Laiškas senstantiems vyrams, vadovaujantiems JAV ir Kinijos santykių vystymuisi

„Prieš porą savaičių jauna minia Šanchajuje išėjo švęsti Helovino. Gatvė, kurioje aš gyvenu, buvo pilna linksmybių, pasipuošusių įvairiais įmantriais kostiumais – kaip baltai apsirengę Kinijos Covid karantino vykdytojai, kaip Kinijos kurtizanės arba tiesiog, kaip arbūzas. Helovinas leidžia apsirengti taip, kaip kitaip negalėtume būti. Šiuo metu tai yra stiprus impulsas Kinijoje, kuri tebėra įstrigusi popandeminiame negalavime, kuriam būdingas darbo trūkumas, nusivylusių 20-mečių tendencija iškristi iš darbo jėgos ir visuomenės ir bendras kitokio būdo troškimas.

 

Šie jaunuoliai Kinijoje labai panašūs į jų kolegas amerikiečius. Daugelis mano, kad gyvena pasaulyje, kuris gerai veikė jų tėvams, bet ne taip gerai jiems patiems. Jauni žmonės Amerikoje mano, kad Kinija yra mažesnė grėsmė Jungtinėms Valstijoms, nei jų tėvai, ir labiau nerimauja dėl dalykų, kurie turi įtakos mums visiems. Tai apima klimato kaitą, kurios negalima tinkamai spręsti be Kinijos ir JAV – dviejų didžiausių šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetėjų – bendradarbiavimo.

 

Tačiau trečiadienį San Franciske susitinkant senstantiems Kinijos ir JAV lyderiams, įprastai kalbama apie neišvengiamą konkurenciją, neįveikiamus ginčus dėl prekybos, technologijų ir Taivano bei menkus lūkesčius dėl susitikimo. Tarsi konfliktas tarp dviejų šalių būtų kažkas iš anksto nulemto, kaip asteroidas, judantis fiksuotu keliu danguje. Tačiau nei JAV, nei Kinija nėra statiška esybė; abi valstybės greitai keičiasi.

 

Amerika ir jos vanagiški politikai turi nustoti vertinti Kinijos komunistų vadovaujamą sistemą, kaip kažkokį nekintamą monolitinį priešą, kurį reikia nugalėti; kartų transformacija Kinijoje gerai įsibėgėjusi. Kai 2008 m., būdamas 21 metų, pirmą kartą persikėliau į Kiniją, dauguma amerikiečių vis dar turėjo klišinius Kinijos vaizdus – tolimos šalies, kur masės užkimšdavo gatves jų dviračiais arba triūsė, gamindamos pasaulio prekes. Kai kurie iš tų senų tropų yra įsišakniję tikrovėje. Senesnės Kinijos kartos iš tikrųjų buvo statybininkų kartos, kaip šeštojo dešimtmečio amerikiečiai, nustatančios taisykles, kelius ir linijas žemėlapyje, siekdamos paversti Kiniją pasaulio gamykla. Pačios Kinijos pripažinimu, jis vis dar modernėja.

 

Tačiau tų statybininkų sūnūs ir dukros auga pasaulyje, kuris labai skiriasi nuo jų tėvų. Jie paveldėjo pagrindinę struktūrą – tautos, kuri vėl kyla, pasirengusi palikti savo pėdsaką pasaulyje – tačiau neišvengiamai norės papildyti, kaip ji atrodo ir jaučiasi, ir mesti iššūkį senesniems papročiams. Pavyzdžiui, plačiai diskutuojama apie tai, kaip Kinijos visuomenę padaryti teisingesnę, ekologiškesnę, urbanistinę ir mokslinę. Kinija išgyvena gilų perėjimą prie aukštųjų technologijų, labai išsilavinusios, klestinčios ir galingos tautos, kurią jos statybininkų karta galėjo tik įsivaizduoti.

 

Pagyvenkite Kinijoje kurį laiką ir suprasite, kad ji greitai nesugrius, nepaisant to, ko gali tikėtis JAV vanagai. Nepaisant nestabilaus Kinijos perėjimo nuo pigios darbo jėgos ir gamybos prie inovacijų ir vartojimo, jos ekonomika vis dar auga, nors ir lėčiau, nei anksčiau. Net kai Kinija stato anglies jėgaines, ji tapo pasauline atsinaujinančių išteklių supervalstybe, elektrinių transporto priemonių, saulės baterijų ir vėjo turbinų eksportuotoja. Jos tendencija draugiškai elgtis su vyriausybėmis, su kuriomis Amerika nedraugauja, pavyzdžiui, Rusija, Iranas ir Šiaurės Korėja, reiškia, kad Amerikos diplomatai vis dažniau prašo Pekino pasinaudoti jo svertais, įskaitant dabartinę Artimųjų Rytų suirutę. O tokiose pažengusiose technologijose, kaip dirbtinis intelektas, ekspertai sutinka, kad diskusija be Kinijos prilygsta Vakarų kalbėjimui su pačiais savimi.

 

Kinija yra bene didžiausia Amerikos varžovė. Kaip sakė JAV ambasadorius Nicholasas Burnsas, Kinija „yra be galo stipresnė nei kada nors buvo Sovietų Sąjunga“ dėl savo ekonominės, mokslinės ir technologinės galios, gebėjimo diegti naujoves ir pasaulinių užmojų. Tačiau Kinijoje turėtume matyti ne priešą, o galingą potencialų partnerį, su kuriuo dirbsime, sprendžiant didžiausias pasaulio problemas.

 

  Didžiulių Amerikos pinigų ir pastangų investavimas į kovą už pasaulinę viršenybę ne visada duoda norimų rezultatų: Amerika tariamai laimėjo Šaltąjį karą, išgyvendama ilgiau, nei Sovietų Sąjungą, bet ar dėl to susikūrė demokratinė Rusija, draugiška JAV interesams?

 

Kinijos stiprybę ne visada lengva suvirškinti amerikiečiams, kurie įpratę būti Nr. 1. Nerimą kelia panašios galios visuomenės, veikiančios pagal vertybių sistemą, kuri, atrodo, taip skiriasi nuo Amerikos, iškilimą. Vis dėlto Amerika išlaiko ilgalaikes stiprybes, kurių Kinija pavydi: JAV dolerį, Amerikos mokslo dinamiškumą, kultūrinę, karinę ir diplomatinę įtaką bei ekonomikos atsparumą. Tai reiškia, kad JAV lyderiai gali sau leisti ir toliau ištiesti ranką Kinijai, pažvelgti į praeitį kitaip, peržengti  tas taisykles ir ribas, nustatytas prieš dešimtmečius, atsispirti savo rinkėjams namie ir pradėti kartu spręsti dalykus, kurie svarbūs abiejų šalių jaunimui. Tai apima ekonominį stabilumą, darbo vietų kūrimą, sveiką konkurenciją, o ne atsiejimą, mokslinį bendradarbiavimą ir, svarbiausia, klimato kaitą.

 

Kiekviena akimirka, kurią praleidžiame panirę į nepasitikėjimą, daro pasaulį šiek tiek karštesnį. Dėl išaugusios dėl klimato kaitos grėsmės jaunesnės kartos abiejose šalyse intuityviai supranta, kad mums reikia naujų, permainingų požiūrių ir kad vieno ant kito rėkimas nieko neišsprendžia. Kalifornijos gyventojai, kamuojami miškų gaisrų, žino, kad jų gyvenimo būdui kyla daugiau tiesioginių grėsmių, nei Kinija. Šanchajaus žmonės, gyvenantys upės deltoje, po kelių dešimtmečių galės pamatyti, kaip jų namai bus nuplauti. Ištekliai, kuriuos Pekinas ir Vašingtonas išleidžia neįveikiamai geopolitinei priešpriešai, galėtų būti daug geriau panaudoti mūsų energijos perėjimui arba geresniam žmonių gyvenimui besivystančiame pasaulyje.

 

Mano žmona, kuri yra kinė, ir aš turime sūnų, kuris neseniai atšventė jo pirmąjį gimtadienį. Pakeliui jis turi mažąją seserį. Mano uošvė nekantrauja aplankyti mano gimtosios valstijos Virdžinijos – tai bus pirmoji jos kelionė už Kinijos ribų – per kinų Naujuosius metus vasario mėnesį. Mūsų šeimos susilieja, žvelgdamos į ateitį. Mūsų šalys gali padaryti tą patį. Kaip praėjusį mėnesį lankydamasis Kinijoje, sakė Kalifornijos gubernatorius Gavinas Newsomas, „Skyrybos nėra išeitis“.

 

Taigi, džiugina tai, kad ponas Xi ir Bidenas – 70 ir 80 metų ir Šaltojo karo kartos nariai – susitinka pirmą kartą per metus. Bet svarbu tai, ką mes darome vėliau. Niekas negyvena amžinai. Šiandieniniai ginčai yra trumpalaikiai, bet jų pasekmės tokioms šeimoms, kaip mano, išliks.

 

Jacobas Dreyeris yra rašytojas ir redaktorius, pastaruosius 15 metų gyvenęs Šanchajuje."