"Vos tik Europa pasitvirtino
strategiją skatinti vandenilio naudojimą, Rusija pasitvirtino koncepciją, kaip
taps didžiausia pasaulyje vandenilio gamintoja ir eksportuotoja. Tik ne bet
kokio vandenilio – ketinama ir toliau siurbti iš žemės gamtines dujas, iš jų
gaminti vandenilį, o susidariusį anglies dioksidą – pumpuoti po žeme. Dalis
gali būti palaidota ir Europoje. Iniciatyvos palaikyti Rusijai naudingą
„technologinį neutralumą“ jau skamba ir Lietuvoje, tačiau milijonai eurų
ruošiami tik „žaliam“ vandeniliui.
Vandenilis yra žaliava chemijos
pramonei, degalai, o taip pat tinka energijai kaupti ar transportuoti.
Alternatyvos iškastiniam kuri
ieškanti ES įžvelgė, kad vandenilis galėtų itin svarbiai prisidėti įgyvendinant
įsipareigojimą neutralizuoti poveikį klimatui iki 2050-ųjų. Tad pasitvirtino
neutralaus poveikio klimatui vandenilio plėtros strategiją, ruošia naują
direktyvą.
Degdamas vandenilis jungiasi su
deguonimi ir gaunamas šalutinis produktas tėra vanduo. Tuo metu deginant
iškastinį kurą į atmosferą pumpuojamas anglies dioksidas (CO2). Tiesa,
vandenilis nėra visiškai netaršus, jei deginamas ne gryname deguonyje, o ore –
tuomet susidaro ir azoto oksidų.
Rusija neliko nuošalyje – įkandin
Europos netruko pasitvirtinti koncepciją, kaip taps didžiausia pasaulyje
vandenilio eksportuotoja ir pasiūlys Europai šių dujų. Tik Rusijos planuose –
ne vien „žaliasis“ vandenilis. Iki šiol daugiausia vandenilio gaminama iš
iškastinio kuro. Taip pigiausia, tačiau į atmosferą išmetama ta pati atlieka –
CO2. Rusija ketina diegti technologijas, kaip anglį laidoti, ir propaguoti
„technologinį neutralumą“.
„Technologinio neutralumo“
entuziazmo jau atsiranda ir Lietuvoje. Lietuvos atsinaujinančių išteklių
energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius
pasidalijo savo nuogąstavimais feisbuke.
„Lietuvoje yra žmonių, kurie norėtų,
kad, kalbėdami apie vandenilio ekonomikos plėtrą Lietuvoje, mes taikytume
technologinio neutralumo principą. Tai yra – nekreiptume dėmesio, ar vandenilis
pagamintas iš atsinaujinančių išteklių (elektros, gaminamos vėjo ir saulės elektrinėse),
ar iš pavyzdžiui gamtinių dujų (su CO2 laidojimu arba netgi be jo)“, – rašo M. Nagevičius.
Jis patikino darysiąs viską, kad
tokia nuomonė neįsigalėtų.
„Delfi“ M. Nagevičius paaiškina, kad
Rusijai būtų tobula toliau pumpuoti dujas į Europą, čia iš jų gaminti
vandenilį, anglį toje pačioje Europoje palaidojant. Tačiau Europa turėtų siekti
ne tik neutralumo klimatui, bet ir atsijungti nuo rusiškos adatos.
Energetikos ministerija patikina,
kad Lietuvai vandenilis yra labai aktuali sritis ir planuojama ją remti ES
milijonais eurų. Ateityje vandenilis turi potencialo pakeisti daugelį dabar
plačiai naudojamų energijos šaltinių (naftą, gamtines dujas, anglį), visoms valstybėms
pereinant prie mažiau taršių energijos šaltinių. Lietuva turi galimybes tiek
pasigaminti „žaliąjį“ vandenilį, tiek jį panaudoti, todėl planuojama skatinti
būtent tokį. Tačiau ir kitoks vandenilis gali būti naudojamas kaip tarpinis
kuras.
Koks vandenilis yra „žalias“, o koks
„mėlynas“
Nors visos vandenilio molekulės yra
vienodos, tačiau vandenilis skiriasi pagal tai, kaip yra išgautas – skirstomas
į daugybę spalvų. Natūraliai gamtoje sutinkamas vandenilis vadinamas „baltu“,
jo ištekliai labai riboti.
Šiuo metu daug vandenilio naudojama
chemijos, metalurgijos, naftos perdirbimo pramonės šakose, tačiau čia
daugiausia naudojamas vandenilis, gamintas iš gamtinių dujų ar kito iškastinio
kuro.
„Pilkasis“ vandenilis gamintas
gamtinių dujų riformingo būdu, į aplinką taip išmetamas CO2. Gazifikacijos būdu
gaunamas „rudasis“ ar „juodasis“ vandenilis – tai taršus procesas, kurio metu į
atmosferą išmetama daug anglies.
Anglį surenkant ir palaidojant,
gaunamas „mėlynasis“ vandenilis.
O „žaliuoju“ vandeniliu laikomas
elektrolizės būdu gautas vandenilis – naudojant elektrą, pagamintą iš
atsinaujinančių išteklių.
Saulės ir vėjo jėgainės dažnai
veikia tuomet, kai elektros poreikis nedidelis, o neveikia tuomet, kai elektros
trūksta – gaminant vandenilį, kai yra elektros perteklius, ir naudojant jį, kai
elektros trūksta, būtų galima sumažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro.
Kol kas vandeniliui tenka menka
dalis visame išgaunamos ir vartojamos energijos balanse. Gaminamas vandenilis
daugiausia iš iškastinio kuro – gamtinių dujų ir anglių. Tačiau siekiama, kad
vandenilis padėtų neutralizuoti poveikį klimatui, o jo gamyba būtų visiškai
nepriklausoma nuo iškastinio kuro.
Europa nori savo kuro
2020 m. Liepos 8 dieną Europos
Komisija patvirtino vandenilio strategiją, ir nubrėžtas prioritetas – plėtoti
vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių – daugiausia saulės ir vėjo – gamybą.
Vandeniliu siekiama keisti iškastinį kurą kai kuriuose daug anglies dioksido
išmetančiuose pramonės sektoriuose, pvz., plieno, chemijos. Transporte galima
pasitelkti vandeniliu grindžiamus sprendimus.
Jau iki 2024 m. iškeltas tikslas ES
pagaminti iki 1 milijono tonų vandenilio iš atsinaujinančių išteklių. Tam
reikia įrengti 6 gigavatų galios elektrolizerių. Palyginimui, tiek elektros
pagaminti prireiktų 13-os kombinuoto ciklo blokų, toks vienas įrengtas
Elektrėnuose.
„Šie elektrolizeriai galėtų būti
įrengiami šalia esamų paklausos centrų didesnėse naftos perdirbimo gamyklose,
plieno gamyklose ir chemijos pramonės kompleksuose. Idealiu atveju elektros
energija jiems būtų tiekiama iš vietos atsinaujinančiųjų energijos išteklių. Be
to, kad daugėtų vandeniliu varomų autobusų, o vėliau ir sunkvežimių, reikės
vandenilio degalinių. Taigi elektrolizeriai taip pat bus naudojami vandeniliui
tiekti į vietines vandenilio degalines“, – dėstoma strategijoje.
Iki 2030 m. investicijos į
elektrolizerius galėtų siekti 24–42 mlrd. eurų, dar 220-340 mlrd. eurų reikėtų
investuoti į saulės ir vėjo jėgaines, kurios tiektų reikalingą elektrą. Be to,
65 mlrd. EUR reikės investuoti į vandenilio transportavimą, paskirstymą bei
kaupimą ir į vandenilio degalines.
Antruoju etapu, 2025–2030 m.,
vandenilis turi tapti neatsiejama integruotos energetikos sistemos dalimi.
Tuomet elektrolizerių galią ketinama padidinti 7 kartus, ir pasigaminti iki 10
mln. tonų vandenilio iš atsinaujinančių išteklių. Tikimasi, kad toks vandenilis
jau taps konkurencingas su kitais būdais gaminamu vandeniliu. Tikimasi, kad
plėtosis reikiama infrastruktūra ir tarptautinė prekyba, atsiras konkurencinga
ES vandenilio rinka.
Po 2030 m., trečiuoju etapu,
„žaliojo“ vandenilio technologijos turėtų pasiekti brandą ir būti diegiamos
plačiu mastu visuose sektoriuose, mažinant priklausomybę nuo iškastinio kuro.
„Šiame etape atsinaujinančiosios
elektros energijos gamyba turi labai išaugti, nes 2050 m. maždaug ketvirtadalis
atsinaujinančiosios elektros energijos gali būti naudojama vandeniliui iš
atsinaujinančiųjų išteklių gaminti“, – dėstoma strategijoje.
Suminės investicijos į vandenilį iš
atsinaujinančiųjų išteklių Europoje iki 2050 m. galėtų siekti 180–470 mlrd.
EUR, o į mažo anglies dioksido pėdsako vandenilį iš iškastinio kuro – apie 3–18
mlrd. EUR. Analitikų vertinimu, iki 2050 m. švarusis vandenilis galėtų
patenkinti 24 proc. pasaulio energijos poreikio, o metinė apyvarta galėtų
siekti apie 630 mlrd. EUR.
Rusija pro akis nepraleido: ketina
tapti vandenilio eksporto lydere
Europos planai neliko nepastebėti
Rusijoje. 2021 m. rugpjūčio 5 dieną Rusija pasitvirtino savo vandenilio
energetikos plėtros koncepciją. Joje pripažįstama, kad klimato darbotvarkė yra
vienas iš prioritetinių pasaulio ekonomikos tikslų. Pasaulio nusisukimas nuo iškastinio
kuro kelia grėsmių Rusijai.
Rusija ketina tapti vandenilio
gamybos ir prekybos lydere pasaulyje ir skaičiuoja, kad iki 2024 m. galėtų
patiekti 0,2 mln. tonų vandenilio, tačiau iki 2035 – jau 2-12 mln. tonų, o 2035
m. – 15-50 mln. tonų vandenilio.
„Rusijos Federacija planuoja tapti
viena didžiausių vandenilio ir jo pagrindu pagamintų energetinių mišinių, taip
pat pramoninių vandenilio energetikos produktų eksportuotojų į Azijos ir
Ramiojo vandenyno regionus bei Europos Sąjungos
šalis bei vandenilio energijos technologijų tiekėja pasaulinei rinkai“, –
rašoma koncepcijoje.
Priešingai nei Europa, Rusija savo
koncepciją grindžia ne gamyba iš atsinaujinančių šaltinių, o „ekonomiškai
pagrįstu vandenilio naudojimu“. Tai reiškia ne pagamintu žaliai, bet kitais
ekonomiškesniais būdais, darančiais mažesnį poveikį klimatui.
Kad pasiektų savo tikslų, Rusija
savo užduotimis laiko išspręsti anglies dioksido surinkimo, saugojimo, šalinimo
problemas. Potencialą Rusija įžvelgia energetiniuose mišiniuose su vandeniliu.
Vandenilį gamintų pirmiausia iš gamtinių dujų, angliavandenilių pirolizės,
dujinimo metodais. Tačiau taip pat įvardijama ir elektrolizė.
„Technologinio neutralumo“
koncepcijos propagavimas tarptautinio bendradarbiavimo kontekste – taip pat
šios strategijos dalis. Nurodoma, kad nedaug anglies išmetantis vandenilis
neturėtų būti diskriminuojamas, nepaisant to, kad pagamintas iš iškastinio kuro
ar kitų šaltinių.
„Vandenilis, pagamintas naudojant
mažai anglies dvideginio išskiriančias technologijas, atitinka pasaulinės mažai
anglies dioksido į aplinką išskiriančios ekonomikos plėtros tikslus. Mažai
anglies dvideginio išskiriantis vandenilis gaunamas iš iškastinio kuro,
įskaitant anglies dioksido surinkimo, angliavandenilių žaliavų pirolizės ir
naudojant panašias technologijas“, – dėstoma koncepcijoje.
Nurodoma, kad šiuo metu
ekonomiškiausia gaminti vandenilį iš gamtinių dujų ar anglies dujinimo, su
anglies dioksido surinkimu.
„Rusijos Federacija turi didelių
konkurencinių pranašumų vandenilio gamyboje ir eksporte, palyginti su kitomis
šalimis“, – rašoma koncepcijoje ir vardijama, kad Rusija turi didelį energijos
gamybos ir gamtinių išteklių potencialą, kurie gali būti naudojami gaminti
vandenilį, išskiriant „mažai anglies dioksido“.
Rusija mato galimybes plėtoti
atomines elektrines, hidroelektrines, atsinaujinančius energijos išteklius, bet
taip pat vertina savo riformingo ir elektrolizės technologijų taikymo pramonėje
patirtį.
„Rusijos Federacija gali užtikrinti
konkurencingą vandenilio kainą tiek Europos rinkoje, tiek Azijos ir Ramiojo
vandenyno regione“, – dėstoma koncepcijoje.
Planuojama kurti bent tris gamybos
klasterius, vienas jų – Šiaurės Vakarų – būtų orientuotas į eksportą ES, kiti
du klasteriai būtų skirti Azijos ir Arkties zonoms.
Iki 2035 m. Rusija planuoja serijinį
ir masinį vandenilio technologijų taikymą įvairiuose ūkio sektoriuose.
Rusija įvardijo vandenilio keliamą
grėsmę: pasaulyje gali lėtėti energetinių išteklių paklausa, keistis jų
struktūra, ir iškastinis kuras bus keičiamas kitais energijos ištekliais, tai
mažins Rusijos pajamas, o konkurencija didės. Grėsme laikomas ir technologinis
atsilikimas nuo kitų šalių energetikos technologijų srityje.
Svarstoma išnaudoti „Nord Stream 2“
Rusija svarsto galimybes pridėti
vandenilio į „Nord Stream 2“ dujotiekiu perduodamas dujas, jau skelbė TASS.
Vyriausybė skubina šalies kompanijas didinti vandenilio gamybą. Siekiama, kad
gaminti daugiau vandenilio pirolizės būdu, toks vandenilis laikomas turkio
spalvos. Mat gaminant vandenilį pirolizės būdu kaip šalutinis produktas gaunama
gryna anglis o ne CO2, anglis galėtų būti naudojama kaip trąša. Nuogąstaujama,
kad jei Europa masiškai pereis prie vandenilio, Rusijos dujotiekiams gresia
išjungimas, o „Nord Stream 2“ investicija taptų pasmerkta.
„Eurogas“ asociacija jau skelbė, kad
ateityje „Nord Stream 2“ gamtinių dujų dujotiekis esą galėtų būti naudojamas ir
vandeniliui, jis galėtų sudaryti iki 80 proc.
„Rusijos numatomas gaminti
„mėlynasis“ vandenilis galėtų tapti konkurentu „žaliajam“ vandeniliui, tačiau
konkurencines sąlygas galėtų išlyginti ES pasienio „CO2 mokestis“,jei toks būtų
pritaikytas. Kadangi pati ES gali pasigaminti „žaliąjį“ vandenilį, tai Rusija
su savo produktu būtų tik vienas iš daugelio tiekėjų, o ne pagrindinis
žaidėjas, kaip yra gamtinių dujų atveju“, – įvertino energetikos viceministrė
Daiva Garbaliauskaitė.
Anot jos, Lietuvoje „žaliuoju“
vandeniliu gali būti nesuinteresuoti tie subjektai, kuriems „žaliojo“
vandenilio gamyba ir vartojimas lemtų žymiai didesnius kaštus. Tokie subjektai
gali pasisakyti už kuo ilgesnį gamtinių dujų arba „mėlynojo“ vandenilio
naudojimo laikotarpį.
