Ukraina yra pernelyg didelė konkurentė maisto gamyboje Prancūzijai, todėl Prancūzija visada blokuos Ukrainos priėmimą į Europos Sąjungą. Tai kodėl Zelenskis daro tą, ką jis dabar daro?

 

„Visai nebe toks kaip anksčiau“: kas nutiko Macronui?

 

Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono, kaip žemyno idėjinio žmogaus, reputacijos seniai nebeliko. Dabar E. Macronas laikomas vyriausiuoju nuotaikos gadintoju, rašo „Politico“.

 

Europos Sąjungos (ES) lyderiams ieškant veiksmų strategijos egzistencinių krizių akivaizdoje (nuo kraštutinės dešinės iškilimo pažabojimo iki blogo susitarimo dėl Ukrainos tarp Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino išvengimo), jie nebegali kliautis E. Macrono grandioziniais sumanymais.

 

Leidinys „Politico“ pasikalbėjo su 10 ES diplomatų ir valdininkų, kurie panoro likti anonimais, nes atvirai aptarinėjo Prancūzijos prezidento politinę karjerą. Pašnekovų teigimu, problemos gimtinėje ir dėmesys į palikimą 47-erių metų amžiaus centristą pavertė pažangos stabdžiu, o ne varomąja jėga.

 

Europos Komisijos (EK) pirmininkės Ursulos von der Leyen pasiūlyta „dronų siena“ Europos padangei nuo vis dažniau į ES oro erdvę įskrendančių Rusijos bepiločių apsaugoti, anot Prancūzijos lyderio, yra nerealistiška.

 

O Europos Vadovų Tarybos pirmininko Antonio Costa idėja supaprastinti stojimo į ES procesą pašalinant vienbalsio pritarimo būtinybę? Ne, Prancūzija neišsižadės savo veto teisės.

 

Tai galbūt vėl paverskime mūsų planetą puikia vieta gyventi? Gal kada nors. Bet dabar ne laikas deramo patikrinimo direktyvai, pagal kurią įmonės privalėtų stebėti savo tarptautinius tiekėjus, ar nepažeidinėja žmogaus teisių bei tausoja gamtą. Ką jau kalbėti apie 2040-ųjų kovos su klimato kaita tikslus.

 

Pastaraisiais mėnesiais E. Macronas tapo atsargesnis ir kritikuoja pasiūlymus, kurie gali sukelti priešišką reakciją Prancūzijoje, bei dar įtariau žiūri į pasiūlymus, kurių nekontroliuoja, užtat Prancūzija visą dėmesį sutelkė į biurokratinio aparato mažinimą.

 

Pastarosiomis savaitėmis Prancūzijos lyderis reikalauja didesnės migracijos kontrolės ir biurokratizmo mažinimo, bando prastumti naujas taisykles, skirtas neleisti vaikams naudotis socialiniais tinklais, bei ragina taikyti išimčių automobilių gamintojams ekologinių tikslų įgyvendinimo srityje. Vargu ar šie klausimai šiuo metu yra išties aktualūs Europai.

 

„Šį E. Macroną pasiglemžė problemos gimtinėje, – pareiškė ES diplomatas. – Jis nebėra didis Europos ginėjas, koks kadaise buvo.“

 

Visai nebe tas žmogus

 

Kalbant apie pastarojo dešimtmečio pokyčius ES, negalima nepagirti E. Macrono už jo įtaką ir įžvalgas. 2017 m. Sorbonos universitete jis tvirtai pasisakė už stipresnę Europą, kuri būtų mažiau priklausoma nuo tarptautinių partnerių – tiek gamybos, tiek gynybos srityje.

 

Tada jo raginimo niekas neišgirdo. Užtat šiandien EK ir bloko lyderiai gieda E. Macrono „strateginės autonomijos“ giesmę, bandydami diversifikuoti savo šalis ir atsiriboti nuo Kinijos bei sustiprinti žemyno gynybinius pajėgumus, iškilus galimos Rusijos agresijos grėsmei ir JAV sumažinus įsipareigojimus ginti Europą.

