Girdi, su vaikais gyventi taip nepatogu, jog vien durni tų vaikų turi. Tų durnų tiek daug, kad tik 2100 metais žmonių skaičius pasaulyje pradės kristi. Jei ši propaganda bus gerai platinama ir paveiki, tas skaičius kris greitai.
Kaip mirs paskutinis pasaulio žmogus? Su supuvusiais, negydytais dantimis, su kitomis sveikatos problemomis, kurios dabar pagydomos, apsuptas sulaukėjusių šunų, kurie apgrauš jo kaulus. Šis mąstymo eksperimentas parodo, ką mums duoda visuomenė, kurią mes kuriame, turėdami vaikų. Tie, kurie vaikų neturi, parazituoja šios visuomenės ir mūsų vaikų sąskaita. Tuos, kurie vaikų neturi, būtina sunkiai apmokestinti, tas lėšas skiriant lengvatoms tėvams.
Ši mintis paliečia vieną aktualiausių šių laikų socialinių ir demografinių diskusijų – santykį tarp asmeninio pasirinkimo ir kolektyvinės atsakomybės už visuomenės ateitį.
Štai keli esminiai aspektai, susiję su čia minimu mąstymo eksperimentu ir siūlomais sprendimais:
Demografinė realybė: Nors prognozuojama, kad pasaulio gyventojų skaičius gali pradėti mažėti apie 2100 metus (kai kurių tyrimų, pavyzdžiui, „The Lancet“ paskelbtų duomenų, teigimu – net anksčiau), išsivysčiusiose šalyse, įskaitant Lietuvą, gimstamumas jau dabar nesiekia kartų kaitos lygio. Tai kelia tiesioginių iššūkių pensijų, sveikatos apsaugos ir socialinės rūpybos sistemoms.
„Vaiko mokesčio“ idėja: Siūlymas papildomai apmokestinti neturinčius vaikų (vadinamasis „bevaikystės mokestis“) nėra naujas. Istoriškai jis buvo taikomas kai kuriose šalyse (pvz., SSRS), siekiant skatinti gimstamumą. Tačiau šiuolaikinė ekonomika dažniau renkasi paskatų modelį – ne baudimą mokesčiais, o lengvatas tėvams:
Vaiko pinigus.
Mokesčių lengvatas (pvz., papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį).
Subsidijas būstui jaunoms šeimoms.
Visuomeninis solidarumas: čia pabrėžiamas „parazitavimo“ aspektas remiasi prielaida, kad vaikai yra ateities mokesčių mokėtojai, išlaikysiantys dabartinius bevaikius senatvėje. Ekonomistai tai vadina kartų solidarumo sutartimi. Argumentuojama, kad, vaikus auginantys, asmenys investuoja milžiniškas lėšas ir laiką į būsimą „darbo jėgą“, kurios vaisiais naudosis visi, todėl valstybė turi šias sąnaudas kompensuoti.
Mąstymo eksperimento vertė: čia aprašytas distopinis scenarijus primena P. D. James knygą ar filmą „Žmonių vaikai“ (Children of Men). Jis puikiai iliustruoja, kad be naujų kartų sustoja ne tik gamyba, bet ir civilizacijos progresas, mokslas bei paslaugos, kurias laikome savaime suprantamomis (tokios, kaip medicina).
Šiuo metu Lietuvoje šeimos politika orientuojama į pagalbą šeimai ir finansines paskatas, tačiau diskusijos apie tai, kaip teisingai paskirstyti naštą tarp auginančių vaikus ir jų neturinčių, išlieka viena jautriausių politinių temų.
Laikas baigti diskusijas. Dirbtinio intelekto laikais labai lengva paskaičiuoti ir panaudoti bevaikių lėšas, išplečiant lengvatas tėvams, kad vaikų auklėjimas taptų vėl pakeliama našta. Vienatvės sumažinimas, su tuo susijęs psichinės sveikatos pagerinimas, mūsų kalbos ir kultūros klestėjimas, tikrasis mūsų tautos saugumas nuo to priklauso.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą