Universitetai skiriasi nuo kitų mokymo įstaigų tuo, kad juose moko žmonės, atliekantys mokslinius tyrimus. Mokslo vystymas nerealizuojamas be glaudaus bendradarbiavimo. Studentai dalyvauja moksliniame darbe. Jų bendradarbiavimas tarpusavy bei su dėstytojais taip pat būtinas.
Įvedant kovos už išgyvenimą principus, universitetai, kaip tokios mokslo įsisavinimo bei vystymo organizacijos, yra sunaikinami. Jie žūsta iškart po darbo sąlygų pakeitimo. Pati bendradarbiavimo dvasia eina šuniui ant uodegos. Nereikia net laukti išsivaikščiojimo po kitų šalių universitetus.
Mums siūlomas universitetų likvidavimas.
2009 m. balandžio 10 d., penktadienis
2009 m. balandžio 7 d., antradienis
Steponavičius siūlo kilpas
| ||||
 | ||||
|
Kubiliaus veidmainingas rūpestis lietuvių sveikata
Ne mūsų sveikata ponas Kubilius rūpinasi. (1) Kaip ir viskas, ką jis daro ar sako, yra padengta veidmainystės sluoksniu. Svarbiausias jo rūpestis buvo, yra ir bus: kaip kuo daugiau pinigų iš mūsų kišenės padalinti godžioms monopolijoms. Ir vėl tas pats: mokesčiais - išeina, o išmokomis - negrįžta.
Jei šią vyriausybę nesuardysim, ji sunaikins visus, kurie retkarčiais serga, kuriems nekliuvo dideli turtai rusų palikimo dalybose, kurie neturi pažįstamų tarp vietinių cariukų, leidžiančių gyventi nelegalaus verslo šešėlyje. Dėl saujelės rinkėjų žioplumo nukentės dauguma.
1. Sprendimu dėl pašalpų ragina rūpintis sveikata. "Vyriausybė pirmadienį pritarė siūlymui nemokėti ligos pašalpos už tris pirmąsias ligos dienas... "Tai tam tikra prasme raginimas prisižiūrėti sveikatą ir preventyviai vesti aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą, kad tų ligų būtų mažiau“, – teigė A. Kubilius. "
Jei šią vyriausybę nesuardysim, ji sunaikins visus, kurie retkarčiais serga, kuriems nekliuvo dideli turtai rusų palikimo dalybose, kurie neturi pažįstamų tarp vietinių cariukų, leidžiančių gyventi nelegalaus verslo šešėlyje. Dėl saujelės rinkėjų žioplumo nukentės dauguma.
1. Sprendimu dėl pašalpų ragina rūpintis sveikata. "Vyriausybė pirmadienį pritarė siūlymui nemokėti ligos pašalpos už tris pirmąsias ligos dienas... "Tai tam tikra prasme raginimas prisižiūrėti sveikatą ir preventyviai vesti aktyvų ir sveiką gyvenimo būdą, kad tų ligų būtų mažiau“, – teigė A. Kubilius. "
2009 m. balandžio 6 d., pirmadienis
Reformatoriai ieško durnių
Netekusieji krepšelio taptų situacijos įkaitais: jie negalėtų nebetęsti studijų, nes tokiu atveju jiems tektų į valstybės biudžetą grąžinti panaudotą krepšelio dalį, ir privalėtų imti paskolą, jei norėtų tęsti mokslus. (1)
Reformatoriai ieško durnių, norinčių studijuoti krizės alinamoje Lietuvoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis.
1. "V.Būdienė. Mokslo ir studijų reformos atidėliojimas demoralizuoja sistemą
Mokslo ir studijų įstatymo projektas, kurį baigė svarstyti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, buvo rengiamas bene trejus metus, politinės partijos buvo pasirašiusios susitarimą dėl jo esmės, tad reta partija galės jo principų išsiginti. Taip jau atsitiko, kad Lietuvos mokslo ir studijų sistema yra labai decentralizuota, todėl centralizuotai siekiami pokyčiai reikalauja stiprios politinės valios, daug pastangų, energijos, lėšų. Regis, politinės valios kol kas yra, tad svarbu ja pasinaudoti ir reformas kuo greičiau pradėti.
Įstatymo priėmimu bus nustatyti tik patys bendriausi būsimos sistemos funkcionavimo principai. Diskusijų dėl reformos kokteilyje suplakamas ir pats įstatymo projektas ir daugybė techninių detalių, kurios bus detalizuotos tik poįstatiminiuose dokumentuose. Kai kurie svarbūs dalykai bus ne Seimo, bet Vyriausybės galioje, pvz., studento krepšelis, kaip principas, bus įtvirtinamas įstatymu, bet jo formavimo ir paskirstymo detalės bus nustatomos, koreguojamos Vyriausybės aktais. Abiturientai turi dar vieną dilemą- jiems teks apsispręsti, ar rinktis pačią geriausią kokybę garantuojančią aukštąją mokyklą, bet rizikuoti, kad po dviejų metų teks pradėti mokėti pilną studijų kainą, ar rinktis ne tokią patrauklią aukštąją mokyklą, bet būti ramiam, kad tarp vidutinybių liksi su krepšeliu per visus studijų metus. Štai čia slypi viena iš didžiųjų reformos mįslių. Šią mįslę jau šį rudenį įmins abiturientai, jei Seimas greitai apsispręs žengti bent šį mažą reformos žingsnį- priims naują įstatymą.
Reformatoriai ieško durnių, norinčių studijuoti krizės alinamoje Lietuvoje tokiomis nežmoniškomis sąlygomis.
1. "V.Būdienė. Mokslo ir studijų reformos atidėliojimas demoralizuoja sistemą
Virginija Būdienė, Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro vadovė, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė, www.DELFI.lt
2009 balandžio mėn. 6d. 12:59
| Teksto dydis: |   |
Kiekviena diena, prarandama vis dar nepriėmus „reforminio“ įstatymo yra demoralizuojanti sistemą, vis labiau verčia visuomenę abejoti valstybės biudžeto ir asmeninių investicijų į ją prasme, ir net ją niekinti, o abiturientus išvažiuoti svetur. Taip yra todėl, kad, tiek reformatoriai, tiek ir jų oponentai argumentuodami reformos poreikį, stengiasi piešti dabartinę sistemos būklę žiniasklaidoje ir viešuose susitikimuose sutirštintai tamsiomis spalvomis, sukarikatūrinti.
Retai išgirsi, kad turime bent mažą pretekstą didžiuotis, tarsi nėra nė vieno puikaus mokslininko, nė vienos kokybiškos studijų programos. Argi blogis yra noras studijuoti?
Lietuvos universitetų ir kolegijų diplomai kuo puikiausiai pripažįstami kitose šalyse, pagal mokslui skiriamas lėšas iš biudžeto, kaip BVP dalį, esame devinti Europos Sąjungoje, Lietuvos mokslininkų publikacijų reikšminguose žurnaluose augimas vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Va, tik citavimo indeksas nekoks, tai dar teks mokslo biurokratams kokią metodikėlę sukurti, kad bent jau vienas kitą cituotume, kaip daro patriotiški estai.
Reformos oponentai kol kas nepateikia rimto alternatyvaus pasiūlymo, išskyrus reikalavimą autoritariškai nuspręsti, kuriuos universitetus uždaryti, kuriuos palikti. Nors tai ilgai eskaluotas pasiūlymas, bet visi, kurie bent kiek buvo susidūrę su dabar klestinčia biurokratine, klanine sprendimų priėmimo „kultūra“, supranta, kad tai yra utopija. Reformatoriai pasirinko kitokią taktiką tam pačiam tikslui pasiekti - pirma dar labiau susilpnink tai, kas jau ir taip silpna, po to reorganizuok. Kur kas diplomatiškesnė taktika.
Įstatymas nustatys tik principus, o detalės bus Vyriausybės rankose
Įstatymu nustatytų principų reikia kuo greičiau, nes abiturientai nerimauja, aukštosios mokyklos pasimetusios, nes vis dar veikia dabar galiojančių įstatymo nuostatos, o garantija, kad bus priimtas naujas įstatymas nors didelė, bet ne absoliuti.
