Kodėl Kinijos saugumo susitarimas Ramiojo vandenyno regione gali paveikti visą pasaulį?

 „Galimybė atverti duris į Kinijos karinę bazę, Saliamono Salose kelia grėsmę jėgų pusiausvyrai gyvybiškai svarbiame laivybos regione.

 

    Kai Saliamono Salų ministras pirmininkas trečiadienį stojo prieš parlamentą ir paskelbė, kad jo vyriausybė pasirašė plataus masto saugumo susitarimą su Kinija, jis tvirtino, kad tai „neigiamai nepaveiktų ir nepakenks taikai ir harmonijai mūsų regione“.

 

    Ministras pirmininkas Manassehas Sogavare'as nepaaiškino, kodėl jis šią žinią paskelbė likus kelioms dienoms iki aukšto rango Amerikos diplomatų delegacijos atvykimo į šalies sostinę, o kaimyninėje Australijoje vykstant rinkimų kampanijai. Jis taip pat nepasakė, ar pasirašyta versija atitiko anksčiau nutekintą projektą, kuriame buvo pasiūlyta atidaryti galimybę įvesti Kinijos teisėsaugą, kariuomenę ir karo laivus ir galbūt net Pekino kontroliuojamą karinę bazę strategiškai svarbiame Ramiajame vandenyne.

 

    Tačiau sumaišęs paslaptį ir neaiškų patikinimą, J. Sogavare sukrėtė savo paties demokratiją ir viso Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono stabilumą. Ministras pirmininkas, jau užsiminęs, kad nori atidėti kitų metų rinkimus, perrašydamas konstituciją, dabar turi remtis Kinija, jei prasidėtų protestai. 

 

Tuo pačiu metu Kinijos lyderis Xi Jinpingas ir jo armija dabar įsitvirtino salų grandinėje, kuri vaidino lemiamą vaidmenį Antrajame pasauliniame kare ir galėjo būti panaudota užblokuoti gyvybiškai svarbius laivybos kelius.

 

    „Tai keičia žaidimą“, – sakė Kenterberio universiteto Kraistčerče (Naujoji Zelandija) profesorė Anne-Marie Brady, tyrusi Kinijos įtaką regione.

 

    Susitarimas – jei pasirašyta versija, kaip ir manyta, bus panaši į projektą – atskleidžia stulbinamą galimų precedentų rinkinį pasaulio lyderiams, kurie jau nebemiega dėl pasaulinės kovos tarp demokratijos ir autokratijos.

 

    Pirmiausia Kinijai suteikiami platūs įgaliojimai potencialiai įsikišti, kai kyla grėsmė jos užsienio investicijoms ir diasporai, nes ji plečia savo karinės galios projekciją.

 

    Kinijos ir Saliamono pareigūnai teigė, kad saugumo susitarimas reikalingas stabilumui užtikrinti po kelias dienas trukusių smurtinių neramumų lapkritį, nukreiptų į Kinijos interesus ir Sogavarės vyriausybę. Projekte beveik visko, kas siejama su Kinija, nuo jos piliečių iki mažų įmonių, infrastruktūros iki stadionų, pavyzdžiui, tą, kurią Kinijos rangovas stato sostinėje Honiaroje, gali pakakti, kad būtų paskatintas Kinijos kariuomenės prašymas.

 

    Pasaulyje, kuriame Kinijos investicijos atrodo visur, daugelis kitų tautų gali susidurti su panašiu spaudimu įsileisti Pekino pajėgas. Daugiau, nei 140 šalių pasirašė Pekino juostos ir kelių iniciatyvą, pagal kurią Kinija paprastai skolina šalims dideles pinigų sumas keliams, užtvankoms, geležinkeliams, uostams ir sporto objektams.

 

    Paktu Kinija iš esmės bando sukurti karinės jėgos naudojimo principą, kad apsaugotų savo ekonominį buvimą tose vietose, kur, jos teigimu, vyriausybė neturi pakankamai pajėgumų, sakė Tasmanijos universiteto teisės profesorius Richardas Herras, pataręs daugeliui Ramiojo vandenyno vyriausybių.

 

    Jis pridūrė, kad Saliamono susitarimas bent jau sako pasauliui: „Kinija mano, kad jei jos dideliems projektams iškils grėsmė, ji nori turėti teisę juos ginti“.

 

    Charlesas Edelis, Australijos pirmininkas ir Strateginių ir tarptautinių studijų centro vyresnysis patarėjas, apibūdino sandorį niūriau ir plačiau.

 

    „Pamoka likusiam pasauliui yra ta, kad Kinija siekia iš naujo subalansuoti pasaulinę tvarką savo naudai“, – sakė jis. „Ir ar tai reikš prekybos kelių atvėrimą, karinio objekto steigimą ar saugumo susitarimo pasirašymą, Pekinas veiks savo interesų labui, pakenkdamas demokratijai ir atviram bei laisvam pasauliui“.

 

    Saliamonai nėra vienintelė vieta, kur Kinijos vyriausybė siekė suderinti saugumo ir ekonominius susitarimus – ji tai padarė nuo Džibučio iki Pakistano iki Kambodžos, kur Kinija pradėjo infrastruktūros projektus, kurie padėjo jai patekti į strateginius uostus. Tačiau ponas Edelis sakė, kad susitarimas Saliamonuose buvo „tam tikra prasme dar labiau susirūpinimą keliantis“.

 

    Pagalvokite apie nekilnojamąjį turtą: vietą, vietą, vietą. Kadangi maždaug 900 salų šalis driekiasi per laivybos kelius, jungiančius JAV su Azija, saliamonai (ir jos kaimynai) ilgą laiką buvo strateginis prioritetas – kaip Japonija parodė Antrojo pasaulinio karo metu, prieš amerikiečiams išstūmus Japonijos pajėgas mūšyje Gvadalkanale.

 

    „Saugumo susitarimas tarp Kinijos ir Saliamono Salų neįvyko iš oro“, – sakė J. Edelis. „Kinija per pastarąjį dešimtmetį sustiprino savo buvimą ir išplėtė savo įtaką Ramiojo vandenyno regione, todėl Pekinas ieškojo karinės bazės regione, kuri leistų jai nukreipti galią į išorę ir toliau bei paveikti politiką visame Indo-Ramiojo vandenyno regione“.

 

    P. Sogavare asmenyje Kinijos vyriausybė rado norintį partnerį. Ir jo įsipareigojimas tokiam slaptam susitarimui parodė, kaip vienas politikas, užjaučiantis Pekiną mažoje šalyje, gali sukelti geopolitinę riziką visame pasaulyje.

 

    P. Sogavare yra išprusęs politiniame išgyvenime. Jis 2019 metais buvo paskirtas ministru pirmininku ketvirtą kartą, sostinėje tai sukėlė protestus, o policija prieš įniršusias minias panaudojo ašarines dujas. Dalis to nepasitenkinimo išsiliejo į miesto kinų kvartalą, kuris dažnai buvo neramumų ir nusivylimo taškas, tačiau tapo dar labiau dėmesio centre, nes J. Sogavare greitai apkabino Kiniją.

 

    Vos pradėjęs eiti pareigas, jis nutraukė diplomatinius santykius su Taivanu ir užmezgė juos su Pekinu. Jis (ir Kinijos pareigūnai) pažadėjo investicijų antplūdį sunkiai besiverčiančiai, besiplečiančiai 687 000 žmonių gyvenančiai salų valstybei, tačiau srautas iki šiol buvo tik lašelinis.

 

    Covidas ir kiti iššūkiai užkirto kelią bet kokiam greitam pakilimui, o jo sprendimas judėti Kinijos kryptimi nėra populiarus namuose. Lapkričio mėn. protestus paskatino nusivylimas Malaitos provincijoje, kurios lyderiai Kiniją vertina skeptiškiau.

 

    Praėjusių metų pabaigoje atliktoje apklausoje daugiau, nei 90 procentų Saliamono salų gyventojų teigė norintys, kad jų šalis glaudžiai bendradarbiautų su liberaliomis demokratinėmis šalimis, o ne su Kinija, o 79 procentai teigė nenorintys, kad jų šalis gautų finansinę pagalbą iš Kinijos.

 

    Lygiai taip pat nepatenkinta Australija, kuri dažnai buvo pasirinkta saugumo padėjėja regione – lapkritį siunčianti komandą numalšinti neramumų. Kai susitarimo projektas buvo nutekintas, Australijos pareigūnai spaudė Sogavarės vyriausybę jo nepasirašyti.

 

    Trečiadienį ministras pirmininkas Scottas Morrisonas suvertė kaltę Kinijai, sakydamas, kad paktas parodo, kiek tautų yra pažeidžiamos Kinijos įsiveržimo.

 

    „Toks spaudimas ir įtaka, kuriuos buvo siekiama daryti mūsų regione, yra labai realus“, – sakė jis.

 

    Amerikos pareigūnai taip pat bandė išvengti Sogavare vyriausybės barimo. Valstybės departamento atstovas sakė, kad saugumo susitarimas buvo sudarytas pagal modelį, pagal kurį Kinijos vyriausybė siūlo „šešėlinius, neaiškius susitarimus, mažai konsultuojantis regionuose“.

 

    P. Sogavare mažai domisi klausytis Australijos, JAV ar kitų Ramiojo vandenyno salų šalių, kurios išreiškė susirūpinimą. Trečiadienį parlamente, paskelbęs, kad saugumo susitarimas buvo pasirašytas, jis pasakė: „Prašau visų mūsų kaimynų, draugų ir partnerių gerbti suverenius Saliamono Salų interesus“.

 

    Jo vyriausybės kritika dabar nerimauja, kad iššūkis jam, balsuojant dėl ​​nepasitikėjimo, gali sukelti daugiau protestų ir baigtis prašymu Kinijos pagalbos. Vien Kinijos įsikišimo grėsmė jau griauna šalies demokratiją, teigia M. Sogavarės oponentai.

 

    „Šis susitarimas visiškai neatitinka Saliamono Salų interesų“, – sakė opozicijos lyderio pavaduotojas Parlamente ir jo užsienio ryšių komiteto pirmininkas Peteris Kenilorea jaunesnysis. „Tai atitinka Pekino ir dabartinės vyriausybės interesus. Kad jie liktų valdžioje“.”