Kodėl Japonija praktiškai viena išlaiko itin žemas palūkanų normas

 

Pasaulio centriniai bankai bando numušti infliaciją, kuri išaugo po kai kurių Vakarų politikų įvestų sankcijų Rusijai. Ši centrinių bankų veikla žlugs, kol bus įgyvendinamos šios sankcijos. Japonai tai supranta. Didžiąją dalį dabartinio infliacijos spaudimo Europos Sąjungoje irgi sukelia stiprus doleris ir tiekimo problemos, turinčios įtakos importui – veiksniai, esantys už Europos Sąjungos ribų. Tai kodėl Europos Sąjungos Centrinis bankas kovoja su tokia infliacija, didindamas palūkanų normas ir smaugdamas ekonomiką?

 

    „TOKIJAS – Federaliniam rezervų sistemai ne kartą didinus Amerikos palūkanų normas, siekiant sutramdyti siaučiančią infliaciją, beveik kiekvienas didžiausias pasaulio centrinis bankas stengėsi neatsilikti nuo šio tempo. Tik ne Japonijos bankas.

 

    Jenos kursas laisvame kritime. Kai kuriais rodikliais infliacija yra didžiausia per pastaruosius dešimtmečius. Ir įprasta išmintis sako, kad palūkanų tarifo padidinimas gali palengvinti abi problemas. 

 

Tačiau Japonijos bankas – niekada nesekantis minios – ir toliau tvirtai įsipareigojo laikytis itin žemų palūkanų normų, tvirtindamas, kad pinigų pabrangimas dabar tik nuslopintų ir taip silpną paklausą ir sulaikytų trapų ekonomikos atsigavimą po pandemijos.

 

    Ministras pirmininkas Fumio Kishida šią savaitę išreiškė tvirtą paramą Japonijos banko pinigų politikai, nors jenos kursas dolerio atžvilgiu nukrito iki žemiausio lygio per 32 metus – tai nuosmukis, kuris prisidėjo prie kainų kilimo prie jų nepripratusioje šalyje ir padarė didesnį spaudimą jo nepopuliariai administracijai.

 

    Jis pasiūlė savo paramą likus dienai iki Japonijos banko valdytojo Haruhiko Kuroda pareiškimo parlamentui, kad bankas artimiausiu metu nekeis kurso. Visi banko politikos valdybos nariai ir ponas Kuroda, sutinka, kad „esant dabartinėms ekonominėms sąlygoms tikslinga tęsti pinigų politikos švelninimą“.

 

    Jo motyvas paprastas. Japonija nori geros infliacijos – tokios, kokią sukuria gyva vartotojų paklausa. Tačiau ji pasiekė blogą infliaciją – tokią, kokią sukėlė stiprus doleris ir tiekimo trūkumas, susijęs su pandemija ir sankcijomis Rusijai, todėl bankas turėtų laikytis kurso.

 

    Dėl skirtingų ekonominių aplinkybių Jungtinėse Valstijose ir Japonijoje atsirado drastiškai skirtinga pinigų politika – atotrūkis padėjo nusmukti jenos kursu, investuotojams siekiant didesnės grąžos kitur.

 

    Jungtinėse Valstijose, kur ekonomikos atsigavimas buvo greitas, o atlyginimai sparčiai auga, FED siekia sutramdyti infliaciją, mažindamas paklausą. Jis mano, kad ji gali iš dalies pasiekti tikslą, atgrasant nuo išlaidų, didindamas palūkanų normas, nors kai kurie žinomi ekonomistai perspėjo, kad nuėjimas per toli gali būti katastrofiškas ekonomikai.

 

    Tačiau Japonijoje plačiai sutariama, kad – bent jau kol kas – tarifų padidinimas padarytų daugiau žalos, nei naudos. Japonijos ekonomika, trečia pagal dydį pasaulyje, vos grįžo į priešpandeminį lygį, o atlyginimai sustingo, nepaisant tokios įtemptos darbo rinkos, kad blogiausiais pandemijos mėnesiais nedarbas išliko mažesnis, nei 3 procentai.