Virginija Būdienė:
Reformos oponentai kol kas nepateikia rimto alternatyvaus pasiūlymo, išskyrus reikalavimą autoritariškai nuspręsti, kuriuos universitetus uždaryti, kuriuos palikti.
Prognozuočiau, kad krepšelio metodika kurį laiką bus nuolat modifikuojama, priklausomai nuo jo įgyvendinimo pasekmių ir keisis priklausomai nuo valstybės ekonominės ir finansinėsbūklės. Taip pat ir paskolų sistema bus detalizuojama ne pačiame įstatyme, o Vyriausybės dokumentuose - juk nerealu nustatyti įstatyme bankų palūkanų normą ir kitas detales. Taigi, dauguma nežinomųjų yra ne įstatymo projekte.
Įstatymo „vilkduobės“
Pati nemaloniausia numanoma reformos pasekmė - menkesnės galimybės studijuoti nepasiturinčių, žemesnio išsilavinimo tėvų vaikams. Tokią prielaidą galime daryti remdamiesi tarptautiniais ir nacionaliniais mokinių pasiekimų tyrimais. Jie rodo, kad Lietuvos moksleivių mokymosi rezultatai tiesiogiai susiję būtent su socio-ekonominiu tėvų statusu - išsilavinimu, pajamomis, namuose esančiomis mokymuisi reikalingomis priemonėmis, pvz., knygomis.
Vadinasi, tokių šeimų vaikams galimybės gauti nemokamą studijų vietą yra menkesnės. Gal korepetitoriai galėtų padėti išlyginti starto pozicijas? Vilniaus universiteto Švietimo politikos centro korepetitoriavimo tyrimai parodė, kad korepetitorių paslaugomis irgi dažniau naudojasi didžiųjų miestų, turtingesnių, aukštesnio išsilavinimo tėvų vaikai. Visų valstybės subsidijų atidavimas „gabiausiems“ yra gan žiauri socialinės reprodukcijos priemonė, kadangi nebebus ribojamas ir mokesčio dydis krepšelio negavusiems.
Reformatoriai tikisi, kad naujasis įstatymas labai sustiprins sistemos savireguliaciją. Priėmus įstatymą atsiras „leisgyvių“ aukštųjų mokyklų, kurios negaus nei pakankamai krepšelių, nei studentų mokesčio už mokslą, todėl teks įgyvendinti universitetų, kolegijų tinklo optimizavimo (sujungimo) planą. Pirmasis universitetų stambinimo planas jau buvo pasiūlytas prieš metus Nacionalinės plėtros instituto. Gal pagal jį, o gal kitaip, teks universitetus sustambinti, paliekant po stiprų universitetą ir po stiprią technikos aukštąją mokyklą Vilniuje ir Kaune.
Jei norime tolygesnio valstybės geografinio vystymosi (kad tauta nesueitų į sostinę), regioninius universitetus teks stiprinti, galbūt prijungiant prie jų vietos kolegijas, į dalininkus kviečiant savivaldybes ir verslininkus. Gaila, kad laikas tam dabar nepalankus. Alternatyva - regioniniai universitetai, kaip kadaise, grįš į didžiųjų globą ir bus jų subsidijuojami.
Vilniuje turėtų išlikti Menų akademija. Pedagoginis universitetas, galėtų tapti Švietimo akademija, dirbančia švietimo sistemos teorinio aprūpinimo darbą, suteikianti mokytojams profesinę pedagoginę kvalifikaciją, o dalykinės studijų dalies (matematikos, chemijos, ...) atsisakyti.
Apskritai, sprendimas būtų efektyviausias, jei mokytojus rengti susivienytų kelios aukštosios mokyklos - taip sustiprindamos tiek dalykinių, tiek ir pedagoginių studijų kokybę. Yra tik vienas „bet“ - tokius supergigantus bus labai sunku suvaldyti, gali susitiprėti ir taip stipri jų fakultetinė dezintegracija. Jau ir dabar kai kurių universitetų fakultetai yra tapę mini universitetais, nes finansiškai labiau apsimoka turėti savus visų dalykų dėstytojus, nei kviestis iš kito fakulteto.Vienas kitas universitetas ar kolegija gal būs net privatizuoti.
Vyriausybė po įstatymo priėmimo turės dar vieną sunkų „namų darbą“- mokslo institutų tinklo optimizavimą. Jį atlikti nesunku, jei Mokslo taryba ir Saulėlydžio komisija padės Vyriausybei atsakyti į labai paprastus klausimus - kam vieną ar kitą institutą Vyriausybė yra įsteigusi, ar tie tikslai dar vis adekvatūs (jei tie tikslai kam nors žinomi) ir kokius mokslo uždavinius sprendžia konkretus institutas, kurių negali išspręsti universitetų mokslininkai. Galbūt, dalis mokslo institutų puikiai išgyventų juos privatizavus.
Abiturientai - pragmatikai ar idealistai?
Virginija Būdienė:
Kiekviena diena, prarandama vis dar nepriėmus „reforminio“ įstatymo yra demoralizuojanti sistemą, vis labiau verčia visuomenę abejoti valstybės biudžeto ir asmeninių investicijų į ją prasme, ir net ją niekinti, o abiturientus išvažiuoti svetur.
Gerai atmename pernykštes kovas po Konstitucinio Teismo (KT) išaiškinimo, kas yra gerai besimokantis studentas. Naujame įstatymo projekte siūloma po dvejų studijų metų iš prasčiau besimokančių studentų krepšelius atimti. Mano galva, šis sumanymas prieštarauja tuometiniam prezidento veto ir dar didina valstybės išlaidas, nes teks laiduoti paskolas dar didesniam studentų skaičiui.
Kokiam principui tada pasipriešino prezidentas? Jis nesutiko, kad kiekviena aukštoji mokykla nustatytų, kas yra joje gerai besimokantis studentas. Dabar siūloma po dvejų studijų metų iš kiekvienos studijų programos atimti tiek krepšelių (grąžinti į biudžetą), kiek yra studentų, kurių studijų rezultatų vidurkis 20 proc. (2 balais) žemesnis už kitų toje programoje studijuojančių vidurkį.
Taigi, čia tarytum aukštosios mokyklos vertinimo sistema nulemia, kas yra gerai besimokantis studentas. Tai prieštaraus minėtos Prezidento pataisos dvasiai ir vers univeritetus keisti vertinimo sistemą. Arba vers gudrauti. Pvz., galima vertinti visus kuo žemesniais pažymiais arba įvesti 4 balų vertinimą ir taip siekti sumažinti krepšelių netekimą. Studentai ir universitetai čia turėtų bendrą interesą - išlaikyti krepšelius.
Noras įvesti centralizuotą, unifikuotą vertinimo sistemą prieštarauja akademinei autonomijai, nes vertinimas yra akademinio proceso dalis. Netekusieji krepšelio taptų situacijos įkaitais: jie negalėtų nebetęsti studijų, nes tokiu atveju jiems tektų į valstybės biudžrtą grąžinti panaudotą krepšelio dalį, ir privalėtų imti paskolą, jei norėtų tęsti mokslus.
Toks dvejų metų perskirstymo mechanizmas psichologiškai žiauresnis nei iki šiol galiojusi rotacija. Galbūt vertėtų dar kartą apsvarstyti galimybę palikti dalinę įmoką, o ne visišką krepšelio atėmimą. Valstybei tokia socialiai amortizuojanti sistema socialinės sanglaudos požiūriu būtų naudingesnė. Juolab, kad po dviejų studijų metų rotacija nenumatoma, tik krepšelio atėmimas.
Studijų kokybė – akademinių standartų ir etikos dalykas
Joks įstatymas nepadės pagerinti aukštojo mokslo kokybės, jei ir toliau bus vaikomasi kuo didesnio studentų skaičiaus. Kažin, ar „krepšelis“ tai sustabdys? Nemanau. Gali taip nutikti, kad studentų skaičių vis tiek Vyriausybė reguliuos, bet jau šį kartą - ne nustatant maksimalius studentų skaičius, bet centralizuotai nustatant „minimalius“ reikalavimus stojančiam, nes įstatymas tai leis.
Taigi mokyklos baigimo rezultatai įgys auksinio kiaušinio svarbą. Kad tik neatsitiktų kaip Azerbaidžane, kuriame 92 procentai abiturientų nebelanko mokykos, vaikšto tik pas korepetitorius.
Liks mažytė dilema – kada ateis toks laikas, kai akademinių kriterijų neatitinkantys studentai negaus diplomo? Galima priimti studijuoti visus, bet jei neperšokai akademinės kartelės - kartok, arba mokykis ten, kur pajėgsi. Ar pirks abiturientai už krepšelius, paskolas ir grynuosius pinigus aukštais akademiniais standartais laiduojamą kokybę, ar tik paviršutiniškai sieks diplomų, jau greitai sužinosime."
Diskusija apie prigimtinę teisę į pilietybę
Kęstas,
2009 04 07 19:15
Pasų atiminėjimas tik verčia žmones negerbti valdžią ir įstatymus. Teigiama, kad užsienio vyriausybės padės išgaudyti dvigubos pilietybės žmones. Tai naivi viltis. Vakarų valstybės gina savo piliečius. Daugely Vakarų šalių leidžiama dviguba pilietybė. Jei nėra nusikaltimo, tai informacija apie piliečius yra saugoma įstatymo. Niekas jos jums neduoda. Todėl dvigubos pilietybės atvejų tik daugėja.
Lietuvos valstybės įstatymai tampa pajuokos objektu tarp lietuvių. Tuo labiau, kad galime palyginti su kaimynų lenkų įstatymais.
Kęstas > RB,
2009 04 06 18:13
Jūs pilietybę neatiminėjate. Jūs tik padedate jos atsisakyti. Taip nusikaltėliai, suvarantys peilį į tautos kūną, neužmuša. Jie tik padeda numirti. Ar tau jau lengviau nuo tokių paaiškinimų?
Kęstas,
2009 04 06 18:05
Puiki įstatymų analizė šiame straipsnyje. Laikas atsisakyti rusiškos pilietybės atiminėjimo tvarkos, įsigalėjusios šiandien Lietuvoje.
RB,
2009 04 06 17:49
to dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com, 17:03:"Niekas negali prigimtimi igytos pilietybes atimti, o dabar atiminejama! Taigi organizuoti bolsevikai vis dar valdzioje!"Niekas ir neatiminėja. Patys atsisakote priimdami kitos šalies pilietybę. Nenorite – nepriimkit, neprarasite Lietuvos Respublikos pilietybės.RB (1)
1. R.Narušienė. Pilietybė ir naujas pilietybės įstatymo projektas
2009 balandžio mėn. 6d. 16:05
"DELFI (K.Čachovskio nuotr.) Kiekvienoje šalyje pilietybė apibrėžiama pagal tos šalies istorinę patirtį. Ilgas sovietų okupacijos laikotarpis Lietuvoje mūsų tautai padarė sunkiai įvertinamą žalą. Per paskutiniuosius 100 metų Lietuva prarado maždaug trečdalį savo tautos.
Apytiksliais Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos išvyko beveik pusė milijono gyventojų, sudarančių apie ketvirtadalį Lietuvos piliečių. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, įgijus ir kitos šalies pilietybę, šiandien galime prilyginti tautos išlikimui.
Užsienio lietuviai trokšta išlaikyti Lietuvos Respublikos (LR) pilietybę. Užsienyje gyvenantis asmuo daug geriau supranta ir įvertina, ką reiškia prigimtinė pilietybė. Ar patriotizmas yra blogas jausmas? Kai kas Lietuvoje dabartinius emigrantus laiko nevisaverčiais lietuviais ir jiems vietoj prigimtinės LR pilietybės siūlo „lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą“, spaudoje vadinamą „lietuvio korta“. Teisinis statusas to dokumento dar nėra išdėstytas . Ta „korta“ yra tuščia. Bet, aišku, kad tokią „kortą“ turintys asmenys negalės dalyvauti rinkimuose, būti renkami, balsuoti ir paveikti Lietuvos ateities.
Dabartiniai atvykėliai iš Lietuvos didžiuojasi savo tautybe ir stengiasi ją išlaikyti: jie kuria lituanistines mokyklas, jungiasi ir net įkuria naujas Lietuvių Bendruomenes tuose kraštuose, kuriuose jų anksčiau nebuvo. Internetu ir spaudoje jie seka Lietuvos gyvenimą. Jie finansiškai remia savo gimines Lietuvoje, nuolat vyksta į Tėvynę. Deja, jie pradeda jaustis Lietuvos atstumtaisiais.
Dėl įvairių priežasčių - verslo, vairavimo, mokslo, nekilnojamo turto įsigijimo, darbo pagal įgytą profesiją įteisinimo - daliai atvykusiųjų teko priimti kitos šalies pilietybę. Tai ypač svarbu sukūrusiems mišrias šeimas. Lietuvė motina ar tėvas, norėdami turėti lygias vaiko globos teises, taip pat priima šalies, kurioje gyvena, pilietybę. Dviguba pilietybė pripažįstama daugelyje šalių. Dalyje jų nereikalaujama priesaikos ar atsisakyti turimos prigimtinės pilietybės.
Naujasis LR Pilietybės įstatymo projektas, pasiūlytas Prezidento yra platesnis, negu dabar veikiantis įstatymas. Juo remiantis, dviguba pilietybė būtų prieinama ir pasitraukusiems iš Lietuvos nuo 1919 m. Taip pat kitos valstybės pilietybę gavęs asmuo dėl santuokos su užsieniečiu neprarastų LR pilietybės. Be to, minimame įstatymo projekte kai kurios procedūros yra geriau išdėstytos.
LR piliečiai ir jų palikuonys, emigravę iki 1990 m. kovo 11 d. ir išvykusieji vėliau, priėmę kitos šalies pilietybę, pagal LR įstatymus iki Konstitucinio Teismo (KT) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, turės galimybę ir toliau išsaugoti LR pilietybę. Dalis LR piliečių, išvykusių po 1990 m. kovo 11 d. ir priėmusių kitos valstybės pilietybę po KT (2006 m. lapkričio 13d.) nutarimo ir galiojimo, LR pilietybę praras. Iš išvykusių tėvų atimta teisė į dvigubą pilietybę užkerta kelią ir jų palikuonims įgyti LR pilietybę. Be to, procedūra įteisinti LR pilietybę LR piliečio vaikui, gimusiam ne Lietuvoje, yra biurokratiškai apsunkinta.
Buvęs KT pirmininkas ir Prezidento pilietybės darbo grupės narys Egidijus Kūris teigia: „… o kas išvyko ir kitos valstybės pilietybę priėmė vėliau, ATSISAKYDAMI Lietuvos Respublikos pilietybės – sorry...“ (“Veidas”, 2009.02.16. Nr.7 „Kortos ir koziriai“). Didžioji dauguma LR piliečių neatsisakė ir neatsisako LR pilietybės, bet Lietuvoje ji, deja, atimama be jokių teisinių procedūrų „due process“.
Vardenis Pavardenis:
Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.Prigimtinės pilietybės teisę oponentai komentuoja taip: jei užsienio lietuviai nori turėti dvigubą pilietybę, reikia LR Konstitucijos 12 straipsnį keisti referendumu. Referendumo įstatyme reikalaujama, kad balsuotų daugiau nei pusė visų rinkėjų - mat sprendimas priimamas, jei pasiūlytai formuluotei pritaria daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių piliečių.
Nors oponentai pripažįsta, kad toks referendumas tikriausiai bus nesėkmingas, nes, kaip patirtis rodo, daugiau nei pusė LR piliečių nedalyvauja rinkimuose - nebalsuoja. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) neremia LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris įteisintų neribotą dvigubą pilietybę. PLB pozicija: dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims, kaip jų prigimtinė teisė (kitos tautybės turi savo tautines valstybes).
PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, gimimu įgiję LR pilietybę, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis ją išsaugoja. LR pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, net kai jis įgyja kitos šalies pilietybę.
