą besikaunančių humanoidų, kuriuos pagamino robotikos milžinė „Unitree“.

 

 

„Šiuo metu tai labai konkurencinga aplinka“, – man sakė Šendženo programinės įrangos inžinierius. „Jaučiu, kad jei sustosiu, liksiu nuošalyje.“ Jo nerimas nėra naujas. Nestabilios darbo situacijos ir ekonominis nesaugumas egzistavo gerokai anksčiau nei dabartinis dirbtinio intelekto bumas. Tačiau dirbtinis intelektas sustiprino šiuos nerimą ir padarė juos daug sunkiau įveikti.

 

 

Atsirado lygiagretus memų rinkinys, skirtas bejėgiškumo jausmui perteikti. Jungtinėse Valstijose Silicio slėnio technologijų elitas save laiko „aukštuoju veiksniu“, o mes, likusieji, esame „botai“, pasmerkti „nuolatinei žemesniajai klasei“. Kinijoje paprasti darbuotojai save apibūdina kaip shechu („korporacinius galvijus“) ir jiabangou („viršvalandžius dirbančius šunis“). Tie patys darbuotojai jau seniai vartoja virusinį terminą „involiucija“, norėdami apibūdinti jausmą, kad esi įstrigęs beprasmės konkurencijos cikle. Abiejose šalyse tie, kurie nepatenkinti dirbtiniu intelektu, tapatinasi su žaidimų memu „NPC“ arba „ne žaidėjo personažu“. Jie jaučiasi kaip antraeilis vaidmuo kažkieno kito vaizdo žaidime, egzistuojantis tik tam, kad užpildytų pasaulį, bet ne jį formuotų.

 

2025 m. grupė dirbtinio intelekto tyrėjų iš Jungtinių Valstijų, Kanados ir Europos sukūrė terminą „laipsniškas galios praradimas“, apibūdindami ateitį, kurioje vis pajėgesnis dirbtinis intelektas tyliai naikins žmogaus veiksnumą. Technologija valdys mūsų pagrindines institucijas mažai atsižvelgdama į žmogiškąsias vertybes. Nors tai buvo įvardinta kaip ateities rizika, tam, kas atidžiai stebėjo Jungtines Valstijas ir Kiniją, tai jau atrodė kaip šių dienų diagnozė.

 

Abiejų šalių žinių darbuotojai jaučia technologijos stebėjimo buvimą. Dirbtinis intelektas dabar naudojamas priimant sprendimus dėl darbuotojų įdarbinimo ir atleidimo. Jis stebi darbo lankomumą, prognozuoja darbuotojo augimo potencialą, žymi „prastovas“ ir užtikrina drausmę.

 

Už biuro ribų tiek kinai, tiek amerikiečiai susižavėjo dirbtiniu intelektu kaip sklandaus bendravimo ir emocinio patvirtinimo šaltiniu, o įmonės dabar plačiai monetizuoja emocinį intymumą. Daugiau nei 70 procentų Amerikos paauglių teigia, kad naudojasi pokalbių robotais kaip kompanionais, beveik vienas iš aštuonių – psichikos sveikatos palaikymui.

 

Panašiai ir Kinijoje, atlikus vieną apklausą, nustatyta, kad beveik pusė jaunų kinų naudojosi dirbtinio intelekto pokalbių robotu, kad aptartų savo psichinę sveikatą. Šalyje, kurioje gyvenimas vienam sparčiai tampa norma – iki 2030 m. tikimasi, kad vieno asmens namų ūkių skaičius pasieks 200 milijonų – dirbtinio intelekto kompanionai tapo greitu sprendimu augančiai vienišumo epidemijai.

 

Šiais metais programėlė „Ar esi miręs?“, kuri įspėja kontaktą, jei vartotojas neužsiregistruoja, sulaukė didžiulio populiarumo. (Jos kiniškas pavadinimas „Sileme“ yra niūrus populiarios maisto pristatymo programėlės „Ele.me“ pavadinimo žaismas, reiškiantis „Ar esi alkanas?“). Tačiau „Ar esi miręs?“ sprendžia rimtą poreikį: didėjantį žmonių, gyvenančių vieni, toli nuo šeimos ir netekusių socialinės paramos, ir bijančių dingti nepastebėtiems, skaičių.

 

Abiejų šalių žmonės ieško paguodos ir savarankiškumo dvasiniame pasaulyje, kuris sparčiai nekontroliuojamas. Amerikos dvidešimtmečiai tikrina astrologijos programėles, tokias kaip „Co-Star“, kurios yra 3 milijardų dolerių vertės pramonės dalis.

 

Kai kurie Z kartos atstovai iš naujo atranda krikščionybę, o religinis konservatizmas vėl įžengė į viešąjį gyvenimą.

 

Kinijoje miestuose atsirado būrimo barų, astrologijos programėlės, tokios kaip „Cece“, tampa virusinės, o jauni žmonės konsultuojasi su „DeepSeek“, kad numatytų savo ateitį.

 

Praėjusį rudenį Pekine vakarieniauju su grupe moterų, kurioms buvo apie 20–30 metų, ir jų pokalbis sukosi apie pažįstamus neramumus: mažėjančias darbo perspektyvas (ir įdarbinimo problemas), daug  nusivylimo pasimatymais (nė viena iš jų nenorėjo tekėti ar turėti vaikų) ir augančio susižavėjimo bazi, taro ir okultizmu. Kai paklausiau vienos viešnios apie augantį taro populiarumą, ji paprastai atsakė: „Niekas nesikreipia į taro, kai laikai geri.“

 

Kai ateitis praranda savo pažadą, praeitis tampa prieglobsčiu. Abiejose visuomenėse kilo nostalgijos banga, ilgesys laikų, kurie prisimenami kaip paprastesni ir stabilesni. Daugelis kinų dievina kaimo vaizdo tinklaraštininkes, tokias kaip garsenybių „YouTube“ kūrėja Li Ziqi, kuri išgarsėjo pandemijos metu, dalydamasi vaizdo įrašais apie savo savarankišką, pastoracinį gyvenimą Sičuano kaime.

 

Tą pačią dinamiką galite pastebėti ir tradicinės „Instagram“ kūrėjos, žinomos kaip Ballerina Farm, populiarume. Ji dokumentuoja savo sodybą Jutoje, melžia karves ir nuo nulio kepa spurgas savo aštuoniems vaikams. Abi šios moterys gyvena ne tinkle ir įkūnija įsivaizduojamą idilę, kurioje nėra pokalbių robotų ir korporacijų.

 

Nostalgija turi ir tamsiąją pusę – skatina kadaise kraštutinių, neliberalių idėjų iškilimą į pagrindinę srovę. Tai vyksta Kinijoje jau daugelį metų, jos įtakingi asmenys ir ideologai atmeta liberalias idėjas ir krypsta link konservatyvios centralizuotos valdžios. Jungtinėse Valstijose matome augančią tokių ekspertų kaip Curtis Yarvin įtaką, kuris teigia, kad liberalioji demokratija turėtų būti sugriauta generalinio direktoriaus vadovaujamos monarchijos naudai, ir kurio idėjos rado auditoriją tiek Amerikos technologijų, tiek politiniame elite – nuo ​​Peterio Thielio iki J. D. Vance'o.

 

Susidūrus su tokia sistema, paprasčiausias atsakas yra pasiduoti: susitaikyti su savo likimu, pasinerti į neišvengiamo nuosmukio apatiją ir, Kinijos internautų žodžiais tariant, „leisti jam supūti“. Lengva bėgti nuo realaus pasaulio trinties dėl savo sklaidos kanalų patogumo ir pasitikėti pokalbių robotais, o ne draugais. Taip darydami, mes suteikiame savo lyderiams galimybę pasinaudoti mūsų baimėmis ir perkelti savo nerimą į užsienio šalies meminę versiją.

 

Užuot sprendus dirbtinio intelekto iššūkius atskirai, kodėl gi nesuburus žmonių iš visų visuomenės sektorių, kad susigrąžintume teisę spręsti savo gyvenimo klausimus? Galime siekti bendradarbiavimo, kaip jau pradėjo daryti mokslininkai ir politikos formuotojai. Praėjusią vasarą Šanchajuje vykusios Pasaulinės dirbtinio intelekto konferencijos metu mokslininkai iš viso pasaulio susitiko spręsti svarbiausių dirbtinio intelekto rizikų, ragindami bendradarbiauti tarptautiniu mastu, siekiant užtikrinti, kad pažangios dirbtinio intelekto sistemos atitiktų žmogiškąsias vertybes.

