| ||||
 | ||||
|
2009 m. balandžio 7 d., antradienis
Steponavičius siūlo kilpas
Kubiliaus veidmainingas rūpestis lietuvių sveikata
Jei šią vyriausybę nesuardysim, ji sunaikins visus, kurie retkarčiais serga, kuriems nekliuvo dideli turtai rusų palikimo dalybose, kurie neturi pažįstamų tarp vietinių cariukų, leidžiančių gyventi nelegalaus verslo šešėlyje. Dėl saujelės rinkėjų žioplumo nukentės dauguma.
1. Sprendimu dėl pašalpų ragina rūpintis sveikata. "Vyriausybė pirmadienį pritarė siūlymui nemokėti ligos pašalpos už tris pirmąsias ligos dienas... "Tai tam tikra prasme raginimas prisižiūrėti sveikatą ir preventyviai vesti aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą, kad tų ligų būtų mažiau“, – teigė A. Kubilius. "
2009 m. balandžio 6 d., pirmadienis
Reformatoriai ieško durnių
Reformatoriai ieško durnių, norinčių studijuoti krizės alinamoje Lietuvoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis.
1. "V.Būdienė. Mokslo ir studijų reformos atidėliojimas demoralizuoja sistemą
| Teksto dydis: |   |
Kiekviena diena, prarandama vis dar nepriėmus „reforminio“ įstatymo yra demoralizuojanti sistemą, vis labiau verčia visuomenę abejoti valstybės biudžeto ir asmeninių investicijų į ją prasme, ir net ją niekinti, o abiturientus išvažiuoti svetur. Taip yra todėl, kad, tiek reformatoriai, tiek ir jų oponentai argumentuodami reformos poreikį, stengiasi piešti dabartinę sistemos būklę žiniasklaidoje ir viešuose susitikimuose sutirštintai tamsiomis spalvomis, sukarikatūrinti.
Retai išgirsi, kad turime bent mažą pretekstą didžiuotis, tarsi nėra nė vieno puikaus mokslininko, nė vienos kokybiškos studijų programos. Argi blogis yra noras studijuoti?
Lietuvos universitetų ir kolegijų diplomai kuo puikiausiai pripažįstami kitose šalyse, pagal mokslui skiriamas lėšas iš biudžeto, kaip BVP dalį, esame devinti Europos Sąjungoje, Lietuvos mokslininkų publikacijų reikšminguose žurnaluose augimas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Va, tik citavimo indeksas nekoks, tai dar teks mokslo biurokratams kokią metodikėlę sukurti, kad bent jau vienas kitą cituotume, kaip daro patriotiški estai.
Reformos oponentai kol kas nepateikia rimto alternatyvaus pasiūlymo, išskyrus reikalavimą autoritariškai nuspręsti, kuriuos universitetus uždaryti, kuriuos palikti. Nors tai ilgai eskaluotas pasiūlymas, bet visi, kurie bent kiek buvo susidūrę su dabar klestinčia biurokratine, klanine sprendimų priėmimo „kultūra“, supranta, kad tai yra utopija. Reformatoriai pasirinko kitokią taktiką tam pačiam tikslui pasiekti - pirma dar labiau susilpnink tai, kas jau ir taip silpna, po to reorganizuok. Kur kas diplomatiškesnė taktika.
Įstatymas nustatys tik principus, o detalės bus Vyriausybės rankose
Įstatymu nustatytų principų reikia kuo greičiau, nes abiturientai nerimauja, aukštosios mokyklos pasimetusios, nes vis dar veikia dabar galiojančių įstatymo nuostatos, o garantija, kad bus priimtas naujas įstatymas nors didelė, bet ne absoliuti.
Prognozuočiau, kad krepšelio metodika kurį laiką bus nuolat modifikuojama, priklausomai nuo jo įgyvendinimo pasekmių ir keisis priklausomai nuo valstybės ekonominės ir finansinėsbūklės. Taip pat ir paskolų sistema bus detalizuojama ne pačiame įstatyme, o Vyriausybės dokumentuose - juk nerealu nustatyti įstatyme bankų palūkanų normą ir kitas detales. Taigi, dauguma nežinomųjų yra ne įstatymo projekte.
Įstatymo „vilkduobės“
Pati nemaloniausia numanoma reformos pasekmė - menkesnės galimybės studijuoti nepasiturinčių, žemesnio išsilavinimo tėvų vaikams. Tokią prielaidą galime daryti remdamiesi tarptautiniais ir nacionaliniais mokinių pasiekimų tyrimais. Jie rodo, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai tiesiogiai susiję būtent su socio-ekonominiu tėvų statusu - išsilavinimu, pajamomis, namuose esančiomis mokymuisi reikalingomis priemonėmis, pvz., knygomis.
Vadinasi, tokių šeimų vaikams galimybės gauti nemokamą studijų vietą yra menkesnės. Gal korepetitoriai galėtų padėti išlyginti starto pozicijas? Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro korepetitoriavimo tyrimai parodė, kad korepetitorių paslaugomis irgi dažniau naudojasi didžiųjų miestų, turtingesnių, aukštesnio išsilavinimo tėvų vaikai. Visų valstybės subsidijų atidavimas „gabiausiems“ yra gan žiauri socialinės reprodukcijos priemonė, kadangi nebebus ribojamas ir mokesčio dydis krepšelio negavusiems.
Reformatoriai tikisi, kad naujasis įstatymas labai sustiprins sistemos savireguliaciją. Priėmus įstatymą atsiras „leisgyvių“ aukštųjų mokyklų, kurios negaus nei pakankamai krepšelių, nei studentų mokesčio už mokslą, todėl teks įgyvendinti universitetų, kolegijų tinklo optimizavimo (sujungimo) planą. Pirmasis universitetų stambinimo planas jau buvo pasiūlytas prieš metus Nacionalinės plėtros instituto. Gal pagal jį, o gal kitaip, teks universitetus sustambinti, paliekant po stiprų universitetą ir po stiprią technikos aukštąją mokyklą Vilniuje ir Kaune.
Jei norime tolygesnio valstybės geografinio vystymosi (kad tauta nesueitų į sostinę), regioninius universitetus teks stiprinti, galbūt prijungiant prie jų vietos kolegijas, į dalininkus kviečiant savivaldybes ir verslininkus. Gaila, kad laikas tam dabar nepalankus. Alternatyva - regioniniai universitetai, kaip kadaise, grįš į didžiųjų globą ir bus jų subsidijuojami.
Vilniuje turėtų išlikti Menų akademija. Pedagoginis universitetas, galėtų tapti Švietimo akademija, dirbančia švietimo sistemos teorinio aprūpinimo darbą, suteikianti mokytojams profesinę pedagoginę kvalifikaciją, o dalykinės studijų dalies (matematikos, chemijos, ...) atsisakyti.
Apskritai, sprendimas būtų efektyviausias, jei mokytojus rengti susivienytų kelios aukštosios mokyklos - taip sustiprindamos tiek dalykinių, tiek ir pedagoginių studijų kokybę. Yra tik vienas „bet“ - tokius supergigantus bus labai sunku suvaldyti, gali susitiprėti ir taip stipri jų fakultetinė dezintegracija. Jau ir dabar kai kurių universitetų fakultetai yra tapę mini universitetais, nes finansiškai labiau apsimoka turėti savus visų dalykų dėstytojus, nei kviestis iš kito fakulteto.Vienas kitas universitetas ar kolegija gal būs net privatizuoti.
Vyriausybė po įstatymo priėmimo turės dar vieną sunkų „namų darbą“- mokslo institutų tinklo optimizavimą. Jį atlikti nesunku, jei Mokslo taryba ir Saulėlydžio komisija padės Vyriausybei atsakyti į labai paprastus klausimus - kam vieną ar kitą institutą Vyriausybė yra įsteigusi, ar tie tikslai dar vis adekvatūs (jei tie tikslai kam nors žinomi) ir kokius mokslo uždavinius sprendžia konkretus institutas, kurių negali išspręsti universitetų mokslininkai. Galbūt, dalis mokslo institutų puikiai išgyventų juos privatizavus.
Abiturientai - pragmatikai ar idealistai?
Gerai atmename pernykštes kovas po Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kas yra gerai besimokantis studentas. Naujame įstatymo projekte siūloma po dvejų studijų metų iš prasčiau besimokančių studentų krepšelius atimti. Mano galva, šis sumanymas prieštarauja tuometiniam prezidento veto ir dar didina valstybės išlaidas, nes teks laiduoti paskolas dar didesniam studentų skaičiui.
Kokiam principui tada pasipriešino prezidentas? Jis nesutiko, kad kiekviena aukštoji mokykla nustatytų, kas yra joje gerai besimokantis studentas. Dabar siūloma po dvejų studijų metų iš kiekvienos studijų programos atimti tiek krepšelių (grąžinti į biudžetą), kiek yra studentų, kurių studijų rezultatų vidurkis 20 proc. (2 balais) žemesnis už kitų toje programoje studijuojančių vidurkį.
Taigi, čia tarytum aukštosios mokyklos vertinimo sistema nulemia, kas yra gerai besimokantis studentas. Tai prieštaraus minėtos Prezidento pataisos dvasiai ir vers univeritetus keisti vertinimo sistemą. Arba vers gudrauti. Pvz., galima vertinti visus kuo žemesniais pažymiais arba įvesti 4 balų vertinimą ir taip siekti sumažinti krepšelių netekimą. Studentai ir universitetai čia turėtų bendrą interesą - išlaikyti krepšelius.
Noras įvesti centralizuotą, unifikuotą vertinimo sistemą prieštarauja akademinei autonomijai, nes vertinimas yra akademinio proceso dalis. Netekusieji krepšelio taptų situacijos įkaitais: jie negalėtų nebetęsti studijų, nes tokiu atveju jiems tektų į valstybės biudžrtą grąžinti panaudotą krepšelio dalį, ir privalėtų imti paskolą, jei norėtų tęsti mokslus.
Toks dvejų metų perskirstymo mechanizmas psichologiškai žiauresnis nei iki šiol galiojusi rotacija. Galbūt vertėtų dar kartą apsvarstyti galimybę palikti dalinę įmoką, o ne visišką krepšelio atėmimą. Valstybei tokia socialiai amortizuojanti sistema socialinės sanglaudos požiūriu būtų naudingesnė. Juolab, kad po dviejų studijų metų rotacija nenumatoma, tik krepšelio atėmimas.
Studijų kokybė – akademinių standartų ir etikos dalykas
Joks įstatymas nepadės pagerinti aukštojo mokslo kokybės, jei ir toliau bus vaikomasi kuo didesnio studentų skaičiaus. Kažin, ar „krepšelis“ tai sustabdys? Nemanau. Gali taip nutikti, kad studentų skaičių vis tiek Vyriausybė reguliuos, bet jau šį kartą - ne nustatant maksimalius studentų skaičius, bet centralizuotai nustatant „minimalius“ reikalavimus stojančiam, nes įstatymas tai leis.
Taigi mokyklos baigimo rezultatai įgys auksinio kiaušinio svarbą. Kad tik neatsitiktų kaip Azerbaidžane, kuriame 92 procentai abiturientų nebelanko mokykos, vaikšto tik pas korepetitorius.
Liks mažytė dilema – kada ateis toks laikas, kai akademinių kriterijų neatitinkantys studentai negaus diplomo? Galima priimti studijuoti visus, bet jei neperšokai akademinės kartelės - kartok, arba mokykis ten, kur pajėgsi. Ar pirks abiturientai už krepšelius, paskolas ir grynuosius pinigus aukštais akademiniais standartais laiduojamą kokybę, ar tik paviršutiniškai sieks diplomų, jau greitai sužinosime."
Diskusija apie prigimtinę teisę į pilietybę
2009 04 07 19:15
Pasų atiminėjimas tik verčia žmones negerbti valdžią ir įstatymus. Teigiama, kad užsienio vyriausybės padės išgaudyti dvigubos pilietybės žmones. Tai naivi viltis. Vakarų valstybės gina savo piliečius. Daugely Vakarų šalių leidžiama dviguba pilietybė. Jei nėra nusikaltimo, tai informacija apie piliečius yra saugoma įstatymo. Niekas jos jums neduoda. Todėl dvigubos pilietybės atvejų tik daugėja.
Lietuvos valstybės įstatymai tampa pajuokos objektu tarp lietuvių. Tuo labiau, kad galime palyginti su kaimynų lenkų įstatymais.
Kęstas > RB,
2009 04 06 18:13
Jūs pilietybę neatiminėjate. Jūs tik padedate jos atsisakyti. Taip nusikaltėliai, suvarantys peilį į tautos kūną, neužmuša. Jie tik padeda numirti. Ar tau jau lengviau nuo tokių paaiškinimų?
Kęstas,
2009 04 06 18:05
Puiki įstatymų analizė šiame straipsnyje. Laikas atsisakyti rusiškos pilietybės atiminėjimo tvarkos, įsigalėjusios šiandien Lietuvoje.
RB,
2009 04 06 17:49
to dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com, 17:03:"Niekas negali prigimtimi igytos pilietybes atimti, o dabar atiminejama! Taigi organizuoti bolsevikai vis dar valdzioje!"Niekas ir neatiminėja. Patys atsisakote priimdami kitos šalies pilietybę. Nenorite – nepriimkit, neprarasite Lietuvos Respublikos pilietybės.RB (1)
1. R.Narušienė. Pilietybė ir naujas pilietybės įstatymo projektas
2009 balandžio mėn. 6d. 16:05
"DELFI (K.Čachovskio nuotr.) Kiekvienoje šalyje pilietybė apibrėžiama pagal tos šalies istorinę patirtį. Ilgas sovietų okupacijos laikotarpis Lietuvoje mūsų tautai padarė sunkiai įvertinamą žalą. Per paskutiniuosius 100 metų Lietuva prarado maždaug trečdalį savo tautos.
Apytiksliais Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos išvyko beveik pusė milijono gyventojų, sudarančių apie ketvirtadalį Lietuvos piliečių. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, įgijus ir kitos šalies pilietybę, šiandien galime prilyginti tautos išlikimui.
Užsienio lietuviai trokšta išlaikyti Lietuvos Respublikos (LR) pilietybę. Užsienyje gyvenantis asmuo daug geriau supranta ir įvertina, ką reiškia prigimtinė pilietybė. Ar patriotizmas yra blogas jausmas? Kai kas Lietuvoje dabartinius emigrantus laiko nevisaverčiais lietuviais ir jiems vietoj prigimtinės LR pilietybės siūlo „lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą“, spaudoje vadinamą „lietuvio korta“. Teisinis statusas to dokumento dar nėra išdėstytas . Ta „korta“ yra tuščia. Bet, aišku, kad tokią „kortą“ turintys asmenys negalės dalyvauti rinkimuose, būti renkami, balsuoti ir paveikti Lietuvos ateities.
Dabartiniai atvykėliai iš Lietuvos didžiuojasi savo tautybe ir stengiasi ją išlaikyti: jie kuria lituanistines mokyklas, jungiasi ir net įkuria naujas Lietuvių Bendruomenes tuose kraštuose, kuriuose jų anksčiau nebuvo. Internetu ir spaudoje jie seka Lietuvos gyvenimą. Jie finansiškai remia savo gimines Lietuvoje, nuolat vyksta į Tėvynę. Deja, jie pradeda jaustis Lietuvos atstumtaisiais.
Dėl įvairių priežasčių - verslo, vairavimo, mokslo, nekilnojamo turto įsigijimo, darbo pagal įgytą profesiją įteisinimo - daliai atvykusiųjų teko priimti kitos šalies pilietybę. Tai ypač svarbu sukūrusiems mišrias šeimas. Lietuvė motina ar tėvas, norėdami turėti lygias vaiko globos teises, taip pat priima šalies, kurioje gyvena, pilietybę. Dviguba pilietybė pripažįstama daugelyje šalių. Dalyje jų nereikalaujama priesaikos ar atsisakyti turimos prigimtinės pilietybės.
Naujasis LR Pilietybės įstatymo projektas, pasiūlytas Prezidento yra platesnis, negu dabar veikiantis įstatymas. Juo remiantis, dviguba pilietybė būtų prieinama ir pasitraukusiems iš Lietuvos nuo 1919 m. Taip pat kitos valstybės pilietybę gavęs asmuo dėl santuokos su užsieniečiu neprarastų LR pilietybės. Be to, minimame įstatymo projekte kai kurios procedūros yra geriau išdėstytos.
LR piliečiai ir jų palikuonys, emigravę iki 1990 m. kovo 11 d. ir išvykusieji vėliau, priėmę kitos šalies pilietybę, pagal LR įstatymus iki Konstitucinio Teismo (KT) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, turės galimybę ir toliau išsaugoti LR pilietybę. Dalis LR piliečių, išvykusių po 1990 m. kovo 11 d. ir priėmusių kitos valstybės pilietybę po KT (2006 m. lapkričio 13d.) nutarimo ir galiojimo, LR pilietybę praras. Iš išvykusių tėvų atimta teisė į dvigubą pilietybę užkerta kelią ir jų palikuonims įgyti LR pilietybę. Be to, procedūra įteisinti LR pilietybę LR piliečio vaikui, gimusiam ne Lietuvoje, yra biurokratiškai apsunkinta.
Buvęs KT pirmininkas ir Prezidento pilietybės darbo grupės narys Egidijus Kūris teigia: „… o kas išvyko ir kitos valstybės pilietybę priėmė vėliau, ATSISAKYDAMI Lietuvos Respublikos pilietybės – sorry...“ (“Veidas”, 2009.02.16. Nr.7 „Kortos ir koziriai“). Didžioji dauguma LR piliečių neatsisakė ir neatsisako LR pilietybės, bet Lietuvoje ji, deja, atimama be jokių teisinių procedūrų „due process“.
Vardenis Pavardenis:
Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.Prigimtinės pilietybės teisę oponentai komentuoja taip: jei užsienio lietuviai nori turėti dvigubą pilietybę, reikia LR Konstitucijos 12 straipsnį keisti referendumu. Referendumo įstatyme reikalaujama, kad balsuotų daugiau nei pusė visų rinkėjų - mat sprendimas priimamas, jei pasiūlytai formuluotei pritaria daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių piliečių.
Nors oponentai pripažįsta, kad toks referendumas tikriausiai bus nesėkmingas, nes, kaip patirtis rodo, daugiau nei pusė LR piliečių nedalyvauja rinkimuose - nebalsuoja. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) neremia LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris įteisintų neribotą dvigubą pilietybę. PLB pozicija: dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims, kaip jų prigimtinė teisė (kitos tautybės turi savo tautines valstybes).
PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, gimimu įgiję LR pilietybę, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis ją išsaugoja. LR pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, net kai jis įgyja kitos šalies pilietybę.
LR Konstitucijos 12 straipsnis išimties tvarka suteikia galimybę LR piliečiui turėti dvigubą pilietybę „atskirais atvejais“. Jis yra įgyvendinamas įstatymo keliu. KT pakeitė LR Konstitucijos 12 straipsnį be referendumo, kai į nutarimą įrašė - ,,ypač reta išimtis“ ir „itin retus atskirus atvejus”. Šių žodžių nebuvo LR Konstitucijos 12 straipsnyje. Taip buvo pakeista „atskirų atvejų“ prasmė. Sutartys, LR Konstitucija bei visi dokumentai yra interpretuojami pagal „įprastinę reikšmę“ - t.y. taip, kaip tie asmenys, priėmę nutarimą, suprato tuos teiginius. Atskirų atvejų definicija (apibrėžimas) yra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“. Ji skiriasi nuo LR Konstitucinio Teismo aiškinimo. Be to, tautos išrinktieji - LR Seimo nariai - kitaip suprato „atskirus atvejus“ negu KT ir pagal „įprastinę reikšmę“ priėmė buvusius LR pilietybės įstatymus. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nusprendė, kad tie „atskiri atvejai“, įteisinti buvusiuose įstatymuose, per daug išplėsti. Bet ir KT, neturėdamas tikslių duomenų, negalėjo taip nuspręsti. KT atėmė LR piliečių teises, jiems nedalyvaujant ir neturint galimybės apsiginti. Be to, dabartinė pilietybės atėmimo procedūra prieštarauja teisinei tvarkai(„due process“). Dažnai asmuo sužino tik iš ,,Valstybės žinių”, kad iš jo LR pilietybė atimta be aiškaus apkaltinimo, net neleidžiant apsiginti. KT nesvarstė prigimtinės pilietybės principo, įteisinto LR Konstitucijoje.
