Nekilnojamojo turto mokestis: modernusis feodalizmas

“Apklausos rodo, jog nekilnojamojo turto (NT) mokestis yra vienas iš nekenčiamiausių mokesčių. Nesunku suprasti kodėl. Asmeniui už savo uždirbtas pajamas ar sutaupytas lėšas įsigijus nuosavybę, kyla natūralus klausimas, kodėl jis už tai, ką jau įsigijo, turi mokėti dar kartą. O jeigu asmuo įsigijo nuosavybę skolon, tai NT mokesčio mokėjimas tampa papildoma finansine našta greta paskolos išmokėjimo.

O štai valstybei šis mokestis yra patogus. NT mokestis yra viena iš turto apmokestinimo rūšių. Nors turtas gali būti įvairių formų (grynieji pinigai, juvelyriniai dirbiniai, akcijos, vertybiniai popieriai, meno kūriniai), NT yra vienintelė apmokestinama turto rūšis daugumoje Europos šalių. Be NT apmokestinimo kitos labiausiai paplitusios turto apmokestinimo formos yra paveldėjimo, dovanojimo, taip pat dividendų mokestis. Tačiau skirtingai negu pastarieji, sumokami vieną kartą visiems laikams, NT mokestis mokamas periodiškai (kasmet). Valstybei (savivaldybei), siekiančiai turėti nuolatines pajamas į savo biudžetą, tai yra patraukliausia turto mokesčio forma. Jis ypač tampa patrauklus tada, kai gyventojų skaičius valstybėje mažėja, o tai reiškia, kad mažėja nuo galvos sumokamų mokečių (pvz. pajamų mokesčio) krepšelis. Gyventojai gali išmirti, tačiau jų valdyti NT objektai išlieka. Juos perima gyvieji.

Todėl LR Vyriausybės siūlymas keisti NT mokesčio sistemą pereinant nuo visumine NT verte paremto apmokestinimo prie atskirų NT objektų apmokestinimo – ne atsitiktinis. Jis grįstas geležine logika. Prastėjant šalies demografinei situacijai ir dėl to mažėjant valstybės (ir savivaldybių) biudžetams, reikia didinti mokesčius. Svarbu, kad išgyventų valstybė, o žmonės – kaip nors. Tauta vis tiek išmirs, o valstybė – liks. Tik tiek, kad ji bus ne mūsų.

Galbūt logika ir geležinė, bet ji negailestinga. Jei gyventojų yra mažiau, tą patį NT objektų kiekį turi pasidalyti mažesnis mokesčių mokėtojų skaičius. Apmokestinant kiekvieną NT objektą, tai reiškia, kad vienam gyventojui tenka santykinai didesnis NT objektų skaičius ir, savo ruožtu, didesnis NT mokestis. Matematika paprasta. Kadangi NT mokesčio bazė yra įvertinta (apskaičiuota) turto vertė, neatsižvelgiant į mokesčio mokėtojo realų pajėgumą mokėti, šio mokesčio taikymas praktikoje kelia daug socialinio teisingumo klausimų. Jei pajamų mokesčio atveju mokesčio suma priklauso nuo uždirbtų pajamų, tai NT mokesčio atveju valdomo turto vertė nebūtinai koreliuoja su asmens mokestiniu pajėgumu. Pvz. galime turėti pensininką, kuris valdo kelių šimtų tūstančių eurų vertės NT. Akivaizdu, kad jo galimybės sumokėti NT mokestį tik pagal turto vertę nebus lygios su sėkmingo įmonės direktoriaus, turinčio tokios pat vertės turtą, galimybėmis.

Taigi, vienodas mokestis visiems yra socialiai neteisingas. Siūlomo NT mokesčio logiką suprasčiau, jei gyventume viduramžiais. Kas nežino – nekilnojamojo turto mokestis yra būtent viduramžių išradimas. Juo rėmėsi feodalinė sistema: karalius (suverenas), kurio dispozicijoje buvo visa karalystės žemė, ją dalydavo savo rėmėjams (feodalams). Už teisę ja naudotis pastarieji jam mokėdavo (pinigais ar paslaugomis, pvz. karine tarnyba). Mainais už tai feodalai naudojosi karaliaus apsauga ir galėjo už mokestį išnuomoti nuosavybę kitiems asmenims (valstiečiams), kurie dirbo žemę. Taigi ankstyvieji turto mokesčiai pirmiausia buvo taikomi žemei, o jį mokėjo valstiečiai. Feodalas, gyvenantis pilyje, už ją mokesčio nemokėjo. Socialinio teisingumo klausimas – ar asmuo yra pajėgus jį susimokėti – nebuvo keliamas. Feodalui (kaip ir suverenui) buvo nesvarbu, gali jis ar negali to mokesčio susimokėti. Gavai žemės ir mokėk. Tai kas, kad derlius neužderėjo ar galvijai iškrito. Ne mano reikalas.

Kažką panašaus norima padaryti ir dabar. LR Vyriausybė (suverenas) teikia Nekilnojamojo turto įstatymo projektą, kuriuo siekia gelbėti skylėtus savivaldybių (feodalų) biudžetus, kurie galės nustatyti NT mokestį savivaldybės teritorijoje nuosavybę turintiems asmenims (valstiečiams). Premjerė sako, kad reikia pinigų. Tačiau užmirštama, kad valstybės ir savivaldybių biudžetų skylės, kurioms kamšyti yra skirti mokesčiai, didele dalimi susidaro dėl milžiniško parazitinių viešųjų ir ideologinių įstaigų tinklo išlaikymo kaštų. O savivaldybių lygmenyje – ir dėl didelio neūkiškumo. Tačiau siūlant savivaldybėms nustatyti ir administruoti NT mokestį, jokių saugiklių nesiūloma. Nei šio mokesčio panaudojimo kriterijų (pvz. reikalavimo, kad jis būtų skiriamas infrastruktūrai), nei sąlygų (pvz. sąlygos, kad savivaldybė teisę nustatyti ir administruoti mokestį įgyja tada, kai savivaldybės veikla atitinka skaidrumo kartelę (savivaldybių skaidrumo indeksas)).

Gyvename ne feodalizmo epochoje. Todėl kiekvienas mokestis turi turėti ne tik fiskalinę, bet ir turtinės nelygybės mažinimo paskirtį. Socialiniam teisingumui užtikrinti šalys taiko skirtingas amortizacines priemones, kurios priklauso nuo pasirinkto NT mokesčio modelio, kuris, savo ruožtu, priklauso ir nuo šalies istorinio ir socioekonominio konteksto. Vienos šalys (pvz. Vokietija, Belgija, Airija) NT skaičiuoja tik nuo viso turto vertės, o ne atskirų NT objektų vertės, t. y. taiko vadinamąjį visumine NT verte grįstą NT apmokestinimo modelį. Esant tokiam modeliui, NT apmokestinamas nuo tam tikros viso NT vertės, taigi, vieną ar kelis nedidelės vertės NT objektus turintys asmenys mokesčio nemoka ar moka palyginti nedidelį NT mokestį. Tokiu atveju tai yra prabangos mokestis, kurį moka turtingiausieji. Toks modelis šiuo metu egzistuoja Lietuvoje.

Dauguma Europos šalių apmokestina kiekvieną NT objektą, kitaip tariant, taiko visuotinį NT mokestį. Socialinio teisingumo užtikrinimui taikomos įvairios strategijos. Kai kurios valstybės nustato mokesčio lubas (pvz. Švedija), kitos valstybės kiekvieną NT objektą apmokestina nuo tam tikros vertės, t. y taiko apmokestinimo grindis (pvz. Norvegija). Dar kitos taiko įvairias išimtis, pvz. Italijoje nėra apmokestinamas pirmasis gyvenamasis būstas. Daugelyje šalių NT vertinimo sistema, siekiant išvengti pernelyg didelio ir nesąžiningo apmokestinimo, yra sumodeliuota taip, kad skaičiuojant NT mokestį, jis būtų skaičiuojamas nuo mažesnės negu reali turto vertės. Tuo tikslu yra taikomas masinis turto vertinimas. Įvertinta vertė paprastai sudaro iki 70–75 proc. tikrosios NT vertės. Ten, kur jis netaikomas, NT mokestis skaičiuojamas nuo tam tikro įstatyme fiksuoto NT rinkos vertės kainos procento. Pvz. Norvegijoje valstybei mokamas NT mokestis skaičiuojamas nuo 25 proc. rinkos vertės, jei apmokestinama pagrindinė gyvenamoji vieta, o visi kiti NT objektai apmokestinami nuo 60 proc. jų rinkos vertės.

