Mus valdo ir mums meluoja tie patys pakelių plėšikai ir jų anūkai, kurie čia buvo, iškart atgavus nepriklausomybę

"Paaiškėjus, kad už britų portalo „Financial Times“ paskelbtą specialią publikacijų seriją apie Lietuvą sumokėjo Ekonomikos ir inovacijų ministerijai pavaldi viešoji įstaiga (VšĮ) „Investuok Lietuvoje“, kilo diskusijų audra. Tik, atrodo, kad visos diskusijos nuvilnijo klaidinga linkme: turės ar neturės naudos Lietuva, pigiai ar brangiai kainavo „viešinimas“ ir pan. 

Tačiau už kadro liko pagrindinis klausimas: ar galima meluoti skaitytojams?

Primename, kad pirmadienį britų „Financial Times“ (FT) skiltyje „Special Reports“ pasirodė septynios publikacijos apie Lietuvą: šalies laikyseną tarptautinėje arenoje, proveržį finansinių technologijų srityje, fotografų pasiekimus, Suvalkų koridorių, energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, krepšinį ir pirmąjį Lietuvos vienaragį „Vinted“. Lietuviai reiškė džiugesį ir pasididžiavimą, kad tiek dėmesio mums skyrė įtakinga žiniasklaidos priemonė. Džiūgavo ir įvairios institucijos, valdantieji politikai.

Euforija nuslūgo, kai paaiškėjo, kad už visą tą „grožį“ Lietuva yra sumokėjusi, t. y. straipsniai užsakyti: minėta VšĮ šiai turinio kampanijai išleido 56.800 Eur biudžeto lėšų. Savo ruožtu portalo žurnalistas Richardas Milne pažymėjo, kad užsakovai neturėjo jokios įtakos tekstų turiniui.

 VšĮ mėgino įtikinti visuomenę, kad dabar jau sulauksime užsieniečių dėmesio ir, kas ne mažiau svarbu, – pigiai. Dėl kainos gal ir neverta diskutuoti – galime patikėti: tikrai pigiai. 

Galime net nuleisti negirdomis melą, kad užsakovai nepadėjo FT žurnalistui pasirinkti temų Lietuvoje (gal iš tiesų FT darbuojasi tokie superprofesionalai, kad žino apie specifinius tautinius lietuvių pomėgius – nuo krepšinio iki cepelinų).

Galime apsimesti, jog politikai iš tiesų tokie naivūs, kad nežinojo, kokiu tikslu norima pasikalbėti, pvz., su šalies premjere ir jog ji nebuvo įspėta, kad akiplėša britas pasibels į jos duris. O kai jau pasibeldė, Vyriausybė „nežinojo“, kad interviu su jos vadove bus turinio kampanijos dalis. Gal net galėtume patikėti, kad „nieko nežinodami“ politikai, institucijos (pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerija) lyg pagal komandą puolė reklamuoti savo ar savo partijos nuopelnų socialiniuose tinkluose... Ir kad VšĮ be reikalo kalama prie kryžiaus, nes, kaip sakė VŽ vienas garsus Lietuvos prekybininkas laukinio kapitalizmo eroje (praėjusio amžiaus pabaiga), „rinkoje yra toks nepažymėtos reklamos produktas, ir jei jis mums tinka, mes jį perkame“.  Mat jį galas.

Tačiau už kadro liko esmė: ar galima meluoti skaitytojams (ir nesvarbu, kur jie būtų – užsienyje ar Lietuvoje) ir pateikti užsakytą reklamą kaip nepriklausomo žurnalisto rašytą straipsnį? Matyt, kas nors ne taip su tuo FT, jei spjovė į nepriklausomos žiniasklaidos etikos kodeksą ir aiškiai nežymi turinio rinkodaros savo puslapiuose. Kažkas turi būti labai rimto su jų pajamomis, jei net pakišinėja savo kolegas Lietuvoje, prašydami parašyti straipsnius ir juos publikuodami. kaip nežymėtą reklamą. Palikime tai japonų savininkų ir britų žurnalistų bendruomenės sąžinei.

VŽ nuomone, labiausiai mus turėtų šokiruoti visuomenės reakcija Lietuvoje, kai viešai džiaugiamasi, kad kas čia tokio, jei dvigubu dugnu įpakuotą informaciją apie lietuviškus cepelinus virškins užsienio skaitytojai.

Grįžkime į tuos laikus, kai tokius triukus Lietuvoje išdarinėjo iš pradžių litą, o vėliau eurą garbinusi žiniasklaida ir visagaliai viešųjų ryšių aferistai, kurie savo klientams suokė, jog skaitytojai, žiūrovai ir klausytojai net nesuuos, kas gavo tolimą nuo tikrovės brukalą, pvz., apie stebuklingų savybių prekę, krištolo tyrumo verslininką ar politiką. Anksčiau ar vėliau pasijutę apgauti, piktindavomės patekę į manipuliuotojų pinkles ir uoliai statėme prie gėdos stulpo žurnalistus, vadindami juos purvasklaida ir prilygindami prostitutėms.

 

Mums brangiai kainavo atrasti nepriklausomos žiniasklaidos vertybę, o žurnalistikoje reikėjo naujų veidų, kad atgaivintume visuomenės sarginio šuns instinktus.

Ir še tau –  iš diskusijų sužinome,  kad apgauti užsienietį yra moralu, nes jis – ne mūsiškis.

Dvigubi standartai – lyg iš pasakos „Ali Baba ir 40 plėšikų“.

Ir taip nutinka tada, kai išnaikinama nepriklausoma žiniasklaida arba leidžiame mūsų valdžiažmogiams ir sau „tik truputį pameluoti“ .

Taip, yra toks reklamos instrumentas rinkoje kaip turinio rinkodara. Prie jo pripratome, bet jei norime išsaugoti gebėjimą matyti ir suvokti pasaulį savo, o ne svetimu protu, turime reikalauti aiškiai žymėti, kad už tokį turinį sumokėta.

Beje, pasižiūrėkime „The Economist“, CNN ar kitą nepriklausomą žiniasklaidą – ten pilna vyriausybių užsakytų reklamų su aiškia nuoroda. Tai padeda mums susikalibruoti savo santykį su interesų turiniu ir priimti apmąstytus savarankiškus sprendimus. Galų gale aiškiai pažymėtas reklaminis – ypač vyriausybių ar valstybinių institucijų – turinys taip pat atlieka pilietinės kontrolės funkciją, įneša skaidrumo ir riboja valdininkų apetitą naudoti mokesčių mokėtojų pinigus savireklamai.

Norime būti mulkiais, atliekančiais naudingų idiotų vaidmenį, ypač rinkimų metu? Reikia tokių pavyzdžių? Skaitykite nepriklausomą žiniasklaidą.”