While both sides are trapped in a longer war than expected, the U.S. and Israel face a arguably larger strategic miscalculation based on the following factors:
Failure of Objectives: The primary goal of the initial strikes—regime change or rapid, decisive victory—was not achieved, leaving the U.S. without a clear exit strategy in a "limitless war".
Economic/Global Fallout: The strategy failed to prevent Iran from threatening to close the Strait of Hormuz, triggering a global energy crisis and driving Brent crude prices past $100 a barrel.
Regional Instability: Instead of isolating Iran, the conflict has forced other Middle Eastern countries into a challenging position, with Iran hitting U.S. military and civilian infrastructure across multiple Gulf states.
Resource Drain: The war is straining U.S. munitions, with analysts warning it could leave the U.S. vulnerable to challenges from Russia and China in other regions.
November elections for Mr. Trump might end badly.
“The U.S.-Israeli war with Iran, well into its second week, has now involved at least 12 nations, with economic and political shocks reverberating around the world. Neither side has achieved its strategic objectives so far, and both boast that they can outlast the other.
If the conflict turns into a protracted war of attrition, Russia looks set to become a clear beneficiary, raking in profits from spiking oil and natural-gas prices, while the Western economies, Gulf states and even China will all feel spreading pain.
While these are still the early days, both sides appear to have miscalculated how the other would behave, triggering an ever-expanding conflict with few clear ways out in the foreseeable future. President Trump, who spoke with President Vladimir Putin of Russia on Monday, said in a news conference that the war will be over "very soon," but followed it by saying that the U.S. would "go further." Iran this week fired hundreds of drones and missiles across the Middle East.
Trump's hope, according to U.S. officials, was that the Feb. 28 decapitating strike on the Iranian leadership -- including the killing of the country's supreme leader, Ayatollah Ali Khamenei -- would trigger either a collapse of the Iranian regime or the repeat of the Venezuela scenario, in which more pragmatic officials chose to cooperate with Washington.
Neither of these scenarios has materialized so far. Khamenei's hard-line son Mojtaba Khamenei took over from his father, vowing vengeance, and no domestic insurgency has so far risen to challenge the Islamic Republic.
Despite massive airstrikes, Iran has retained the ability to lob ballistic missiles and drones at U.S. bases across the Middle East, at Israel, and -- critically -- at the main cities of the U.S.'s Gulf partners. It has also blocked the Strait of Hormuz, the chokepoint through which some one-fifth of the world's oil and liquefied natural gas used to pass.
Iran's strategy of all-out attacks on airports, hotels, energy facilities, ports and data centers in the United Arab Emirates, Bahrain, Kuwait, Qatar and Saudi Arabia was meant to collapse the economies and societies of these Gulf monarchies, forcing their leaders to pressure Trump to cease fire on Iran's terms.
But this, too, didn't happen. Gulf nations have showcased unexpected resilience, and instead of capitulation warned of retaliation as their air defenses shot down most Iranian drones and missiles, preventing catastrophic damage.
"Whatever is hurting us is also hurting the Iranians, and their capability to persevere is less than ours. We can manage, and I don't think they can sustain this," said Bader al-Saif, a historian at Kuwait University.
From the Gulf's perspective, a wounded but undefeated Iranian regime would represent the worst possible outcome, as it would retain the ability to terrorize cities such as Doha or Dubai with drones, and continue disrupting oil traffic through Hormuz.
The Trump administration is certainly talking up the prospect of a decisive victory. "We will not relent until the enemy is totally and decisively defeated," Trump said Monday. Defense Secretary Pete Hegseth employed even more categorical language. "This is war. This is conflict. This is bringing your enemy to their knees. Whether they have a ceremony in Tehran Square and surrender, that's up to them," he said on CBS.
If the Iranian regime were to collapse, or at the very least embrace Venezuela-style cooperation with the U.S., this would certainly shore up Washington's global reach -- and its relative power toward China, a key customer of Iranian oil. So far, this doesn't seem to be in the cards, said Ellie Geranmayeh, an Iran expert at the European Council on Foreign Relations.
"You are not going to get a decisive win in a war with Iran, given its territorial size, military capabilities and institutional structure," she said. "The Iranian focus right now is to ensure that everything Trump hears and sees is how bad this war is for the economy and how directly Americans at home are going to be affected by what is happening in Iran. The longer this war of attrition continues, the longer Iran thinks it can keep exacting these costs."