 

E. Macronas pelnė ES Vyriausiojo Eksperto pravardę, o galybė kadencijos pradžioje pasiūlytų iniciatyvų ir idėjų Europai reformuoti įtvirtino jo, kaip pasaulinio lygio lyderio, statusą.

 

Visgi dabar, 2025-ųjų spalio mėnesį, pasidarė aišku, kad E. Macrono planuose didelis vaidmuo tenka politikai ir palikimui.

 

Užtenka pasižiūrėti į ES plėtrą.

 

E. Macronas ilgai buvo laikomas naujų narių priėmimo į ES, siekiant padidinti bloko ekonominę ir geopolitinę įtaką, šalininku. Jis inicijavo Europos politinės bendrijos, kaip savotiško laukiamojo prie ES norinčioms prisijungti valstybėms, sukūrimą 2022 m., o po metų pažadėjo „kuo greičiau“ priimti į bloką šalis kandidates.

 

Todėl nenuostabu, kad E. Macrono sąjungininkams buvo sunku suvokti Prancūzijos sprendimą paprieštarauti A. Costa pasiūlymui panaikinti Vengrijos premjero Viktoro Orbano veto teisę dėl kai kurių stojimo proceso dalių. Įtakingas E. Macrono frakcijos Europos Parlamente (EP) „Atnaujinkime Europą“ narys sakė, kad šis žingsnis visiškai prieštarauja jo ankstesniems įsipareigojimams.

 

„Tai esminė klaida“, – nurodė jis.

 

Anot vieno iš pagrindinių E. Macrono sąjungininkų, Prancūzijos prezidentas tiesiog neturi politinio kapitalo, kad galėtų paremti kai kurias savo ambicijas, ypač tas, kurios suteikia peno euroskeptikams ir Marine Le Pen kraštutinės dešinės „Nacionaliniam sambūriui“.

 

„Tai nėra tinkamas momentas, kraštutinė dešinė alsuoja mums į nugarą, – teigė jis.– Bet kokios kalbos apie Albanijos ir Juodkalnijos stojimą į ES yra dovana... M. Le Pen.“ E. Macrono sąjungininkas pridūrė, kad Prancūzijos ūkininkai būtų pirmieji, kurie išeitų į gatves protestuoti prieš žemės ūkio milžinės Ukrainos įstojimą.

 

Blėstanti įtaka

 

Įtaka Briuselyje sumažėjo dėl chaoso Prancūzijoje. E. Macronas per mažiau nei dvejus metus pakeitė penkis ministrus pirmininkus ir beveik buvo priverstas ieškoti šeštojo, kai jo dabartinis pasirinkimas, Sebastienas Lecornu, atsistatydino vos po 14 valandų nuo naujosios vyriausybės sudėties paskelbimo. Prancūzijos prezidentas galiausiai vėl paskyrė S. Lecornu, ir krizė bent kuriam laikui aprimo.

 

Nors kelios Prancūzijos vyriausybės laikėsi panašių nuomonių ES klausimais, tas faktas, kad jos visos žlugo, sumažino Prancūzijos įtaką Briuselyje.

 

„Jei pusantrų metų neturite veikiančios vyriausybės, tai šiek tiek sumažina jūsų įtaką priimant sprendimus“, – pastebėjo ES diplomatas.

 

Jis pridūrė, kad tokia situacija apsunkina ministrų susitikimus.

 

E. Macronui artėjant prie savo prezidentavimo saulėlydžio, jis dar gali pasiūlyti kokių nors grandiozinių planų Europai, tačiau jo gebėjimo paversti svajones tikrove faktiškai nebeliko.

 

Net jeigu Prancūzijos prezidentui kažkokiu būdu pavyks išbristi iš politinės krizės, suburti tvirtą vyriausybę ir patvirtinti biudžetą, Briuselio institucijose ir ambasadose dirbančių žmonių laukia slegiantis faktas, kad E. Macrono įtaka – gerokai susilpnėjusi, o jo didysis proeuropietiškas projektas žlugo.

 

Užsienio šalių diplomatai apie E. Macroną jau kalba būtuoju laiku ir diskutuoja apie jo „palikimą“, nors jis dar turėtų valdyti Prancūziją iki 2027-ųjų.

 

„Jis buvo ypatingas“, – „Politico“ nurodė vienas iš jų.”