 

    „Norėdami sumažinti infliaciją Japonijoje, turėtumėte gana staigiai sulėtinti paklausą, o tai sudėtinga, nes paklausa jau buvo šiek tiek silpna, palyginti su kitomis ekonomikomis“, – sakė Stefanas Angrickas, Japonijos „Moody's Analytics“ vyresnysis ekonomistas.

 

    Nors infliacijos spaudimas Jungtinėse Valstijose buvo plačiai paskirstytas, Japonijoje jis pirmiausia paveikė esminius dalykus, pavyzdžiui, maistą ir energiją, kurių paklausa daugiausia patenkinama importu.

 

    Infliacija Japonijoje (neįskaitant svyruojančių šviežių maisto produktų kainų) pasiekė 3 procentus, penktadienį pranešė vyriausybė, kuri yra didžiausia nuo 1991 m., neįskaitant trumpo šuolio, susijusio su 2014 m. mokesčių padidinimu. Tačiau be maisto ir energijos, Japonijos kainos rugsėjį buvo tik 1,8 procento didesnės, nei praėjusiais metais. Jungtinėse Valstijose šis skaičius siekė 6,6 proc.

 

    Žemos japonų infliacijos priežastys yra įvairios ir nėra gerai suprantamos. Ekspertai rado paaiškinimus dėl darbo užmokesčio stagnacijos ir neigiamo senstančios, mažėjančios, gyventojų populiacijos įtakos paklausai.

 

    Tačiau, turbūt, daugiausiai prisideda prie stabilių kainų pripratusi visuomenė. Gamintojų kainos – įmonių prekių ir paslaugų infliacijos matas – per pastaruosius metus išaugo beveik 10 procentų. Tačiau Japonijos įmonės, skirtingai nei jų kolegos iš Amerikos, nenorėjo perleisti tų papildomų išlaidų vartotojams.

 

    Tai reiškia, kad didžiąją dalį dabartinio infliacijos spaudimo sukelia stiprus doleris ir tiekimo problemos, turinčios įtakos importui – veiksniai, esantys už Japonijos ribų, todėl Japonijos banko nekontroliuojami. Tokiomis aplinkybėmis banko pareigūnai „gerai žino, kad palūkanų normų didinimas nesumažins kainų spaudimo – tai tik padidins verslo sąnaudas“, – sakė Niukaslio universiteto Australijoje ekonomikos profesorius Billas Mitchellas.

 

    Japonijos bankas savo dabartinę pinigų mažinimo politiką pristatė 2013 m., kai tuometinis ministras pirmininkas Shinzo Abe pažadėjo griežtas priemones, skirtas dešimtmečius stagnavusiam ekonomikos augimui skatinti.

 

    Į planą buvo įtrauktas vyriausybės išlaidų srautas ir Japonijos ekonomikos struktūra, pasitelkiant tokias iniciatyvas, kaip skatinimas daugiau moterų prisijungti prie darbo jėgos.

 

    Tačiau svarbiausias elementas buvo pigių ir lengvai prieinamų pinigų suteikimas – tikslas, kurį Japonijos bankas pasiekė, sumažindamas palūkanų normas ir supirkdamas obligacijas bei akcijas. Ponas Kuroda pažadėjo išlaikyti tokią politiką tol, kol infliacija, kurios beveik nebuvo, pasieks 2 procentus, o tai, ekonomistų manymu, būtina, norint padidinti atlyginimus ir plėsti anemišką šalies ekonomiką.

 

    Praėjus beveik dešimtmečiui, Japonijos ilgalaikis įsipareigojimas naudoti itin žemus tarifus augimui skatinti, padarė jos ekonomiką ypač pažeidžiamą dėl žalos, kurią gali sukelti palūkanų padidėjimas.

 

    2014–2022 m., remiantis Japonijos būsto finansų agentūros duomenimis, kintamų palūkanų būsto paskolų dalis išaugo iki 73,9 procento nuo 39,3 procento, nes būsto pirkėjai, įsitikinę, kad palūkanos nedidės, perėjo prie rizikingesnių, bet pigesnių finansinių priemonių.  Paskolų palūkanų normų pakeitimas padidintų mokėjimo išlaidas, o tai sumažintų ir taip įtemptus namų ūkių biudžetus.

 

    Padidinus palūkanų normą, Japonijai gali būti sunkiau aptarnauti jos milžinišką skolą, kuri 2021 m. sudarė beveik 260 procentų metinės ekonomikos produkcijos. Susirūpinimas dėl skolų tapo dar svarbesnis, nes vyriausybė suteikė didžiulę fiskalinę paramą įmonėms ir namų ūkiams, siekdama neutralizuoti ekonominę žalą, kurią sukėlė pastarojo meto pasaulio įvykiai. Nors nesutariama, ar Japonijos skola yra tvari, niekas nenori rizikuoti išsiaiškinti.

 

    „Fiskalinė politika ir pinigų politika yra sujungtos, ir dėl to Japonijos bankui taip sunku imtis veiksmų“, – sakė Pietų Kalifornijos universiteto Japonijos finansų politikos ekspertas Saori Katada. Ji pridūrė, kad politikos formuotojai baiminasi, kad neteisingas žingsnis gali išlaisvinti „pasaulio pabaigos scenarijų“.

 

    Silpna jena Japonijos vyriausybei sukėlė sudėtingą pranešimų siuntimo problemą.

 

    Valiutos nuvertėjimas prisidėjo prie didelio eksporto įmonių, tokių, kaip Toyota, pelno, kurių produktai atpigo vartotojams užsienyje. Ponas Kishida taip pat sakė, kad tikisi, kad pigi jena pritrauks tarptautinius turistus, kurie šį mėnesį pradėjo grįžti po beveik trejų metų nebuvimo dėl griežtų Japonijos pandemijos sienų apribojimų.

 

    Tačiau valiutos silpnumas stabdė namų ūkių ir mažesnių įmonių finansus ir gali neigiamai paveikti visuomenės nuotaikas, sakė Japonijos pinigų politiką tyrinėjantis Lojolos Marymount universiteto Los Andžele politikos mokslų profesorius Gene Parkas.

 

    Japonijos bankas teigė, kad silpnos jenos poveikis daugiausia teigiamas. Tačiau trečiadienį ponas Kuroda Seimo biudžeto komitete pareiškė, kad spartus nuvertėjimas tapo „minusu“. Japonijos finansų ministras Shunichi Suzuki ketvirtadienį pavadino kritimo greitį „nepageidautinu“ ir pažadėjo imtis „tinkamų“ veiksmų.

 

    Finansų ministerija rugsėjį surengė vienkartinę jenų pirkimo operaciją, pirmą kartą per daugiau, nei du dešimtmečius, tačiau pastangos nepadėjo sustabdyti valiutos slinkimo. Šią savaitę investuotojai ieškojo mažesnio „slapčios“ vyriausybės įsikišimo, kad palaikytų jeną, ženklų. Staigus jenos kurso pakilimas penktadienį paskatino spėlioti, kad Japonija iš tikrųjų įsikišo.

 

    Neaišku, ar palūkanų normų kėlimas netgi sustabdytų jenos nuosmukį. Kitų centrinių bankų kursų padidinimas mažai padėjo apsaugoti jų valiutas nuo raumeningo dolerio. O staigių ekonominių žingsnių politiniai pavojai buvo aiškūs šią savaitę, kai Liz Truss pasitraukė iš Didžiosios Britanijos ministrės pirmininkės pareigų praėjus šešioms savaitėms.

 

    Vis dėlto kai kurie spekuliantai lažinasi, kad Japonijos bankas nusileis spaudžiamas ir padidins palūkanų normas.

 

    Profesorius Mitchellas sakė, kad bankas vargu ar to imsis.

 

    „Jie tarsi atsparūs Vakarų ideologiniam spaudimui“, – sakė jis ir pridūrė: „Jie suprato, kad geriausia strategija šiuo metu yra tai, ką jie daro: laikyk fortą“."