Nagevičius: tik „žaliasis“
vandenilis, į kainą mes nežiūrim, didelė kaina mums gerai
M. Nagevičius neabejoja, kad jokių
kalbų apie kitokio nei „žaliojo“ vandenilio skatinimą Lietuvoje ir Europoje
neturėtų būti. Šiuo metu Europoje vyksta diskusijos dėl atsinaujinančių
išteklių direktyvos trečiojo varianto.
„Dabar skirtingos interesų grupės
teikia savo siūlymus, šalys formuoja savas pozicijas, po to Europos Taryboje
šalių vadovai tarpusavyje diskutuos. Įsijungia lobizmo organizacijos, kurios
dirba su Europos Parlamento nariais. Dabartiniam direktyvos projekte yra
numatyta, kad visa parama numatyta tik vandeniliui, pagamintam iš
atsinaujinančių išteklių, išskyrus biomasę. Tačiau yra ir interesų grupė,
kurios tikslas pasakyti, kad ne atsinaujinančios energetikos plėtra yra
tikslas, o klimato kaitos mažinimas, kad galima ne tik „žaliąjį“ vandenilį
remti, bet yra ir vandenilis, pagamintas skaidant gamtines dujas, pvz., metaną,
į vandenilį ir lieka CO2, kuris laidojamas kur nors po žeme ar vandenynuose“, –
stebisi M. Nagevičius.
Jis paaiškina, kad šalia klimato
kaitos stabdymo Europa turėtų siekti ir energetinės nepriklausomybės –
nepriklausyti nuo energetinių išteklių tiekėjų iš kitų šalių. Rusijai net
nereiktų keisti gamtinių dujų tinklų į tuos, kurie būtų pritaikyti vandeniliui
– galima iš dujų gaminti vandenilį jau Europoje.
„Rusijos vandenilio koncepcijoje
numatyta, kad vandenilio ekonomika ES turėtų tapti būdu, kaip išlaikyti
gamtinių dujų tiekimo rinkas į ES ateityje, jei vis tik ES pereitų prie žaliojo
kurso. Jiems tinka – jie varo dujas į Europą, atskiria vandenilį, CO2 Europoje
palaidoja. Jų logika tokia, kad tai yra pigiau“, – paaiškina M. Nagevičius.
Anot jo, išties esami dujotiekiai iš
Rusijos galėtų būti išnaudojami toliau importuojant gamtines dujas į Europą,
čia gaminant vandenilį, ir vietoje palaidojant CO2.
Tačiau ekspertas vertina, kad
Europos požiūris į Rusijos dalyvavimą keičiasi, ypač įvertinant šios žiemos
patirtį, kai gamtinių dujų tiekimas ir kainos naudojamos kaip geopolitinė
priemonė.
„Klimato kaitos stabdymas yra labai
svarbus tikslas, bet jis ne vienintelis. Yra ir pridėtinės vertės kūrimas, ir
energetinė nepriklausomybė, importo-eksporto balanso gerinimas ES. Yra daug
tikslų, kuriuos vienu metu reikia spręsti“, – tikina M. Nagevičius.
Naujame EK direktyvos projekte
numatyta, kad jau 2030 metais vandenilio vartotojai turės vartoti mažiausiai 50
proc. „žaliojo“ vandenilio. Taip pat šiam ar panašiam kurui turėtų atitekti ir
2,6 proc. transporte vartojamos energijos.
„Gamtinių dujų pakišimas po
„žalumo“skraiste yra būtent tai, ko siekia „Gazprom“ ir Rusija. Būtent Rusija savo
vandenilio energetikos vystymosi koncepcijoje, patvirtintoje 2021 metų
rugpjūtį, yra įvardijusi vandenilio gamybą iš gamtinių dujų, kaip priemonę
išlaikyti savo gamtinių dujų eksporto rinkas“, – dėstė M. Nagevičius.
Gapšys: galėtų atsiverti galimybių
Lietuvai
Seime veikia sudaryta Laikinoji
Žaliojo vandenilio technologijų plėtros Lietuvoje grupė, jai vadovauja „Darbo
partijos“ atstovas Vytautas Gapšys.
Jis pritaria M. Nagevičiui ir papildo, kad „žaliasis“ vandenilis Lietuvai
ilgainiui galėtų tapti galimybe.
„Perspektyvos nemažos. Ypač, jei mes
turėsime daugiau atsinaujinančios energijos ir pasigaminsime vandenilio
perteklių, jį galėtume eksportuoti į Vakarų Europos šalis. Pagrindinė kryptis,
aišku, būtų Vokietija. Čia lgoji perspektyva. O trumpojoje perspektyvoje
vandenilis bus labai įdomus mūsų pramonei, kuriai reikia mažinti CO2 išmetimus.
Tai neabejotinai įdomu „Orlen“, tai neabejotinai įdomu „Achemai“. Tokios
perspektyvos – pirmiausia žengsime pramonės sričių link, ir po truputį į
transportą, pirmiausia viešąjį, autobusų parkus“, – paaiškina V. Gapšys.
Jis paaiškina, kad dabar Lietuvoje
pramonės įmonės vandenilį gaminasi pačios iš iškastinio kuro, o „žaliojo“
vandenilio yra nedaug.
„Bus skatinimo priemonės, ir iš RRF
lėšų, ir iš Europinių lėšų. Pirmiausia, studijoms – svarstoma, kiek galėtų būti
į gamtines dujas dujotiekiuose maišoma vandenilio. Ir po truputį bus skatinama
ir elektrolizės būdu gaminti tą vandenilį. Mano žiniomis, ne viena įmonė tuo
domisi, svarsto tokias galimybes“, – sako V. Gapšys.
Elektros energijos kainų svyravimai,
nulemti vėjo ar saulės jėgainių apimčių, galėtų būti išnaudoti vandenilio
gamybai, ir taip pasaugoti sukauptą energiją.
„Bet kol kas pas mus didesnė
problema yra ta, kad mes tiesiog neturime žaliosios energijos pertekliaus, kurį
galėtume panaudoti vandenilio gamybai. Lietuvai pirmiausia šiuos klausimus
reikia išspręsti, judėti, kad būtų daugiau žalios gamybos“, – sako V. Gapšys.
Jis apibendrino, kad Europos
politinę darbotvarkę didele dalimi nulems Vokietija, turinti dujų jungtis su
Rusija, tačiau Lietuvai būtų palankiau, jei Europoje būtų skatinamas būtent
„žaliasis“ vandenilis.
Ministerija: „mėlynojo“ naudojimas
galimas, bet skatinimas – tik „žaliajam“
Energetikos viceministrė D.
Garbaliauskaitė paaiškina, kad ir Lietuvoje, ir Europoje, įvairi verslo sričių
atstovai mato „mėlynąjį“ vandenilį kaip pereinamąjį tarp gamtinių dujų ir
„žaliojo“ vandenilio.
„Argumentuojama tuo, kad „mėlynojo“
vandenilio kaina yra mažesnė nei „žaliojo“ vandenilio, o pramonei ir kitoms
sritims prisitaikius prie vandenilio naudojimo, vėliau nebūtų sudėtinga pereiti
prie „žaliojo“ vandenilio. Be to, teigiama, kad greitas ir tiesioginis
perėjimas prie maksimalios „žaliojo“ vandenilio gamybos ir vartojimo reikštų
konkurencingumo praradimą ir nepakeliamą naštą šalies pramonei“, – paaiškina D.
Garbaliauskaitė.
Tačiau tokie vertinimai buvo daryti
tuomet, kai gamtinių dujų kaina buvo stipriai mažesnė. Iškastinio kuro kainų
svyravimai gali būti vienas iš elementų, kuris „mėlynąjį“ vandenilį gali daryti
nepatrauklų.
Energetikos ministerija yra
numačiusi priemones tik dėl „žaliojo“ vandenilio gamybos skatinimo, tačiau
„mėlynojo“ vandenilio naudojimas Lietuvoje teisiškai galimas, kaip ir „pilkojo“
vandenilio. Bet CO2 laidojimas Lietuvoje vykti negalėtų.
