"Po ketverių Donaldo Trumpo metų Joe Bidenas turėjo atkurti JAV lyderio pozicijas pasaulyje. Pagal daugelį įprastų Vašingtono standartų jis pasiteisino. Azijoje jis sutvirtino senus aljansus, sukūrė naujus ir stabdė Kiniją. Po Izraelio užpuolimo jis sugebėjo jį palaikyti, išvengdamas viso regioninio karo.
Tačiau pasaulinė lyderystė yra daugiau, nei draugų palaikymas ir priešų nugalėjimas. Lyderiai, visa prasme, ne tik lieka viršuje; jie išsprendžia problemas ir įkvepia pasitikėjimo. D. Trumpas vos apsimeta siūlantis tokią lyderystę pasaulinėje arenoje. Tačiau būtent todėl, kad tai daro dauguma JAV pareigūnų, dar labiau stebina Amerikos galia šiandien.
Niekada per dešimtmečius po Šaltojo karo Amerika neatrodė mažiau, kaip pasaulio lyderė ir labiau, kaip frakcijos vadovė – apsiribojo tik savo pasirinktos pusės gynimu nuo, vis labiau besivienijančių, priešų, kai didžioji pasaulio dalis žiūri ir stebisi, kodėl amerikiečiai mano, kad jie yra už viską atsakingi.
Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, Vašingtoną apėmė pažįstamas aistra. Pirmaisiais mėnesiais Baltieji rūmai pasiekė puikių taktinių sėkmių, įgalinančių Ukrainos gynybą, organizuodami sąjungininkų pagalbą ir palengvindami Suomijos ir Švedijos įstojimą į NATO.
Tačiau konfliktas Ukrainoje yra strateginė nesėkmė Jungtinėms Valstijoms.
Jungtinės Valstijos dabar turi vargti su nuskriausta ir nenuspėjama branduoline kolega Maskvoje. Dar blogiau, Kinija, Iranas ir Šiaurės Korėja suartėjo, kad padėtų Rusijai ir atsispirtų tam, ką jie vadina JAV pasauline hegemonija. Šis antiamerikietiškas ententas jau pasirodė pakankamai stiprus, kad sušvelnintų Vakarų pagalbos Ukrainai poveikį, ir kelia JAV karinio dominavimo kainą. Rusija tiesiogiai ribojasi su šešiomis šalimis, kurias Jungtinės Valstijos privalo ginti pagal sutartį. Tuo tarpu Pentagonas ruošiasi Kinijos invazijai į Taivaną. Jungtinės Valstijos tiksliai dar nenusileidžia. Bet jos smarkiai pertemptos.
Likęs pasaulis taip pat nesiveržia į Amerikos pusę. Daugelis šalių kaltina Vakarų reakciją. Bidenas čia nieko nepadėjo. Kalbėdamas apie konfliktą, kaip „kovą tarp demokratijos ir autokratijos“ ir dėdamas mažai matomų pastangų siekti taikos per diplomatiją, jis, atrodo, prašo kitų šalių užsirašyti į begalinę kovą. Vargu ar kuri nors kita šalis, išskyrus JAV sąjungininkus, yra įvedusi sankcijas Rusijai. Izoliuoti Kiniją, jei ji pultų Taivaną, būtų dar sudėtingesnė užduotis.
Afrikoje, Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose Rusijos ir Kinijos suvokimas iš tikrųjų pagerėjo nuo 2022 m.
Gazos karas kilo pačiu blogiausiu įmanomu metu, o J. Bidenas į šią nelaimę sureagavo pasinerdamas. Jis nedelsdamas pažadėjo paremti negailestingą Izraelio karinę kampaniją, o ne su sąlyga, kad JAV pagalba bus suteikta Izraeliui, jei jis suras strategiją, kuri apsaugotų civilius. Pasirinkęs sekti, o ne vadovauti, J. Bidenas beliko pasišnekėti apie Izraelio elgesį iš sau primesto šalikelio. Ypatingame konflikte Jungtinės Valstijos sugebėjo būti silpnos ir slegiančios vienu metu. Kainos Amerikos reputacijai ir saugumui tik pradeda ryškėti.
Neseniai Jungtinės Valstijos bandė tarpininkauti tarp izraeliečių ir palestiniečių tokiomis sąlygomis, kurias abi šalys galėtų priimti. JAV pasinaudojo diplomatija, kad Iranas nepersikeltų į branduolinį ginklo erą, ir paskatino Saudo Arabiją „dalytis kaimynyste“, Baracko Obamos žodžiais, su jos varžovais iš Irano. Šiuo metu Bideno administracija, matyt, siekia tik sustiprinti, prieš Iraną nukreiptą, bloką. Mainais už tai, kad Saudo Arabija normalizuotų santykius su Izraeliu, ji siekia sutartimi įsipareigoti ginti Saudo Arabijos karalystę JAV karine jėga. Šis susitarimas, jei jis įvyks, turi nedidelę galimybę atnešti taiką ir stabilumą Artimuosiuose Rytuose ir didelę galimybę dar labiau įpainioti Jungtines Valstijas į regioninį smurtą.
Dalis problemos yra prezidento polinkis per daug susitapatinti su JAV partneriais. Jis atidėjo klausimą Ukrainai, ar tęsti taikos derybas, ir vengė prieštarauti Ukrainos maksimalistiniams karo tikslams. Jis paspartino pagalbos teikimą Izraeliui, net ir viešai abejodamas jo karo planais. Bidenas taip pat keturis kartus pažadėjo ginti Taivaną, viršydamas oficialų JAV įsipareigojimą apginkluoti salą, bet nebūtinai už ją kovoti. Jo pirmtakai ne visada buvo tokie vienpusiški ir išlaikė „strateginį dviprasmiškumą“, pavyzdžiui, dėl to, ar JAV pradės karą dėl Taivano.
Tačiau Bideno instinktai atspindi gilesnę klaidą, kuri daroma dešimtmečius. Pasibaigus šaltajam karui, Amerikos politikos formuotojai pasaulinę lyderystę supainiojo su kariniu dominavimu. JAV tikrai turėjo abu. Ji galėtų saugiai išplėsti jos karinę aprėptį, nesusidurdama su mirtinu didžiųjų šalių pasipriešinimu. „Pasaulis nebėra padalintas į dvi priešiškas stovyklas“, – pareiškė Billas Clintonas 1997 m., tais metais, kai jis gynė NATO veržimąsi į rytus. „Vietoj to, dabar mes kuriame ryšius su tautomis, kurios kažkada buvo mūsų priešės."
Tačiau įsipareigojimų kūrimas niekada neįveikė abipusio įtarumo, iš dalies dėl to, kad Jungtinės Valstijos ir toliau vertino savo pasaulinį dominavimą. Paeiliui einančios administracijos išplėtė JAV aljansus, pradėjo dažnus karus ir siekė skleisti liberaliąją demokratiją, tikėdamosi, kad potencialūs varžovai priims jų dalį pagal Amerikos tvarką. Šiandien to naivaus lūkesčio nebėra, bet dominavimo refleksas išlieka. Jungtinės Valstijos vis labiau plečiasi ir atranda didžiulį pasipriešinimą, o tai savo ruožtu vilioja Vašingtoną padvigubinti, nes didžioji pasaulio dalis atsitraukia. Tai pralaimintis žaidimas, o amerikiečiai turės rizikuoti ir išleisti daugiau, kad toliau žaistų.
Yra geresnis metodas. Norėdamos susigrąžinti pasaulinę lyderystę, Jungtinės Valstijos turėtų parodyti įtariam pasauliui, kad jos nori sudaryti taiką ir sukurti atsparumą, o ne tik nukraujuoti priešą ar palaikyti sąjungininką. Tai reikštų remti Ukrainą, bet taip pat sunkiai dirbti, kad užbaigtų konfliktą prie derybų stalo, kartu palaipsniui pereinant prie mažesnio vaidmens NATO ir reikalauti, kad Europa vadovautų savo gynybai. Neseniai pateiktas p. Bideno pasiūlymas dėl paliaubų Gazoje buvo pagirtinas, išskyrus tai, kad jame nebuvo grasinimo nutraukti ginklų siuntimą Izraeliui, jei Izraelis atsisakys.
Atsitraukimas iš Europos ir Artimųjų Rytų pagerintų Amerikos įsitraukimą ten, kur tai svarbiausia – Azijoje. Tai paaiškintų, kad Amerikos tikslas yra ne siekti hegemonijos, kaip teigia Pekino propaganda, o neleisti Kinijai sukurti savo Azijos hegemonijos. Šiuo požiūriu Jungtinės Valstijos gali būti užtikrintos Indijos ir Ramiojo vandenyno lyderės, net jei Kinija ir toliau kils. Kinija šiandien toli gražu nėra pajėgi primesti savo valios visame regione, o Taivano užgrobimas, ypač rizikingas, nesuteiktų galimybės to padaryti.
Žinoma, tai nebūtų lengva. Bet palyginkite tai su alternatyva. Vadovavimas tik pasaulio frakcijai paverčia Jungtines Valstijas įnirtinga pasekėja. Dėl to amerikiečiai amžinai stovi ant karo slenksčio Artimuosiuose Rytuose, Europoje ir Azijoje, bijodami, kad praradimas bet kur, sukels katastrofą visur. Vis dėlto tikrasis pavojus yra tai, kad pasaulinis saugumas labai priklauso nuo vienos šalies pasirengimo įsipareigoti. Tikri lyderiai žino, kada užleisti vietos kitiems.
Stephenas Wertheimas (@stephenwertheim) yra vyresnysis Amerikos Statecraft programos bendradarbis Carnegie Endowment for International Peace. Jis yra knygos „Rytoj, pasaulis: JAV pasaulinės viršenybės gimimas“ autorius." [1]
1. America Isn’t Leading the World: Guest Essay. Wertheim, Stephen. New York Times (Online) New York Times Company. Jun 11, 2024.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą