Kodėl naikinamas Lietuvos kaimas? Nes tai yra naudinga turtingiausiems...

 

"Visi jau žinome, kad mums gresia mokesčių reforma. Kaip sako stambusis verslas, labai gera – padaugės tų, kurie iš savarankiško verslo grįš į darbo rinką, ekspertai šaukia, kad nukentės vidurinioji klasė, valdžios atstovai tikina, kad bus atkurtas socialinis teisingumas, – mokantys mažiau mokės tiek pat, kiek mokantys daugiau.

Tarsi bus sunaikinti keli mitai apie mokesčius ir pajamas, atkurtas teisingumas, tačiau realiai sukurtos dar kelios problemos. Tiksliau, praleistas geras momentas išspręsti bent vieną įsisenėjusią bėdą, ir tai leistų pakeisti visą žemės ūkio sektorių. Šį kartą – kalba apie ūkininkus, kaip fizinius asmenis.

Mokesčių našta kils ir privilegijuotiems sluoksniams, pavyzdžiui, ūkininkams. Tačiau čia atsiranda problema, kurios ši mokesčių reforma nesprendžia. Atvirkščiai, sukuria dar vieną, didesnę, problemą. Tik ne mokestinę, o teisinę, kurios nebuvimas naikina viduriniąją klasę kaime.

„Ilgą laiką Lietuvoje yra kalamas mitas, kad pas mus mokesčiai universaliai dideli. Iš tiesų, jie dideli viduriniajai klasei, ir tai padaryta tam, kad būtų maži daugiausia pajamų gaunantiems. Būtent tas teisingumo principas, kurį dažnai pamini premjerė, ir būtų tam mokestiniam iškraipymui naikinti, kad žmonės, kurie gauna didžiausias pajamas, mokėtų didesnius mokesčius negu tie, kurie gauna vidutines pajamas“, – „Žinių radijui“ komentavo premjerės patarėjas Vaidas Navickas.

Eiliniam piliečiui, tapusiam mokestine baze, kurios apkrova dar atsilieka nuo ES valstybių vidurkio, tai maža paguoda.

Grįžkime prie ūkininkų. „Swedbank“ ekonomistas Nerijus Mačiulis įvardina, kas nutiks piliečiams, kurie dirbo žemės ūkyje su individualios veiklos pažyma ir, gaudami kelis šimtus tūkstančių eurų pajamų, galėjo mokėti kelis šimtus eurų gyventojų pajamų mokesčio. Kur kas kas mažiau nei eilinė valytoja, dirbanti pagal darbo sutartį:

„Nepriklausomai nuo to, ar dideles pajamas žmogus gavo iš konsultavimo, ar iš žemės ūkio veiklos, ar iš kito verslo, jos bus apmokestinamos tokiu pačiu papildomu tarifu – 5 arba 7 procentais. Kadangi daugiau nei 120 VDU per metus samdomi darbuotojai, smulkiuoju verslu ar individualia veikla užsiimantys asmenys uždirba labai retai, tai, tikėtina, daugiausia kritikos ir pasipriešinimo girdėsime iš stambiųjų ūkininkų bei dideles kapitalo pajamas gaunančių asmenų.“

Baikime citatas. Žinote, kur čia bėda? Ne, ne mokesčiai ir ne jų dydis, o tai, kad nėra alternatyvų. Jei žmogus dirbo žemę kaip ūkininkas, fizinis asmuo, jis negali labai paprastai veiklos pakeisti į uždarąją ar mažąją bendriją taip, kad ši veikla apimtų ne tik pajamas, bet ir visą jo valdomą turtą bei įsipareigojimus. Tada atsiranda problema, jei baigia ūkininkauti ir nori parduoti tai, ką užgyveno per daugybę metų kaip verslą, ne atskirais gabalais, – galimybių labai mažai. Sukurtas verslas sunaikinamas, parduodamas tik turtas.

Galima turėti ne daugiau kaip 500 ha žemės nuosavybės. Paprastai pirkėjui tai – didelė kliūtis. Jei būtų laikomasi visų teisinių reikalavimų, kiekvieną sklypelį, o jų didesniame ūkyje dešimtys, reikia parduoti atskirai ir pirmumo teisę turi to sklypo kaimynas. Reikia perrašyti kiekvieną nuomos sutartį, ir toli gražu niekas nėra tikras, kad žemės savininkai sutiks jas pratęsti tokiomis pat sąlygomis kaip iki šiol. Be to, neaišku, kaip ir kur „perkelti“ gautas ES paramas ir kitus įsipareigojimus.

Kur link lenkiu – ūkininko ūkis vis dar nėra normalaus verslo objektas, kaip daugumoje ES šalių. Jo negalima parduoti kaip visumos, kaip verslo. 

Taip, jei mokesčiais prispaus, ūkininkai ras būdų „kaip nukreipti srautus per UAB“. Tačiau tai nekeičia tos pačios problemos.

Pavyzdžiui, jaunasis ūkininkas negali gauti paramos pirkti ūkiui. Jis privalo įsigyti žemės ar ją nuomotis ir tada, gavęs paramą, įsipareigoja didinti apimtis nežmoniškai konkurencingoje žemės rinkoje. O jei kokio nors ūkio neperima paveldėtojo vaikai, nes nenori ar negali tęsti šios veiklos, jis išparduodamas „gabalais“. Atskirai žemė, atskirai traktorius, vištos ir karvės ar fermos ir elevatoriai, jei tokių yra.

Kodėl šios problemos, apie kurią jau kalbama ne vienus metus, sprendimo nėra kartu su mokestine reforma arba nebuvo padaryta iki jos, niekas nežino.

Lietuvoje kiekvienais metais išnyksta tūkstančiai ūkių ir dauguma jų parduodami būtent „gabalais“, užuot jaunieji ūkininkai ar gyvenimą norintys pakeisti miestiečiai su valstybės garantija ir lengvatinėmis paskolomis pirktų jau veikiančius ūkio subjektus bei sutaupytų keletą ar net keliolika metų eidami iki to, kas buvo išdraskyta. Kalbant paprasčiau, mes tiesiog lengva ranka sunaikiname tai, kas kurta dešimtmečius, ir vietoj to pradedame viską kurti iš naujo. Arba ne. Toks lietuviškos meilės Sizifui praktinis įsikūnijimas, dažnai paremtas ES pinigais.

Vystyti ir plėtoti jau veikiančią pelningą įmonę visada kur kas paprasčiau, nei pirma ją sukurti, o tik tada plėsti ir vystyti.

Kas nutinka, kai to nėra? Žvelgiant iš masto ekonomikos, nieko baisaus: gamyba nekrenta, tiesiog ūkiai stambėja geometrine tvarka, nes jiems nereikia verslų, jiems reikia tik gamybos priemonių – žemės, kurią galima įsigyti iš subyrėjusių ūkių. Technologijos šiandien leidžia didinti plotus ir gyvulių skaičių praktiškai nedidinant žmonių ir technikos kiekio.

Tačiau kodėl tada verkiame, kad žmonės bėga iš kaimo? Jiems ten tiesiog nelieka vietos, nes atkurti tai, kas naikinama, nori toli gražu ne visi."