A long war depleting Western military stocks, diverting attention from Ukraine and making Russian oil and gas indispensable for the Western economies would certainly be a prize for Putin, said Alexandra Prokopenko, a former adviser to the Russian central bank and a fellow at the Carnegie Russia Eurasia Center. "It would be advantageous for the Kremlin for this conflict to last several months, which would lead to high oil prices for the foreseeable perspective," she said.
Even if Trump were to decide enough is enough, and he can call it a victory after killing Ali Khamenei and destroying a large part of Iran's missile arsenal, it isn't at all clear that the Iranian regime under Mojtaba Khamenei would agree to a cease-fire. Hard-liners have suggested Iran won't stop attacks until its own longstanding demands are addressed.
"Their calculus is that they paced themselves out, and that in coming days the U.S. and Israel will run out of interceptors and they will be able to inflict much more harm on every one of the U.S. allies in the region, and then Trump will be coming to beg for some kind of cease-fire, for which they could dictate the terms," said Ali Vaez, head of the Iran project at the International Crisis Group conflict-resolution organization. "It is to a degree wishful thinking," he added, "because even if U.S. defensive capabilities suffer, it is still well-stocked on the offensive side and can inflict way more damage to Iran."
Continuing Iranian attacks on Gulf states might spur these nations, too, into joining the U.S.-led campaign. "Saudi Arabia right now is doing its best to de-escalate, because it knows that if there will be a response, it will not be a limited response, but a response that will involve Saudi Arabia at the forefront of combating Iranian recklessness," said Saudi political analyst Salman al-Ansari.
Yet, as Yemen's Houthis have shown with their attacks in the Red Sea, it doesn't take much sophistication to close major international shipping lanes. With a few drones and antiship missiles, the Iranians could do that too for a long time -- unless the U.S. and allies launch a ground operation to seize the Iranian coastal areas, a risky proposition at best.
Vaez, of International Crisis Group, said that it would be unthinkable for Khamenei, given that his entire family was just wiped out, to strike a deal with Trump. Instead, he would likely use any pause in the fighting to seek nuclear weapons.
"Even if the guns fall silent," Vaez said, "it will be a very ugly equilibrium, which will not be stable."” [1]
Abu priešininkai neteisingai apskaičiavo Irano konflikto plėtros kursą. Kyla klausimas: kieno klaida didesnė?
Nors abi pusės yra įstrigusios ilgesniame kare, nei tikėtasi, JAV ir Izraelis susiduria su, ko gero, didesniu strateginiu klaidingu apskaičiavimu, pagrįstu šiais veiksniais:
Tikslų nepasiekimas: Pagrindinis pradinių smūgių tikslas – režimo pakeitimas arba greita, lemiama pergalė – nebuvo pasiektas, todėl JAV neturėjo aiškios išėjimo strategijos iš „beribio karo“.
Ekonominės / pasaulinės pasekmės: Strategija nesugebėjo užkirsti kelio Irano grasinimui uždaryti Hormūzo sąsiaurį, sukeldama pasaulinę energetikos krizę ir pakeldama „Brent“ naftos kainas virš 100 USD už barelį.
Regioninis nestabilumas: Užuot izoliavęs Iraną, konfliktas privertė kitas Artimųjų Rytų šalis atsidurti sudėtingoje padėtyje, Iranui smogiant JAV karinei ir civilinei infrastruktūrai keliose Persijos įlankos valstybėse.
Išteklių nutekėjimas: Karas apsunkina JAV amunicijos išteklius, o analitikai perspėja, kad JAV gali tapti pažeidžiamos Rusijos ir Kinijos iššūkiams kituose regionuose.
Lapkričio mėnesio rinkimai ponui Trumpui gali baigtis blogai.
„JAV ir Izraelio karas su Iranu, jau antrą savaitę trunkantis, jau įtraukė mažiausiai 12 valstybių, o ekonominiai ir politiniai sukrėtimai aidi visame pasaulyje. Kol kas nė viena pusė nepasiekė savo strateginių tikslų ir abi giriasi, kad gali ilgiau išgyventi nei kita.
Jei konfliktas virs užsitęsusiu sekinančiu karu, atrodo, kad Rusija taps akivaizdžia naudos gavėja, gaudama pelno iš kylančių naftos ir gamtinių dujų kainų, o Vakarų ekonomikos, Persijos įlankos valstybės ir net Kinija pajus plintantį skausmą.
Nors tai dar tik pradžia, atrodo, kad abi pusės neteisingai apskaičiavo, kaip elgsis kita, sukeldamos vis besiplečiantį konfliktą, iš kurio artimiausioje ateityje bus mažai aiškių išeičių. Prezidentas Trumpas, pirmadienį kalbėdamasis su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu, spaudos konferencijoje pareiškė, kad karas baigsis „labai greitai“, tačiau po to pareiškė, kad JAV „žengs toliau“. Šią savaitę Iranas paleido šimtus dronų ir raketų Artimuosiuose Rytuose.
Pasak JAV pareigūnų, Trumpas tikėjosi, kad vasario 28 d. įvykdytas smūgis Irano vadovybei, įskaitant šalies aukščiausiojo vadovo ajatolos Ali Khamenei nužudymą, sukeltų arba Irano režimo žlugimą, arba Venesuelos scenarijaus pasikartojimą, kai pragmatiškesni pareigūnai pasirinko bendradarbiauti su Vašingtonu.
Nė vienas iš šių scenarijų iki šiol neišsipildė. Chamenei sūnus Mojtaba Khamenei perėmė valdžią iš savo tėvo, prisiekdamas kerštą, ir iki šiol nekilo joks vidaus sukilimas, kuris mestų iššūkį Islamo Respublikai.
Nepaisant masinių oro antskrydžių, Iranas išlaikė galimybę svaidyti balistines raketas ir dronus į JAV bazes Artimuosiuose Rytuose, Izraelį ir – svarbiausia – į pagrindinius JAV partnerių Persijos įlankoje miestus. Jis taip pat užblokavo Hormūzo sąsiaurį – spūstį, per kurią anksčiau tekėdavo apie penktadalis pasaulinės naftos ir suskystintų gamtinių dujų.
Irano strategija – visapusiški išpuoliai prieš oro uostus, viešbučius, energetikos objektus, uostus ir duomenų centrus Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Bahreine, Kuveite, Katare ir Saudo Arabijoje turėjo sugriauti šių Persijos įlankos monarchijų ekonomiką ir visuomenę, priversdama jų lyderius daryti spaudimą Trumpui, kad šis nutrauktų ugnį Irano sąlygomis.
Tačiau ir to neįvyko. Persijos įlankos valstybės pademonstravo netikėtą atsparumą ir vietoj kapituliacijos perspėjo apie atsakomąsias priemones, nes jų oro gynyba numušė daugumą Irano dronų ir raketų, taip užkirsdama kelią katastrofiškai žalai.
„Kas kenkia mums, kenkia ir iraniečiams, o jų gebėjimas atkakliai kovoti yra mažesnis, nei mūsų.“ „Mes galime susitvarkyti, ir nemanau, kad jie gali tai išlaikyti“, – sakė Kuveito universiteto istorikas Baderas al-Saifas.
Žvelgiant iš Persijos įlankos perspektyvos, sužeistas, bet nenugalėtas Irano režimas būtų blogiausias įmanomas rezultatas, nes jis išlaikytų galimybę terorizuoti tokius miestus kaip Doha ar Dubajus dronais ir toliau trikdyti naftos transportą per Hormūzą.
Trumpo administracija neabejotinai kalba apie lemiamos pergalės perspektyvą. „Mes nepasiduosime, kol priešas nebus visiškai ir galutinai nugalėtas“, – pirmadienį sakė Trumpas. Gynybos sekretorius Pete'as Hegsethas vartojo dar kategoriškesnę kalbą. „Tai karas. Tai konfliktas. Tai parklupdo jūsų priešą.“ „Ar jie surengs ceremoniją Teherano aikštėje ir pasiduos, tai jų reikalas“, – sakė jis CBS.
Jei Irano režimas žlugtų arba bent jau pradėtų bendradarbiauti su JAV, kaip ir Venesueloje, tai neabejotinai sustiprintų Vašingtono pasaulinę įtaką ir jo santykinę galią Kinijos, pagrindinės Irano naftos klientės, atžvilgiu. Kol kas tai neatrodo įmanoma, sakė Ellie Geranmayeh, Irano ekspertė iš Europos užsienio santykių tarybos.
