„Kinijos šviesiausi protai, įskaitant technologijų profesionalus, emigruoja, bet daugelis į Ameriką nevažiuoja. Kalbėjomės su jais, norėdami paklausti, kodėl.
Jie lankė geriausius Kinijos ir Vakarų universitetus. Jie gyveno viduriniosios klasės gyvenimą Pekine, Šanchajuje ir Šendžene ir dirbo technologijų įmonėse, esančiose Kinijos technologijų konkurencijos su JAV centre.
Dabar jie gyvena ir dirba Šiaurės Amerikoje, Europoje, Japonijoje, Australijoje ir beveik bet kurioje kitoje išsivysčiusioje šalyje.
Kinai – nuo jaunų žmonių iki verslininkų – balsuoja kojomis, kad išvengtų politinės priespaudos, niūrių ekonominių perspektyvų ir dažnai alinančios darbo kultūros. Vis dažniau išvyksta technologijų profesionalai ir kiti gerai išsilavinę viduriniosios klasės kinai.
„Išvykau iš Kinijos, nes man nepatiko socialinė ir politinė aplinka“, – sakė 36 metų Chenas Liangshi, dirbęs prie dirbtinio intelekto projektų Baidu ir Alibaba, dviejose didžiausiose Kinijos technologijų įmonėse, prieš išvykdamas iš šalies 2020 m. pradžioje. Jis priėmė sprendimą po to, kai Kinija 2018 metais panaikino prezidento kadencijos limitą, o tai leido jos aukščiausiajam lyderiui Xi Jinpingui likti valdžioje neribotą laiką.
„Aš negrįšiu į Kiniją, kol ji netaps demokratiška ir žmonės galės gyventi be baimės“, – sakė jis. Dabar jis dirba „Meta“ Londone.
Apklausiau 14 Kinijos specialistų, įskaitant Cheną, ir apsikeičiau žinutėmis su dar dešimtimis apie tai, kodėl jie nusprendė išrauti iš savo gyvenimą ir kaip jie pradėjo gyventi užsienio šalyse. Dauguma jų dirbo Kinijos technologijų pramonėje, o tai nustebino, nes Kinijoje jų atlyginimas didelis.
Tačiau labiausiai nustebau sužinojęs, kad dauguma jų persikėlė į kitas šalis, nei JAV. Kinija susiduria su protų nutekėjimu, o Jungtinės Valstijos tuo nesinaudoja.
Devintajame ir dešimtajame dešimtmetyje, kai Kinija buvo skurdi, jos geriausi ir šviesiausi siekė studijuoti, dirbti – ir likti – Vakaruose. Jungtinių Tautų duomenimis, emigracija pasiekė aukščiausią tašką 1992 m., kai iš šalies išvyko daugiau, nei 870 000 žmonių. 2012 m. šis skaičius sumažėjo iki žemiausio – maždaug 125 000, Kinijai išėjus iš skurdo ir tapus technologijų galia bei antra pagal dydį pasaulio ekonomika.
Kinijos vyriausybė sunkiai dirbo, kad juos išlaikytų, skatindama suvilioti mokslininkus ir kitus kvalifikuotus žmones. Švietimo ministerijos duomenimis, 2016 m. daugiau, nei 80 % užsienyje studijavusių kinų grįžo namo, palyginti su maždaug ketvirtadaliu du dešimtmečius anksčiau.
Tendencija pasikeitė. JT duomenimis, 2022 m., nepaisant pasų ir kelionių apribojimų, daugiau, nei 310 000 kinų emigravo. Likus trims mėnesiams iki šių metų, šis skaičius pasiekė tokį patį lygį, kaip ir visus 2022 m.
Nemažai žmonių, kuriuos kalbėjau, sakė, kaip ir Chenas, kad jie pradėjo galvoti apie išvykimą iš šalies po to, kai Kinija pakeitė savo konstituciją, kad Xi galėtų veiksmingai valdyti visą gyvenimą. Kampanija „nulis COVID“ su beveik trejus metus trunkančiu nuolatiniu uždarymu, masiniais bandymais ir karantinais daugeliui iš jų buvo paskutinis lašas.
Daugelis mano kalbintų žmonių prašė vartoti tik jų pavardes, bijodami valdžios keršto.
Vienas iš jų, Fu, dirbo inžinieriumi valstybinėje gynybos technologijų įmonėje pietvakarių Kinijoje, kai nusprendė išvykti. Jis nustatė, kad po Konstitucijos pataisos jis ir jo kolegos daugiau laiko praleido, dalyvaudami politikos studijų sesijose, nei dirbdami, todėl visi buvo priversti dirbti viršvalandžius.
Xi vis labiau valdant su baime ir propaganda, socialinė ir politinė atmosfera tapo įtempta ir dusinanti. Fu teigė, kad jis atitrūko nuo jo tėvų po to, kai ginčijosi dėl griežtų pandemijos apribojimų būtinybės, kuriems jis nepritarė. Jis beveik nekalbėjo su kuo nors ir gyveno politinėje spintoje. Praėjusių metų pabaigoje jis metė darbą ir paprašė darbo vizos Kanadoje. Dabar jis su žmona vyksta į Kalgarį, Albertą.
Dauguma emigrantų, su kuriais kalbėjausi, paaiškindami, kodėl jie nepasirinko JAV, paminėjo sudėtingą ir nenuspėjamą Amerikos vizų ir nuolatinio gyventojo statuso prašymo procesą.
JAV išduodamų studentų vizų Kinijos piliečiams, ilgą laiką buvusių perspektyvių būsimų emigrantų atskaitos tašku, skaičius ėmė mažėti 2016 m., pablogėjus šalių santykiams. Per pirmuosius šešis 2023 m. mėnesius Didžioji Britanija suteikė daugiau, nei 100 000 studijų vizų Kinijos piliečiams, o Jungtinės Valstijos jiems išdavė maždaug 65 000 F1 studentų vizų.
Fu teigė, kad negalvojo apie JAV, nes studijavo universitete, įtrauktame į Vašingtono sankcijų sąrašą, ir dirbo gynybos įmonėje – abiem atvejais jam gali būti sunku atlikti JAV vyriausybės saugumo patikrinimo procedūrą. Tačiau jis sakė, kad galiausiai norėtų dirbti šalyje, kurią dievina.
Kai kurie technologijų specialistai pasirinko Kanadą ir Europos šalis vietoje JAV dėl geresnių socialinių išmokų, darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyros bei ginklų kontrolės įstatymų.
Kai Zhang nusprendė emigruoti 2022 metų liepą, ji sudarė sąrašą: Kanada, Naujoji Zelandija, Vokietija ir Šiaurės šalys. Jungtinėms Valstijoms nepavyko, nes ji žinojo, kad gauti darbo vizą jai bus labai sunku.
27 metų Zhang, kompiuterių programuotoja, manė, kad Silicio slėnio šurmulio kultūra per daug panaši į varginančią Kinijos darbo aplinką. Penkerius metus praleidusi ilgas valandas geriausių technologijų įmonėje Šendžene, ji su tuo baigė.
Ji taip pat siekė šalies, kurioje moterys būtų traktuojamos vienodžiau. Šiais metais ji persikėlė į Norvegiją. Trejus metus sumokėjusi mokesčius ir išlaikiusi kalbos egzaminą, ji gaus nuolatinę gyvenamąją vietą.
Zhang sakė, kad ji neprieštarauja, kad uždirba apie 20 000 dolerių mažiau, nei Šendžene ir moka didesnius mokesčius bei pragyvenimo išlaidas.
Dieną ji gali baigti 16 val. ir mėgautis gyvenimu už darbo ribų.
Ji nesijaudina, kad kai jai sukaks 35 metai, ji bus laikoma per sena darbui, o tai diskriminacijos forma, kurią patiria daugelis kinų. Ji negyvena nuolatinėje baimėje, kad vyriausybė įgyvendins tokią politiką kaip „nulis COVID“, kuri apvers jos gyvenimą aukštyn kojomis.
Daugumai technologijų specialistų, su kuriais kalbėjausi, emigravus buvo sumažintas atlyginimas. „Jaučiuosi taip, lyg moku už laisvę“, – sakė Zhou, JAV išsilavinimą turintis programinės įrangos inžinierius, metęs darbą savarankiško vairavimo įmonėje Pekine. Dabar jis dirba automobilių įmonėje Vakarų Europoje. „Tai verta“, - sakė jis.
Kitas emigrantas Zhao aprašė savo ilgą ir nerimą keliančią kelionę į JAV.
Jis užaugo neturtingame kaime rytinėje Kinijos Šandongo provincijoje ir prieš penkerius metus atvyko į JAV gauti inžinerijos daktaro laipsnį. Iš pradžių jis ketino grįžti, baigęs studijas šiais metais – Kinija, jo manymu, augo, skirtingai, nei Amerika.
Tačiau Kinijos atsakas į pandemiją paskatino Zhao abejoti jo įsitikinimais.
„Negaliu grįžti į šalį, kurioje viskas buvo pastatyta ant melo“, – sakė jis.
Tačiau likti JAV nebus lengva. Zhao turi darbo pasiūlymą ir gaus laikino įdarbinimo statusą, kaip STEM arba mokslo ar inžinerijos srities absolventas. Tai truks trejus metus. Jis dalyvaus H-1B darbo vizos loterijoje. Jis suskaičiavo: yra 40% tikimybė, kad jis nelaimės loterijoje iki trejų metų pabaigos. Jam gali tekti grįžti į mokyklą, kad liktų Jungtinėse Valstijose, arba paprašyti jo įmonės perkelti jį į užsienio pareigas.
„Kartais, kai galvoju apie tai naktį, jaučiu, kad gyvenimas pilnas kančios ir netikrumo“, – sakė Zhao. „Tada aš negaliu užmigti.“ [1]
1. China Is Suffering a Brain Drain. The U.S. Isn’t Exploiting It. Li, Yuan. New York Times, Late Edition (East Coast); New York, N.Y.. 09 Oct 2023.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą