"Kokie blogi santykiai tarp Kinijos ir JAV? Nereikia vynioti į vatą žodžių: Kinija ir JAV yra įtrauktos į konkurencinę smukimo spiralę, kuri, jei nebus pakeista, gali smarkiai pakenkti abiem šalims ir visam pasauliui.
Net jei Pekinas ir Vašingtonas gali „užčiuopti grindis“ jų konkurencijai (kaip mėgsta sakyti Bideno administracija), kad ji nebūtų karinė, priešiška šių dviejų supervalstybių, kurios sudaro 40 proc. pasaulio ekonomikos, sąveika -- turės įtakos naujovėms ir augimui. Dar prieš prasidedant Covid pandemijai pasaulinis augimas 2019 metais buvo mažiausias per dešimtmetį.
Taip yra todėl, kad technologijos tapo strateginės konkurencijos centru. Baimė ir abipusis įtarumas verčia abi šalis panaudoti jų tarpusavio priklausomybę, kuri kažkada buvo laikoma tvirtu taikos pagrindu, ir panaudoti ją vienai prieš kitą. Rizika, kad kuri nors šalis gali staiga blokuoti svarbių technologijų ar medžiagų eksportą ar importą – kaip abi jau pradėjo daryti – verčia jas statyti sienas ir siekti nacionalistinio savarankiškumo po dešimtmečius trukusio vaisingo bendradarbiavimo. Jos spaudžia kitas šalis prisijungti prie jų bloko, priversdami rinktis arba arba, ko dauguma tautų nori išvengti.
Nieko apie šį santykių pablogėjimą nebuvo neišvengiama. Tai truizmas, kad kylančios jėgos ir valdančiosios ima kovoti, nes atotrūkis tarp jų galimybių mažėja – vadinamasis Tukidido spąstai. Tačiau dešimtmečius užsienio politikos formuotojai Kinijoje ir JAV įrodė, kad ši teorija klaidinga; abi šalys nepaprastai gerai sutarė, nepaisant didėjančios Kinijos galios ir labai skirtingų politinių sistemų.
Tačiau pastaruosius šešerius metus – ketverius prezidento Trumpo ir dvejus prezidento Bideno valdymo laikotarpiu – nė viena pusė nedėjo rimtų pastangų, kad jų nesutarimus išspręstų, pasitelkiant diplomatiją. Tarptautiniu lygmeniu nebuvo pasiekta jokios pažangos – nebuvo bendrų pastangų, kovojant su tokiomis bendromis grėsmėmis, kaip klimato kaita, visuomenės sveikata ar Šiaurės Korėjos branduolinė grėsmė – siekiant sukurti abiejų visuomenių pasitikėjimą. Jų abipusį susvetimėjimą sustiprino Covido pandemija, kuri nutraukė keliones tarp Pekino ir Vašingtono, o prezidentas Xi Jinpingas buvo izoliuotas Pekine. Dėl to niekas netrukdė Sino-JAV santykius nuo abiejų šalių vidaus politikos tempimo žemyn.
Pradedant nuo Kinijos, po dešimtmečius trukusio kolektyvinio vadovavimo prezidentas Xi grįžo į personalistinę diktatūrą. Dengas Siaopingas dėl brangiai kainuojančių Didžiojo šuolio ir kultūrinės revoliucijos tragedijų kaltino „perdėtą valdžios susitelkimą“ ir „savavališkus sprendimus“, valdant Mao Zedongui 1949–1976 m. Po Mao mirties Dengas Mao diktatūrą pakeitė sistema, kurioje valdžia buvo labiau išsklaidyta, o konkurencija labiau susieta su taisyklėmis.
Tačiau 2012 m. tapęs aukščiausiu lyderiu, ponas Xi sugriovė partijos vidaus taisykles ir nepaisė precedentų. Jis pretendavo į trečią kadenciją valdžioje ir apsupo save palaižūnais. Jis išvalė varžovus, tikrus ir įsivaizduojamus, per didžiulę antikorupcinę kampaniją, kuri tęsiasi iki šiol.
Šiame kontekste spaudimas pareigūnams gelbėti karjerą, demonstruojant lojalumą lyderiui, yra stiprus. Tai skatina juos kuo anksčiau pereiti prie pono Xi pageidavimų ir įgyvendinti juos ekstremalesniu laipsniu, nei jis ketino.
Kinijoje niekas nedrįsta pasakyti ponui Xi apie neigiamas jo politikos pasekmes. Jis gyvena galvos linktelėjimo ir pagyrimų aido kameroje.
P. Xi panaikino kadencijos ribas, kurios suteikė nuspėjamą aukščiausios vadovybės eilę; susidorojo su interneto įmonėmis ir kitomis privačiomis įmonėmis; atsisakė pasmerkti Rusijos karinę operaciją Ukrainoje; ir pratęsė ekstremalų nulinio Covido požiūrį į pandemijos valdymą, kuris, jo teigimu, įrodė Kinijos sistemos pranašumą, net kai jis sužlugdė vietos valdžios finansus ir sukėlė didėjantį visuomenės pasipriešinimą. Prireikė pirmųjų visoje šalyje vykstančių protestų prieš centrinę vyriausybę nuo Tiananmenio, kad Xi administracija pagaliau suprastų žinią ir staiga pasuktų lankstesnio požiūrio link.
P. Xi „peržengimo“ išlaidos kaupiasi tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu, o tai smukdo jos ekonomiką ir kenkia šalies, kaip kompetentingo ekonomikos valdymo, reputacijai. Kolegiją baigusių absolventų nedarbas artėja prie 20%, daugelis privačių verslininkų skuba pasitraukti, o net ir paprastai veržlūs tarptautiniai investuotojai diversifikuoja savo portfelius toliau nuo Kinijos.
Kalbant apie JAV, vidaus politiniai prioritetai paskatino politikos formuotojus per daug reaguoti į Kinijos grėsmę. Daugelis stebėtojų tikėjosi, kad Bideno administracija atgaivins diplomatinę veiklą po to, kai D. Trumpo administracijos konfrontacinis požiūris nepadėjo pagerinti Kinijos elgesio. Tačiau Pekinui ir toliau elgiantis provokuojančiai, naujasis prezidentas nusprendė savo ambicingą vidaus darbotvarkę iškelti į pirmą vietą.
Nepaisant menkos demokratų persvaros Kongrese, prezidentas Bidenas tikėjo, kad jis galėtų susilaukti abiejų partijų paramos savo teisėkūros darbotvarkei dėl nacionalinio savęs stiprinimo, jei konkuruos su Kinija. Toks požiūris galėjo būti naudingas, norint laimėti artimus balsus Kongrese, tačiau dėl to buvo sunkiau pasiekti kompromisus, būtinus stabilizuoti pavojingai priešiškus santykius. Pavyzdžiui, D. Trumpo administracijos tarifai importui iš Kinijos lieka galioti, nors ir prisideda prie infliacijos.
Dviejų partijų sutarimas dėl Kinijos grėsmės nepaliko vietos protingam mąstymui apie kompromisus tarp konkrečios politikos Kinijos atžvilgiu išlaidų ir naudos. Vizų apribojimai tam tikrų kategorijų Kinijos studentams ir mokslininkams sumažino pačios Amerikos pranašumą, pritraukiant talentus į savo mokslinių tyrimų universitetus.
Lapkričio mėnesį Balyje vykusio Didžiojo dvidešimtuko susitikimo metu įvykęs tiesioginis Xi ir Bideno susitikimas leido suprasti, kad abu lyderiai dabar gali turėti paskatų daugiau investuoti į diplomatiją. P. Xi partijos kongrese laimėjo trečią kadenciją, o Bideno demokratai, nepaisant lūkesčių, išlaikė savo daugumą Senate. Jei dvi vyriausybės galės remtis Balio susitikimu, kad pradėtų derybų procesą, kuris paskatins įtampos susilpnėjimą, tai galėtų atkurti šiek tiek geros valios tarp dviejų visuomenių ir atremti, vidaus politikos skatinamą, slinkimą JAV Kinijos santykiuose dugno link.
---
Dr. Shirk yra tyrimų profesorius ir 21-ojo amžiaus Kinijos centro Kalifornijos universitete San Diege pirmininkas ir knygos „Overreach: How China Derailed its Peaceful Rise“ autorius. El. paštu reports@wsj.com.“ [1]
O, ir Lietuvos ministras Landsbergis nusimovė kelnes ir tabaluoja dalykais, erzindamas kinus. Tuo jis padeda Bidenui spręsti Bideno vidaus politikos Amerikoje problemas. Lietuva iš to gauna prekybą su Kinija per brangius tarpinininkus, bet Lietuvos problemos Landsbergių klaną seniai nedomina. Neaišku, kuo Bidenas atsidėkos asmeniškai Landsbergiui už tokį cirką.
1. Year in Review (A Special Report): The U.S.-China Relationship --- A Dangerous Downward Spiral: For six years, neither the U.S. nor China has shown a serious interest in resolving differences through diplomacy
Shirk, Susan L. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]. 15 Dec 2022: R.12.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą