"Pasaulio dėmesys sutelktas į Rytų Ukrainą, kur sukasi Maskvos pajėgos. Tačiau Rusijos prezidento Vladimiro Putino ambicijos yra toli už jos ribų. Jis nori iš naujo derėtis dėl Šaltojo karo pabaigos.
Kad ir kas nutiktų po Rusijos didelio masto karinių manevrų ir pirmadienio paskelbimo pripažinti dviejų atsiskyrusių Ukrainos regionų nepriklausomybę ir įsakymų ten siųsti karius, V. Putinas aiškiai pasakė, kad nori perbraižyti Europos saugumo žemėlapį po Šaltojo karo.
V. Putinas pirmadienį surašė nusiskundimų sąrašą dėl JAV ir Europos elgesio su Rusija per pastaruosius tris dešimtmečius. „Rusija turi visas teises imtis atsakomųjų priemonių, kad užtikrintų savo saugumą“, – sakė jis. „Būtent taip ir darysime“.
Kalba ir reikalavimai, kuriuos jis iškėlė JAV prieš krizę, atskleidžia, kaip V. Putino ateities vizija įvairiais būdais siekia atkurti praeitį.
Rusijos lyderis bando sustabdyti tolesnę Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos plėtrą, kuri, jo nuomone, kėsinasi į Rusijos saugumą ir dalį Vakarų apgaulės bei sulaužytų pažadų. Jis nori, kad NATO sumažintų savo karinę galią iki 1990-ųjų, kol ji išsiplėtė į rytus nuo Vokietijos. Šie reikalavimai pakeistų daugelį nepaprastų per tą dešimtmetį įvykusių pokyčių Europoje.
Apibendrinant, V. Putinas siekia panaikinti daugelį 1991 m. Sovietų Sąjungos žlugimo pasekmių saugumui – įvykį, kurį Rusijos vadovas pavadino „didžiausia XX amžiaus geopolitine katastrofa“.
Atsižvelgiant į tai, kad praeitas šimtmetis apėmė du pasaulinius karus, Holokaustą ir daug kitų, V. Putino palyginimas yra atskleidžiantis. Tai atspindi tai, ką jis matė iš arti 1990-aisiais: sovietų imperijos žlugimą, Maskvos pasitikėjimą Vakarais, kai jos ekonomika pateko į laisvą kritimą, ir jo šalies vidinį chaosą. Tuo tarpu Vakarai trimitavo savo Šaltojo karo pergalę.
Tie metai buvo asmeninės V. Putino patirties dalis, sakė Johnso Hopkinso universiteto istorijos profesorė Mary Sarotte. V. Putinas buvo KGB darbuotojas, dislokuotas Drezdene (Vokietija), kai griuvo Berlyno siena, o 1990 m. jis buvo atitrauktas į Sovietų Sąjungą, kai ji jau ruošėsi žlugti.
Rusijos lyderis dabar siekia sukurti aplink jo šalį buferinę zoną, kaip ji buvo sovietmečiu, sakė M. Sarotte, ir sustiprinti Maskvos kelią prie supervalstybių stalo kartu su JAV.
P. Putino požiūris yra nukreiptas tiesiai į JAV, virš kitų NATO šalių galvų, ir atspindi keletą įsitikinimų: kad pasaulio reikalus turi spręsti didžiosios valstybės, tarp kurių yra ir Rusija; NATO yra JAV priemonė taip, kaip Varšuvos paktas buvo sovietų, o kitoms jos narėms trūksta sugebėjimo veikti; ir Maskva turėtų pati valdyti savo kiemą, kaip tai darė sovietmečiu.
„Rusija nori turėti prievartinę valdžią. Štai apie ką kalbama“, – sakė Fiona Hill, Nacionalinio saugumo tarybos vyresnioji direktorė Europos ir Rusijos reikalams D. Trumpo administracijos metu. Nieko neprašoma iš Ukrainos, kurią V. Putinas pavaizdavo net, kaip ne šalį.
Liepą publikuotame ilgame rašinyje V. Putinas siekia pateisinti Rusijos pretenzijas į Ukrainą, rašydamas, kad rusai, ukrainiečiai ir baltarusiai yra viena tauta, visi kilę iš Senovės Rusijos – didžiausios devintojo amžiaus Europos valstybės. Jis rašė, kad Ukrainos sostinė Kijevas yra Rusijos miestų motina.
„Putinui tai ne tik 30 metų istorinė klaida, bet ir šimtmečiai Rusijai, Sovietų Sąjungai ir Rusijos imperijai padarytos žalos“, – sakė M. Hill.
Vokietijos kancleris Olafas Scholzas savaitgalį Miunchene pareiškė, kad V. Putinas, kaip istorikas, nepalieka daug vietos optimizmui.
„Vienintelis principas, galintis garantuoti saugumą Europoje – priimti sienas tokias, kokios jos yra“, – sakė M. Scholzas.
Žvelgdami atgal, daugelis esamų ir buvusių Vakarų pareigūnų sako, kad akivaizdu, kad JAV ir jos sąjungininkės 1990-aisiais prastai tvarkė santykius su Maskva ir kad triumfavimas, laimėjus Šaltąjį karą buvo per didelis.
Kai kurie taip pat teigia, kad Europos saugumo susitarimus reikia atkurti iš dalies dėl to, kad daugelis sovietmečio susitarimų dėl ginklų, kuriais buvo siekiama sumažinti įtampą, buvo panaikinti po abipusių kaltinimų sukčiavimu.
Nors pareigūnai teigia, kad Maskva turi dalyvauti šiose diskusijose, jie tikrai nebus V. Putino pastangų atsukti laikrodį bendrininkai.
„Nors aš manau, kad Vakarų diplomatija buvo arogantiška ir nekompetentinga 1990-aisiais, o dabar mokame už tai, bet tai nėra priežastis Putinui atsidurti tokioje pozicijoje, kuri verčia kitus galvoti, kad jis tuoj pradės karą“, – sakė Rodricas Braithwaite'as, kuris buvo Didžiosios Britanijos ambasadorius Maskvoje, žlugus Sovietų Sąjungai.
Jis sakė, kad V. Putino pažiūros nėra unikalios. „Ką Putinas sako apie sovietų žlugimo pažeminimą, NATO plėtrą ir intymų istorinį ryšį tarp Rusijos ir Ukrainos istorijos nėra jo paties idėja, – sakė J. Braithwaite’as. – Milijonai rusų galvoja ir jaučia taip pat, kaip jis.
Tačiau 1994 m. Rusija kartu su JAV ir JK įsipareigojo „gerbti Ukrainos nepriklausomybę ir suverenitetą bei esamas sienas“ ir „susilaikyti nuo grasinimų ar jėgos panaudojimo“, saugumo garantijos, padėjusios įtikinti Ukrainą atiduoti sovietų branduolinius ginklus.
Dabar Maskva reikalauja, kad JAV sutiktų blokuoti tolesnę NATO plėtrą – tai žingsnis, dėl kurio Ukraina, taip pat Suomija ir Švedija nepateks į aljansą, jei jos norėtų prisijungti. JAV atsakė į reikalavimus, bet neatskleidė jų turinio.
Rusija taip pat nori, kad JAV ir kitos nenacionalinės NATO pajėgos pasitrauktų iš šalių, kurios įstojo į NATO po 1997 m., įskaitant visas tas, kurios kadaise buvo sovietų orbitoje. Ji taip pat siekia, kad JAV branduoliniai ginklai būtų atitraukti iš Europos. Maskva nori įsipareigojimų sutartyje, tikriausiai, žinodama, kad joks JAV prezidentas jos nepasirašys, o Senatas atsisakys ją ratifikuoti.
Naujausios Amerikos sąjungininkės NATO taip pat tai atmestų.
P. Putino pasakojimas apie tai, kaip Vakarai apgavo Maskvą 1990-aisiais, prasideda svarstymais dėl Vokietijos susijungimo. Jis apima derybas prieš NATO ir Rusijos steigimo aktą 1997 m., kuriame buvo nustatytas Aljanso ir Rusijos bendradarbiavimo pagrindas.
Rusai teigia, kad diskusijose dėl Vokietijos susijungimo 1990 metais JAV ir kiti Vakarų politikai ir pareigūnai patikino Sovietų Sąjungos lyderį Michailą Gorbačiovą, kad NATO nesiplės į rytus. Jie taip pat sako, kad NATO 1997 metais pažadėjo, kad ji neperkels karių toliau, nei tuo metu aljanso rytinė siena.
Rusijos pretenzijai nagrinėti M. Sarotte naudojosi tiek oficialiais, tiek asmeniniais įrašais. Ji išsiaiškino, kad JAV ir Europos politikai 1990 metais tikrai pasiūlė, kad NATO nesiplės į rytus. 1997 metais aljansas tikrai pareiškė neketinantis perkelti karių arčiau Sovietų Sąjungos sienos. Maskva niekada negavo šių teisinių garantijų raštu.
Neseniai išleistoje knygoje „Ne vienas colis“ ponia Sarotte aprašo, kaip buvęs valstybės sekretorius Jamesas Bakeris 1990 m. sudarė sandėrį su ponu Gorbačiovu, kuris Rytų Vokietijoje turėjo šimtus tūkstančių karių: O kas, jei leistum jūsų kariuomenės Vokietijoje dalis išvykti, ir mes sutinkame, kad NATO „nepaslinks nė vieno colio į rytus nuo savo dabartinės padėties?"
Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis Maskvoje taip pat pasakė ponui Gorbačiovui, kad NATO nesidrieks į rytus." [1]
1. Putin's Endgame: Undo Post-Cold War Accords
Fidler, Stephen. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 22 Feb 2022: A.1.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą