„Karas sukūrė valstybę, o valstybė karą“, – kadaise rašė sociologas Charlesas Tilly. Sėkmė mūšio lauke, pastebėjo jis, reikalavo, kad valstybės sukurtų galingas, centralizuotas institucijas, kurios apibrėžtų jas šiuolaikinėje eroje – institucijas su, pavyzdžiui, prievartos galia veiksmingai išgauti mokesčius ir pašaukti karius.
Tilly teorija gali atrodyti tolima Ukrainoje. Tačiau karas iš esmės suformavo Ukrainos politines institucijas bent jau nuo Antrojo pasaulinio karo padarinių, ir dabar atrodo, kad taip bus ir ateityje.
XX amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžioje Sovietai siekė atgaivinti nuniokotus miestus, pasitelkdami gynybos pramonę. Sovietų vadovybė pasirinko pietų Ukrainos miestą Dniepropetrovską (šiandien – Dniepro) naujos palydovinės ir tarpžemyninių balistinių raketų gamyklos, šiandien žinomos, kaip Pivdenmašas, statybai. Dniepropetrovsko gynybos gamyba augo kartu su sovietų ginklavimosi varžybomis su Vakarais. Ir nors nė viena iš jo raketų nebuvo paleista į numatytus taikinius, Dniepropetrovskas tapo daugelio sovietų valstybės veikėjų karjeros paleidimo aikštele: tris dešimtmečius su miesto karine pramone susiję pareigūnai kilo į aukštas pareigas ir užėmė vadovaujančius vaidmenis įvairiose ministerijose, KGB ir komunistų partijoje.
Ginklų gamybos ir politinės galios simbiozė atnešė klestėjimą Dniepropetrovskui, skatino regiono elito karjerą ir padėjo SSRS įtvirtinti savo pasaulinį statusą. Tačiau tai taip pat padėjo sukurti sąlygas galimam sovietų valstybės žlugimui. Subsidijų kupinas ir savo strateginės svarbos apsaugotas sovietų karinis sektorius greitai sukaulėjo ir tapo neatsparus reformoms – tai buvo konservatyvi jėga sovietinėje visuomenėje ir kliūtis investicijoms į infrastruktūrą ar vartojimo prekes, kurios galėjo padėti įgyvendinti sistemos emancipacinius pažadus.
Kai 1991 m. Ukraina tapo nepriklausoma, gynyba buvo pažangiausia jos pramonė. Tačiau, kaip ir likusios šalies ekonomikos dalis, pramonė priklausė nuo gamybos ir platinimo grandinių, jungiančių ją su kitomis buvusiomis sovietinėmis respublikomis. SSRS žlugimas Ukrainą nubloškė į gilią ekonominę krizę. 1990–1999 m., Pasaulio banko duomenimis, Ukrainos BVP palyginamosiomis kainomis sumažėjo 60% ir niekada neatsigavo.
Leonidas Kučma, raketų inžinierius ir vyriausiasis raketų gamyklos „Pivdenmash“ direktorius nuo 1986 m., 1992 m. tapo šalies ministru pirmininku, o 1994 m. – prezidentu. Jis pažadėjo nuosaikias reformas ir technokratinį stabilumą. Tačiau jam teko naršyti tarp vienos stovyklos, įskaitant „raudonuosius direktorius“, tuo metu atsakingus už Ukrainos pramonę, kurie tvirtino, kad būtina išsaugoti ryšius su Rusija, ir kitos – nacionalistų ir demokratų – stovyklos, kuri pasisakė už liberalizavimą. ir vesternizacija. Ponui Kučmai vadovaujant, šalis 1996 metais priėmė konstituciją, kurioje Ukraina buvo paskelbta „valstybe, turinti nuolat neutralų, neprisijungusį statusą“.
Per dvi P. Kučmos kadencijas regioniniai verslo tinklai Dniepropetrovske ir Donecke išaugo į finansines-pramonines grupes, kurios sujungė sunkiosios pramonės turto kontrolę su žiniasklaidos galia ir politine įtaka. Arbitražuodamas tarp šių oligarchinių grupių ponas Kučma sukūrė globos sistemą, kuri suteikė jam didžiulę galią. Susirūpinęs, kad jo įpėdinis tai paveldėtų ir panaudotų oligarchų, tarp kurių buvo ir jo žentas, puolimui, J. Kučma taip pat pastūmėjo įgyvendinti konstitucines reformas, kurios perkėlė valdžios centrą iš prezidentūros į parlamentą.
Oligarchinė konkurencija įsitvirtino įstatymų leidžiamojoje valdžioje, kur turtingi verslininkai, valdantys šias interesų grupes, pradėjo remti konkuruojančias frakcijas. Jie vykdė demagogiškas kampanijas, kurios sukiršino visuomenę: nacionalistinė, proeuropietiška, neoliberali politinė stovykla, remiama Vakarų Ukrainos kaimo rinkėjų ir miesto viduriniosios klasės, susipriešino su rusofoniška, santykinai prorusiška stovykla, remiama labiau industrializuotų Pietų rinkėjų ir Rytų Ukraina. Ukrainos, ypač Dniepropetrovsko, Zaporožės ir Charkovo, gynybos pramonės darbuotojai ir vadovai daugiausia palaikė pastarąją. Netrukus Ukraina atsidūrė kultūriniame kare, kuris 2014 m. padėjo sukelti proeuropietišką revoliuciją.
Atkūrus nepriklausomybę, Ukraina paveldėjo maždaug 30% sovietų gynybos pramonės ir apie 40% sovietų ginkluotųjų pajėgų, iš viso apie 700 000 karių iš 52 mln. gyventojų. Tačiau Ukraina negalėjo sumokėti už tokio dydžio kariuomenę. Ponas Kučma ir vėlesni prezidentai sumažino karines išlaidas ir nutraukė eksploatavimą arba pardavė karinį turtą pirkėjams besivystančiose šalyse. Dėl to jos kariuomenė buvo išnaikinta.
Proeuropietiška revoliucija, prasidėjusi 20 14 visam laikui pakeitė Ukrainos politiką. Maždaug 4,5 milijono Ukrainos piliečių – maždaug 10 % visų prieškario šalies gyventojų – dabar gyveno centrinės valdžios nebekontroliuojamose teritorijose – Donbase ir Kryme. Tai kadaise buvo pagrindiniai prorusiškos politinės stovyklos rinkėjai. Tos stovyklos įtaka Ukrainos politikoje ėmė mažėti, sustiprindama proeuropietiškas politines jėgas.
Du karo laikų prezidentai Petro Porošenka ir Volodymyras Zelenskis ėjo panašiomis trajektorijomis. Jie abu pradėjo eiti pareigas, kaip politiniai visaėdžiai, siekdami kreiptis į visas įvairios ir susiskaldžiusios Ukrainos politikos puses ir agituoti už taiką ir susitaikymą. Tačiau sudėtinga užduotis – balansuoti tarp korumpuotų oligarchų, valdyti Ukrainos finansinę priklausomybę nuo Vakarų ir numalšinti nepatenkintus rinkėjus, abiem prezidentams liko mažai vietos manevruoti.
Abu galiausiai stojo į organizuočiausią ir garsiausią Ukrainos politikos apygardą, – vakarietėjančių nacionalistų. P. Porošenka pastūmėjo konstitucijos pakeitimus, kuriais neutralumo ir neprisijungimo sąlyga buvo pakeista nuostata dėl Ukrainos siekio įstoti į ES ir NATO. P. Zelenskis pasekė jo pėdomis.
---
Dr. Fedirko yra socialinis antropologas St Andrews universitete, kur tyrinėja politinę ekonomiją ir žiniasklaidą Ukrainoje.“ [1]
1. REVIEW --- The Military Roots of Modern Ukraine --- Ukraine was once central to Soviet defense production. That history has shaped the country's politics.
Fedirko, Taras.
Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 28 May 2022: C.3.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą