Kaip pasitraukti iš Ukrainos

  "Vienas iš sunkiausių geopolitikos iššūkių yra išsiaiškinti, kaip sėkmingai atsitraukti. Tokią realybę matėme praėjusią vasarą Afganistane, kai Bideno administracija padarė teisingą strateginį pasirinkimą – sumažinti nuostolius, o ne eskaluoti, kad būtų išsaugotas moraliai bankrutuojantis status quo – bet paskui susvyravo per pražūtingą pasitraukimą, kuris sužalojo jo prezidentavimą ir apnuogino Amerikos nekompetenciją stebinčiam pasauliui.

 

    Dabar susiduriame su ta pačia problema su Ukraina. Jungtinės Valstijos savo, kaip hipervalstybės, laikais padarė daugybę žingsnių, siekdamos išplėsti savo įtakos perimetrą giliai į Rusijos artimą užsienį. Kai kurie iš tų žingsnių atrodo tvarūs: NATO plėtra, įtraukiant buvusio Varšuvos pakto šalis, buvo pati rizika, tačiau šiuo metu tie įsipareigojimai atrodo saugūs. Tačiau bandymas ištraukti Ukrainą iš Rusijos orbitos, iš dalies atvirų durų ukrainiečiams, kurie pirmenybę teikė į vakarus orientuotiems aljansams, buvo kvailas per didelis įsipareigojimas net tada, kai Amerikos galia buvo aukščiausiame taške.

 

    Ukraina yra ydinga demokratija. Kai davėme Ukrainai saugumo garantijas, vadovaujant Billui Clintonui, atvėrėme duris narystei NATO, vadovaujant George'ui W. Bushui ir palaikėme Maidano protestus, vadovaujant Barackui Obamai, kiekvienu atveju elgėmės su gerais ketinimais. Tačiau geopolitikoje geri ketinimai visada yra pasroviui nuo galios realijų. 

 

Kad ir kokie būtų jos norai ar mūsų, Ukrainos vyriausybė tiesiog niekada negalėjo visiškai prisijungti prie Vakarų – ji per silpna ekonomiškai, per daug susiskaldžiusi viduje ir tiesiog netinkamoje vietoje.

 

 O Busho ir Obamos administracijų veiksmai – ir kai kurie Trumpo administracijos veiksmai – paliko mus per daug įtemptus, mūsų minkštosios galios Kijevo apkabinimas neduoda pakankamai galimybių valdyti sunkios jėgos atsakomuosius veiksmus iš Maskvos.

 

    Atsižvelgiant į šias realijas ir neatidėliotiną poreikį sutelkti Amerikos galią Rytų Azijoje, siekiant atremti Kiniją, pakankamai aišku, kur baigtųsi idealus traukimasis: visam laikui paskelbus NATO plėtrą baigta, kai Ukraina patiria neišvengiamą Rusijos spaudimą, bet nėra nei atakuota, nei aneksuota, ir mūsų NATO sąjungininkams prisiimant didesnę naštą išlaikyti saugumo perimetrą Rytų Europoje.

 

    Tačiau, kaip ir Afganistane, tikrasis strategijos įvykdymas yra sunkesnis, nei teorija. Užmegzti stabilų supratimą su Putinu yra sudėtinga, nes jis akivaizdžiai investavo į nuolatinį trikdymą, pasinaudodamas bet kokia galimybe pažeminti Vakarus. Išsivaduojant iš mūsų Ukrainos painiavos, neišvengiamai kils abejonių dėl svarbesnių įsipareigojimų kitur, abejonių, kurios bus didesnės, kuo labiau Kijevas kentės nuo mūsų atsitraukimo. Didesnės atsakomybės už saugumą perdavimas europiečiams buvo neįgyvendintas kiekvieno naujausio JAV prezidento tikslas, turint ypatingą problemą, kad pagrindinė Europos galia, Vokietija, dažnai elgiasi kaip de facto rusų sąjungininkė.

 

    Atsižvelgiant į šiuos sunkumus, Bideno administracijos svyruojantis kursas buvo suprantamas, net jei neseniai prezidento spaudos konferencija buvo per daug sąžininga keliais dydžiais. Jungtinės Valstijos nieko negali padaryti, jei Rusija įsiveržia į Ukrainą; mes taip pat būtų bepročiais, jei prisijungtume prie karo Ukrainos pusėje. Taigi Baltųjų rūmų siekis rasti tinkamą tarpinį atsaką, tam tikrą sankcijų ir ginklų siuntimo pusiausvyrą, atrodo gąsdinantis ir neaiškus dėl rimtos priežasties: čia tiesiog nėra tobulo atsakymo, yra tik mažiausiai blogas variantų balansas.

 

    Bet aš jaučiu, kad mes vis dar per daug reikšmingai vertiname mintį, kad tik NATO gali pasakyti, kas yra NATO, kad paprasčiausiai atmesti Ukrainos narystę yra kažkaip neįmanoma nuolaida. Šis sumanymas yra anachronizmas, artefaktas po Šaltojo karo momento, kai trumpai atrodė įmanoma, kad, kaip teigia istorikas Adamas Tooze, svarbiausias pasaulio ribas „nubrėžia Vakarų valstybės, JAV ir ES, pagal savo sąlygas ir pagal savo jėgas bei pageidavimus".

 

    Pasaulis veikia ne taip dabar, ir kaip tik todėl, kad pasaulis veikia ne taip, man – kaip Amerikos piliečiui, o ne tik tarptautinės politikos stebėtojui – būtų šiek tiek palengvėjimas, pamačius, kad mūsų lyderiai tai pripažįsta, o ne puoselėja idėją, kad kada nors pagal sutartį būsime įpareigoti rizikuoti branduoliniu karu dėl Donbaso.

 

    Ir jei negalime visiškai atsisakyti idėjos, mintis atsisakyti jos ilgam laikotarpiui, pavyzdžiui, 25 metams, kuriuos pasiūlė Thomas Grahamas ir Rajanas Menonas neseniai paskelbtame leidinyje Politico, atrodo labai pagrįstas susitarimas.

 

    Kažkas gali būti pagrįsta ir vis dar skausminga – skausminga kaip Vakarų silpnumo pripažinimas, skausminga ukrainiečių viltims ir ambicijoms.

 

    Tačiau susitaikyti su tam tikru skausmu dėl tvaresnės pozicijos yra tiesiog tai, kas nutinka, kai priimi visos kartos prastus sprendimus ir bandai rasti padorų ir orų kelią į būtiną atsitraukimą."