„Kare su Iranu nepasieksite lemiamos pergalės, atsižvelgiant į jo teritorinį dydį, karinius pajėgumus ir institucinį stabilumą,“ – sakė ji. „Šiuo metu Irano tikslas – užtikrinti, kad Trumpas girdėtų ir matytų tik tai, koks blogas šis karas yra ekonomikai ir kaip tiesiogiai amerikiečiai namuose nukentės nuo to, kas vyksta Irane.“ Kuo ilgiau tęsis šis sekinantis karas, tuo ilgiau Iranas mano, kad gali toliau reikalauti šių išlaidų.“
Ilgas karas, kuris išeikvotų Vakarų karinius išteklius, nukreiptų dėmesį nuo Ukrainos ir padarytų Rusijos naftą bei dujas nepakeičiamomis Vakarų ekonomikoms, neabejotinai būtų Putino prizas, sakė buvusi Rusijos centrinio banko patarėja ir Carnegie Rusijos Eurazijos centro darbuotoja Aleksandra Prokopenko. „Kremliui būtų naudinga, jei šis konfliktas truktų kelis mėnesius, o tai artimiausiu metu lemtų aukštas naftos kainas“, – sakė ji.
Net jei Trumpas nuspręstų, kad gana, ir galėtų tai pavadinti pergale nužudęs Ali Khamenei ir sunaikinęs didelę dalį Irano raketų arsenalo, visiškai neaišku, ar Mojtaba Khamenei vadovaujamas Irano režimas sutiktų su paliaubomis. Griežtosios linijos šalininkai teigė, kad Iranas nenutrauks atakų, kol nebus patenkinti jo paties ilgalaikiai reikalavimai.
„Jų skaičiavimai rodo, kad jie patys susitvarkė ir kad artimiausiomis dienomis JAV ir Izraelis pritrūks perėmėjų ir galės padaryti daug daugiau žalos.“ „… kiekvienam JAV sąjungininkui regione, o tada Trumpas ateis maldauti kažkokių paliaubų, kurioms jie galėtų diktuoti sąlygas“, – sakė Ali Vaezas, Irano projekto vadovas Tarptautinėje krizių grupės konfliktų sprendimo organizacijoje. „Iš dalies tai yra svajonės“, – pridūrė jis, – „nes net jei nukentės JAV gynybiniai pajėgumai, ji vis tiek bus gerai aprūpinta puolime ir gali padaryti Iranui daug daugiau žalos“.
Tęsiami Irano išpuoliai prieš Persijos įlankos valstybes gali paskatinti ir šias šalis prisijungti prie JAV vadovaujamos kampanijos. „Saudo Arabija šiuo metu daro viską, kad deeskaluotų padėtį, nes žino, kad jei bus atsakas, tai nebus ribotas atsakas, o atsakas, kuriame Saudo Arabija bus kovos su Irano neapdairumu priešakyje“, – sakė Saudo Arabijos politinis analitikas Salmanas al-Ansari.
Vis dėlto, kaip parodė Jemeno husių išpuoliai Raudonojoje jūroje, nereikia daug rafinuotumo, kad būtų uždaryti pagrindiniai tarptautiniai laivybos keliai. Turint kelis dronus ir priešlaivines raketas, Iraniečiai taip pat galėtų tai daryti ilgą laiką – nebent JAV ir sąjungininkai pradėtų sausumos operaciją, siekdami užimti Irano pakrantės zonas – tai būtų, geriausiu atveju, rizikingas pasiūlymas.
Tarptautinės krizių grupės atstovas Vaezas teigė, kad būtų neįsivaizduojama, jog Khamenei, atsižvelgiant į tai, kad visa jo šeima ką tik buvo sunaikinta, sudarytų susitarimą su Trumpu. Vietoj to jis greičiausiai pasinaudotų bet kokia kovų pertrauka, kad ieškotų branduolinių ginklų.
„Net jei ginklai nutils“, – sakė Vaezas, – „tai bus labai bjauri pusiausvyra, kuri nebus stabili.“ [1]
1. Both Adversaries Miscalculated Course of Expanding Conflict. Trofimov, Yaroslav. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y.. 11 Mar 2026: A1.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą