„EUROPOJE vyksta kruviniausias konfliktas nuo 1945 m., tačiau Azijai gresia kažkas dar blogesnio: konfliktas tarp Amerikos ir Kinijos dėl Taivano. Įtampa yra didelė, nes Amerikos pajėgos krypsta prie naujos doktrinos, vadinamos „paskirstytu mirtingumu“, skirtu kinams atbaidyti su jų raketų atakomis. Praėjusią savaitę dešimtys Kinijos lėktuvų prasibrovė į Taivano „oro gynybos identifikavimo zoną“. Šią savaitę Kinijos užsienio reikalų ministras pasmerkė, jo teigimu, Amerikos „visapusišką sulaikymo ir slopinimo, nulinės sumos gyvybės ir mirties žaidimo“ strategiją.
Amerikai ginkluojantis Azijoje ir bandant paskatinti jos sąjungininkus, kyla du klausimai. Ar ji nori rizikuoti tiesioginiu karu su kita branduoline valstybe, kad apgintų Taivaną, ko ji nebuvo pasirengusi padaryti dėl Ukrainos? O kariniu požiūriu Azijoje konkuruodama su Kinija, ji galėtų išprovokuoti patį karą, kuriam ji bando užkirsti kelią?
Niekas negali būti tikras, kaip gali prasidėti invazija į Taivaną. Kinija galėtų panaudoti „pilkosios zonos“ taktiką, kuri yra prievartinė, bet ne visai karo veiksmai, kad užblokuotų savarankišką salą ir pakenktų jos ekonomikai bei moralei. Arba jis gali pradėti prevencinius raketų smūgius į amerikiečių bazes Guame ir Japonijoje, atverdama kelią amfibijos puolimui.
Kadangi Taivanas gali vienas priešintis atakai tik kelias dienas ar savaites, bet koks konfliktas gali greitai peraugti į supervalstybių konfrontaciją.
Vietoj apkasų ir žmonių bangų atakų Ukrainoje, karas dėl Taivano gali apimti naujos kartos ginklus, tokius, kaip hipergarsinės raketos ir priešpalydoviniai ginklai, o tai gali sukelti neapsakomą sunaikinimą ir išprovokuoti nenuspėjamą atsaką. Ekonominis nuosmukis būtų pražūtingas. Taivanas yra pagrindinis pažangių puslaidininkių tiekėjas pasaulyje. Amerika, Kinija ir Japonija, trys didžiausios ekonomikos ir vienos labiausiai tarpusavyje susijusių šalių, taikytų sankcijas, sugadindamos pasaulinę prekybą. Amerika ragins Europą ir kitus jos draugus įvesti Kinijos embargą.
Karas nebėra tolima galimybė, nes neaptariamas sandoris nutrūko. Nuo septintojo dešimtmečio Amerika neskatino Taivano oficialiai paskelbti nepriklausomybę ir aiškiai nežadėjo jį ginti. Neatmesdama jėgos, Kinija pareiškė, kad pasisakytų už taikų susijungimą. Tačiau tos pozicijos keičiasi. Prezidentas Xi Jinpingas liepė Liaudies išlaisvinimo armijai būti pasirengusiam invazijai iki 2027 m., sako CŽV.
Prezidentas Joe Bidenas sakė, kad Amerika gins Taivaną, jei Kinija pultų (pagalbininkai teigia, kad politika nesikeičia).
Karinė pusiausvyra nebėra taip aiškiai palanki Amerikai, kaip 1990-aisiais. Ir visuomenės nuomonė Taivane pasikeitė, ypač dėl to, kaip Kinija užgniaužė laisves Honkonge. Tik 7% taivaniečių pasisako už susijungimą.
Abi pusės stiprina savo pozicijas ir bando parodyti savo ryžtą, o tai turi destabilizuojančių padarinių. Kai kurie veiksmai sukuria antraštes, pavyzdžiui, kai Nancy Pelosi, tuometinė Atstovų rūmų pirmininkė, praėjusiais metais lankėsi Taipėjuje; kiti yra beveik nematomi, pavyzdžiui, paslaptingas povandeninių interneto kabelių nutraukimas į atokias Taivano salas. Diplomatija sustojo. Aukščiausi Amerikos ir Kinijos gynybos pareigūnai nesikalbėjo nuo lapkričio. Per neseniai įvykusį šnipinėjimo oro baliono incidentą „karštoji linija“ sugedo, kai Kinija neatsiliepė. Retorika, skirta vietinei auditorijai, tapo kovinga, nesvarbu, ar tai buvo Amerikos rinkimų kampanija, ar aukščiausi Kinijos lyderiai. Tai, ką viena pusė vertina kaip gynybinį veiksmą, siekdama apsaugoti jos raudonąsias linijas, kita vertina, kaip agresyvų bandymą sužlugdyti jos ambicijas. Taigi abi pusės yra linkusios ir toliau griežtinti savo pozicijas.
Neaišku, kiek Amerika nueitų, kad apgintų Taivaną. Sala nėra domino. Kinija turi tam tikrą teritorinį dizainą už jos ribų, tačiau nenori įsiveržti ar tiesiogiai valdyti visos Azijos. Ir, kaip paaiškinama mūsų specialiojoje ataskaitoje, neaišku, kiek taivaniečių mato Kiniją, kaip realią grėsmę ar turi noro kovai.
Taivaniečiai, kaip ir ukrainiečiai, nusipelno Amerikos pagalbos. Sala nuostabiai liberali ir demokratiška, ir tai įrodo, kad tokios vertybės kinų kultūrai nesvetimos. Būtų tragedija, jei jos žmonės turėtų paklusti diktatūrai. Jei Amerika pasitrauktų, jos saugumo skėčio Azijoje patikimumas kiltų rimtų abejonių. Kai kurios Azijos šalys sutalpintų Kiniją daugiau; Pietų Korėja ir Japonija gali siekti branduolinių ginklų. Tai sustiprintų Kinijos pasaulėžiūrą, kad valstybių interesai po Antrojo pasaulinio karo yra aukščiau už asmens laisves, įtvirtintas JT.
Tačiau Taivanui teikiama pagalba turėtų būti siekiama atgrasyti nuo Kinijos atakos, jos neprovokuojant. Amerika turi atsižvelgti į pono Xi skaičiavimą.
Visapusiška Amerikos saugumo garantija gali paskatinti Taivaną paskelbti oficialią nepriklausomybę, o tai jam yra raudona linija.
Pažadas daug didesniam amerikiečių kariniam buvimui Taivane gali paskatinti Kiniją įsiveržti dabar, prieš jai atvykstant. Tačiau nesėkminga invazija Xi ir komunistų partijai kainuotų brangiai. Amerika turi sureguliuoti savo poziciją: patikinkite poną Xi, kad jo raudonos linijos lieka nepažeistos, bet įtikinkite jį, kad agresija kelia nepriimtiną riziką. Tikslas turėtų būti ne išspręsti Taivano klausimą, o jį atidėti.
Taivanas išvengė provokacijų. Jos prezidentas Tsai Ing-wen nepriklausomybės nepaskelbė.
Tačiau jam reikia daugiau nuveikti, kad atgrasytų jo kaimynę, didindamas išlaidas gynybai, kad jis ilgiau išgyventų be Amerikos pagalbos, ir paruošdamas jo piliečius priešintis pilkosios zonos taktikai – nuo dezinformacijos iki balsų klastojimo. Savo ruožtu Amerika turėtų labiau stengtis nuraminti Kiniją ir ją atgrasyti. Ji turėtų vengti simbolinių veiksmų, kurie provokuoja Kiniją, nestiprindama Taivano gebėjimo apsiginti. Ji turėtų nuolat modernizuoti savo ginkluotąsias pajėgas ir telkti sąjungininkus. Ir ji turėtų būti pasirengusi nutraukti būsimą blokadą kaupdama kuro atsargas, planuodama oro transportą, suteikdama atsargines interneto nuorodas ir siekdama sąjungininkų sutarimo dėl sankcijų.
Amerikiečiai ir dabartinis Kinijos režimas niekada nesutars dėl Taivano. Tačiau juos sieja bendras interesas – išvengti trečiojo pasaulinio karo. Pirmieji 15 Amerikos ir Sovietų Sąjungos šaltojo karo metų pasižymėjo bauginančiu gudrybės ir beveik katastrofiškų klaidų mišiniu, kol Kubos raketų krizė paskatino atgaivinti diplomatiją. Tai reljefas, kuriame dabar yra pasaulis. Deja, potencialus bendras Amerikos ir Kinijos pagrindas Taivano atžvilgiu mažėja. Kažkaip dvi konkuruojančios sistemos turi rasti būdą, kaip gyventi kartu mažiau pavojingai." [1]
Landsbergiai provokuoja Kiniją, tikėdamiesi, kad Amerika, mažytę Lietuvą skriaudžiančią, Kiniją užpuls, Xi bus pernelyg bailus, kad gintis branduoliniais ginklais, Amerika laimės ir Landsbergiai supirks žemės sklypus Pekine už vieną eurą, kaip jie tai daro Vilniuje.
· · ·1. "How to avoid war over Taiwan." The Economist, 9 Mar. 2023, p. NA.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą