“Verslo žinios” yra skandinaviškų bankų interesus ginantis ruporas. Netikite? Paskaitykite:

     “Verslo žinios” >Nuomonės> REDAKCINIS STRAIPSNIS (vedamasis) 

 

"Seimas priėmė svarstyti ir Vyriausybės, ir opozicijos siūlymus dėl „laikinojo“ bankų solidarumo įnašo, tuo pasiųsdami svarbią žinią rinkėjams.

 

Mielieji naivuoliai, kai tik politikai kada nors ką nors kur nors postringaus apie mūsų visų gyvenimus ribojančius ar jaukiančius laikinumus – netikėkite, tai elementarus akių dūmimas arba, kaip sakė marksizmo klasikas, opiumas liaudžiai.

 

Laikas Dabartinės lietuvių kalbos žodyno naujausiame savo leidime sudėti rekomendacijas politikoje vartojamą žodį „laikinas“ dėti į kabutes. Nes iš tikrųjų, jiems visiškai nusispjauti į duodamus pažadus ir prisiimamus įsipareigojimus.

 

O taip, prieš kameras jie mėgsta nutaisyti valstybės rūpintojėlių minas ir gražiai samprotauti apie piliečių atsakomybę, tačiau save ar ne dėl per didelio susireikšminimo jie linkę iškelti už jos ribų. Jiems nesvarbu, kad toks malimas liežuviu, legitimizuotas ritualiniais balsavimais bei teisės aktais, be prisiimamos asmeninės atsakomybės nėra verti sudilusio skatiko ir daro milžinišką žalą tai pačiai valstybei, kurios vardu politikai priiminėja vienus ar kitus sprendimus.

 

Dar 2023 metų gegužės mėnesį „Verslo žinios“ rašė, kad Seimui įteisinus visuomenėje nevienareikšmiškai vertinamą vienam sektoriui sugalvotą, laikinu užvadintą ir pasityčiojimą spinduliuojančia solidarumo etikete padabintą bankų mokestį yra ne kas kita, kaip grubus kišimasis į tvarkingai funkcionuojančią ekonomiką, iškreipiantis mokesčių politiką bei sukuriantis pavojingą precedentą, bloginantį šalies mokestinę ir investicinę aplinką bei silpninantį jos konkurencingumą.

 

„Dvigubai apmokestinti vieną sektorių, apmokestinti skubos tvarka ir tokį apmokestinimą pavadinti solidarumu yra neteisinga, nes su solidarumu čia nieko bendra nėra. Tai siunčia blogą žinią ne tik verslams, bet ir investuotojams. Tai nesumažins paslaugų kainų, nepagerins aptarnavimo kokybės. Priešingai, nauji bankų mokesčiai gali padidinti kainas visiems bankų klientams“, – dar tada įspėjo blaivų protą išlaikęs liberalas Andrius Bagdonas. Bet galiausiai svarstykles nusvėrė gynusiųjų vadinamųjų viršpelnių (dar viena etiketė) nusavinimo stovykla, kurioje it prastas kokteilis susiplakė tiek dešinės, tiek kairės spektro politikai. Ach, kaip norisi įtikti tiems triukšmingiems, bet sau nereikliems rinkėjams, kurie geresnį gyvenimą regi primityviausiame ir asmeninių pastangų nereikalaujančiame sprendime „paimti ir padalinti“ – iš tų daugiau besistengiančiųjų, daugiau besimokančiųjų, daugiau dirbančių, daugiau rizikuojančių, daugiau savo asmeninio gyvenimo aukojančiųjų.

 

Keisčiausia bolševikinės „šauklės į kovą“ vaidmenyje matyti finansų ministrę konservatorę Gintarę Skaistę, kuri dar pernai aistringai ragino Seime balsuoti už tokį įstatymą, nes, pasak jos, pinigai tiesiog „upeliais keliauja į komercinių bankų kišenes“. Spalį ji VŽ tikino, kad mokestis negalėtų būti pratęstas, nes „jis sukonstruotas kaip laikinas instrumentas išskirtinėms aplinkybėms atliepti“.

 

Įdomu, ar kas nors šioje valstybėje galvoja apie pasekmes? Jų matome jau šiandien, kai bankų paslaugos ima brangti visiems, daugiau jų gali rastis ateityje, kai, neduok Dieve, susiklosčius aplinkybėms iškiltų finansinių institucijų likvidumo problemų. Nejaugi taip ir neišmokome praeities elementariausią pamokų ir užmiršome, kiek mums visiems, mokesčių mokėtojams, kainavo „Lehman brothers“, „Ūkio banko“ ar „Snoro“ bankrotai?

 

Atrodo, kad kažkas kartais prasimuša pro tą patologinį neapykantos bankams ir apskritai verslui ūką, tačiau čia pat vejama šalin ir teisinama nevykusiais argumentais, kaip paprastai elgiasi vaikai, suprantantys, kad kažką daro negerai. Panašiai praėjusią savaitę elgėsi Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, beje, irgi konservatorius, Mindaugas Lingė, neįtikinamai pareiškęs žurnalistams, kad „viena bankų solidarumo mokesčio tęsimo priežasčių – jų paslaugų branginimas“. Matyt pats susinepatoginęs dėl tokio nevykusio pasiteisinimo, čia pat pridūrė, kad mokestį siūloma pratęsti ir todėl, kad kol kas nesusitarta dėl kitų papildomo gynybos finansavimo šaltinių.  

 

Tačiau gerųjų samariečių Seime, atstovaujančių visai išblukusių ideologijų gamai, nors vežimu vežk: pasivaržyti už rinkėjų dėmesį nusprendė ir Mišrioje Seimo narių grupėje dirbantis, save verslininku bent jau kažkada vadinęs, Aidas Gedvilas, pasiūlęs numatyti saugiklius, kad bankai be pagrindo negalėtų didinti įkainių ir svarstyti galimybę riboti jų viršpelnius. Tenka pažymėti, Seime akivaizdus visuotinis pagyvėjimas – atsirado proga nerti visa galva į taip mėgstamas šleivų įstatymų teisėkūros gelmes ir kartu pademonstruoti neišrankiems rinkėjams, kaip galima solidariai pamelžti dar vis pieningą verslo karvutę.

 

Viską išmanantiems parlamentarams nereikia nei ekonomistų, nei pačių linčiuojamų bankų nuomonės (ką jie mums gali pasakyti?). Seimo socialdemokratų frakcijos narė Rasa Budbergytė įsijautė į teisingumo deivės vaidmenį, ketvirtadienį pareikšdama žurnalistams: „Nereikia bankams virkauti, todėl kad jie tikrai gerai pasipelnė iš to, kad Europos centrinis bankas taip neatsakingai vykdė palūkanų politiką, kad teko žmonėms mokėti tikrai labai dideles palūkanas, kurios sunešė bankams didelius pelnus.“

 

Tik buvusi superauditorė taip mitriai galėjo pareikšti tokį žudantį nuosprendį ECB politikai. Šioje situacijoje Lietuvos bankui nederėtų toliau laikytis diplomatiškų tylos įžadų ir viešai paaiškinti teisininkei pagal išsilavinimą, tiesa 2016 m. nepilnus 6 mėn. pasėdėjusiai net finansų ministrės kėdėje, pasaulio finansų institucijų paskirtį ir veiksmus skirtingų ekonomikos ciklų sąlygomis.

 

Su išskirtinių mokesčiu bankams kaip ir viskas aišku – dabar seimūnai jau aistringai svarsto, ar įnašas bus renkamas dar vienus metus, ar jis taps nuolatiniu. Kaip čia apsieisi be Sauliaus Skvernelio, opozicinės demokratų frakcijos „Vardan Lietuvos“ lyderio, kuris su policininkui būdinga konkretika postringauja, kad laikinąjį bankų solidarumo įnašą „reikia pratęsti visam laikui ir nežaisti su tokiais laikinais pratęsimais, kadangi tie pelnai nenumatyti gali būti ir po pusmečio, ir metų, ir po trejų. Tegu solidariai dalinasi.“ Ar gali būti kitaip, juk ekspremjeras vertybiškai nuoseklus – jis tikrai solidariai dalijasi su visais norinčiais per kadenciją susikombinuotu keliuku iki pat savo namų...

 

Reziumuokime: 2023 m. politinis laikinumo įsipareigojimas yra be skrupulų užmirštas, be jokių pasekmių žodžio nesilaikantiems politikams – kaip ten sakė viena buvusi Seimo nacionalinė vertybė: „virš mūsų yra tik Dievas“.

Užmiršome, kad šalies gynyba yra kiekvieno Lietuvos piliečio pareiga ir tikrasis solidarumas būtų ne pasirinktinis, o prisidedant visiems. Tokiu turėjo tapti vadinamasis gynybos mokestis, apie kurį pernai dar entuziastingai kalbėjo daugelis politikų. Komjaunuolišku įkarščiu tada išsiskyrė ir tuometinis Seimo NSGK pirmininkas Laurynas Kasčiūnas, tikinęs 2024 m. pradėsiąs telkti paramą įvesti vadinamąjį gynybos mokestį, kad jis įsigaliotų 2025 m. Kaip vieną iš galimų gynybos mokesčio pavyzdžių jis minėjo Estijoje dviem procentiniais punktais padidintą pridėtinės vertės mokestį.

 

Ir vėl estai racionalesni už lietuvius, nes supranta, kad tikrasis, o ne menamas solidarumas formuoja kiekvieno tautos nario suopratį ir atsakomybę rūpintis krašto gynyba.

 

2023 m. gruodį, net Prezidentūra patarėjos Irenos Segalovičienės lūpomis per Žinių radiją porino, kad „gynybos finansavimo kryptis turi būti labai aiški ir <...>  tikrai pirmas pasirinkimas strategijai išlieka ekonomikos augimo skatinimas: didinkime mokesčių bazę, didinkime valstybės pajamas ir jas paskirstykime gynybai laikant ją prioritetu, taip, kaip darėme iki šiol“.

 

Piš, balionėlis išleido orą – sergame pavojinga ir rinkimų akivaizdoje sparčiai progresuojančia politinės amnezijos forma.

 

Šiame kontekste kvailio vietoje atsidūrė iniciatyvą didinti krašto gynybos finansavimą entuziastingai palaikęs verslas ir jį vienijančių asociacijų lyderiai, kuriems politikų valia palikta tik išsiskaičiuoti pirmais-trečiais (garbingas antrasis „solidarumo įnašo“ numeris jau pažadėtas draudikams). Akivaizdu, kad einant tokiu keliu, dosniajam ir nepasotinam drakonui akivaizdžiai nepakaks kelių, jo supratimu, begėdiškai tarpstančių verslo sektorių ir 1% padidinto pelno mokesčio. Ir neprašykite mainais gauti kokių nors konkurencingesnių verslavimo sąlygų – ši tema yra sunkiai suvokiama dabartinei valdžiai (plačiąja prasme), kuri įsitikinusi, kad valstybės biudžetą suneša gerieji aitvarai, o tiesioginės užsienio investicijos į Marijos žemę ateina pačios.

 

Perfrazuojant ponią Budbergytę, vykdoma neatsakinga mūsų valdžios politika, jau seniai grupuoja piliečius į tuos, kurie privalo ir kurie nieko neprivalo. Pavojingiausia, kad tai dabar daroma ir tokiu  egzistenciniu Lietuvai klausimu, kaip krašto gynyba. O dabar paspėliokime, kiek Lietuvos piliečių, esant tokiai politikai, mirtino pavojaus akivaizdoje supras, kad ginti Tėvynę yra ne prigimtinė verslininkų, o kiekvieno iš mūsų pareiga ir kiek tarp jų bus dabartinių politikų."

 

Mums skubiai reikia sakartveliško (gruziniško) užsienio agentų įstatymo. Siaubas, kur nusirito mūsų valstybė.