Kęstas 2010.06.20 19:48
Gražinai:
Tai nori sužinoti, kas yra tas otkatas ir kas yra tas Kęstas? Pradėkime nuo antrojo. Gal susitiktume prie Vilniaus Vingio parko įėjimo iš Čiurlionio gatvės? Čia gražios vietos. O ir žmogus, kuris Lietuvoje nežino, kas yra otkatas, turėtų būti visai gyvenimo dar nesugadintas.
Otkatas yra kyšis, kurį žmonės sumoka darbuotojams asmeniškai, kad gautų valdžios ar stambios organizacijos užsakymą. Tai yra svarbi ekonomikos dalis posovietinėje erdvėje.
Susidorojome su dviem paslaptimis. Apie kiaulių gripą atsargesni sako teisingai. Jis niekur nedingo, sezono metu vėl pasirodys Lietuvoje. Koks jis bus šią žiemą, labiau kenksmingas, negu iki šiol, ar toks pat? To niekas nežino.
Įdomus klausimas mano draugams advokatams: Ar galėtų paduoti į teismą sekančio sezono kiaulių gripo aukų artimieji Klaipėdos sveikatos priežiūros centrą už tai, kad šio centro gydytoja Audronė Renkauskienė dezinformavo visuomenę[1] ir sutrukdė pasiskiepinti? Toks teismas pribaugintų tuos, kurie mums trukdo Lietuvą paruošti skiepinimo būtinybei pandemijų bei biologinių atakų metu.
1.Klaipėdos sveikatos priežiūros centro gydytoja Audronė Renkauskienė pabrėžė, kad tai yra milijonas litų, „išmestas jei ne į balą, tai šalia balos“. „Todėl, kad sumokėti labai dideli pinigai“, – teigė ji.
Nuo pandeminio gripo Lietuvoje mirė 23 žmonės, iš jų – vienas vaikas ir viena nėščia moteris.(Lietuvos radijo ir televizijos puslapis)
Grazina 2010.06.20 15:03
Chebra, paaiskinkit, kas toks KESTAS ir ka reiskia OTKATAS.
Taip atsitiko ne tik Lietuvos vadovaujantiems medikams. Del farmacijos koncernu puikiai vykdomos masines psichozes ne vien Lietuva prisipirko niekam nereikalingos vakcinos. Aciu dievui, kad liko, o ne zmones buvo apnuodyti
2010 m. birželio 20 d., sekmadienis
2010 m. birželio 18 d., penktadienis
Kodėl Steponavičius meluoja, kad gabiausios jaunuomenės išvykimas iš Lietuvos yra nereikšmingas?
Todėl, kad Steponavičius, kaip ir jo viršininkas Kubilius, yra gyvatės taukų pardavėjai. Jie suranda kokius nors išmislus, kuriais dalis naivuolių gali patikėti, ir pradeda siūlyti, kaip vaistą nuo visų bėdų. Stponavičius gieda, kad rinka sutvarkys mūsų kolegijas ir universitetus... Kubilius pritaria, kad ponai iš Silicio slėnio atvažiuos į mūsų slėnelius ir užvers mus aukštomis technologijomis, darbais ir pinigais. Reikia tik kantrybės. O kol kas neškite viską, ką gal kada nors uždirbsite jūs, jūsų vaikai ir anūkai, ir užkaskite Lietuvos kolegijose ir universitetuose. Pinigai juk turi augti... Nepamirškite palaistyti. Skolinkitės daug, ne, labai daug. Paremkite jūsų pinigėliais Lietuvą. Paremkite skandinavų bankininkus.
Kodėl rimti žmonės Lietuvoje tiki šiomis amžinomis pasakomis iš mūsų Vyriausybės lūpų? Todėl, kad realiai ką nors keisti yra labai sunku ir rimtiems žmonėms atrodo rizikinga. Lietuvos bendruomenė yra labai maža, vidutinio miesto dydžio. Visuose postuose yra svarbių žmonių vaikai, kūmai ar draugai. Jei nustosi reikalauti lietuvių kalbos mokėjimo, pasikviesi nors vidutinį ar net geresnį profesorių iš užsienio, gal jis ir gerai atliks mokslinius tyrimus bei puikiai dėstys anglų kalba. Bet kas bus, jei jis išstums ką nors iš mūsiškių? Visa sistema pairs, velniai pradės lakstyti laukais. O Kubilius su Steponavičiumi siūlo retą paprastą išeitį - rinką visur ir visada. Kadangi paprasto nusirašinėjimo toleravimas daro tą rinką bedante, rinkos niekas nesibijo. Toliau gyvenam, kaip gyvenome. Bet ar ilgam? Kur dingo gabus mūsų jaunimas?