Rytų Europoje (Vengrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje) NT apmokestinamas ne pagal jo vertę, bet pagal jo plotą. Pvz. Lenkijoje dar 1991 m. priimtu įstatymu buvo įtvirtinta, jog apmokestinamas naudingas būsto plotas. Įstatymas įtvirtina NT mokesčio tarifo lubas: NT mokestis taikomas gyvenamajam būstui, kurį nustato savivaldybė, negali būti didesnis negu 0,51 zloto (0,11 Eur) už vieną kvadratinį metrą. Tarptautinės nekilnojamojo turto unijos duomenimis, 2013 m. Čekijoje už gyvenamojo namo kvadratinį metrą reikėjo mokėti nuo 0,08 iki 0,4 , Slovakijoje – 0,033 euro. Šio modelio taikymą Rytų Europoje padiktavo praktinė būtinybė. Istorinės aplinkybės (buvimas sovietiniame lageryje, kai didžioji NT dalis buvo valstybinė, po to vykusi masinė NT privatizacija) lėmė, kad Rytų ir Centrinėje Europoje, palyginti su Vakarų Europos valstybėmis, susiformavo žymiai didesnis nekilnojamąjį turtą turinčių gyventojų skaičius. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Slovakijoje, Lietuvoje ir Vengrijoje nuosavą būstą turi daugiau kaip 90 proc. namų ūkių, Lenkijoje daugiau kaip 80 proc. namų ūkių, Latvijoje, Estijoje, Čekijoje – 75–80 proc. gyventojų. Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problematiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų.

Iš esmės mokesčio bazė yra išplečiama vidurinės klasės sąskaita, o tai gali lemti NT savininkų rato traukimąsi ir didesnę socialinę nelygybę. NT taikymas pagal gyvenamojo būsto naudingą plotą yra mažiau agresyvus apmokestinimo būdas, nes jis, palyginti su apmokestinimu pagal turto vertę, nors ir neproporcingas, yra socialiai teisingesnis (senolė, turinti butą Vilniuje, mokės tiek pat ar panašiai, kaip ir senolė, turinti butą Vilkaviškyje), užtikrinantis ne tik teisę į gyvenamąjį būstą, bet ir teisę pasirinkti gyvenamąją vietą.

Be to, jis yra labiau prognozuojamas: NT kainoms svyruojant, gali susiklostyti situacija, jog reali NT turto vertė bus mažesnė negu įvertinta. Kadangi masinis turto vertinimas atliekamas kas kelerius metus, iki naujo turto įkainojimo gyventojai bus baudžiami didesniais mokesčiais už vertę praradusį turtą. Tokia situacija dėl ekonominės krizės susiklostė Italijoje ir Graikijoje, kur įvertinta vertė daugeliu atvejų tapo daug didesnė už rinkos vertę. Kadangi niekas nėra garantuotas, jog panaši istorija negali pasikartoti ir kitoje valstybėje, NT mokesčio skaičiavimas ne nuo NT vertės, bet nuo gyvenamojo būsto naudingojo ploto, užtikrina socialinį saugumą.

Lietuvoje diskusijos dėl NT mokesčio modelio keitimo nebuvo. Tiesiog priimtas ir įgyvendinamas sprendimas pereiti nuo visumine NT verte paremto apmokestinimo prie atskirų NT objektų apmokestinimo. Formuojant pasiūlymą, į mokesčių sąrangos ypatumus, kaip ir į istorinį ir socioekonominį šalies kontekstą, nežiūrėta. Naujam NT mokesčio modeliui mechaniškai pritaikytas žemės apmokestinimui skirtas mechanizmas (mokestis skaičiuojamas pagal turto vertę, pagal kintamą tarifą, kurį nustato savivaldybė pagal įstatyme įtvirtintus kriterijus). LR Vyriausybės Seimui pateiktas NT mokesčio įstatymo projektas buvo socialiai nejautrus: jis nenumatė nei mokesčio lubų, nei pirmojo būsto neapmokestinimo, nei NT vertės mokesčių apskaičiavimo tikslų sumažinimo (mokestis bus skaičiuojamas pagal visą vidutinę rinkos vertę), nei lengvatų pagal kitus socialinius parametrus.

Nuostata, jog pagrindinis gyvenamasis būstas neapmokestinamas, jei jo vertė neviršija 1,5 savivaldybės medianos, buvo labiau orientuota ne į socialinio teisingumo užtikrinimą, bet siekiant išvengti NT mokesčio įvedimo „smūginio“ efekto, atsižvelgiant į itin didelį privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičių. Kintamas NT mokesčio slenkstis, skirtas užtikrinti vienodas pajamas skirtingų tipų savivaldybėms, bet – horizontaliai ir vertikaliai neteisingas. Jis naudingesnis fiziniams asmenims, valdantiems tokios pat vertės NT didmiesčiuose, o ne regionuose. Lietuvos bankas prognozuoja, kad siūloma mokesčio sąranga gali lemti regresinį NT mokesčio progresyvumą šalies mastu.

Skirtingose savivaldybėse sumokamas didesnis NT mokestis už mažesnės vertės turtą prisidės prie didesnės pajamų ir turto nelygybės šalyje ir suteiks pranašumą mobilumo prasme didmiesčių gyventojams.

Mechaninis žemės mokesčio modelio mechanizmo pritaikymas NT mokesčiui yra pagrindinė struktūrinė NT mokesčio problema. Pirmiausia, jo negalima taikyti mechaniškai. Kadangi turto mokestis skaičiuojamas nuo turto vertės, o daugeliu atvejų žemės vertė yra mažesnė už nekilnojamojo turto vertę, mokestis už NT bus kur kas didesnis už žemės mokestį ir turės didesnį socialinį efektą. Kol jis buvo taikomas visumine NT verte paremtam NT apmokestinimo modeliui, problemos kaip ir nesimatė. Tačiau atskirų NT objektų apmokestinimui šis mechanizmas netinka, nes gimdo socialinę neteisybę.

Antra, Lietuvoje itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius (90 proc.). Tokioje situacijoje visuotinio NT mokesčio taikymas pagal NT vertę tampa itin problematiškas, nes jį įvedus yra apmokestinama daug NT turtą valdančių, bet nebūtinai didesnes pajamas gaunančių asmenų. Iš esmės mokesčio bazė yra išplečiama vidurinės klasės sąskaita, o tai gali lemti NT savininkų rato traukimąsi ir didesnę socialinę nelygybę. Tai, kad Lietuvoje yra itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius, yra Lietuvos stiprybė, o ne silpnybė.

Istorija rodo, kad nuosavybės turėjimas yra vienas iš stipriausių patriotizmo elementų. Po I Pasaulinio karo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė buvo apginta tik todėl, kad Lietuvą ėjusiems ginti savanoriams buvo pažadėta žemės. Todėl NT mokestis, kad ir koks jis būtų, turi būti leidžiantis išsaugoti nuosavybę, o ne keliantis riziką, kad vidurinė klasė praras NT, kuris koncentruosis siauros savininkų dalies rankose. Kitaip rizikuojame pakirsti ir taip silpnas mūsų patriotizmo šaknis.

Siekdami suderinti fiskalinius valstybės poreikius ir socialinio teisingumo mokestinėje politikoje reikalavimą, iš esmės Lietuvoje turime du pasirinkimus. Pirmasis: grįžti prie dabar galiojančio turto verte grįsto NT mokesčio, jį nuosaikiai ir nuosekliai plečiant, kai mokesčio tarifai yra progresyvūs, nedideli, o apatinė kartelė aukšta. Jei būtų pasirinkta visuotinio NT mokesčio strategija, aplinkybė, jog Lietuvoje itin didelis privačią nuosavybę turinčių namų ūkių skaičius diktuotų taikyti NT apmokestinimą ne pagal NT vertę, o pagal naudingą plotą, įstatymu nustatant mokesčių tarifo lubas. Bet tai pasirinkimo klausimas. Iš esmės bet koks kitas variantas, pvz. rimta įstatymo projekto korekcija numatant pirmo gyvenamojo būsto neapmokestinimą, kitam NT taikant lengvatinį tarifą, palyginti su komercinės paskirties NT, būtų kur kas socialiai teisingesnis modelis negu dabar siūlomas.”