LR Konstitucijos 12 straipsnis išimties tvarka suteikia galimybę LR piliečiui turėti dvigubą pilietybę „atskirais atvejais“. Jis yra įgyvendinamas įstatymo keliu. KT pakeitė LR Konstitucijos 12 straipsnį be referendumo, kai į nutarimą įrašė - ,,ypač reta išimtis“ ir „itin retus atskirus atvejus”. Šių žodžių nebuvo LR Konstitucijos 12 straipsnyje. Taip buvo pakeista „atskirų atvejų“ prasmė. Sutartys, LR Konstitucija bei visi dokumentai yra interpretuojami pagal „įprastinę reikšmę“ - t.y. taip, kaip tie asmenys, priėmę nutarimą, suprato tuos teiginius. Atskirų atvejų definicija (apibrėžimas) yra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“. Ji skiriasi nuo LR Konstitucinio Teismo aiškinimo. Be to, tautos išrinktieji - LR Seimo nariai - kitaip suprato „atskirus atvejus“ negu KT ir pagal „įprastinę reikšmę“ priėmė buvusius LR pilietybės įstatymus. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nusprendė, kad tie „atskiri atvejai“, įteisinti buvusiuose įstatymuose, per daug išplėsti. Bet ir KT, neturėdamas tikslių duomenų, negalėjo taip nuspręsti. KT atėmė LR piliečių teises, jiems nedalyvaujant ir neturint galimybės apsiginti. Be to, dabartinė pilietybės atėmimo procedūra prieštarauja teisinei tvarkai(„due process“). Dažnai asmuo sužino tik iš ,,Valstybės žinių”, kad iš jo LR pilietybė atimta be aiškaus apkaltinimo, net neleidžiant apsiginti. KT nesvarstė prigimtinės pilietybės principo, įteisinto LR Konstitucijoje.
Interpretuojant LR Konstituciją, būtina atkreipti dėmesį į viso dokumento esmę. Jos įvade skelbiama: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, <…> išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje <…>, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę <…>“. LR Konstitucijos I straipsnio 2 dalis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. 12 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka nustatoma įstatymais“. 18 straipsnyje teigiama, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 32 straipsnyje draudžiama apriboti LR piliečiui teisę pasirinkti, kur jis nori gyventi. 29 straipsnyje draudžiama varžyti žmogaus teises. Iš Konstitucijos konteksto aišku, kad Lietuva yra tautinė valstybė, kuri kūrėsi lietuvių tautos pagrindu. Pilietybė yra tautinis elementas, jos sudėtinė dalis. Ši amžina prigimtinė pilietybės teisė negali būti taip lengvai atimama.
LR Konstitucijoje turime du atskirus principus: išimtį dvigubos pilietybės draudimui - „atskirus atvejus“ ir prigimtinę teisę į LR pilietybę, kuri negali būti varžoma. Pagal konstitucinę interpretacijos teisę, abu principai turi būti duodami reikšmės. Jie abu turi būti galiojantys. Įstatymo keliu LR Seimas dabar turi nuspręsti, kaip tą prigimtinę teisę, kurios negalima varžyti, reikia įgyvendinti. PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, įgiję LR pilietybę gimimu, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis turi teisę išsaugoti LR pilietybę. Jos negalima atimti iš asmens prieš jo valią, net jei jis įgijo kitos šalies pilietybę. Norint išvengti nesusipratimų ateityje, būtų verta Seimui papildyti LR Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį pridedant, kad “nėi venas Lietuvos kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgytą gimus, prieš savo valią, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę”.
Kai kurie Lietuvoje teigia, kad priimdamas kitos valstybės pilietybę LR pilietis savaime atsisako savo prigimtinės teisės į turėtą pilietybę. Daugumoje šalių šiandien yra įteisinta dviguba pilietybė. Kai kurios valstybės net nereikalauja priesaikos. LR pilietis, atsisakydamas LR pilietybės, turi aiškiai išreikšti savo valią savo valstybei Lietuvai, ne svetimam kraštui. Lietuva yra laisva ir nepriklausoma. Ji valdoma savo įstatymais, o ne pagal kitų valstybių įstatymus ar reikalavimus. Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.
1997 m. Europos pilietybės konvencija siekta „panaikinti diskriminaciją dėl pilietybės“. Šios konvencijos 16 straipsnis skelbia, kad valstybė, suteikdama savo šalies pilietybę, negali reikalauti kitos pilietybės atsisakymo ar netekimo kaip sąlygos jos pilietybei gauti ar išsaugoti, jei toks atsisakymas ar netekimas neįmanomas arba negali būti reikalaujamas dėl racionalių priežasčių. Lietuva dar nėra šios konvencijos signatarė. Ministerijos daug metų vis dar derina tekstą… Lietuva yra Europos Tarybos narė. Tikėtina, jog minėtą konvenciją ji ratifikuos. Dalies teisininkų teigimu, savo piliečių, turinčių dvigubą pilietybę, diskriminacija yra žmogaus teisių, įrašytų daugumos kraštų Konstitucijose, tarptautinėse sutartyse, lygybės pažeidimas.
Šiandien aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas buvo ir yra politinis, o ne teisinis. Būtina politinė valia nedelsiant išsaugoti lietuvių kilmės Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, prigimtinę teisę į LR pilietybę. Negausi mūsų tauta vis retėja. Ar galime bendromis pastangomis suvienyti ir išsaugoti ją?"
2009 04 07 19:15
Pasų atiminėjimas tik verčia žmones negerbti valdžią ir įstatymus. Teigiama, kad užsienio vyriausybės padės išgaudyti dvigubos pilietybės žmones. Tai naivi viltis. Vakarų valstybės gina savo piliečius. Daugely Vakarų šalių leidžiama dviguba pilietybė. Jei nėra nusikaltimo, tai informacija apie piliečius yra saugoma įstatymo. Niekas jos jums neduoda. Todėl dvigubos pilietybės atvejų tik daugėja.
Lietuvos valstybės įstatymai tampa pajuokos objektu tarp lietuvių. Tuo labiau, kad galime palyginti su kaimynų lenkų įstatymais.
Kęstas > RB,
2009 04 06 18:13
Jūs pilietybę neatiminėjate. Jūs tik padedate jos atsisakyti. Taip nusikaltėliai, suvarantys peilį į tautos kūną, neužmuša. Jie tik padeda numirti. Ar tau jau lengviau nuo tokių paaiškinimų?
Kęstas,
2009 04 06 18:05
Puiki įstatymų analizė šiame straipsnyje. Laikas atsisakyti rusiškos pilietybės atiminėjimo tvarkos, įsigalėjusios šiandien Lietuvoje.
RB,
2009 04 06 17:49
to dr. Jonas Ramanauskas joramlt@yahoo.com, 17:03:"Niekas negali prigimtimi igytos pilietybes atimti, o dabar atiminejama! Taigi organizuoti bolsevikai vis dar valdzioje!"Niekas ir neatiminėja. Patys atsisakote priimdami kitos šalies pilietybę. Nenorite – nepriimkit, neprarasite Lietuvos Respublikos pilietybės.RB (1)
1. R.Narušienė. Pilietybė ir naujas pilietybės įstatymo projektas
2009 balandžio mėn. 6d. 16:05
"DELFI (K.Čachovskio nuotr.) Kiekvienoje šalyje pilietybė apibrėžiama pagal tos šalies istorinę patirtį. Ilgas sovietų okupacijos laikotarpis Lietuvoje mūsų tautai padarė sunkiai įvertinamą žalą. Per paskutiniuosius 100 metų Lietuva prarado maždaug trečdalį savo tautos.
Apytiksliais Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, nuo 1990 m. Kovo 11-osios iš Lietuvos išvyko beveik pusė milijono gyventojų, sudarančių apie ketvirtadalį Lietuvos piliečių. Todėl Lietuvos Respublikos pilietybės išlaikymą, įgijus ir kitos šalies pilietybę, šiandien galime prilyginti tautos išlikimui.
Užsienio lietuviai trokšta išlaikyti Lietuvos Respublikos (LR) pilietybę. Užsienyje gyvenantis asmuo daug geriau supranta ir įvertina, ką reiškia prigimtinė pilietybė. Ar patriotizmas yra blogas jausmas? Kai kas Lietuvoje dabartinius emigrantus laiko nevisaverčiais lietuviais ir jiems vietoj prigimtinės LR pilietybės siūlo „lietuvių kilmę patvirtinantį dokumentą“, spaudoje vadinamą „lietuvio korta“. Teisinis statusas to dokumento dar nėra išdėstytas . Ta „korta“ yra tuščia. Bet, aišku, kad tokią „kortą“ turintys asmenys negalės dalyvauti rinkimuose, būti renkami, balsuoti ir paveikti Lietuvos ateities.
Dabartiniai atvykėliai iš Lietuvos didžiuojasi savo tautybe ir stengiasi ją išlaikyti: jie kuria lituanistines mokyklas, jungiasi ir net įkuria naujas Lietuvių Bendruomenes tuose kraštuose, kuriuose jų anksčiau nebuvo. Internetu ir spaudoje jie seka Lietuvos gyvenimą. Jie finansiškai remia savo gimines Lietuvoje, nuolat vyksta į Tėvynę. Deja, jie pradeda jaustis Lietuvos atstumtaisiais.
Dėl įvairių priežasčių - verslo, vairavimo, mokslo, nekilnojamo turto įsigijimo, darbo pagal įgytą profesiją įteisinimo - daliai atvykusiųjų teko priimti kitos šalies pilietybę. Tai ypač svarbu sukūrusiems mišrias šeimas. Lietuvė motina ar tėvas, norėdami turėti lygias vaiko globos teises, taip pat priima šalies, kurioje gyvena, pilietybę. Dviguba pilietybė pripažįstama daugelyje šalių. Dalyje jų nereikalaujama priesaikos ar atsisakyti turimos prigimtinės pilietybės.
Naujasis LR Pilietybės įstatymo projektas, pasiūlytas Prezidento yra platesnis, negu dabar veikiantis įstatymas. Juo remiantis, dviguba pilietybė būtų prieinama ir pasitraukusiems iš Lietuvos nuo 1919 m. Taip pat kitos valstybės pilietybę gavęs asmuo dėl santuokos su užsieniečiu neprarastų LR pilietybės. Be to, minimame įstatymo projekte kai kurios procedūros yra geriau išdėstytos.
LR piliečiai ir jų palikuonys, emigravę iki 1990 m. kovo 11 d. ir išvykusieji vėliau, priėmę kitos šalies pilietybę, pagal LR įstatymus iki Konstitucinio Teismo (KT) 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimą, turės galimybę ir toliau išsaugoti LR pilietybę. Dalis LR piliečių, išvykusių po 1990 m. kovo 11 d. ir priėmusių kitos valstybės pilietybę po KT (2006 m. lapkričio 13d.) nutarimo ir galiojimo, LR pilietybę praras. Iš išvykusių tėvų atimta teisė į dvigubą pilietybę užkerta kelią ir jų palikuonims įgyti LR pilietybę. Be to, procedūra įteisinti LR pilietybę LR piliečio vaikui, gimusiam ne Lietuvoje, yra biurokratiškai apsunkinta.
Buvęs KT pirmininkas ir Prezidento pilietybės darbo grupės narys Egidijus Kūris teigia: „… o kas išvyko ir kitos valstybės pilietybę priėmė vėliau, ATSISAKYDAMI Lietuvos Respublikos pilietybės – sorry...“ (“Veidas”, 2009.02.16. Nr.7 „Kortos ir koziriai“). Didžioji dauguma LR piliečių neatsisakė ir neatsisako LR pilietybės, bet Lietuvoje ji, deja, atimama be jokių teisinių procedūrų „due process“.
Vardenis Pavardenis:
Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.Prigimtinės pilietybės teisę oponentai komentuoja taip: jei užsienio lietuviai nori turėti dvigubą pilietybę, reikia LR Konstitucijos 12 straipsnį keisti referendumu. Referendumo įstatyme reikalaujama, kad balsuotų daugiau nei pusė visų rinkėjų - mat sprendimas priimamas, jei pasiūlytai formuluotei pritaria daugiau kaip pusė balsavimo teisę turinčių piliečių.
Nors oponentai pripažįsta, kad toks referendumas tikriausiai bus nesėkmingas, nes, kaip patirtis rodo, daugiau nei pusė LR piliečių nedalyvauja rinkimuose - nebalsuoja. Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) neremia LR Konstitucijos 12 straipsnio pakeitimo, kuris įteisintų neribotą dvigubą pilietybę. PLB pozicija: dviguba pilietybė turėtų būti suteikiama tik lietuvių kilmės asmenims, kaip jų prigimtinė teisė (kitos tautybės turi savo tautines valstybes).
PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, gimimu įgiję LR pilietybę, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis ją išsaugoja. LR pilietybės negalima atimti prieš asmens valią, net kai jis įgyja kitos šalies pilietybę.
LR Konstitucijos 12 straipsnis išimties tvarka suteikia galimybę LR piliečiui turėti dvigubą pilietybę „atskirais atvejais“. Jis yra įgyvendinamas įstatymo keliu. KT pakeitė LR Konstitucijos 12 straipsnį be referendumo, kai į nutarimą įrašė - ,,ypač reta išimtis“ ir „itin retus atskirus atvejus”. Šių žodžių nebuvo LR Konstitucijos 12 straipsnyje. Taip buvo pakeista „atskirų atvejų“ prasmė. Sutartys, LR Konstitucija bei visi dokumentai yra interpretuojami pagal „įprastinę reikšmę“ - t.y. taip, kaip tie asmenys, priėmę nutarimą, suprato tuos teiginius. Atskirų atvejų definicija (apibrėžimas) yra „Didžiajame lietuvių kalbos žodyne“. Ji skiriasi nuo LR Konstitucinio Teismo aiškinimo. Be to, tautos išrinktieji - LR Seimo nariai - kitaip suprato „atskirus atvejus“ negu KT ir pagal „įprastinę reikšmę“ priėmė buvusius LR pilietybės įstatymus. Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nusprendė, kad tie „atskiri atvejai“, įteisinti buvusiuose įstatymuose, per daug išplėsti. Bet ir KT, neturėdamas tikslių duomenų, negalėjo taip nuspręsti. KT atėmė LR piliečių teises, jiems nedalyvaujant ir neturint galimybės apsiginti. Be to, dabartinė pilietybės atėmimo procedūra prieštarauja teisinei tvarkai(„due process“). Dažnai asmuo sužino tik iš ,,Valstybės žinių”, kad iš jo LR pilietybė atimta be aiškaus apkaltinimo, net neleidžiant apsiginti. KT nesvarstė prigimtinės pilietybės principo, įteisinto LR Konstitucijoje.
Interpretuojant LR Konstituciją, būtina atkreipti dėmesį į viso dokumento esmę. Jos įvade skelbiama: „Lietuvių Tauta, prieš daugelį amžių sukūrusi Lietuvos valstybę, <…> išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, įkūnydama prigimtinę žmogaus ir Tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo tėvų ir protėvių žemėje <…>, puoselėdama Lietuvos žemėje tautinę santarvę <…>“. LR Konstitucijos I straipsnio 2 dalis sako: „Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“. 12 straipsnis teigia: „Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarka nustatoma įstatymais“. 18 straipsnyje teigiama, jog „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 32 straipsnyje draudžiama apriboti LR piliečiui teisę pasirinkti, kur jis nori gyventi. 29 straipsnyje draudžiama varžyti žmogaus teises. Iš Konstitucijos konteksto aišku, kad Lietuva yra tautinė valstybė, kuri kūrėsi lietuvių tautos pagrindu. Pilietybė yra tautinis elementas, jos sudėtinė dalis. Ši amžina prigimtinė pilietybės teisė negali būti taip lengvai atimama.
LR Konstitucijoje turime du atskirus principus: išimtį dvigubos pilietybės draudimui - „atskirus atvejus“ ir prigimtinę teisę į LR pilietybę, kuri negali būti varžoma. Pagal konstitucinę interpretacijos teisę, abu principai turi būti duodami reikšmės. Jie abu turi būti galiojantys. Įstatymo keliu LR Seimas dabar turi nuspręsti, kaip tą prigimtinę teisę, kurios negalima varžyti, reikia įgyvendinti. PLB teigia, kad lietuvių kilmės užsienio lietuviai, įgiję LR pilietybę gimimu, savo vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams bet kuriomis aplinkybėmis turi teisę išsaugoti LR pilietybę. Jos negalima atimti iš asmens prieš jo valią, net jei jis įgijo kitos šalies pilietybę. Norint išvengti nesusipratimų ateityje, būtų verta Seimui papildyti LR Konstitucijos 18 arba 32 straipsnį pridedant, kad “nėi venas Lietuvos kilmės pilietis, nei jo palikuonys negali prarasti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgytą gimus, prieš savo valią, net ir įgijus kitos valstybės pilietybę”.
Kai kurie Lietuvoje teigia, kad priimdamas kitos valstybės pilietybę LR pilietis savaime atsisako savo prigimtinės teisės į turėtą pilietybę. Daugumoje šalių šiandien yra įteisinta dviguba pilietybė. Kai kurios valstybės net nereikalauja priesaikos. LR pilietis, atsisakydamas LR pilietybės, turi aiškiai išreikšti savo valią savo valstybei Lietuvai, ne svetimam kraštui. Lietuva yra laisva ir nepriklausoma. Ji valdoma savo įstatymais, o ne pagal kitų valstybių įstatymus ar reikalavimus. Jei Lietuva nori užsitikrinti, ar tikrai LR pilietis, priėmęs kitos šalies pilietybę, nepageidauja atsisakyti turimos LR pilietybės, Lietuvos valdžia gali reikalauti, kad toks asmuo raštu patvirtintų, jog pageidauja išlaikyti LR pilietybę.
1997 m. Europos pilietybės konvencija siekta „panaikinti diskriminaciją dėl pilietybės“. Šios konvencijos 16 straipsnis skelbia, kad valstybė, suteikdama savo šalies pilietybę, negali reikalauti kitos pilietybės atsisakymo ar netekimo kaip sąlygos jos pilietybei gauti ar išsaugoti, jei toks atsisakymas ar netekimas neįmanomas arba negali būti reikalaujamas dėl racionalių priežasčių. Lietuva dar nėra šios konvencijos signatarė. Ministerijos daug metų vis dar derina tekstą… Lietuva yra Europos Tarybos narė. Tikėtina, jog minėtą konvenciją ji ratifikuos. Dalies teisininkų teigimu, savo piliečių, turinčių dvigubą pilietybę, diskriminacija yra žmogaus teisių, įrašytų daugumos kraštų Konstitucijose, tarptautinėse sutartyse, lygybės pažeidimas.
Šiandien aišku, kad dvigubos pilietybės klausimas buvo ir yra politinis, o ne teisinis. Būtina politinė valia nedelsiant išsaugoti lietuvių kilmės Lietuvos piliečių, gyvenančių užsienyje, prigimtinę teisę į LR pilietybę. Negausi mūsų tauta vis retėja. Ar galime bendromis pastangomis suvienyti ir išsaugoti ją?"
Reforma yra nusikalstamas naivumas
Laikas ponui Kubiliui ir mūsų mokslininkams bei verslininkams sukurti Lietuvos ūkio vystymo viziją. Tai leistų sukoncentruoti kadrų ruošimo resursus strateginėse Lietuvai srityse. Tikėtis, kad mokiniai, bėgiojantys su krepšeliais, padarys šį darbą už mus, yra nusikalstamas naivumas. Atidėliojant tokį tiesioginį problemos sprendimą, sumažėja mūsų verslo, maitinančio visą valstybę, galimybės išgyventi.
" Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 04 06 / 11:13 /
Olga Suprun
Seime nagrinėjamas naujas Mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ) projektas, kuriam jau pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, laukia Seimo narių palaiminimo. Būtent su MSĮ projekto priėmimu yra siejama aukštojo mokslo reforma.
Jos sėkmė arba nesėkmė didžiąja dalimi priklausys nuo kiekvienos įstatymo punkto formuluotės bei jas aiškinančių poįstatyminių aktų.
Tuo metu viešojoje erdvėje diskusijos netyla – dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės sutaria
visi, tačiau reformą įkūnijantis parengtas MSĮ projektas sulaukia nemažai pagrįstos kritikos.
Su reforma siejamos viltys
Su aukštojo mokslo reforma buvo siejamos viltys, kad neracionaliai veikianti ir išbalansuota povidurinio švietimo sistema pagaliau bus sureguliuota – bus atliktas aukštųjų mokyklų vykdomų studijų krypčių auditas, įvertinantis studijų krypties mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus – nustatytų kokybės standartų neatitinkančios studijų programos bus uždarytos, arba joms bus suteiktas jų statusą atitinkantis vardas;
studijų finansavimas bus pertvarkytas taip, kad didžiąja dalimi jį lems mokslinių tyrimų finansavimas, kuris yra neatsiejama ir pagrindinė universitetinių studijų sąlyga; bus optimizuotas šalies universitetų tinklas, o studentų pasiskirstymo proporcijos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose ims atitikti pažangių Vakarų šalių patirtį – universitetuose studijuos mažiausia dalis šalies studentų, o kolegijose ir profesinėse mokyklose – didžiausia;
bus užskaitomi kreditai pereinant iš vienos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigos į kitą; bus panaikintas diskriminacinis, studijų prieinamumą iškreipiantis studentų skirstymas į studijuojančius savo lėšomis ir finansuojamus valstybės;
bus atkurtas pažeistas LR Konstitucijos 41 str. – panaikintas Konstituciją pažeidžiantis įmokų už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose rinkimas iš gerai besimokančių, laiku valstybės akredituotų studijų programų reikalavimus vykdančių studentų, o gerai nesimokantiems studentams diplomai nebus išduodami ir juolab nebus parduodami už jokias studijų įmokas.
Numatytos pertvarkos prioritetas – studijų paklausa
Naujasis MSĮ projektas prasilenkia su daugeliu reformos vilčių. Šis projektas remiasi laisvosios rinkos principu, kuris, šiuo atveju, pasireikštų per studijų paklausą, kurią lemtų laisvas studentų pasirinkimas stojant studijuoti. Tačiau pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja pilna ir objektyvia informacija, lemiančia jo pasirinkimą.
Tuo metu pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis esti neišmanymo įkaitas. Kaip žinia, objektyvios ir išsamios informacijos apie visas studentams siūlomas studijų programas bei įsidarbinimo galimybių statistinės analizės, pabaigus studijas, nėra, todėl laisvas pasirinkimas nėra galimas. Užtat gausu aukštųjų mokyklų savireklamos, kuri neretai besiremia tik marketingo gudrybėmis.
Pasak reformatorių, studentų, įvardinamų kaip švietimo klientų ir vartotojų, pasirinkimas turėsiantis nulemti sprendimą apie konkrečios mokymo įstaigos studijų programos kokybę – jeigu studentai masiškai rinksis tam tikrą studijų programą, jai bus suteiktas kokybiškos programos titulas, tuo tarpu populiarumo tarp studentų nesulaukusios studijų programos šio titulo neteks.
Faktiškai tikimasi, kad studentai išreitinguos universitetus ir jų siūlomas studijų programas, ir taip atliks Švietimo ir mokslo ministerijos darbą. Tačiau, viena vertus, yra nesąžininga studentams siūlyti kokybės standartų neatitinkančias studijų programas, o kita vertus, negalima studijų kokybės beatodariškai susieti su jų paklausa – juk jeigu pigios kinietiškos prekės yra paklausios rinkoje, tai dar nereiškia, kad jos esti kokybiškos.
Žinoma, šiuo konkrečiu atveju, studentų krepšeliai 21 tūkstančiui geriausiųjų abiturientų bus dalinami nemokamai, todėl tikėtina, kad krepšelius gavę studentai stengsis kuo racionaliau juos išnaudoti, tačiau kaip jau minėjome, racionalus pasirinkimas įmanomas tik disponuojant objektyvia informacija, kuri nėra pateikiama, kaip ir nepateikiama įsidarbinimo statistika pabaigus vieną ar kitą studijų programą.
Verta prisiminti ir tai, kaip greitai reformatoriai išsižadėjo savo debiutinio studentų apmokestinimo šūkio „Nemokamas tik sūris spąstuose“ – juk studijų krepšeliai bus dalinami nemokamai. Tiesa, krepšelių skaičius su kiekvienais metais neabejotinai ims ženkliai tirpti, juk reikia kažkaip gelbėti bankus nuo bankroto didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių. Ir šis sumanytos reformos leitmotyvas skamba vis garsiau...
Finansavimas skirstant krepšelius – invazija į universitetų autonomiją
Pagal šiuo metu vis dar galiojantį planuojamos pertvarkos modelį, kasmet daliai geriausiai egzaminus išlaikiusių abiturientų bus nemokamai dalinami studentų krepšeliai, kuriuos pastarieji galės nevaržomai neštis į bet kurią šalies aukštąją mokylą.
Šis krepšelių kiekis bus kas kart koreguojamas priklausomai nuo aukštųjų mokyklų paskelbtų studijų kainų ir Valstybės finansinių pajėgumų įpirkti studijas tam tikram studentų skaičiui – tai visiškai iškrapo LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams – geras mokymasis tampa finansinių Valstybės pajėgumų įkaitu.
Verta pažymėti ir tai, kad įvykdžius numatytą pertvarką deklaruojama aukštųjų mokyklų autonomija butų apribota – faktiškai aukštosios mokyklos nebetenktų galimybės vykdyti studentų atranką ir spręsti kurie studentai labiausiai atitinka aukštosios mokyklos studentams keliamus reikalavimus.
Finansavimo modelis, kai krepšeliai būtų skirstomi geriausiai valstybinius baigiamuosius egzaminus išlaikiusiems abiturientams, verstų aukštąsias mokyklas marketingo vingrybių pagalba vilioti krepšelius gavusius studentus, siekiant papildyti savo biudžetus.
Tačiau, kaip žinia, egzaminai nepamatuoja nei intelekto koeficiento, nei asmens kūrybiškumo, išradingumo, originalumo, nei motyvacijos studijuoti. Neretai gerai egzaminus išlaikęs abiturientas tėra vidutinybė.
Taigi, siekdama prisivilioti kuo daugiau krepšelių gavusių abiturientų, aukštoji mokykla faktiškai nebetenka galimybės rinktis studentų, kurie aukštosios mokyklos manymu geriausiai atitinka studentams keliamus reikalavimus – taip apribojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri turėtų pasireikšti ir galimybe studijoms atsirinkti motyvuotus, kūrybingus, žingeidžius ir pan. studentus, kurie yra svarbus studijų kokybės faktorius ir mokslo pažangos variklis.
Gera pradžia – pusė darbo
Liaudies išmintis teigia „gera pradžia – pusė darbo“, tačiau daugelis nesutinka, kad numatytos reformos pradžia yra gera. Švietimo ir mokslo Ministro komanda teigia, kad priėmus MSĮ projektą Studijų kokybės vertinimo centrui būtų suteikta daugiau galių – jis galėtų uždaryti studijų kokybės kriterijų neatitinkančias studijų programas arba suteikti joms jų tikrąjį statusą atitinkantį vardą. Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas – o koks likimas laukia tų studentų, kurie jau bus pradėję studijas šiose studijų programose?
Ir kodėl studentams siūloma rinktis tarp kokybiškų ir nekokybiškų studijų programų, patiems atsirenkant kur yra grūdai, o kur – pelai? Juk kur kas geriau būtų aukštojo mokslo reformą sąžiningai pradėti nuo studijų krypčių audito, įvertinus universitetinių studijų krypčių mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus ir, palikus kokybiškas studijų programas, leisti jas rinktis studentams.
Naujasisi MSĮ projektas taip pat neišsprendžia diskriminacinio studentų rūšiavimo į savo lėšomis studijuojančius ir studijuojančius Valstybės lėšomis problemos. O šios diskriminacijos įteisinimui pasitelkiamos manipuliacijos LR Konstitucijoje įtvirtintu gero mokymosi kriterijumi.
Studentų solidarumo fiasko
Kaip bebūtų liūdna, tenka konstatuoti, kad studentų solidarumas patyrė visišką fiasko – studentai nesugebėjo suvienyti savo jėgas ir petys į petį stoti ginti savo ir būsimų studentų teisių, reikalaudami užtikrinti visiems studentams vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus.
Pritilo ir anksčiau drąsiai skambėję šūkiai „Pirma kokybė – tada pinigai“ – užteko valdžiai pažerti iš piršto laužtus pažadus apie šviesią kokybiškų studijų ateitį ir kaip mąsalą studentams numesti 21 tūkst. krepšelių, ir likusieji studentai, turėsiantys mokėti pilną studijų kainą, buvo kaip mat išduoti. O juk nėra jokių garantijų, kad krepšelių kiekis kasmet augs ar bent jau išliks toks pats...
Šiame straipsnyje išvardinti toli gražu ne visi sumanytos aukštojo mokslo reformos trūkumai. Apie juos įtikinamai ir argumentuotai daug rašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslo ir studijų ekspertai, tačiau panašu, kad gerb.
Ministro komanda užsibarikadavo tarp jokio pašalinio garso nepraleidžiančių laisvosios rinkos ideologijos sienų. Be abejo, valdantieji gavo tautos mandatą ir dabar gali įgyvendinti pertvarkas, tačiau tai nereiškia, kad gali įgyvendinti pertvarkas, kurios pakenktų ilgalaikiams Valstybės interesams ir jos žmonėms.
Išgirsti oponentų kritiką ir, pripažinus sumanytos reformos koncepcijos ydingumą, iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo reformą reikia daug drąsos ir sąžinės. Tačiau nedidelė problemėlė – prekybos centruose jų neparduoda... " (1)
1. Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
" Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 04 06 / 11:13 /
Olga Suprun
Seime nagrinėjamas naujas Mokslo ir studijų įstatymo (MSĮ) projektas, kuriam jau pritarė Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas, laukia Seimo narių palaiminimo. Būtent su MSĮ projekto priėmimu yra siejama aukštojo mokslo reforma.
Jos sėkmė arba nesėkmė didžiąja dalimi priklausys nuo kiekvienos įstatymo punkto formuluotės bei jas aiškinančių poįstatyminių aktų.
Tuo metu viešojoje erdvėje diskusijos netyla – dėl aukštojo mokslo reformos būtinybės sutaria
visi, tačiau reformą įkūnijantis parengtas MSĮ projektas sulaukia nemažai pagrįstos kritikos.
Su reforma siejamos viltys
Su aukštojo mokslo reforma buvo siejamos viltys, kad neracionaliai veikianti ir išbalansuota povidurinio švietimo sistema pagaliau bus sureguliuota – bus atliktas aukštųjų mokyklų vykdomų studijų krypčių auditas, įvertinantis studijų krypties mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus – nustatytų kokybės standartų neatitinkančios studijų programos bus uždarytos, arba joms bus suteiktas jų statusą atitinkantis vardas;
studijų finansavimas bus pertvarkytas taip, kad didžiąja dalimi jį lems mokslinių tyrimų finansavimas, kuris yra neatsiejama ir pagrindinė universitetinių studijų sąlyga; bus optimizuotas šalies universitetų tinklas, o studentų pasiskirstymo proporcijos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigose ims atitikti pažangių Vakarų šalių patirtį – universitetuose studijuos mažiausia dalis šalies studentų, o kolegijose ir profesinėse mokyklose – didžiausia;
bus užskaitomi kreditai pereinant iš vienos povidurinio švietimo sistemos mokymo įstaigos į kitą; bus panaikintas diskriminacinis, studijų prieinamumą iškreipiantis studentų skirstymas į studijuojančius savo lėšomis ir finansuojamus valstybės;
bus atkurtas pažeistas LR Konstitucijos 41 str. – panaikintas Konstituciją pažeidžiantis įmokų už studijas valstybinėse aukštosiose mokyklose rinkimas iš gerai besimokančių, laiku valstybės akredituotų studijų programų reikalavimus vykdančių studentų, o gerai nesimokantiems studentams diplomai nebus išduodami ir juolab nebus parduodami už jokias studijų įmokas.
Numatytos pertvarkos prioritetas – studijų paklausa
Naujasis MSĮ projektas prasilenkia su daugeliu reformos vilčių. Šis projektas remiasi laisvosios rinkos principu, kuris, šiuo atveju, pasireikštų per studijų paklausą, kurią lemtų laisvas studentų pasirinkimas stojant studijuoti. Tačiau pasirinkimas gali būti laisvas tik tuo atveju, kai besirenkantis disponuoja pilna ir objektyvia informacija, lemiančia jo pasirinkimą.
Tuo metu pasirinkimas, atliekamas stokojant informacijos, iš principo negali būti laisvas – jis esti neišmanymo įkaitas. Kaip žinia, objektyvios ir išsamios informacijos apie visas studentams siūlomas studijų programas bei įsidarbinimo galimybių statistinės analizės, pabaigus studijas, nėra, todėl laisvas pasirinkimas nėra galimas. Užtat gausu aukštųjų mokyklų savireklamos, kuri neretai besiremia tik marketingo gudrybėmis.
Pasak reformatorių, studentų, įvardinamų kaip švietimo klientų ir vartotojų, pasirinkimas turėsiantis nulemti sprendimą apie konkrečios mokymo įstaigos studijų programos kokybę – jeigu studentai masiškai rinksis tam tikrą studijų programą, jai bus suteiktas kokybiškos programos titulas, tuo tarpu populiarumo tarp studentų nesulaukusios studijų programos šio titulo neteks.
Faktiškai tikimasi, kad studentai išreitinguos universitetus ir jų siūlomas studijų programas, ir taip atliks Švietimo ir mokslo ministerijos darbą. Tačiau, viena vertus, yra nesąžininga studentams siūlyti kokybės standartų neatitinkančias studijų programas, o kita vertus, negalima studijų kokybės beatodariškai susieti su jų paklausa – juk jeigu pigios kinietiškos prekės yra paklausios rinkoje, tai dar nereiškia, kad jos esti kokybiškos.
Žinoma, šiuo konkrečiu atveju, studentų krepšeliai 21 tūkstančiui geriausiųjų abiturientų bus dalinami nemokamai, todėl tikėtina, kad krepšelius gavę studentai stengsis kuo racionaliau juos išnaudoti, tačiau kaip jau minėjome, racionalus pasirinkimas įmanomas tik disponuojant objektyvia informacija, kuri nėra pateikiama, kaip ir nepateikiama įsidarbinimo statistika pabaigus vieną ar kitą studijų programą.
Verta prisiminti ir tai, kaip greitai reformatoriai išsižadėjo savo debiutinio studentų apmokestinimo šūkio „Nemokamas tik sūris spąstuose“ – juk studijų krepšeliai bus dalinami nemokamai. Tiesa, krepšelių skaičius su kiekvienais metais neabejotinai ims ženkliai tirpti, juk reikia kažkaip gelbėti bankus nuo bankroto didinant savo lėšomis studijuojančių studentų skaičių. Ir šis sumanytos reformos leitmotyvas skamba vis garsiau...
Finansavimas skirstant krepšelius – invazija į universitetų autonomiją
Pagal šiuo metu vis dar galiojantį planuojamos pertvarkos modelį, kasmet daliai geriausiai egzaminus išlaikiusių abiturientų bus nemokamai dalinami studentų krepšeliai, kuriuos pastarieji galės nevaržomai neštis į bet kurią šalies aukštąją mokylą.
Šis krepšelių kiekis bus kas kart koreguojamas priklausomai nuo aukštųjų mokyklų paskelbtų studijų kainų ir Valstybės finansinių pajėgumų įpirkti studijas tam tikram studentų skaičiui – tai visiškai iškrapo LR Konstitucijos laiduojamą nemokamą mokslą gerai valstybinėse aukštosiose mokyklose besimokantiems studentams – geras mokymasis tampa finansinių Valstybės pajėgumų įkaitu.
Verta pažymėti ir tai, kad įvykdžius numatytą pertvarką deklaruojama aukštųjų mokyklų autonomija butų apribota – faktiškai aukštosios mokyklos nebetenktų galimybės vykdyti studentų atranką ir spręsti kurie studentai labiausiai atitinka aukštosios mokyklos studentams keliamus reikalavimus.
Finansavimo modelis, kai krepšeliai būtų skirstomi geriausiai valstybinius baigiamuosius egzaminus išlaikiusiems abiturientams, verstų aukštąsias mokyklas marketingo vingrybių pagalba vilioti krepšelius gavusius studentus, siekiant papildyti savo biudžetus.
Tačiau, kaip žinia, egzaminai nepamatuoja nei intelekto koeficiento, nei asmens kūrybiškumo, išradingumo, originalumo, nei motyvacijos studijuoti. Neretai gerai egzaminus išlaikęs abiturientas tėra vidutinybė.
Taigi, siekdama prisivilioti kuo daugiau krepšelių gavusių abiturientų, aukštoji mokykla faktiškai nebetenka galimybės rinktis studentų, kurie aukštosios mokyklos manymu geriausiai atitinka studentams keliamus reikalavimus – taip apribojama aukštųjų mokyklų autonomija, kuri turėtų pasireikšti ir galimybe studijoms atsirinkti motyvuotus, kūrybingus, žingeidžius ir pan. studentus, kurie yra svarbus studijų kokybės faktorius ir mokslo pažangos variklis.
Gera pradžia – pusė darbo
Liaudies išmintis teigia „gera pradžia – pusė darbo“, tačiau daugelis nesutinka, kad numatytos reformos pradžia yra gera. Švietimo ir mokslo Ministro komanda teigia, kad priėmus MSĮ projektą Studijų kokybės vertinimo centrui būtų suteikta daugiau galių – jis galėtų uždaryti studijų kokybės kriterijų neatitinkančias studijų programas arba suteikti joms jų tikrąjį statusą atitinkantį vardą. Tačiau čia kyla pagrįstas klausimas – o koks likimas laukia tų studentų, kurie jau bus pradėję studijas šiose studijų programose?
Ir kodėl studentams siūloma rinktis tarp kokybiškų ir nekokybiškų studijų programų, patiems atsirenkant kur yra grūdai, o kur – pelai? Juk kur kas geriau būtų aukštojo mokslo reformą sąžiningai pradėti nuo studijų krypčių audito, įvertinus universitetinių studijų krypčių mokslinį potencialą bei atliekamus mokslinius tyrimus ir, palikus kokybiškas studijų programas, leisti jas rinktis studentams.
Naujasisi MSĮ projektas taip pat neišsprendžia diskriminacinio studentų rūšiavimo į savo lėšomis studijuojančius ir studijuojančius Valstybės lėšomis problemos. O šios diskriminacijos įteisinimui pasitelkiamos manipuliacijos LR Konstitucijoje įtvirtintu gero mokymosi kriterijumi.
Studentų solidarumo fiasko
Kaip bebūtų liūdna, tenka konstatuoti, kad studentų solidarumas patyrė visišką fiasko – studentai nesugebėjo suvienyti savo jėgas ir petys į petį stoti ginti savo ir būsimų studentų teisių, reikalaudami užtikrinti visiems studentams vienodą studijų prieinamumą pagal gabumus.
Pritilo ir anksčiau drąsiai skambėję šūkiai „Pirma kokybė – tada pinigai“ – užteko valdžiai pažerti iš piršto laužtus pažadus apie šviesią kokybiškų studijų ateitį ir kaip mąsalą studentams numesti 21 tūkst. krepšelių, ir likusieji studentai, turėsiantys mokėti pilną studijų kainą, buvo kaip mat išduoti. O juk nėra jokių garantijų, kad krepšelių kiekis kasmet augs ar bent jau išliks toks pats...
Šiame straipsnyje išvardinti toli gražu ne visi sumanytos aukštojo mokslo reformos trūkumai. Apie juos įtikinamai ir argumentuotai daug rašė žymūs visuomenės veikėjai, mokslo ir studijų ekspertai, tačiau panašu, kad gerb.
Ministro komanda užsibarikadavo tarp jokio pašalinio garso nepraleidžiančių laisvosios rinkos ideologijos sienų. Be abejo, valdantieji gavo tautos mandatą ir dabar gali įgyvendinti pertvarkas, tačiau tai nereiškia, kad gali įgyvendinti pertvarkas, kurios pakenktų ilgalaikiams Valstybės interesams ir jos žmonėms.
Išgirsti oponentų kritiką ir, pripažinus sumanytos reformos koncepcijos ydingumą, iš pagrindų reformuoti aukštojo mokslo reformą reikia daug drąsos ir sąžinės. Tačiau nedidelė problemėlė – prekybos centruose jų neparduoda... " (1)
1. Aukštojo mokslo reformai reikalinga reforma
2009 m. balandžio 5 d., sekmadienis
Reforma neatitinka Konstitucijos normų
| "Kiek valdžiai reikia demokratijos? | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
|
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)