Varykit, mielieji, į užsienį.

Lietuvoje valdžia neturi jokios programos pritraukti jaunus gabius žmones į lietuviškus verslus. Todėl padėtis darbo rinkoje tik blogėja ir toliau blogės. Mokesčių mokėtojų vis mažiau, o kubiliniams išlaikyti reikia daug mokesčių. Todėl verslai trauksis, užimtumas mažės. Nėra ko laukti. Gyvenimas trumpas.

Tai sakote, kad dirbti užsienyje yra nepatriotiška. O valstybės griovimas ir tautos naikinimas, kurį mes čia kartu užtaisėm Lietuvoje, yra, neva tai, labai patriotiškas?

O gal dirbti ten kur pilniausiai atsiskleidžia gabumai, sukurti šeimą, mokyti vaikus ir anūkus lietuvių kalbos, suvienyti mūsų mažytę tautą ir yra tikrasis patriotizmas, vienintelė viltis, kad mūsų kalba ir kultūra neišnyks? Gal teisūs filipiniečiai, šventiškai sutinkantys kiekvieną iš jų šalies gyventojų, dirbančių užsienyje? Gal atsiprašykime tų, kurių pasus atėmėm, ir skubiai grąžinkime?

Jūs žarstote devynioliktojo amžiaus patriotinio auklėjimo pelenus, o vaikai geriau mokosi užsienio kalbas, negu lietuvių kalbą. Ar jums neatrodo, kad naivumui turi būti ribos?

Jei mes būtume primityvių pažiūrų valstiečiai, tai jūs butumėte puikios prezidentės, krašto apsaugos ir finansų ministrės, ministrės pirmininkės, Konstitucinio teismo teisėjos ir Seimo pirmininkės. Bet dabar jūs esate grupelė moteriškių, nesugebančių užsidirbti jūsų duoną.

Yra senas amerikoniškas metodas, kaip tvarkytis su apgaudinėjančiomis. Išrengti, kokiu nors tepalu ištepti, išvolioti plunksnose ir paleisti namo. Tai būtų pigiausias ir greičiausias būdas susitvarkyti Lietuvoje.

Lietuvoje iki šiol nėra kapitalizmo

Tie, kurie priešinasi asmeninio bankroto įvedimui Lietuvoje, nesupranta, kokioje santvarkoje mes galime gyventi. Kapitalizmas yra idėjų atrankos sistema. Kas turi gerą idėją, tas rizikuoja visu savo asmeniniu, o dažnai ir giminių turtu, įgyvendina tą idėją. Jei pasiseka, tai toks rizikuojantis laimi daug. Čia yra kapitalistinių valstybių gerovės pagrindas.

Lietuvoje taip rizikuojant, galima finansiškai sunaikinti savo likusį gyvenimą, nes nėra asmeninio bankroto. Todėl mūsų krašte protingi ir nerizikuoja. Todėl Lietuvoje neįmanoma kapitalistinė gerovė. Gimtinėje vis dar nėra kapitalizmo. Gyvename su nekenčiamo komunizmo, komandinės ekonomikos, liekanomis. Aišku, kad sistemą reikia keisti, norint įtikinti gabiausią jaunimą, kad jis liktų čia ir darbuotųsi Tėvynės labui.

Ar reikia mums dar atominės energijos?

Ne. Tos energijos nusipirksime atviroje rinkoje. Branduolinio kuro atliekų saugojimas tūkstančius metų kainuoja labai brangiai. Maža Lietuva nebeturi gerų vietų didelėms tokioms saugykloms. Ne mums tas pragaro verslas

Laikas taisyti klaidas.

Išvažiuoja geriausieji abiturientai. Lietuvos verslai be šio gabaus jaunimo praranda sugebėjimą konkuruoti. Todėl Lietuvos verslai taip pat traukiasi į užsienį. Mažėja skaičius galinčių mokėti mokesčius. Dėl to universitetai tampa vis skurdesni ir taip verčia emigruoti dar didesnę dalį jaunimo. Susidaro spiralė, vis greičiau traukianti mūsų valstybę žemyn.

Kai kurie sako, kad didžiulė emigracija yra gerai, nes Lietuvoje yra, neva tai, pernelyg daug gyventojų. Kiek žmonių pageidautina Lietuvoje, yra skonio dalykas. Aišku, kad be gabių ir sugebančių mokytis negalime konkuruoti pasaulio ekonomikoje. Nėra iš ko jums gyventi, sulaukus senatvės. Gal skandinaviškiems medžiotojams ir gerai dykynė Lietuvoje, bet jums yra blogai.

Lietuvos mokslas nepalyginamas su JAV. Amerikiečiai parduoda idėjas. O mes bandome konkuruoti su vietnamiečiais darbo jėgos pigumu ir pralaimime. Kuo didesnė emigracija, tuo labiau tos darbo jėgos trūksta, tuo jos kaina auga. Atsidūrėme aklavietėje.Būtina valstybės programa realiam verslo skatinimui, kad gabus jaunimas konkuruotų, norėdamas dirbti geruose versluose, kad ne tik svajotų apie darbo Tėvynėje galimybę, bet ir siektų jos.

Lakštingala negali nečiulbėti.

Degutienė balsuoja už tuos pačius įstatymus, kuriuos Kubilius stumia. Kartu su Kubiliumi ji nusikalstamai skandina verslus, didindama ir taip jau neįtikėtinai atrodančią bedarbystę bei katastrofišką emigraciją. Bet kaip saldžiai čiulba Degutienė... Jai bedarbystės mažinimas ( o ne didinimas) yra svarbiausias uždavinys. O bedarbystė ir emigracija toliau teka, kaip Nemunas.

Tėvyne Lietuva, nejaugi Tu nepasinaudosi didžiausia mūsų gyvenimo krize, kad apsivalytum nuo šio briežnevinio marazmo? Apsivalymas yra vienintelis šansas išsaugoti tautą. Kelkitės, lietuviai. Užtenka klausytis poros moteriškių čiulbėjimo.

A. Kubilius pasiryžęs „ ryžtingai kurti teisingą, skaidrią ir sąžiningą valstybę“

Galų gale randame išeitį. Suskirstome Lietuvą į dvi dalis. Viena yra blogieji. Į šią grupę patenka beveik visi suaugusieji Lietuvos gyventojai. Jiems reikia gydytis, auginti vaikus ir anūkus. Retkarčiais jiems tenka duoti kyšius. Antra dalis yra trys gerieji, kurie jau prisivogė. Vienas iš jų - Kubilius. Dar du tebeieškomi.

Komunistų metodu įvedame tokius tarėjus teismuose, kad blogieji, baidomi propagandinės įsivaizduojamos moralės lozungais, patys save baustų.

Po dvidešimt metų arba Kubiliaus nebus tarp mūsų, arba šviesus komunizmo rytojus bus pastatytas mūsų užkampyje. Mielasis skaitytojau, tau atrodo visa tai jau kažkada buvo? Tu teisus, tai buvo gūdžiais Chruščiovo laikais, kai visa Lietuva bandė sodinti ne technologinius slėnius, bet kukurūzus.

Ko trūksta Lietuvoje?

_Lietuvos, kaip valstybės su trimis su puse milijono gyventojų, darbo rinka neturi tiek darbų, kuriems reikalingas aukštasis išsilavinimams._[1]

Realiai, Lietuvos darbo rinka neturi pakankamai net tokių darbų, kuriems nereikalingas aukštasis išsilavinimams. Realiai jaunimo nedarbo lygis yra katastrofiškas. Emigracija yra vienintelė rimta išeitis kiekvienam. Atsakomybė už tai tenka mokslo, verslo ir valstybės aparato nesusikalbėjimui.

1. G.Kadziauskas: Lietuvoje nėra tiek darbų, kuriems reikalingas aukštasis išsilavinimas.