Kodėl rimti žmonės Lietuvoje tiki šiomis amžinomis pasakomis iš mūsų Vyriausybės lūpų? Todėl, kad realiai ką nors keisti yra labai sunku ir rimtiems žmonėms atrodo rizikinga. Lietuvos bendruomenė yra labai maža, vidutinio miesto dydžio. Visuose postuose yra svarbių žmonių vaikai, kūmai ar draugai. Jei nustosi reikalauti lietuvių kalbos mokėjimo, pasikviesi nors vidutinį ar net geresnį profesorių iš užsienio, gal jis ir gerai atliks mokslinius tyrimus bei puikiai dėstys anglų kalba. Bet kas bus, jei jis išstums ką nors iš mūsiškių? Visa sistema pairs, velniai pradės lakstyti laukais. O Kubilius su Steponavičiumi siūlo retą paprastą išeitį - rinką visur ir visada. Kadangi paprasto nusirašinėjimo toleravimas daro tą rinką bedante, rinkos niekas nesibijo. Toliau gyvenam, kaip gyvenome. Bet ar ilgam? Kur dingo gabus mūsų jaunimas?
Gabiausi išvažiuoja.
Šiais metais 59 procentai apklaustų abiturientų KTU gimnazijoje bei Kauno J. Basanavičiaus gimnazijoje studijuos užsienyje. 74 proc. šalies ir tarptautinių olimpiadų laimėtojų išvyksta į užsienį. Apie pusė olimpiadų dalyvių, neiškovojusių prizų, taip pat toliau mokysis užsienyje.
Lietuvos ūkio konkurencingumui daroma nepataisoma žala. Kas už tą žalą atsakys?
Lietuvos ūkio konkurencingumui daroma nepataisoma žala. Kas už tą žalą atsakys?
Vokiečių jiems kenksminga priešlaikinis taupymas remiasi moralizavimu
Op-Ed Columnist
That ’30s Feeling
By PAUL KRUGMAN
Published: June 17, 2010
BERLIN
The New York Times
Suddenly, creating jobs is out, inflicting pain is in. Condemning deficits and refusing to help a still-struggling economy has become the new fashion everywhere, including the United States, where 52 senators voted against extending aid to the unemployed despite the highest rate of long-term joblessness since the 1930s.
Many economists, myself included, regard this turn to austerity as a huge mistake. It raises memories of 1937, when F.D.R.’s premature attempt to balance the budget helped plunge a recovering economy back into severe recession. And here in Germany, a few scholars see parallels to the policies of Heinrich Brüning, the chancellor from 1930 to 1932, whose devotion to financial orthodoxy ended up sealing the doom of the Weimar Republic.
But despite these warnings, the deficit hawks are prevailing in most places — and nowhere more than here, where the government has pledged 80 billion euros, almost $100 billion, in tax increases and spending cuts even though the economy continues to operate far below capacity.
What’s the economic logic behind the government’s moves? The answer, as far as I can tell, is that there isn’t any. Press German officials to explain why they need to impose austerity on a depressed economy, and you get rationales that don’t add up. Point this out, and they come up with different rationales, which also don’t add up. Arguing with German deficit hawks feels more than a bit like arguing with U.S. Iraq hawks back in 2002: They know what they want to do, and every time you refute one argument, they just come up with another.
Here’s roughly how the typical conversation goes (this is based both on my own experience and that of other American economists):
German hawk: “We must cut deficits immediately, because we have to deal with the fiscal burden of an aging population.”
Ugly American: “But that doesn’t make sense. Even if you manage to save 80 billion euros — which you won’t, because the budget cuts will hurt your economy and reduce revenues — the interest payments on that much debt would be less than a tenth of a percent of your G.D.P. So the austerity you’re pursuing will threaten economic recovery while doing next to nothing to improve your long-run budget position.”
German hawk: “I won’t try to argue the arithmetic. You have to take into account the market reaction.”
Ugly American: “But how do you know how the market will react? And anyway, why should the market be moved by policies that have almost no impact on the long-run fiscal position?”
German hawk: “You just don’t understand our situation.”
The key point is that while the advocates of austerity pose as hardheaded realists, doing what has to be done, they can’t and won’t justify their stance with actual numbers — because the numbers do not, in fact, support their position. Nor can they claim that markets are demanding austerity. On the contrary, the German government remains able to borrow at rock-bottom interest rates.
So the real motivations for their obsession with austerity lie somewhere else.
In America, many self-described deficit hawks are hypocrites, pure and simple: They’re eager to slash benefits for those in need, but their concerns about red ink vanish when it comes to tax breaks for the wealthy. Thus, Senator Ben Nelson, who sanctimoniously declared that we can’t afford $77 billion in aid to the unemployed, was instrumental in passing the first Bush tax cut, which cost a cool $1.3 trillion.
German deficit hawkery seems more sincere. But it still has nothing to do with fiscal realism. Instead, it’s about moralizing and posturing. Germans tend to think of running deficits as being morally wrong, while balancing budgets is considered virtuous, never mind the circumstances or economic logic. “The last few hours were a singular show of strength,” declared Angela Merkel, the German chancellor, after a special cabinet meeting agreed on the austerity plan. And showing strength — or what is perceived as strength — is what it’s all about.
There will, of course, be a price for this posturing. Only part of that price will fall on Germany: German austerity will worsen the crisis in the euro area, making it that much harder for Spain and other troubled economies to recover. Europe’s troubles are also leading to a weak euro, which perversely helps German manufacturing, but also exports the consequences of German austerity to the rest of the world, including the United States.
But German politicians seem determined to prove their strength by imposing suffering — and politicians around the world are following their lead.
How bad will it be? Will it really be 1937 all over again? I don’t know. What I do know is that economic policy around the world has taken a major wrong turn, and that the odds of a prolonged slump are rising by the day.
That ’30s Feeling
By PAUL KRUGMAN
Published: June 17, 2010
BERLIN
The New York Times
Suddenly, creating jobs is out, inflicting pain is in. Condemning deficits and refusing to help a still-struggling economy has become the new fashion everywhere, including the United States, where 52 senators voted against extending aid to the unemployed despite the highest rate of long-term joblessness since the 1930s.
Many economists, myself included, regard this turn to austerity as a huge mistake. It raises memories of 1937, when F.D.R.’s premature attempt to balance the budget helped plunge a recovering economy back into severe recession. And here in Germany, a few scholars see parallels to the policies of Heinrich Brüning, the chancellor from 1930 to 1932, whose devotion to financial orthodoxy ended up sealing the doom of the Weimar Republic.
But despite these warnings, the deficit hawks are prevailing in most places — and nowhere more than here, where the government has pledged 80 billion euros, almost $100 billion, in tax increases and spending cuts even though the economy continues to operate far below capacity.
What’s the economic logic behind the government’s moves? The answer, as far as I can tell, is that there isn’t any. Press German officials to explain why they need to impose austerity on a depressed economy, and you get rationales that don’t add up. Point this out, and they come up with different rationales, which also don’t add up. Arguing with German deficit hawks feels more than a bit like arguing with U.S. Iraq hawks back in 2002: They know what they want to do, and every time you refute one argument, they just come up with another.
Here’s roughly how the typical conversation goes (this is based both on my own experience and that of other American economists):
German hawk: “We must cut deficits immediately, because we have to deal with the fiscal burden of an aging population.”
Ugly American: “But that doesn’t make sense. Even if you manage to save 80 billion euros — which you won’t, because the budget cuts will hurt your economy and reduce revenues — the interest payments on that much debt would be less than a tenth of a percent of your G.D.P. So the austerity you’re pursuing will threaten economic recovery while doing next to nothing to improve your long-run budget position.”
German hawk: “I won’t try to argue the arithmetic. You have to take into account the market reaction.”
Ugly American: “But how do you know how the market will react? And anyway, why should the market be moved by policies that have almost no impact on the long-run fiscal position?”
German hawk: “You just don’t understand our situation.”
The key point is that while the advocates of austerity pose as hardheaded realists, doing what has to be done, they can’t and won’t justify their stance with actual numbers — because the numbers do not, in fact, support their position. Nor can they claim that markets are demanding austerity. On the contrary, the German government remains able to borrow at rock-bottom interest rates.
So the real motivations for their obsession with austerity lie somewhere else.
In America, many self-described deficit hawks are hypocrites, pure and simple: They’re eager to slash benefits for those in need, but their concerns about red ink vanish when it comes to tax breaks for the wealthy. Thus, Senator Ben Nelson, who sanctimoniously declared that we can’t afford $77 billion in aid to the unemployed, was instrumental in passing the first Bush tax cut, which cost a cool $1.3 trillion.
German deficit hawkery seems more sincere. But it still has nothing to do with fiscal realism. Instead, it’s about moralizing and posturing. Germans tend to think of running deficits as being morally wrong, while balancing budgets is considered virtuous, never mind the circumstances or economic logic. “The last few hours were a singular show of strength,” declared Angela Merkel, the German chancellor, after a special cabinet meeting agreed on the austerity plan. And showing strength — or what is perceived as strength — is what it’s all about.
There will, of course, be a price for this posturing. Only part of that price will fall on Germany: German austerity will worsen the crisis in the euro area, making it that much harder for Spain and other troubled economies to recover. Europe’s troubles are also leading to a weak euro, which perversely helps German manufacturing, but also exports the consequences of German austerity to the rest of the world, including the United States.
But German politicians seem determined to prove their strength by imposing suffering — and politicians around the world are following their lead.
How bad will it be? Will it really be 1937 all over again? I don’t know. What I do know is that economic policy around the world has taken a major wrong turn, and that the odds of a prolonged slump are rising by the day.
2010 m. birželio 17 d., ketvirtadienis
Mažinkime biurokratiją
„Pradėti reikia nuo labiausiai akis badančių dalykų. Pirma, ar reikšmingai pasistūmėta Saulėtekio komisijos veikloje? Nepasistūmėta. Kas trukdo padaryti supaprastintas sąlygas išduodant leidimus smulkioms įmonėms? Galima priimti sprendimą, kad krizės sąlygomis galioja supaprastinta leidimų išdavimo tvarka gamybai, jei ji nesiekia tam tikros ribos. Tai galima padaryti per savaitę. Pavyzdžiui, „vieno langelio“ principu Ūkio ministerijoje įkurti padalinį, kuris išduotų leidimus. Kai įmonės pajamos pasiektų tam tikrą lygį, tada galėtų įsijungti visų kontrolių mechanizmas“ (Verslo naujienos, R.Rudzkis).
Gera idėja, tinkama ne tik gamybai, o visiems mažiesiems verslams. Atliekamus kontroliuojančius valdininkus galima atleisti iš darbo. Liktų pinigų ir pensijoms, ir mažyliams, ir ūkio atstatymui.
Gera idėja, tinkama ne tik gamybai, o visiems mažiesiems verslams. Atliekamus kontroliuojančius valdininkus galima atleisti iš darbo. Liktų pinigų ir pensijoms, ir mažyliams, ir ūkio atstatymui.
I.Šimonytė teigia, kad į gatves žmones išviliotų ne vėlesnė pensija, o melas apie gerą gyvenimą
Tikroji melagė yra panelė Šimonytė. Lietuvos vyrų gyvenimo vidurkis jau dabar nesiekia to pasiūlyto pensijinio amžiaus. Valdantiesiems ardant ir dalijantis medicinos įstaigas, sveikatos apsauga brangsta, jos prieinamumas mažėja.Todėl likusiųjų Lietuvoje amžius tik trumpėja.
Kadangi dauguma vyrų nesulaukia Sodros pagalbos, politinė parama Sodrai smunka. Sodra naikinama. Tai ir yra tikrasis valdančiųjų siekis. Išnaikinti Lietuvos gyventojus, naikinant jų solidarumą. Palikti monopolijoms tinkamas ekonomikos džiungles su importuotais beteisiais baltarusiais ir kiniečiais.
Vėl, kaip ir Rusijos laikais, mums reikia ginti teisę gyventi Lietuvoje. Ar sugebėsime?
Tiems, kuriems nepatinka mano kritika Rusijos valdymo laikams, turiu paprastą atsakymą.
Išmokime rasti mūsų pačių kelią. Jis neturi būti anglo-saksoniškas, kaip Kubiliaus valdymo metu. Mes nesame sala, mes nesame nuo Europos nutolęs kontinentas. Mūsų kelias neturi būti ir rusiškas. Mes nesame Azijos valstybė.
Kadangi dauguma vyrų nesulaukia Sodros pagalbos, politinė parama Sodrai smunka. Sodra naikinama. Tai ir yra tikrasis valdančiųjų siekis. Išnaikinti Lietuvos gyventojus, naikinant jų solidarumą. Palikti monopolijoms tinkamas ekonomikos džiungles su importuotais beteisiais baltarusiais ir kiniečiais.
Vėl, kaip ir Rusijos laikais, mums reikia ginti teisę gyventi Lietuvoje. Ar sugebėsime?
Tiems, kuriems nepatinka mano kritika Rusijos valdymo laikams, turiu paprastą atsakymą.
Išmokime rasti mūsų pačių kelią. Jis neturi būti anglo-saksoniškas, kaip Kubiliaus valdymo metu. Mes nesame sala, mes nesame nuo Europos nutolęs kontinentas. Mūsų kelias neturi būti ir rusiškas. Mes nesame Azijos valstybė.
2010 m. birželio 16 d., trečiadienis
Kaip sunaikinti šešėlį ir sustabdyti katastrofišką emigraciją?
Skirtingų skandinaviškų bankų lietuviškai surašytų kreditavimo sutarčių tekstai sutampa. Tai rodo, kad susiformavo bankų kartelis, monopolinis susitarimas. Mūsų valdžią jau seniai nupirko bankus, prekybą, energetiką ir kitas ūkio šakas užgrobusios monopolijos. Jei susumuoti mokesčius, kuriuos išlupa valdžia su nepaslankių, nepajėgiančių legaliai konkuruoti, monopolijų viršpelniais, tai aišku, kad realiai Lietuvą valdantieji pasiima didesnę dalį, negu kitur Europoje. Todėl Lietuvoje viskas taip brangu. Degalai yra brangesni, negu kaimyninėse valstybėse šių monopolijų dėka, nes mes turime Mažeikius bei valstybę, kuri skirta tik sustabarėjusių monopolijų interesų užtikrinimui.
Norėdami likti gyvi, žmonės vis daugiau naudojasi šešėliu ir emigracija. Pavojus valstybei darosi netoleruotinas. Gelbėkime gimtinę. Ardykime ir boikotuokime monopolijas.
Vytas S 2010-06-17 02:05
Į ankstesnes pono Kęsto proklamacijas žiūrėjau skeptiškai, bet šįkart galiu tik pritarti. Monopolijos tikrai mus labiausiai skurdina ir apie tai Prezidentė kažkodėl nutilo, nors pradžioje labai karingai prieš jas pasisakė, - reikia tikėtis, kad bent kažką ta kryptimi daro.
Analogiška blogybė - karteliniai susitarimai. Ar kas nors galėtų pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, negalima būtų daug kuriose srityse sukurti tokios pat konkurencinės aplinkos kaip mobiliųjų telefonų rinkoje (tiesa, ar tik ne monopolizacijos tendencijomis padvelkė vienijantis Teo ir Omniteliui)?
Kainų derinimo tradicijos įsigalėjo dar turgų viešpatavimo laikais, kai už bent kiek reikšmingesnį kainos numušimą turguje pats galėjai būti su ta visa kaina numuštas. Taigi kartelinių susitarimų net nereikia kažkaip ypatingai sudarinėti, jie įaugę mūsų prekiautojams į kraują - pasižiūri per petį, ką kaimynas daro, ir daro tą patį ir už tą pačią kainą.
Norėdami likti gyvi, žmonės vis daugiau naudojasi šešėliu ir emigracija. Pavojus valstybei darosi netoleruotinas. Gelbėkime gimtinę. Ardykime ir boikotuokime monopolijas.
Vytas S 2010-06-17 02:05
Į ankstesnes pono Kęsto proklamacijas žiūrėjau skeptiškai, bet šįkart galiu tik pritarti. Monopolijos tikrai mus labiausiai skurdina ir apie tai Prezidentė kažkodėl nutilo, nors pradžioje labai karingai prieš jas pasisakė, - reikia tikėtis, kad bent kažką ta kryptimi daro.
Analogiška blogybė - karteliniai susitarimai. Ar kas nors galėtų pasakyti, kodėl, pavyzdžiui, negalima būtų daug kuriose srityse sukurti tokios pat konkurencinės aplinkos kaip mobiliųjų telefonų rinkoje (tiesa, ar tik ne monopolizacijos tendencijomis padvelkė vienijantis Teo ir Omniteliui)?
Kainų derinimo tradicijos įsigalėjo dar turgų viešpatavimo laikais, kai už bent kiek reikšmingesnį kainos numušimą turguje pats galėjai būti su ta visa kaina numuštas. Taigi kartelinių susitarimų net nereikia kažkaip ypatingai sudarinėti, jie įaugę mūsų prekiautojams į kraują - pasižiūri per petį, ką kaimynas daro, ir daro tą patį ir už tą pačią kainą.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)