Atšiauri gamta verčia žmones bendradarbiauti daugiau, kad išgyventi. Iš čia bendrystė ir solidarumas Švedijos istorijoje. Ar gali gero klimato išpaikinti lietuviai perimti tokių kaimynų tradicijas ir susitelkti išgyvenimui sunkiais laikais?

Istorinė patirtis rodo, kad lietuviai pasižymi dideliu susitelkimu būtent egzistencinių krizių akivaizdoje, tad perimti ar atgaivinti bendrystės tradicijas yra visiškai įmanoma.

 

Štai keletas esminių aspektų apie šį virsmą:

 

    Krizė kaip katalizatorius: Švediška „Folkhemmet“ (liaudies namų) koncepcija ir solidarumas formavosi ne tik dėl klimato, bet ir dėl pramonės revoliucijos iššūkių bei poreikio kurti saugią visuomenę.

 

    Nuo individualizmo prie bendruomeniškumo: Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvoje vyravo stiprus individualizmas (reakcija į priverstinę sovietinę kolektyvizaciją). Tačiau pastarąjį dešimtmetį stebimas stiprus nevyriausybinių organizacijų (NVO) ir vietos bendruomenių augimas. Pavyzdžiui, savanorystė krizių metu rodo, kad „išpaikinimas“ yra paviršutiniškas – gilusis solidarumo genas yra gyvas.

    Skandinaviško modelio adaptacija: Švedų bendrystė remiasi pasitikėjimu institucijomis ir vieni kitais. Lietuviai vis dažniau perima horizontalaus bendradarbiavimo formas (bendruomeniniai daržai, kaimynystės grupės, dalijimosi ekonomika), kurios mažina atskirtį ir didina atsparumą išorės grėsmėms.

    Išgyvenimo instinktas: Istoriškai lietuviai tūkstantmečius išgyveno atšiauriomis sąlygomis ir geopolitinėje kryžkelėje. Dabartinė karta, nors ir gyvena komforte, krizės akivaizdoje (energetinis saugumas) linkusi grįžti prie racionalių, bendruomeniškų sprendimų, būdingų šiaurės kaimynams.

 

Taigi, lietuviai nėra tiek „išpaikinti“, kad prarastų savisaugos instinktą. Atvirkščiai – matomas kryptingas judėjimas link vakarietiško, skandinaviško solidarumo modelio, kuriame individuali gerovė neatsiejama nuo bendruomenės stiprumo.

 

“Šiuolaikinės demokratijos patiria rimtą egzistencinę krizę. Ypač – dėl poliarizacijos ir susipriešinimo. Poliarizuotos, susipriešinusios yra ir JAV, ir daugelis Vakarų Europos šalių, ir eibė Centrinės bei Rytų Europos valstybių, tokių kaip Vengrija, Slovakija, Serbija, Bulgarija, Lenkija. Ne ką geresnė padėtis ir Lietuvoje.

 

Ką mes dar žinome apie vienybę ir solidarumą Europoje? Ar tie mums žinomi atvejai yra išimtiniai, specifiški, neįmanomi pakartoti ir įgyvendinti kitose šalyse? Ar atvirkščiai – egzistuoja kažkokie bendri dėsniai, bendros sąlygos, kurios gali generuoti vienybę ir bendrystę, bent jau kritinėmis aplinkybėmis, jeigu jau nepavyksta to pasiekti natūralios, kasdieninės tėkmės ir rutinos sąlygomis?

 

Manau, kad verta prisiminti XX amžiaus vidurio Švediją, kuri pasižymėjo trimis idėjomis, turėjusiomis didelę reikšmę vienybei ir susiklausymui šios šalies ekonominiuose, socialiniuose ir politiniuose reikaluose. Tai – Pero Albino Hanssono „Liaudies namų“ idėja, Gunnaro Adler-Karlssono „Funkcinio socializmo“ idėja ir Rudolfo Meidnerio „Fondų socializmo“ idėja.

 

 

Iki 1932 metų didžiausią laiko dalį Švediją valdė dešiniosios, vadinamosios buržuazinės partijos. Švedijos valstybė tuo laikotarpiu bendriausiais bruožais atitiko kitų Vakarų Europos kapitalistinių valstybių sanklodą. Tačiau nuo 1932 metų iki XX amžiaus galo, o šiek tiek – ir XXI amžiuje, Švediją daugiausia valdė socialdemokratai, kartais – koalicijoje su Kairiąja partija ir Žaliųjų partija.

 

Nuo 1932 iki 1945 metų Švedijos premjeru buvęs Socialdemokratų darbo partijos pirmininkas P. A. Hanssonas Švedijos valstybei pasiūlė „Liaudies namų“ (šved. „Folkhemmet“) idėją – kaip etinį idealą, kurio siekiant, galėjo būti realizuotos visos tradicinės socialdemokratinės vertybės. Galima teigti, kad P. A. Hanssonui pavyko šį uždavinį įgyvendinti praktiškai. Ir ne bet kokiomis, o pasaulinei demokratijai ekstremaliai sunkiomis sąlygomis, kai kaimyninėse šalyse buvo įsigalėjusios tokios totalitarinės sistemos, kaip nacizmas ir stalinizmas, o pačiai Švedijai visai realiai grėsė išorinis priešas (nacistinės Vokietijos ketinimai okupuoti Švediją).

 

„Liaudies namų“ pagrindu, P. A. Hanssono teigimu, buvo jos narių psichologinio bendrumo jausmas. „Liaudies namuose“, pagal jį, niekas neturėjo būti privilegijuotas ar neįvertintas. Juose neturėjo būti tokių narių, kurie žiūrėtų į kitus iš aukšto, kurie stengtųsi įgyti pranašumą kitų sąskaita, o stipresnis skriaustų silpnesnį. Juose vyrauja lygybė, bendradarbiavimas, pagarba ir parama vienas kitam.

 

Toks elgesys, P. A. Hanssono nuomone, turėjo sugriauti visus socialinius ir ekonominius barjerus, kurie dar skyrė piliečius į privilegijuotus ir nuskriaustuosius, į valdytojus ir valdomuosius, į turtinguosius ir vargšus.

 

P. A. Hanssono „Liaudies namų“ idėja buvo tas pagrindas, kuriuo jis kritikavo liberalų kapitalizmą. Jo humanistinė harmoningos visuomenės idėja rado atgarsį plačiuose Švedijos visuomenės sluoksniuose, o tai visada stebino užsienio apžvalgininkus. Ji buvo palaikyta ir atskirų buržuazijos atstovų, ir vadinamų Švedijos buržuazinių partijų.

 

„Liaudies namų“ idėjos poveikis buvo toks didelis, kad ji buvo prisiminta ir vėliau – 9-ajame dešimtmetyje, kai konservatoriai, remdamiesi „Liaudies namų“ idėja, kritikavo pačius socialdemokratus.

 

Tačiau bet kokiu atveju, „Liaudies namai“ nebuvo komunistinė idėja, nes šalyje išliko stiprus privatusis sektorius. Faktiškai tuometinę Švediją galima vadinti socialinės rinkos ekonomikos šalimi arba „kapitalizmu su žmogišku veidu“.

 

Antroji vienijanti visuomenę idėja Švedijos XX amžiaus istorijoje buvo Gunnaro Adler-Karlssono „funkcinio socializmo“ idėja, kuri reiškė ryškiausių ir atgrasiausių kapitalizmo prieštaravimų pažabojimą „funkcinio socializmo“ priemonėmis, kurios leido pasiekti bendrojo vidaus produkto (BVP) perskirstymo viešosioms reikmėms tenkinti rekordą tarp demokratinių šalių – 67 proc. nuo BVP (XX amžiaus 8-ame dešimtmetyje).

 

„Funkcinis socializmas“ generavo ir kitus valstybinio reguliavimo ekonomikoje pavyzdžius siekiant socialinio teisingumo (pvz. architektūriniame planavime, taip pat – ribojant nekilnojamojo turto savininkų teises bei sustiprinant gyvenamojo ploto nuomininkų teises ir pan.).

 

Trečioji vienijanti Švediją idėja XX amžiuje ekonomikos srityje buvo vadinamoji Rudolfo Meidnerio „dirbančiųjų fondų“ arba „fondų socializmo“ idėja. Jos esmė – jau ne „funkcinė“, o tiesioginė gamybos priemonių nuosavybės socializacija. Jos metu akcinis kompanijų kapitalas pamažu turėjo pereiti į visuomenės, pirmiausia – profsąjungų kontrolę.

 

Tačiau praktikoje šis R. Meidnerio sumanymas buvo realizuotas tik iš dalies, 1983 metų įstatymu, pagal kurį akcijos į „dirbančiųjų fondus“ turėjo būti pervedamos labai ribotu mastu ir tik trumpą laiką. Jie turėjo būti finansuojami iš dalies kompanijų pelno ir iš dirbančiųjų atlyginimų fondo.

 

Tokiu būdu per šiuos fondus buvo tampama akcijų savininkais ir įgyjama tam tikrų teisių tvarkyti kompanijų reikalus. „Fondų socializmo“ tikslas – išplėtoti socialinę ir ekonominę demokratiją darbo vietose. Pagrindinis fondų finansavimo šaltinis – specialūs atskaitymai iš įmonių pelno. Tokiu būdu buvo sukurti atnaujinimo fondai, darbo sąlygų pagerinimo fondai ir kt.

 

Būdingas šių fondų funkcionavimo bruožas – „dalyvavimas“ valdant įvairioms visuomeninėms organizacijoms, pirmiausia – profsąjungoms.

 

Vėliau ėmė ryškėti naujų „fondų socializmo“ raidos bruožų – nuo valstybinio lygmens pereita prie vietinio, imta artinti fondus prie ūkio šakos, vietovės, atskiros įmonės reikalų sprendimo.

 

Taigi XX amžiaus Švedijos istorija yra turtinga vienybės ir solidarumo idėjų tiek šalies mastu, tiek – vietiniame lygyje. Ir ne tik kultūriniu-psichologiniu, kaip dešinieji teigtų – tautiniu pagrindu, bet ir ekonominiu-socialiniu pagrindu, kai buvo keičiami ekonominiai-gamybiniai santykiai, tačiau jie nevedė į didesnį susipriešinimą ir poliarizaciją, o atvirkščiai – tarnavo bendrystės, solidarumo ir socialinio teisingumo tikslams. Galbūt, tokia „socialinės taikos“ sistema Švedijoje ne be pagrindo ilgus metus žavėjosi ir didelė dalis Lietuvos žmonių?"