 

Darbuotojai gali susivienyti, kad pasipriešintų toksiškai darbo kultūrai didelėse technologijų įmonėse, kurios aukoja žmogaus orumą dėl pelno ir konkurencijos. Tik 2019 m. Kinijos programuotojai „GitHub“ platformoje pradėjo kampaniją 996.ICU, protestuodami prieš varginančias darbo valandas. Jie sulaukė JAV technologijų darbuotojų ir šimtų technologijų darbuotojų visame pasaulyje, nuo Ispanijos iki Singapūro, palaikymo – tai buvo vienas didžiausių internetinių technologijų darbuotojų susibūrimų istorijoje.

 

Atsitraukus, lengva pamatyti iškreiptą JAV ir Kinijos lenktynių poveikį. Tai istorija, naudojama pateisinti spurtavimą į priekį be jokių apribojimų, siekiant įveikti kitą. Susitelkdami į savo konkurenciją, mes tapome akli savo pažeidžiamumui. Užuot susitelkę į tai, kas pirmas kirs finišo liniją, turime dirbti kartu, kad pakeltume žmones, kuriuos abi šalys paliko užnugaryje.

 

 

Yi-Ling Liu yra reziduojanti žurnalistė Tarbell dirbtinio intelekto žurnalistikos centre ir knygos „Sienos šokėjai: laisvės ir ryšio paieškos Kinijos internete“ autorė.” [1]

 

1. The Shared Feeling of Being Harvested by the Future: Guest Essay. Yi-Ling, Liu.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

The Shared Feeling of Being Harvested by the Future

“Within an hour of landing in Shanghai, I was sitting in the back of a Didi cab while the driver pleaded with me to game the company’s algorithm. Didi is the “Uber of China” and has a ubiquitous footprint in the country, dispatching tens of millions of rides per day. Could I cancel the ride and pay him directly through WeChat?

 

There was an oversupply of drivers competing for too few fares, he explained. After dropping me off, he would be sent straight back to the airport, where he would have to wait for hours for another pickup. If I canceled, he could take a place near the front of the line. “I hope you understand,” he said. “I’ve got an older and a younger generation to support.”

 

The driver’s plight reminded me of the DoorDash workers in the United States whose earnings are controlled by optimized dispatch systems, or the Amazon Flex workers who compete for scarce delivery blocks, never certain when the next job will come.

 

I have spent years reporting and living in both the United States and China and wrote a book chronicling the history and evolution of the Chinese internet. Moving between the two countries, I’ve been struck by how they have come to mirror and resemble each other. There is a shared sense of precarity that lies beneath the envy and distrust: the technological future is taking shape at vertiginous speed yet its promise is not shared by all.

 

The growth of artificial intelligence has been presented as a rivalry between two fundamentally different systems. America commands capital and chips while China marshals engineering talent and manufacturing prowess. America holds an edge in building software — enterprise tools and cloud platforms. China leads in hardware — humanoids and autonomous vehicles. America pushes ahead with frontier models, with its artificial intelligence labs making moonshot bets to build a superintelligence. China focuses on scale and diffusion, with its tech firms embedding A.I. as quickly as possible in every sector of society.

 

We’ve been told that the ultimate prize in A.I. is the achievement of artificial general intelligence, or A.G.I. The country that figures this out, the theory holds, will establish world dominance through turbocharged economic and military power. In podcasts and political speeches — shaped by Silicon Valley executives and Washington policy wonks — the United States and China are almost always “battling,” “competing,” or “locked” in this race. China is years behind, no, months behind; it’s pulling ahead; it’s winning; it’s losing, it’s racing toward A.G.I., not racing toward A.G.I.; or it’s racing on a different track.

 

The story of the race blew up last year after the introduction of DeepSeek R1, a Chinese open-source model that reportedly rivaled U.S. frontier models at a fraction of the cost. A wave of “China envy” overtook U.S. tech leaders who marveled at China’s speed in building bridges, high-speed trains and advanced prototypes. Marc Andreessen warned that the United States must reindustrialize or fall behind a world of “Chinese robots.”

 

The leftist influencer Hasan Piker traveled to China in 2025, a copy of Mao Zedong’s quotations in hand, to see what America might “adopt and emulate.” The popular YouTuber Darren Watkins, known as IShowSpeed, streamed his trip to Shenzhen, where he danced with humanoids and ordered KFC by drone. Just as Chinese people were once transfixed by American consumer abundance — its shopping malls and sprawling suburbs — Americans have become obsessed with China’s robots and manufacturing power.

 

But looking past the headlines and the highlight reels, you can see the sharp divide in both countries brought on by A.I. Those who build and bankroll the technology speak of the future as a promise to be profited from, an opportunity to be exploited. In Silicon Valley, college dropouts talk of A.I. tackling climate change and curing disease. Researchers are courted with nine-figure salaries like N.B.A. stars, and roadside billboards call on residents to “Supercharge your A.I.” and “Stop Hiring Humans.” Tech workers have earnestly adopted China’s infamous “996” work schedule: 9 a.m. to 9 p.m., six days a week. They are hustling hard and “locking in” to ensure that they emerge as the rich and powerful victors of the A.I. gold rush.

 

China’s tech hubs are driven by a similar sense of urgency. In Beijing’s Zhongguancun, known as China’s Silicon Valley, office towers stay lit deep into the night as A.I. lab employees hustle to beat their rivals across the road. Companies poach one another’s star engineers while freelance coders burn through tens of thousands of Claude tokens to vibecode products. The start-up founders hunt for what they call the fengkou or “wind vent” — an opportunity that, if seized at the right moment, can propel an entrepreneur straight to fortune. They study translations of Peter Thiel’s “Zero to One” and lionize Elon Musk because, as one tech worker told me, “He moves quickly, his execution is crazy and he can really deliver stuff.”

 

China’s most recent wind vent was “raising lobsters” — a shorthand for training the free, open-source A.I. agent OpenClaw. Nearly 1,000 people, from amateur coders to housewives, lined up outside the tech giant Tencent’s headquarters to install the software on their devices. Users claimed that OpenClaw could kick-start side hustles and double stock returns; parents bought “lobster installation services” for their grade school children to keep up with their peers. Tech companies raced to monetize this anxiety, charging users for cloud servers and software access. “This is not ‘embracing the future,’” one disillusioned user on RedNote described the OpenClaw craze. “It’s ‘being harvested by the future.’”

 

Farther south in Shenzhen, China’s hardware capital, start-ups boast of operating at “Shenzhen speed” and have been embedding A.I. into everything from coffee makers to construction cranes. At a high-tech fair in the city, hosted in 20 halls the size of airport hangars, I walked by stalls advertising A.I. pianos, A.I. beef noodle makers, A.I. holographic tour guides and A.I. English tutors. I sat down in front of an A.I.-powered traditional Chinese medicine doctor that scanned my tongue and delivered a diagnosis.

 

A crowd gathered around a boxing ring, cheering on a pair of sparring humanoids made by the robotics giant Unitree.

 

“It’s a highly competitive environment right now,” a Shenzhen software engineer told me. “I feel like if I stop, I’ll be left behind.” His anxiety is not new. Unstable work situations and economic insecurity long predate the current A.I. boom. But A.I. has supercharged those anxieties and made them much harder to contest.

 

A parallel set of memes has emerged to capture the sense of powerlessness. In the United States, the Silicon Valley tech elite identify as “high agency,” while the rest of us are “bots” condemned to the “permanent underclass.” In China, ordinary workers describe themselves as shechu (“corporate cattle”) and jiabangou (“overtime dogs.”) These same workers have long used the viral term “involution” to capture the feeling of being trapped in a cycle of meaningless competition. In both countries, those disaffected by A.I. identify with the gaming meme of the “NPC” or “non-player character.” They feel like the background role in someone else’s video game, existing only to fill the world but not to shape it.

 

In 2025, a group of A.I. researchers from the United States, Canada and Europe coined the term “gradual disempowerment” to describe a future in which ever more capable A.I. would quietly erode human agency. The technology would steer our core institutions with little regard for human values. Though framed as a future risk, to someone who has been observing the United States and China closely, it already felt like a diagnosis of the present day.

 

The knowledge workers of both countries feel the surveillance presence of the technology. A.I. is now used in decisions to hire and fire employees. It tracks attendance at work, predicts an employee’s growth potential, flags “idle hours” and enforces discipline.

 

Outside the office, both Chinese and Americans have become enamored with A.I. as a source of frictionless companionship and emotional validation, with companies now monetizing emotional intimacy at scale. Over 70 percent of American teenagers report using chatbots as companions, nearly one in eight for mental health support.

 

Similarly, in China, one survey found that nearly half of young Chinese had used an A.I. chatbot to discuss their mental health. In a country where living alone is quickly becoming the norm — with single-person households expected to possibly reach 200 million by 2030 — A.I. companions have emerged as a quick fix to a growing loneliness epidemic.

 

This year, the app “Are You Dead?” — which alerts a contact if a user fails to check-in — has been wildly popular. (Its Chinese name, Sileme, is a morbid play on the name of the popular food delivery app Ele.me, meaning “Are You Hungry?”) But “Are You Dead?” addresses a serious need: the growing number of people who are living solo, far away from family and deprived of social support, and who are afraid of disappearing without being noticed.

 

The people of both countries are turning toward the spiritual for solace and agency in a world accelerating out of their control. The 20-somethings of America check astrology apps like Co-Star, part of a $3 billion dollar industry.

 

Some in Gen Z are rediscovering Christianity, and religious conservatism has re-entered public life.

 

In China, fortunetelling bars have popped up in cities, astrology apps like Cece are going viral and young people are consulting DeepSeek to predict their futures.

 

Last fall in Beijing, I found myself at a dinner with a group of women in their 20s and 30s whose conversation circled familiar anxieties: shrinking job prospects (and recruitment horror stories), disenchantment with dating (none of them wanted to get married or have children), and a growing fascination with bazi, tarot and the occult. When I asked one guest about tarot’s rising appeal, she answered simply, “No one turns to tarot when times are good.”

 

When the future loses its promise, the past becomes a refuge. Both societies have seen a surge of nostalgia, a longing for a time remembered as simpler and more stable. Many Chinese idolize rural vloggers such as the celebrity YouTuber Li Ziqi, who rose to viral fame during the pandemic by sharing videos of her self-sufficient, pastoral life in the Sichuan countryside.

 

You can see the same dynamics in the popularity of the tradwife Instagrammer known as Ballerina Farm, who documents her Utah homestead, milking cows and making doughnuts from scratch for her eight children. Both of those women live off the grid and embody an imagined idyll where chatbots and corporations do not exist.

 

Nostalgia also has a dark side, encouraging the rise of once fringe, illiberal ideas into the mainstream. This has been underway in China for years, with its influencers and ideologues rejecting liberal ideas and drifting toward a conservative centralized authority. In the United States, we see the growing influence of pundits like Curtis Yarvin, who argues that liberal democracy should be dismantled in favor of a C.E.O.-led monarchy and whose ideas have found an audience among both America’s tech and political elite, from Peter Thiel to JD Vance.

 

Faced with such a system, the simplest response is to surrender: accept one’s fate, sink into the apathy of inevitable decline and, in the words of Chinese netizens, “let it rot.” It’s easy to flee the friction of the real world for the comfort of our feeds and to confide in chatbots rather than friends. In doing so, we enable our leaders to leverage our fears and displace our anxieties onto the meme version of a foreign country.

 

Instead of addressing A.I.’s challenges in isolation, why not bring together people from all sectors of society to reclaim agency over our own lives? We can pursue collaboration, as scientists and policymakers have already begun to do. On the sidelines of the World A.I. Conference in Shanghai last summer, scientists from across the world met to address critical A.I. risks, calling for international cooperation to ensure that advanced A.I. systems remain aligned with human values.

 

Workers can band together to resist toxic work cultures at Big Tech firms that sacrifice human dignity for profit and competition. It was only in 2019 that Chinese programmers launched the 996.ICU campaign on GitHub, to protest grueling work hours. They drew support from U.S. tech workers and hundreds of tech employees worldwide, from Spain to Singapore, one of the largest online mobilizations of tech workers in history.

 

Once you step back, it’s easy to see the warping effect of the U.S. vs. China race. It’s a story used to justify sprinting ahead without guardrails in the name of beating the other. By focusing on our rivalry, we have become blind to our vulnerability. Instead of fixating on who crosses the finish line first, we must work together to lift up the people that both countries have left behind.

 

Yi-Ling Liu is a journalist-in-residence at the Tarbell Center for AI Journalism and the author of “The Wall Dancers: Searching for Freedom & Connection on the Chinese Internet.”” [1]

 

1. The Shared Feeling of Being Harvested by the Future: Guest Essay. Yi-Ling, Liu.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Pagaliau Lietuvos universitetai gali kurti sudėtingus dirbtinio intelekto modelius, kurie leis išrasti naujus, naudingesnius, lazerius: startuolis pritraukia 1,3 mlrd. dolerių dirbtinio intelekto „tinklui“

 

Lietuvos universitetai ir mokslinių tyrimų centrai jau naudoja pažangų dirbtinį intelektą, kad sukeltų revoliuciją lazerių technologijose, o tai žymi svarbų žingsnį šalies aukštųjų technologijų sektoriaus pajėgumų srityje. Ši plėtra, paremta patobulinta skaičiavimo infrastruktūra, leidžia projektuoti dar sudėtingesnius lazerius.

 

 

„Pirmaujančios pasaulyje dirbtinio intelekto bendrovės išleidžia šimtus milijardų dolerių kompiuterių duomenų centrams, reikalingiems dirbtiniam intelektui kurti.

 

Technologijų gigantai, tokie kaip „Amazon“ ir „Google“, ir gerai finansuojami startuoliai, tokie kaip „Anthropic“ ir „OpenAI“, yra tarp tų mažų įmonių, kurios turi pinigų ir ryšių, kad galėtų gauti prieigą prie visos šios skaičiavimo galios.

 

Tai palieka kitas organizacijas nuošalyje.

 

Anjney Midha, serijinis technologijų verslininkas, kuris buvo rizikos kapitalo įmonės „Andreessen Horowitz“ partneris, tikisi pakeisti šią dinamiką neįprastu startuoliu.

 

Jo jauna įmonė „Amp“ bando įsigyti papildomos skaičiavimo galios iš duomenų centrų operatorių Jungtinėse Valstijose ir kitose šalyse, kad galėtų pasidalyti šiuo vertingu ištekliumi su visais, kuriems jo reikia.

 

Menlo Parke, Kalifornijoje, įsikūrusi „Amp“ siekia sukurti pasaulinį specializuotų kompiuterių lustų telkinį, kurį galėtų naudoti startuoliai, universitetai ir kitos organizacijos, kurios kitaip neturėtų prieigos prie didžiulio skaičiavimo kiekio, reikalingo galingiausiems dirbtinio intelekto modeliams apmokyti.

 

„Kai kurios įmonės tiesiog negali gauti reikiamos skaičiavimo galios.“ Ponas Midha sakė: „Turtingiausios ir galingiausios pasaulio įmonės kaupia infrastruktūrą sau.“

 

„Amp“ iš investuotojų, įskaitant „Andreessen-Horowitz“, startuolių inkubatorių „Y Combinator“ ir įvairius debesų kompiuterijos paslaugų teikėjus, pritraukė daugiau nei 1,3 mlrd. JAV dolerių.

 

Keletas žymių startuolių taip pat sutiko padėti naudoti ir dalytis savo skaičiavimo galios telkiniu, įskaitant „Periodic Labs“ – dirbtinio intelekto startuolį, orientuotą į mokslinius atradimus, ir „Eleven Labs“, kuriantį dirbtinio intelekto sistemas balsams generuoti.

 

„Amp“ yra platesnių pastangų sutelkti dirbtinio intelekto infrastruktūrą dalis. Lustų gamintoja „Nvidia“ ir Prancūzijos startuolis „Mistral“ šiais metais pareiškė, kad sujungs skaičiavimo galią, kad sukurtų dirbtinio intelekto sistemas Europos įmonėms ir šalims, tikėdamiesi sumažinti jų priklausomybę nuo JAV technologijų gigantų.

 

Ponas Midha savo startuolį palygino su elektros tinklo kūrimu. Kaip elektros energijos telkiniu galima dalytis tarp namų ir biurų, taip skaičiavimo galios telkiniu gali dalytis tarp startuolių ir universitetų.

 

Investuotojai skiria lėšų, kurias „Amp“ gali panaudoti skaičiavimo galiai pirkti iš duomenų centrų operatorių. Tada dirbtinio intelekto startuoliai prisijungia prie koalicijos, kad galėtų naudoti skaičiavimo galią. galia kurti dirbtinio intelekto modelius. Mainais šie startuoliai prisideda papildomai lėšų ar galbūt kitų išteklių.

 

Kai kurie startuoliai gali dalytis skaitmeniniais duomenimis, reikalingais dirbtinio intelekto modeliams apmokyti. Arba jie gali patys dalytis modeliais, atiduodami pagrindinį programinės įrangos kodą kitiems koalicijos nariams. Įmonės netgi gali dirbti kartu, kad apmokytų modelius.

 

Galutinė koalicijos vertė yra kolektyvinės derybos, teigė Liam Fedus, „Periodic Labs“ generalinis direktorius. Pats vienas jo startuolis sunkiai gautų reikiamą skaičiavimo galią.

 

Tačiau jei „Amp“ gali derėtis su duomenų centrų operatoriais daugelio startuolių vardu, jis gali įgyti papildomo sverto.

 

„Sujungus savo paklausą, galima daug rimčiau diskutuoti apie skaičiavimo galios pirkimą“, – sakė p. Fedus.“ [1]

 

1. Start-Up Raises $1.3 Billion for an A.I. ‘Grid’. Metz, Cade.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.

Finally, Lithuanian Universities Can Create Complicated AI Models, Allowing to Invent New, More Useful, Lasers: Start-Up Raises $1.3 Billion for an A.I. ‘Grid’

 

Lithuanian universities and research centers already are leveraging advanced AI to revolutionize laser technology, marking a significant step in the country's high-tech sector capabilities. This development, supported by enhanced computational infrastructure, allows for designing even more sophisticated lasers.

 

“The world’s leading artificial intelligence companies are spending hundreds of billions of dollars on the computer data centers needed to create A.I.

 

Tech giants like Amazon and Google and well-funded start-ups like Anthropic and OpenAI are among the tiny group of outfits with the money and connections to get access to all that computing power.

 

That leaves other organizations out in the cold.

 

Anjney Midha, a serial tech entrepreneur who was a partner with the venture capital firm Andreessen Horowitz, hopes to change that dynamic with an unusual start-up.

 

His young company, Amp, is trying to buy extra computing power from data center operators in the United States and other countries so it can share that valuable resource with anyone who needs it.

 

Amp, based in Menlo Park, Calif., aims to create a global pool of specialized computer chips that can be used by start-ups, universities and other organizations that otherwise would not have access to the vast amounts of computing required to train the most powerful A.I. models.

 

“Some companies just can’t get the computing power they need,” Mr. Midha said. “The world’s wealthiest and most powerful companies are hoarding the infrastructure for themselves.”

 

Amp has raised more than $1.3 billion from investors including Andreessen-Horowitz, the start-up incubator Y Combinator and various cloud computing providers.

 

Several notable start-ups have also agreed to help use and share its pool of computing power, including Periodic Labs, an A.I. start-up focused on scientific discovery, and Eleven Labs, which builds A.I. systems for generating voices.

 

Amp is part of a wider effort to pool A.I. infrastructure. The chip maker Nvidia and the French start-up Mistral said this year that they would pool computing power for building A.I. systems for European companies and nations, hoping to reduce their dependence on U.S. tech giants.

 

Mr. Midha compared his start-up to forming an electricity grid. Just as a pool of electrical power can be shared among homes and offices, a pool of computing power can be shared among start-ups and universities.

 

Investors contribute funds that Amp can use to buy computing power from the data center operators. A.I. start-ups then join the coalition so they can use the computing power to build A.I. models. In return, these start-ups contribute additional funds or perhaps other resources.

 

Some start-ups may share digital data needed to train A.I. models. Or they may share the models themselves, giving away the core software code to others in the coalition. Companies may even work to train models together.

 

The ultimate value of the coalition is collective bargaining, said Liam Fedus, chief executive of Periodic Labs. On its own, his start-up would struggle to get the computing power it needed.

 

But if Amp can negotiate with data center operators on behalf of many start-ups, it can gain additional leverage.

 

“When you pool your demand, you can have far more serious conversation about buying computing power,” Mr. Fedus said.” [1]

 

1. Start-Up Raises $1.3 Billion for an A.I. ‘Grid’. Metz, Cade.  New York Times (Online) New York Times Company. May 12, 2026.