„Prieš kelis metus Seimas yra
apsisprendęs, kad požeminis CO2 laidojimas Lietuvos teritorijoje yra
draudžiamas. CO2 sugaudymas ir išvežimas į kitas šalis yra potencialiai brangi
alternatyva, kurios kaštus Lietuvos pramonei būtina detaliai apskaičiuoti.
Kadangi Lietuvoje neišgaunamos gamtinės dujos, taip pat draudžiama laidoti CO2,
o iškastinio kuro kainų svyravimai yra dideli, „mėlynojo“ vandenilio gamyba
būtų toliau priklausoma nuo iškastinio kuro importo. Lietuva turi galimybes
gaminti „žaliąjį“ vandenilį, siekiant būti nepriklausomai nuo kuro importo iš
kitų šalių“, – patikina D. Garbaliauskaitė.
Ji pateikia ir pavyzdį – įmonė „SG
Dujos“ gamina mažus vandenilio kiekius ir maišo juos su gamtinėmis dujomis su
tikslu praktiškai išbandyti tokius mišinius transporto priemonėse (pirmiausia
miesto viešajame transporte).
„Remiantis „SG Dujomis“, šiam
vandeniliui pagaminti yra naudojama elektros energija iš atsinaujinančių
energijos išteklių (pagal turimos elektros energijos pirkimo kilmės sutartis),
taigi tokiu atveju pagaminamas vandenilis gali būti laikomas „žaliuoju“. Visas
kitas Lietuvoje gaminamas vandenilis nėra „žaliasis“, – sako viceministrė.
Artimiausiu metu Energetikos
ministerija planuoja pradėti „žaliojo“ vandenilio gamybos skatinimo priemonę –
bus finansuojamas vandenilio gamybos įrenginių įsigijimas su tikslu panaudoti
pagamintą vandenilį transporto sektoriuje. Planuojama sudaryti ir sąlygos
miestams įsigyti grynu vandeniliu varomus viešuosius autobusus, tokių Lietuvoje
šiuo metu nėra, kartu finansuojant ir vandenilio papildymo stoteles.
Numatyta 20 mln. Eur parama
„žaliojo“ vandenilio gamybos pajėgumų plėtrai bei 72 mln. Eur vandenilio
transporto infrastruktūrai kurti, planuojamos ir tolesnės paraiškos ES paramai.
Vandenilis laikomas viena iš
priemonių balansuoti energiją iš atsinaujinančių išteklių ir sukaupti
perteklių, kuris kitu atveju būtų iššvaistytas. Lietuvoje tai taps aktualu, kai
bus įgyvendinti jūrinio vėjo elektrinių projektai.
Kiek kainuoja vandenilis
Kol kas ir vandenilis iš
atsinaujinančiųjų išteklių, ir „mėlynasis“ mažo anglies dioksido pėdsako
vandenilis, palyginti su vandeniliu iš iškastinio kuro, dar nėra konkurencingas
ir negali konkuruoti su vandeniliu iš iškastinio kuro, pernai konstatavo EK.
„Dabartinė apskaičiuota vandenilio
iš iškastinio kuro savikaina ES, neatsižvelgiant į CO2 kainą, yra apie 1,5
Eur/kg ir labai priklauso nuo gamtinių dujų kainų. Apskaičiuota vandenilio iš
iškastinio kuro, gaminamo surenkant ir saugant anglies dioksidą, savikaina yra
apie 2 EUR/kg, o vandenilio iš atsinaujinančiųjų išteklių – 2,5–5,5 EUR/kg“, –
teigiama strategijoje.
Norint, kad vandenilis iš iškastinio
kuro, kurį gaminant surenkamas anglies dioksidas, galėtų konkuruoti su
vandeniliu iš iškastinio kuro, CO2 tona turėtų kainuoti 55–90 EUR.
Šiuo metu CO2 tonos kaina jau
patenka į šį rėžį, o gamtinės dujos nuo tada, kai buvo priimta strategija,
pabrangusios daugiau nei 6 kartus".
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą