„Turtingesnė visuomenė reiškdavo mažiau kūdikių. Ar ne?
Sausio mėn. kalboje Vatikane popiežius Pranciškus padarė ekonomistui tinkamą pastebėjimą. Jis tvirtino, kad mažėjantis gimstamumas gali lemti „demografinę žiemą“. Kiekvienoje Europos šalyje bendras gimstamumo rodiklis, numatomas vaikų, kurių moteris turės per savo gyvenimą, skaičius dabar nukrito žemiau 2,1 – lygio, kurio reikia norint išlaikyti stabilų gyventojų skaičių be imigracijos. Tas pats pasakytina apie daugelį besivystančių šalių, įskaitant Kiniją ir (šiais metais) Indiją. Tai, perspėjo popiežius, pakenks pasaulio ekonominei sveikatai.
Ekonomistai ilgą laiką laikė, kad toks sulėtėjimas yra neišvengiamas. Geriausiai žinomame vaisingumo modelyje, kurį septintajame dešimtmetyje išpopuliarino Nobelio premijos laureatas ekonomistas Gary Beckeris ir kiti, pagrindinis vaidmuo tenka kompromisui tarp vaikų „kiekybės ir kokybės“. Šalims turtėjant ir didėjant grąžai iš išsilavinimo, manoma, kad šeimos daugiau investuos į mažesnį vaikų skaičių. Be to, plečiantis moterų darbo galimybėms, didės alternatyvios jų laiko sąnaudos, o tai apsunkins kompromisą tarp šeimos ir karjeros.
Remiantis šia teorija, daugelis vietų jau išgyveno „demografinį perėjimą“, kai neturtingos, didelio vaisingumo šalys tampa turtingos, bet žemo vaisingumo šalys. Kai kuriose šalyse perėjimas buvo toks dramatiškas, kad jų populiacija pradėjo mažėti. Žmonių skaičius Japonijoje sumažėjo maždaug 3 mln., kai 2008 m. pasiekė 128 mln. žmonių. Daugelis demografų įtaria, kad Kinijos gyventojų skaičius taip pat mažėja, nesvarbu, ką teigia oficialūs šalies duomenys.
Vis dėlto atsirandantys tyrimai rodo, kad vėlesniame vystymosi etape vaisingumas gali pasikeisti. Neseniai Matthiaso Doepke iš Northwestern universiteto ir bendraautorių atlikta literatūros apžvalga rodo, kad turtingose šalyse gimstamumas gali didėti arba bent jau mažėti lėčiau, jei tai leis normos, politika ir vaikų priežiūros rinka, kai moteriai lengviau susilaukti vaikų ir karjeros. Šalyse, kuriose, tarkime, palaikoma šeimos politika arba tėveliai, kurie prisiima didesnę vaikų priežiūros pareigų dalį, galima tikėtis, kad dirbančios moterys susilauks daugiau vaikų, nei anksčiau.
Vienas iš būdų išsiaiškinti, ar tai tiesa, yra palyginti gimstamumo rodiklius šalyse, kuriose pajamos ir moterų darbo jėgos dalis skiriasi. 1980 m. EBPO šalyse, kuriose moterų skaičius didesnis, vaisingumo rodikliai buvo mažesni.
Iki 2000 m. šis santykis pasikeitė: šalyse, kuriose moterų darbo jėgos aktyvumas didesnis, gimstamumas buvo didesnis.
Nuo to laiko vaizdas šiek tiek purvinas. Iki 2019 m. nauji santykiai šiek tiek susilpnėjo ir atrodo ne tokie tvirti, kai atsižvelgiama į BVP vienam asmeniui, o ne darbo jėgos dalyvavimą.
Tačiau pažvelgus į šalis, naujasis vaisingumo modelis tampa aiškesnis. 2018 m. publikuotas Michaelas Baras iš San Francisko valstijos universiteto ir bendraautoriai rodo, kad Amerikoje išsilavinimo ir vaisingumo santykis, kuris anksčiau buvo mažėjimo tendencija, virto atvirkštiniu. Moterys, turinčios papildomą išsilavinimą, turi šiek tiek daugiau vaikų, nei tik koledžą baigusios. Panašus modelis galioja ir žiūrint į pajamas. Autoriai teigia, kad didėjantis vaikų priežiūros prieinamumas sumažino kompromiso tarp šeimos ir darbo sunkumus.
Vyriausybės taip pat bando pakeisti vaizdą. Praėjusiais metais Pietų Korėjos gimstamumo rodiklis nukrito iki 0,81 – rekordiškai žemas. 2019 m. pasikeitė šeimos atostogų politika, leidžianti tėvams, auginantiems mažus vaikus, papildomai metus sutrumpinti darbo valandas, neskaitant jau taip gausių vienerių priežiūros metų. Pietų Korėjos tėvų, kurie išeina atostogų, dalis per pastarąjį dešimtmetį padvigubėjo – nuo 12% iki 24%. Tuo tarpu Vengrija nuo pajamų mokesčio iki gyvos galvos atleido keturių ar daugiau vaikų motinas – tai labiau prieštaringas požiūris, ypač todėl, kad šalies ministras pirmininkas Viktoras Orbanas tai pateisino, kaip būdą padidinti gyventojų skaičių, neleidžiant didėti imigracijai. Praėjusiais metais JT paskelbtoje ataskaitoje nustatyta, kad šalių, kuriose laikomasi pronatalistinės politikos, dalis išaugo nuo 20 % 2005 m. iki 28 % 2019 m.
Ne visos intervencijos yra vienodai veiksmingos. Janna Bergsvik iš Norvegijos statistikos tarnybos, oficialaus tyrimo padalinio, ir jo kolegų darbas rodo, kad, nors kai kurios priemonės (įskaitant subsidijuojamą vaikų priežiūrą) daro įtaką, kitos (įskaitant vaiko priežiūros atostogas) pasiekia daug mažiau. Ponas Doepke sako, kad didžiausias vaisingumo postūmis atsiranda tada, kai intervencijos atitinka visuomenės veikimo būdą. Vaikų priežiūros teikimas neturės įtakos, jei socialinės normos privers moteris likti namuose prižiūrėti vaikų. Tačiau Danijoje, kur tėveliai prisiima daugiau vaikų priežiūros pareigų, nei kitose turtingose šalyse, valstybės subsidijuojama vaikų priežiūra padarė didelį skirtumą. Šalies vaisingumo rodiklis išaugo nuo 1,38 1983 m. iki 1,72 2021 m.
Jaunystės pliūpsnis
Yra daug statymo ant naujo vaisingumo jungiklio. Numatoma, kad EBPO 65 metų ir vyresnių gyventojų dalis iki 2050 m. viršys 50 %, ty maždaug 20 punktų daugiau, nei dabar. Turtingoms šalims senstant, padidės globėjų paklausa, todėl vaikų priežiūros samdymas brangs. Be produktyvumo revoliucijos, galbūt su robotais auklėmis, vaikų priežiūra išliks turtingųjų privilegija vietose, kuriose nėra valstybės finansuojamų paslaugų. Taip pat neaišku, ar toliau plis normos, palengvinančios šeimos ir karjeros kompromisą.
Tačiau kuo sunkesnė problema, tuo stipriau vyriausybės stengsis su ja kovoti. Ir jiems eksperimentuojant, bus kaupiama įrodymų, kurie atsakymai yra veiksmingiausi. Covid-19 pandemija taip pat gali padėti. Tai atitolino daugelio šeimų sprendimus, ar turėti vaikų, tačiau laikui bėgant gali pasirodyti, kad tai turėjo didesnį teigiamą poveikį. Darbo namuose augimas turėtų palengvinti darbą su vaikais. Savo kalboje popiežius apgailestavo dėl žmonių, kurie pasirinko prižiūrėti augintinius, o ne vaikus. Galbūt tas kompromisas taip pat sumažės.“ [1]
· · · 1. "The new economics of fertility; Free exchange." The Economist, 17 Sept. 2022, p. 66(US).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą