Lietuvos Prezidentas privalo perimti lyderystę ir išspręsti situaciją su Kinija

"Darbo partija ragina Prezidentą sukurti darbo grupę dėl situacijos su Kinija ir išspręsti dirbtinai, o gal net ir savanaudiškai kai kurių valdančiųjų partijų atstovų asmeninių interesų tenkinimui, sukurtą problemą.

Prasidėjusi kaip nekaltas flirtas su kitame pasaulio gale esančia beveik dukart už Lietuvą pagal plotą mažesne valstybe, istorija dėl Taivano atstovybės gresia tapti didžiausia mūsų šalies užsienio politikos XXI amžiaus krize. Akivaizdžiai apsiskaičiavę dėl politinių ir ekonominių tokio demaršo pasekmių, tiek Užsienio reikalų ministerijos vadovai, tiek Vyriausybė atsidūrė aklavietėje, nes šį kartą Europos Sąjunga nepuolė taisyti jų klaidų, kaip buvo neteisėtų migrantų krizės atveju.

Ir nors tiek šalies diplomatijos vadovas, tiek Vyriausybės ministrai vis dar kažką lemena apie mistišką Lietuvos „vertybinę politiką“, o Ekonomikos ir inovacijų ministrė šią situaciją apskritai vadina „krizele“, visi, o pirmiausia – Lietuvos verslas, supranta, kad mūsų šalį skubiai reikia gelbėti, nes politiniai ir ekonominiai nuostoliai, kuriuos patirsime dėl atsakomųjų Kinijos veiksmų, bus nepalyginamai didesni negu tariamoji tos principingos pozos nauda, kurios niekas ir niekada nepajus.

Lietuvos verslas siunčia SOS signalą – už praradimus jiems siūlomos valstybės kompensacijos yra tarsi vitamino C pasiūlymas mirštančiam. Verslo reikalavimas labai aiškus – grąžinti buvusias eksporto ir importo apimtis, kurių jie ne vienerius metus siekė savo sunkiu darbu.

Verslai ir įmonės šiuo metu Lietuvoje patiria didžiulius nuostolius, nes yra blokuojamas ne tik eksportas į Kiniją, bet ir importas iš Kinijos į Lietuvą. Konteineriai su užsakytomis medžiagomis neatvyksta arba atvyksta labai vėluodami, todėl įmonės ieško kitų tiekėjų, kurių kainos yra net kelis kartus didesnės nei Kinijos. Todėl verslas priverstas kelti produkcijos kainą ir pralaimėti konkurencinę kovą.

Taip pat poveikį jaučia ir tos įmonės, kurios neturi tiesioginių ryšių su Kinija, o tiesiog užsiima detalių gamyba ir jas pardavinėja Lietuvoje arba užsienyje esančiai pramonei, kaip, pvz., „Ikea“, kurios produkcijos Kinija nepriima, jeigu tam tikros detalės yra pagamintos Lietuvoje. Ir tai nėra nei eksportas, nei importas, o tiesiog logistinė grandinė – jeigu produkcijoje atsiranda detalės iš Lietuvos, Kinija tas prekes iškart blokuoja.

Nors tiesioginės Lietuvos prekybos apyvartos su Kinija nėra labai didelės, tačiau dėl Kinijos įvedamų apribojimų Lietuvai ir jos gamintojams mūsų šalis preliminariai per metus galėtų netekti apie 3-5 mlrd. Eur., t. y. apie 10 procentų šalies BVP. Taip pat iš čia gali pasitraukti su Kinijos rinkomis dirbantys užsienio investuotojai, o tai jau turės ilgalaikių pasekmių mūsų šaliai. Kas kompensuos šiuos nuostolius mūsų šaliai? Ar tai padarys šiuo metu valdžioje esančių partijų atstovai iš savo kišenės? Nekalbant apie tai, kaip investuotojų pasitraukimas iš Lietuvos pakenks tiek šalies įvaizdžiui, tiek bendram investiciniam klimatui Lietuvoje. Juk surasti ir pritraukti naujus investuotojus kainuoja nemažai pinigų, laiko ir profesionalaus darbo.

O investicinį patrauklumo sumažėjimą mes jau galime jausti per poveikį esamiems tarptautiniams investuotojams, kaip „Continental“ ir „Hella“, kurie Lietuvoje turi nemažas gamyklas. Tačiau Kinija nepriima jų produkcijos, jeigu tam tikros dalys pagamintos Lietuvos gamykloje ir tokiu būdu spaudžia juos palikti mūsų rinką. Taip vyksta spaudimas tarptautiniams investuotojams Lietuvoje ir tai yra didžiulė reputacinė žala. Demonstruojame savo politinį nestabilumą ir nenuspėjamumą, o toks neigiamas investicinis klimatas vers investuotojus labai gerai pagalvoti dėl planų kurtis Lietuvoje ir kažką daryti – statyti fabrikus, darbinti žmones, mokėti mokesčius ir t.t., nes bet kurią minutę valdžia nepasitarusi gali priimti tokį sprendimą, dėl kurio negalima bus parduoti savo produkcijos.

Investuotojų, kurie neateis į šalį arba investicinio klimato sugadinimas yra labai sunkiai pamatuojamas dalykas. Niekas negali pasakyti, kiek investuotojų šiemet vietoj Lietuvos pasirinks arba jau pasirinko kažką kitą, kiek prarasime gerų darbo vietų, kiek mokesčių, GPM, PVM, nekilnojamo turto mokesčio, akcizų ir t.t. nepateks į valstybės biudžetą dėl tokių neapgalvotų žingsnių. Tai yra nesuskaičiuojami nuostoliai.

Šioje situacijoje konservatorių propaguojama „vertybinė politika“ tampa labai abejotina. Ar mūsų žmonių interesai, pragyvenimo šaltiniai, pajamos, perkamoji galia vis dėl to yra vertybė ar nebe? Ar mums svarbiau ginti Taivano gyventojus, kai jie patys to net neprašo?

Žaisdami vaikiškus žaidimus ir bandydami patenkinti savo ambicijas, valdantieji pamiršo apie Lietuvos žmones, apie verslus ir apie šalies ateitį. Verslas yra pagrindinis šalies biudžeto šaltinis. Todėl būtų naivu pagalvoti, kad brandžios Europos sąjungos valstybės, galvojančios apie savo žmonių interesus, kaip, pvz., Vokietija ar Prancūzija, sugalvotų neatsižvelgusios į savo pramonės interesus sugadinti santykius su Kinija arba kuria nors kita valstybe, nes šių šalių vadovai supranta kokius ekonominius nuostolius tai atneštų ir kokią įtaką tai turėtų žmonių ekonominei galiai ir visuomenei. Tai jiems yra vertybė. Taip turėtų būti ir Lietuvoje.

Prezidentas Reiganas Niujorko universitete į studentų klausimą: „Mūsų valstybėje jau nėra istorinių didvyrių, tad nėra į ką mums lygiuotis?“, atsakė: „Mūsų didvyriai – mūsų verslininkai, į juos reikia lygiuotis, jie sukūrė mūsų valstybę. Ne valdžia kuria, stato, rizikuoja, bankrutuoja, investuoja, kuria darbo vietas, tai daro verslas, o politikai turi verslui kurti skaidrias ir palankias investicijoms sąlygas“.

Šioje situacijoje, kai yra nepaisoma nei valstybės, nei verslo, nei žmonių interesų ir Užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis aiškina, kas yra deeskalavimo santykių su Kinija planas, akivaizdu, kad valdantieji vis dar nesuvokia situacijos rimtumo. Būtent todėl mes raginame iniciatyvą į savo rankas perimti šalies vadovą, kurio įgaliojimai užsienio politikos srityje yra pakankamai platūs, kad galima būtų šį konfliktą sureguliuoti. Dėl Lietuvos ateities valdantiesiems atėjo laikas pripažinti savo klaidą, baigti vaikiškus žaidimus ir perduoti šį klausimą Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris privalo surasti išeitį iš susiklosčiusios situacijos ir grąžinti 30 metų Lietuvoje besitęsusią vieningą užsienio politiką ir politinį šalies stabilumą."