Interpretuojant LR Konstituciją, būtina atkreipti dėmesį į viso dokumento esmę. Jos įvade skelbiama: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, <…> išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje <…>, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę <…>“. LR Konstitucijos I straipsnio 2 dalis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. 12 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka nustatoma įstatymais“. 18 straipsnyje teigiama, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 32 straipsnyje draudžiama apriboti LR piliečiui teisę pasirinkti, kur jis nori gyventi. 29 straipsnyje draudžiama varžyti žmogaus teises. Iš Konstitucijos konteksto aišku, kad Lietuva yra tautinė valstybė, kuri kūrėsi lietuvių tautos pagrindu. Pilietybė yra tautinis elementas, jos sudėtinė dalis. Ši amžina prigimtinė pilietybės teisė negali būti taip lengvai atimama.
LR Konstitucijoje turime du atskirus principus: išimtį dvigubos pilietybės draudimui - „atskirus atvejus“ ir prigimtinę teisę į LR pilietybę, kuri negali būti varžoma. Pagal konstitucinę interpretacijos teisę, abu principai turi būti duodami reikšmės. Jie abu turi būti galiojantys. Įstatymo keliu LR Seimas dabar turi nuspręsti, kaip tą prigimtinę teisę, kurios negalima varžyti, reikia įgyvendinti. PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, įgiję LR pilietybę gimimu, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis turi teisę išsaugoti LR pilietybę. Jos negalima atimti iš asmens prieš jo valią, net jei jis įgijo kitos šalies pilietybę. Norint išvengti nesusipratimų ateityje, būtų verta Seimui papildyti LR Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį pridedant, kad “nėi venas Lietuvos kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgytą gimus, prieš savo valią, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę”.
Kai kurie Lietuvoje teigia, kad priimdamas kitos valstybės pilietybę LR pilietis savaime atsisako savo prigimtinės teisės į turėtą pilietybę. Daugumoje šalių šiandien yra įteisinta dviguba pilietybė. Kai kurios valstybės net nereikalauja priesaikos. LR pilietis, atsisakydamas LR pilietybės, turi aiškiai išreikšti savo valią savo valstybei Lietuvai, ne svetimam kraštui. Lietuva yra laisva ir nepriklausoma. Ji valdoma savo įstatymais, o ne pagal kitų valstybių įstatymus ar reikalavimus. Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.
1997 m. Europos pilietybės konvencija siekta „panaikinti diskriminaciją dėl pilietybės“. Šios konvencijos 16 straipsnis skelbia, kad valstybė, suteikdama savo šalies pilietybę, negali reikalauti kitos pilietybės atsisakymo ar netekimo kaip sąlygos jos pilietybei gauti ar išsaugoti, jei toks atsisakymas ar netekimas neįmanomas arba negali būti reikalaujamas dėl racionalių priežasčių. Lietuva dar nėra šios konvencijos signatarė. Ministerijos daug metų vis dar derina tekstą… Lietuva yra Europos Tarybos narė. Tikėtina, jog minėtą konvenciją ji ratifikuos. Dalies teisininkų teigimu, savo piliečių, turinčių dvigubą pilietybę, diskriminacija yra žmogaus teisių, įrašytų daugumos kraštų Konstitucijose, tarptautinėse sutartyse, lygybės pažeidimas.
Šiandien aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas buvo ir yra politinis, o ne teisinis. Būtina politinė valia nedelsiant išsaugoti lietuvių kilmės Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, prigimtinę teisę į LR pilietybę. Negausi mūsų tauta vis retėja. Ar galime bendromis pastangomis suvienyti ir išsaugoti ją?"
Reforma yra nusikalstamas naivumas
" Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 04 06 / 11:13 /
Olga Suprun
Seime nagrinėjamas naujas Mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ) projektas, kuriam jau pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, laukia Seimo narių palaiminimo. Būtent su MSĮ projekto priėmimu yra siejama aukštojo mokslo reforma.
Jos sėkmė arba nesėkmė didžiąja dalimi priklausys nuo kiekvienos įstatymo punkto formuluotės bei jas aiškinančių poįstatyminių aktų.
Tuo metu viešojoje erdvėje diskusijos netyla – dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės sutaria
visi, tačiau reformą įkūnijantis parengtas MSĮ projektas sulaukia nemažai pagrįstos kritikos.
Su reforma siejamos viltys
Su aukštojo mokslo reforma buvo siejamos viltys, kad neracionaliai veikianti ir išbalansuota povidurinio švietimo sistema pagaliau bus sureguliuota – bus atliktas aukštųjų mokyklų vykdomų studijų krypčių auditas, įvertinantis studijų krypties mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus – nustatytų kokybės standartų neatitinkančios studijų programos bus uždarytos, arba joms bus suteiktas jų statusą atitinkantis vardas;
studijų finansavimas bus pertvarkytas taip, kad didžiąja dalimi jį lems mokslinių tyrimų finansavimas, kuris yra neatsiejama ir pagrindinė universitetinių studijų sąlyga; bus optimizuotas šalies universitetų tinklas, o studentų pasiskirstymo proporcijos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose ims atitikti pažangių Vakarų šalių patirtį – universitetuose studijuos mažiausia dalis šalies studentų, o kolegijose ir profesinėse mokyklose – didžiausia;
bus užskaitomi kreditai pereinant iš vienos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigos į kitą; bus panaikintas diskriminacinis, studijų prieinamumą iškreipiantis studentų skirstymas į studijuojančius savo lėšomis ir finansuojamus valstybės;
bus atkurtas pažeistas LR Konstitucijos 41 str. – panaikintas Konstituciją pažeidžiantis įmokų už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose rinkimas iš gerai besimokančių, laiku valstybės akredituotų studijų programų reikalavimus vykdančių studentų, o gerai nesimokantiems studentams diplomai nebus išduodami ir juolab nebus parduodami už jokias studijų įmokas.
Numatytos pertvarkos prioritetas – studijų paklausa
Naujasis MSĮ projektas prasilenkia su daugeliu reformos vilčių. Šis projektas remiasi laisvosios rinkos principu, kuris, šiuo atveju, pasireikštų per studijų paklausą, kurią lemtų laisvas studentų pasirinkimas stojant studijuoti. Tačiau pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja pilna ir objektyvia informacija, lemiančia jo pasirinkimą.
Tuo metu pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis esti neišmanymo įkaitas. Kaip žinia, objektyvios ir išsamios informacijos apie visas studentams siūlomas studijų programas bei įsidarbinimo galimybių statistinės analizės, pabaigus studijas, nėra, todėl laisvas pasirinkimas nėra galimas. Užtat gausu aukštųjų mokyklų savireklamos, kuri neretai besiremia tik marketingo gudrybėmis.
Pasak reformatorių, studentų, įvardinamų kaip švietimo klientų ir vartotojų, pasirinkimas turėsiantis nulemti sprendimą apie konkrečios mokymo įstaigos studijų programos kokybę – jeigu studentai masiškai rinksis tam tikrą studijų programą, jai bus suteiktas kokybiškos programos titulas, tuo tarpu populiarumo tarp studentų nesulaukusios studijų programos šio titulo neteks.
Faktiškai tikimasi, kad studentai išreitinguos universitetus ir jų siūlomas studijų programas, ir taip atliks Švietimo ir mokslo ministerijos darbą. Tačiau, viena vertus, yra nesąžininga studentams siūlyti kokybės standartų neatitinkančias studijų programas, o kita vertus, negalima studijų kokybės beatodariškai susieti su jų paklausa – juk jeigu pigios kinietiškos prekės yra paklausios rinkoje, tai dar nereiškia, kad jos esti kokybiškos.
Žinoma, šiuo konkrečiu atveju, studentų krepšeliai 21 tūkstančiui geriausiųjų abiturientų bus dalinami nemokamai, todėl tikėtina, kad krepšelius gavę studentai stengsis kuo racionaliau juos išnaudoti, tačiau kaip jau minėjome, racionalus pasirinkimas įmanomas tik disponuojant objektyvia informacija, kuri nėra pateikiama, kaip ir nepateikiama įsidarbinimo statistika pabaigus vieną ar kitą studijų programą.
Verta prisiminti ir tai, kaip greitai reformatoriai išsižadėjo savo debiutinio studentų apmokestinimo šūkio „Nemokamas tik sūris spąstuose“ – juk studijų krepšeliai bus dalinami nemokamai. Tiesa, krepšelių skaičius su kiekvienais metais neabejotinai ims ženkliai tirpti, juk reikia kažkaip gelbėti bankus nuo bankroto didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių. Ir šis sumanytos reformos leitmotyvas skamba vis garsiau...
Finansavimas skirstant krepšelius – invazija į universitetų autonomiją
Pagal šiuo metu vis dar galiojantį planuojamos pertvarkos modelį, kasmet daliai geriausiai egzaminus išlaikiusių abiturientų bus nemokamai dalinami studentų krepšeliai, kuriuos pastarieji galės nevaržomai neštis į bet kurią šalies aukštąją mokylą.
Šis krepšelių kiekis bus kas kart koreguojamas priklausomai nuo aukštųjų mokyklų paskelbtų studijų kainų ir Valstybės finansinių pajėgumų įpirkti studijas tam tikram studentų skaičiui – tai visiškai iškrapo LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams – geras mokymasis tampa finansinių Valstybės pajėgumų įkaitu.
Verta pažymėti ir tai, kad įvykdžius numatytą pertvarką deklaruojama aukštųjų mokyklų autonomija butų apribota – faktiškai aukštosios mokyklos nebetenktų galimybės vykdyti studentų atranką ir spręsti kurie studentai labiausiai atitinka aukštosios mokyklos studentams keliamus reikalavimus.
Finansavimo modelis, kai krepšeliai būtų skirstomi geriausiai valstybinius baigiamuosius egzaminus išlaikiusiems abiturientams, verstų aukštąsias mokyklas marketingo vingrybių pagalba vilioti krepšelius gavusius studentus, siekiant papildyti savo biudžetus.
Tačiau, kaip žinia, egzaminai nepamatuoja nei intelekto koeficiento, nei asmens kūrybiškumo, išradingumo, originalumo, nei motyvacijos studijuoti. Neretai gerai egzaminus išlaikęs abiturientas tėra vidutinybė.
Taigi, siekdama prisivilioti kuo daugiau krepšelių gavusių abiturientų, aukštoji mokykla faktiškai nebetenka galimybės rinktis studentų, kurie aukštosios mokyklos manymu geriausiai atitinka studentams keliamus reikalavimus – taip apribojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri turėtų pasireikšti ir galimybe studijoms atsirinkti motyvuotus, kūrybingus, žingeidžius ir pan. studentus, kurie yra svarbus studijų kokybės faktorius ir mokslo pažangos variklis.
Gera pradžia – pusė darbo
Liaudies išmintis teigia „gera pradžia – pusė darbo“, tačiau daugelis nesutinka, kad numatytos reformos pradžia yra gera. Švietimo ir mokslo Ministro komanda teigia, kad priėmus MSĮ projektą Studijų kokybės vertinimo centrui būtų suteikta daugiau galių – jis galėtų uždaryti studijų kokybės kriterijų neatitinkančias studijų programas arba suteikti joms jų tikrąjį statusą atitinkantį vardą. Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas – o koks likimas laukia tų studentų, kurie jau bus pradėję studijas šiose studijų programose?
Ir kodėl studentams siūloma rinktis tarp kokybiškų ir nekokybiškų studijų programų, patiems atsirenkant kur yra grūdai, o kur – pelai? Juk kur kas geriau būtų aukštojo mokslo reformą sąžiningai pradėti nuo studijų krypčių audito, įvertinus universitetinių studijų krypčių mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus ir, palikus kokybiškas studijų programas, leisti jas rinktis studentams.
Naujasisi MSĮ projektas taip pat neišsprendžia diskriminacinio studentų rūšiavimo į savo lėšomis studijuojančius ir studijuojančius Valstybės lėšomis problemos. O šios diskriminacijos įteisinimui pasitelkiamos manipuliacijos LR Konstitucijoje įtvirtintu gero mokymosi kriterijumi.
Studentų solidarumo fiasko
Kaip bebūtų liūdna, tenka konstatuoti, kad studentų solidarumas patyrė visišką fiasko – studentai nesugebėjo suvienyti savo jėgas ir petys į petį stoti ginti savo ir būsimų studentų teisių, reikalaudami užtikrinti visiems studentams vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus.
Pritilo ir anksčiau drąsiai skambėję šūkiai „Pirma kokybė – tada pinigai“ – užteko valdžiai pažerti iš piršto laužtus pažadus apie šviesią kokybiškų studijų ateitį ir kaip mąsalą studentams numesti 21 tūkst. krepšelių, ir likusieji studentai, turėsiantys mokėti pilną studijų kainą, buvo kaip mat išduoti. O juk nėra jokių garantijų, kad krepšelių kiekis kasmet augs ar bent jau išliks toks pats...
Šiame straipsnyje išvardinti toli gražu ne visi sumanytos aukštojo mokslo reformos trūkumai. Apie juos įtikinamai ir argumentuotai daug rašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslo ir studijų ekspertai, tačiau panašu, kad gerb.
Ministro komanda užsibarikadavo tarp jokio pašalinio garso nepraleidžiančių laisvosios rinkos ideologijos sienų. Be abejo, valdantieji gavo tautos mandatą ir dabar gali įgyvendinti pertvarkas, tačiau tai nereiškia, kad gali įgyvendinti pertvarkas, kurios pakenktų ilgalaikiams Valstybės interesams ir jos žmonėms.
Išgirsti oponentų kritiką ir, pripažinus sumanytos reformos koncepcijos ydingumą, iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo reformą reikia daug drąsos ir sąžinės. Tačiau nedidelė problemėlė – prekybos centruose jų neparduoda... " (1)
1. Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 m. balandžio 5 d., sekmadienis
Reforma neatitinka Konstitucijos normų
| "Kiek valdžiai reikia demokratijos? | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
2009 m. balandžio 3 d., penktadienis
Reforma remiasi tik emocijomis
Tikrai naudingas žemiau cituojamas straipsnis (1). Juk sunku suprasti, kodėl reformatoriai ruošiasi didžiulių skolų grėsme išvyti iš Lietuvos vienintelį mūsų turtą: sugebančius ir norinčius dirbti žmones. Net amerikiečiai supranta, kad gabūs, bet neturtingi pradžioje gauna blogesnius pažymius, todėl atskirai tokius paremia.
Atsakymas vienas: postsovietinės emocijos. Neapykanta provincijai. Neapykanta europietiškam socializmui. Neapykanta tiems, kurie kalba, ar nors nusikeikia, rusiškai. Neapykanta universitetams, kurie nenori mirti. Neapykanta bendrai tiems, kurie yra kitokie, negu mes, ir pageidauja turėti nors ir mažesnį, bet jiems skirtą, universitetą.
Nedera vadovautis vien emocijomis valstybės valdyme. Įrodykime, kad mes sugebame būti tikrai nepriklausomi. Mokykimės iš klaidų, kurias daro kai kurios Afrikos šalys. Netapkime Europos pajuokos centru.
1. "Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai
2009 04 03 / 13:12 /
Išsiųsti nuorodą
Versija spausdinimui
(3) Skaityti komentarus
J. Špakauskas.
Paskutiniosiomis kovo dienomis laimingieji turėjo galimybę stebėti demokratijos stiprėjimo rodiklius pačiame Europos centre (na, beveik centre) – Europos aikštėje. Studentų savivaldų atstovai, aukščiausi šalies vadovai, intelektualai ir moksleivių organizacijos susirinko išreikšti savo pilietinės pozicijos aukštojo mokslo reformos klausimu.
Nuomonių įvairovę ir požiūrių toleranciją garantavo antireformistų atstovai, susirinkusiuosius išmokę vienos nepamirštamos pamokos. Bet apie tai vėliau. Kantrybės.
Daugelyje metų šalyje vyko diskusijos apie tai, kokio aukštojo mokslo Lietuvai reikia. Daug diskutuota ir, rodės, jau visų įtikėta, jog aukštojo mokslo situacija šalyje yra kritinėje padėtyje ir jai reikia, jei ne Vakarietiškos transplantacijos, tai bent lietuviškos defibriliacijos.
Pasak neseniai pateiktos Pasaulio banko ataskaitos, Lietuvos mokslo ir studijų būklė yra visiškai nepatenkinama, o pagal pasiekimus bei lėšų naudojimo efektyvumą mūsų šalis užima paskutiniąsias vietas tarptautinių rezultatų lentelėse.
Taigi vertinant tiek objektyviais, tiek subjektyviais kriterijais, situacijoje, kurioje atsidūrėme, negalime likti. Džiugina bent jau tai, kad su tuo, rodos, sutinka tiek reformistai, tiek antireformistai.
Nesutarimai prasideda tuoj po to, kai imama tartis, kaip pakelti Lietuvos aukštojo mokslo lygį, optimaliai naudojant esamą finansavimą, nešvaistant jo administravimo kaštams, bet tuo pačiu nepaminant esminių aukštojo mokslo prieinamumo tikslų.
Pastarasis teiginys ir (visiškai nepagrįsti!) nuogąstavimai dėl Konstitucijos garantijų atėmimo Lietuvoje cituojamas dažniau, nei Koranas islamo šalyse. Analogija tiksli tuo, kad nė vienu atveju nesiremiama objektyviomis žiniomis ir paprasčiausiu išmanymu. Ar kada skaitėte Konstituciją?
Nemokamo aukštojo mokslo absurdas
Sako, kapitalistinėje santvarkoje nieko nėra nemokama – viskas yra įkainojama, taigi viskas parduodama, kone nebelieka nieko tikra.
Su tuo niekuomet nesutikau ir tikiuosi niekuomet nesutikti, nes žmogaus gyvenimą privalo grįsti dalykai, ant kurių neuždedama etiketė su juodu skaičiumi viduryje. Tačiau mūsų gyvenime apstu dalykų, kurie turi (ir privalo turėti) konkrečią piniginę išraišką, nes tik tokiu būdu galime suvokti, ne tik tų dalykų kainą, bet ir konkrečią jų vertę.
Niekuomet nemokėjęs už aukštąjį mokslą, paradoksalu, visuomet pasisakiau už mokamas studijas bent jau daliai besimokančiųjų.
Puikiai prisimenu, kaip reikėjo pasiraitojus rankoves sunkiai bei sąžiningai mokytis tam, kad už mokslą, kurio kokybe aš, žinoma, nesu patenkintas, man neteko mokėti nė cento.
Nesunku nuspėti, kodėl kaip pilietis piktinuosi tuo, kad mokesčių pavidalu turiu mokėti už studijas tų, kuriems aukštasis mokslas tėra tapantinamas su diplomu, kuris, savo ruožtu, yra tik primityvių norų tenkinimas, siekis smagiai prastumti laiką ar tramplinas ilgam, o gal ir visam laikui pasprukti į užsienį.
Piktinuosi ir faktu, kad aukštasis mokslas šalyje yra perkamas ir parduodamas. Pirkimo – pardavimo sandoris Lietuvoje, kitaip nei garsiose Rusijos (ir kitų šalių) akademijose, trunka ne penkiolika minučių, o ketverius, rečiau šešerius ir daugiau metų.
Šis amoralus sandoris atliekamas universitetų bei kolegijų auditorijose, katedrų vedėjų, dekanų, darbų gynimo kabinetuose. Ir kaina čia suskaidyta dalimis it kokia išperkamoji nuoma – aukštasis mokslas juk ne koks brangus automobilis, minkštomis odos sėdynėmis, už jį nemokėsi brangiai ir iškart. Gaila.
Piktinuosi ir faktu, kad kai kuriose valstybinėse aukštosiose mokyklose, katedrų vedėjų lygmenyje, studentų srauto rašto darbų padalijimas perpus į dvi krūvas – išlaikiusieji ir neišlaikiusieji (už mokestį turėsiantys perlaikyti) – yra visiška norma. Kaip ir piktinuosi faktu, kad vis dar šaltu veidu drįstama publikuoti skelbimą, siūlant kursinio, bakalauro, magistro darbų rašymo paslaugas ar ieškoma tokių paslaugų tiekėjų. Mažų mažiausiai skandalinga, kad cinamono lazdelių prekybos centre randama sunkiau.
Piktinuosi ir faktu, kad studentas, užuot reikalavęs kokybiško dėstymo, džiūgauja paskaitas „užmiršusiu“ dėstytoju, sistemingai trumpinama paskaitos trukme, visiškai ignoruoja atmestiną, dažnai ir įžūliai arogantišką požiūrį ne tik į dėstomą dalyką, bet, visų pirma, kolegą studentą. Bet juk gavai už dyką, tai ir džiaukis. Dar ir tą atims.
Pretenzijos priimamos tik iš tų „klientų“, kurie už prekę susimokėjo.
Gana iškalbinga tampa ta banali patarlė „dovanotam arkliui į dantis nežiūrima“. O dovanojama ne tik gabiausiems, neretai dovanojama visiškiems vidutiniokams.
Galbūt būtent dėlto atsidūrėmė padėtyje, kai aukštąjį mokslą gavusieji be jokių emocijų užjūriuose plauna grindis bei kepa picas, nes su aukštuoju mokslu (ypač universitetiniu) Lietuvoje nėra siejama jokia sakrali pagarba, nors ir dažnai kalbose pabrėžiamas studijų „šventumas“.
Studijų prieinamumas
Siūlomo Mokslo ir studijų įstatymo kritikai teigia, kad įstatymo priėmimas apribotų aukštojo mokslo prieinamumą šalyje, mokslas taptų grynai elitistinis, o periferijos gyventojams liktų tik svajingu nepasiekiamu miražu.
Nekalbama nei apie tūkstančius studijų krepšelių (jau šį rugsėjį sudarysiančių galimybę visiškai nemokamai studijuoti dusyk daugiau jaunuolių, nei pernai), nei apie valstybės remiamų paskolų sistemą (paremtą lanksčiais paskolų grąžinimo terminais bei 4,5% mažesnėmis, nei komercinių bankų palūkanomis) tiems, kuriems nepavyks pasiekti mokslo aukštumų.
Drauge su kuriama paskolų sistema galbūt keisis ir žmonių suvokimas, kad pasirinkimas „studijos ar darbas“ yra esminis, pasirenkant veikiau vieną iš, nei abu dalykus. Studijos dirbant praranda didžiulę dalį savo kokybės, nors sunku būtų prieštarauti, kad išgyventi iš studento stipendijos negalėtų nė žvirblis (neveltui žargoniškai stipendija vadinama „stipke“ – tik pastipti iš jos ir galima).
Dar daugiau, modernus šiandienos studentas jau seniai pamiršo keptų bulvių su kefyru skonį, daugelis dabartinių studentų net ir jo nežino. Visuomet sakiau, jog norint įsitikinti, kokie „skurdūs“ mūsų studentai reikia pažiūrėti į cigaretes, kurios rūkomos, batus, kurie avimi, skeptiškiausieji turėtų nuvykti į bet kurio universiteto automobilių aikštelę (radę vietą automobiliui pasistatyti informuokite mane el. paštu).
Netikiu, kad po reformos studijos taps nei daugiau, nei mažiau prieinamos: gabieji už mokslą nemokės, prasčiau paruošti (galbūt periferijos gyventojai, turintys prastesnes sąlygas), turės galimybę savo studijas apmokėti skolintais pinigais, visą save dedikuojant studijoms, tokiu būdu po dvejų metų perimant kito besimokančiojo krepšelį, o gal ir patenkant tarp 10% tų laimingųjų absolventų, kurių išlaidas padengs valstybė.
Konkurencija ir studijų krepšelis
Vienas esminių reformos tikslų – realios konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų įvedimas. Konkurenciją skatinti turėtų prieštaringai vertinamas studijų krepšelis, veikiantis panašiai, kaip ir moksleivio krepšelis, prieš keletą metų įvestas šalies bendrojo lavinimo mokyklose.
Studijų krepšelio esmė gan paprasta – pagal brandos egzaminų rezultatus, kiek mažiau pagal metinius dalykų įvertinimus (visiškai taip pat, kaip ir anksčiau), abiturientai stos į vieną iš kone nesuskaičiuojamos galybės aukštųjų valstybinių (ir privačių) aukštųjų mokyklų Lietuvoje.
Sėkmingai mokyklą baigęs ir studijų krepšelį gavęs abiturientas galės studijuoti visiškai nemokamai vienoje iš valstybinių aukštųjų mokyklų. Didžioji inovacija yra ta, kad studijų krepšelį galima bus atsinešti ir į privačią aukštąją mokyklą, kur neretai esama geresnės infrastruktūros, profesionalesnių dėstytojų, mažesnių studentų grupių, lankstesnės studijų sistemos. Gana tiksli analogija būtų Lietuvos gyventojams suteikta galimybė už Valstybinės ligonių kasos skiriamas lėšas gydytis tiek valstybinėje, tiek privačioje gydymo įstaigoje.
Studijų krepšelį, kuris sudarys nuo 4031 litų iki 18854 litų per metus universitetuose (atitinkamai nuo 3361 litų iki 15504 litų kolegijose), įstojęs studentas atsineš į aukštąją mokyklą. Čia ir slypi visas aukštojo mokslo reformos dieglys – krepšelį potencialiai galintis gauti abiturientas rinksis geriausią, jo manymu, aukštąją mokyklą, o nepopuliariosios, ypač silpnieji universitetai (jie labai puikiai matomi), atsidurs ties bankroto riba.
Tiesa, esama ir kito kelio – aukštųjų mokyklų tinklo optimizacijos, Švietimo ir mokslo ministerijos žargonu, arba universitetų jungimosi, žmonių kalba. Išpūstą aukštųjų mokyklų tinklą gerai iliustruoja Norvegijos Karalystės pavyzdys – daugiau, kaip milijonu gyventojų už Lietuvą turinčioje valstybėje yra 5 valstybiniai universitetai, Lietuvoje jų yra 15.
Tačiau vos prabilus apie aukštųjų mokyklų jungimąsi pasirodo, kokia velniškai įtakinga yra akademinė nomenklatūra arba, kaip aš ją „malonybiškai“ vadinu – „akademinė mafija“.
„Akademinei mafijai“ aukštųjų mokyklų stambėjimas, kuris yra neišvengiamas, nors ir skausmingas procesas, reikš vadovaujamų postų, taigi ne tik pajamų (galų gale, į gatvę niekas nebus išmestas), bet, svarbiausia, statuso praradimą. Neišvengiamas bus ir kai kurių studijų programų uždarymas, kuomet nebebus toleruojamos, pavyzdžiui, buhalterijos studijos universitetinėje aukštojoje mokykloje, nesuskaičiuojamos pedagoginės studijos, doktorantūros programos, katedroje nedėstant nė vienam profesoriui ir taip be galo.
Studijų krepšelis karštai kritikuojamas pasitelkiant argumentą, jog specialybių poreikį rinkoje nustatys studentas „krepšelininkas“ ir nuoširdžiai nuogąstaujama, jog norima keisti ydingą iki šiol galiojusią praktiką, kai specialybių poreikį nustatydavo geriausi lobistai ministerijos, vyriausybės koridoriuose bei priėmimo į aukštąsias mokyklas skyriuose, priimant visus iš eilės. Laisvosios rinkos baubų neretai bijoma, nes rinkos mechanizmai verčia sunkiai ir nuosekliai dirbti.
Studijų krepšelis ir gan skeptiškai vertinamas jo konkurencinis potencialas jau parodė savo efektyvumą – kone visuose valstybiniuose universitetuose jaučiamas didelis sujudimas bei nerimas, nes puikiai suprantama, kad prasidėjus priėmimui į 2009/2010 mokslo metus kai kurie universitetai susidurs su milžiniškomis problemomis.
Tačiau studijų krepšelis turėtų padidinti konkurenciją ne tik tarp aukštųjų mokyklų (kas jau įvyko), tačiau ir pačių būsimųjų studentų, kai bus kovojama dėl tų specialybių, į kurias tikrai norima įstoti, o ne tik į tas, į kurias įstoti paprasta. Galbūt tokiu atveju pamiršime tokius anekdotus, kaip kad „pagal atliktą apklausą galima tvirtai teigti, jog 65% psichologijos kurso studenčių tikisi ištekėti iš meilės, 33% – pagal išskaičiavimą ir tik 2% ruošiasi dirbti psichologėmis“.
Universitetų valdymo pokyčiai
Aukštojo mokslo pertvarka bus keičiamas ir universiteto valdymo modelis. Juo siekiama taisyti neretai korupcinę, o dažnai ir visiškai supuvusią klaninę aukštųjų mokyklų, ypač universitetų, valdymo tradiciją.
Reforma numato, kad universitetų rektorius rinks nebe Senatai, o universitetų tarybos, kurių funkcijos bus išplėstos, o dalį narių skirs Švietimo ir mokslo ministerija, dalis bus skiriama bendru aukštosios mokyklos ir ministerijos sutarimu, tarybos veikloje dalyvaus studentų atstovai.
Akivaizdu, kad nusistovėjusi senatų dauguma yra labai palanki kai kurių universitetų vadovams, leidžianti valdiškose įstaigose tvarkytis taip, kaip širdis (ar godulys?) diktuoja.
Gana iškalbingas Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektoriaus Alvydo Pumpučio pavyzdys: 1990 m. įsteigus Lietuvos policijos akademiją, A. Pumputis buvo paskirtas jos viršininku, o 1991 m. išrinktas rektoriumi.
Vėliau, 1998 m. prof. A. Pumputis buvo išrinktas Lietuvos teisės akademijos rektoriumi, o 2003 m. – Lietuvos teisės universiteto rektoriumi.
2004 m. prof. A. Pumputis paskirtas laikinai eiti MRU rektoriaus pareigas ir tais pačiais metais buvo išrinktas šio universiteto rektoriumi.
Jei ne ši tiksli, viešai prieinama istorinė chronologija, būtų išties sudėtinga susigaudyti, kiek metų ir kam A. Pumputis vadovavo, nors nereikia būti nei ministerijos klerku, nei profesoriumi, jog suvoktum, kad apie jokią rotaciją ar valdymo dinamiką čia nė postringauti negalima.
MRU rektoriaus pavyzdys yra ne tik išimtinis akademinis akibrokštas, bet ir gana tiksli Lietuvos aukštojo mokslo gangrenos indikacija.
Reformos pasekmės
Visuomenei neseniai pristatyta Švietimo ir mokslo ministerijos atlikta mokslo ir studijų reformos padarinių analizė , kurioje teigiama, jog įgyvendinus reformą beveik dukart padaugėtų studentų (2008 m. – 12 tūkst. pirmakursių, o 2009 m. – 21 tūkst. pirmakursių), visiškai nemokančių už mokslą.
Analizėje pateikiama regioninė prognozė nerodo esminio vietų persiskirstymo tarp dviejų stambiausių studijų traukos centrų Vilniaus bei Kauno. Regioniniai Šiaulių ir Klaipėdos universitetai, anot ministerijos, turi potencialą išlaikyti pozicijas, jei tik modernizuos veiklą, kooperuosis su kitais universitetais, viešojo ir privataus sektorių atstovais.
Reikia pripažinti, kad išties gana sunku tiksliai prognozuoti, kur mus nuves vykdoma aukštojo mokslo pertvarka. Nepaisant to, privalome išlikti principingi ir sąmoningi suprasdami padėtį, kurioje atsidūrėme. Gangrenuojanti aukštojo mokslo sistema grasina supūdyti visą ateinančią kartą, kuomet jaunuomenė nekurs sistemos, o bus jos sukuriama.
Taip pat turime išlaikyti šaltą ir kritišką mąstymą, kadangi jau minėta „akademinė mafija“ bei jos lobistinis, finansinis, politinis potencialas, sugebėjo gana sėkmingai suskaldyti ne tik akademinę visuomenę, žiniasklaidą, studentus vienijančias organizacijas, bet ir labiausiai jautrią grupę – tuos, kurie jau šios vasaros pradžioje eis rinktis savo likimo.
Epilogas
Savo pasakojimą pradėjau nuo Europos centre (na, beveik centre) vykusio aukštojo mokslo reformos paramos koncerto. Tačiau dar nepapasakojau apie tuos, kurie mane įkvepė prabilti apie liūdną situaciją aukštąjame moksle.
Tikrieji Mokslo ir studijų įstatymo įkvėpėjai, tikrieji sunkios aukštojo mokslo būklės indikatoriai, tikrieji gal ir visos jau vykstančios revoliucijos ideologai, tądien su plakatais prie pat scenos stovėję aikštėje, buvo ne aukščiausi šalies vadovai, ne ryškiausi intelektualai, net ne sąmoningi, sistemos dar nesutraumuoti studentai.
Tikrieji revoliucijos aukštąjame moksle ideologai yra tamsuoliai, sužvėrėję puskvailiai, rėkiantys, besikeikiantys, ne tik kito, bet ir savęs negerbiantys, kitaip mąstančius niekinantys, šviesos bemaldaujantys.
Tikrieji reformos ideologai yra tie, kurie ne tik visuomenės autoritetus, bet, visų pirma, kažkieno tėvus, motinas, sūnus ir dukras keiksnojantys nepraustaburniai, norintys ne mokslo, o visko už dyką.
Rusiškai besikeikiantieji, bekalbantyjį atvirai kvailinantieji ir yra tikrieji vykstančios revoliucijos įkvėpėjai. Patys nė nenutuokiantys, kiek daug šios revoliucijos labui jie nuveikė.
Tik jau sutemus, sužvarbusioms kažkieno rankoms ardant sceną, manosioms lankstant didžiulį melsvą „dabar arba niekada“ plakatą galvon šmėsteli J.Baltrušaičio žodžiai: „pakelės smilgai, ne tik žmogui, reikia nusilenkti...“.
O kad ir jie tai suprastų... " ( Tikrieji aukštojo mokslo reformos įkvėpėjai)