Kaip modernizuoti Lietuvos mokslą?

1. Panaikinti reikalavimą, kad dėstytojai žinotų lietuvių kalbą, prieš pradėdami dėstyti Lietuvoje.

2. Skatinti dėstymą anglų kalba, ypač magistrantūroje bei doktorantūroje.

3. Vertinti profesorės mokinių pasiekimus, bandant suvokti tos profesorės indėlį į visuomenės gyvenimą.

4. Vertinti mokslinį rezultatyvumą pagal tai, kaip dažnai cituojami tarptautiniai žurnalai bei kita leidyklų produkcija, kurioje tie aptariami mokslo rezultatai išspausdinti [1]. Lietuvos mokslo rinka yra maža, todėl tie, kurių leidinius dabar cituoja vien savi žmonės, nebegalės konkuruoti.

5. Panaudoti tarptautinės ekspertizės sistemą pinigų mokslo uždaviniams spręsti skirstyme.

6. Sudaryti kuo palankesnes sąlygas užsienio specialistų darbui Lietuvoje, įskaitant vizų bei kitokių leidimų sistemą.

7. Skatinti, kad Lietuvos mokslininkai vystytų žinių pritaikymą Europos Sąjungos ekonomikoje, įskaitant konsultavimą, patentų komercializavimą, įmonių steigimą ir t.t. Tuo tikslu atiduoti mokslininkams didelę jų sukurtos pridėtinės vertės dalį.

Neverta pulti Citavimo indeksą. Juk mes raginame įsivesti tvarką, kuri yra patikrinta ir veikia visame pasaulyje. Aukštojo mokslo pertvarka, kubilinių daroma Lietuvoje, yra unikali pasaulyje. Dabar jau aišku, kad ji tik griauna. Pereikime prie to, ką daro estai, skandinavai ir kiti kaimynai. Užtenka reformos projektų.


1. _Aukštasis pseudomokslas
Ainius Lašas, www.DELFI.lt
2010 rugpjūčio mėn. 16 d. 09:45

Dabartinė Vyriausybė įvardina aukštojo mokslo reformą kaip vieną iš reikšmingesnių savo darbo pasiekimų. Jos esmė - aukštojo mokslo rinkos liberalizavimas ir studento, kaip šios rinkos dalyvio, sureikšminimas. Valstybės finansuojamo krepšelio sistema galbūt ir padės apkarpyti perdėm išpūstas akademines programas bei pakoreguoti bendrą studentų skaičių, tačiau tai – tik kosmetiniai pagražinimai.

Esminės Lietuvos aukštojo mokslo problemos glūdi pačios mokslo rinkos uždarume. Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.

Kaip rodo Švietimo ministerijos pateikta „Lietuvos mokslo ir studijų būklės“ analizė, šalies akademinis elitas verda savose sultyse ir iš esmės nedalyvauja pasaulinėje mokslo rinkoje. Apie malonų pasivažinėjimą po tarptautines konferencijas ir paplepėjimą su užsienio kolegomis čia nekalbu, nes tai nėra joks mokslinis pasiekimas. Kalbu apie tai, jog nemaža dalis akademinės visuomenės tik imituoja mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, pagal straipsnių kiekio augimą, Lietuvos mokslininkai užima pirmą vietą Europos Sąjungoje, o pagal cituojamumo augimą – paskutinę. Ką tai reiškia? O gi tai, kad profesūra eina lengviausiu keliu ir spausdinasi savo leidžiamuose žurnaluose ir geriausiu atveju cituoja patys save arba siaurą kolegų ratą.


Liberalizuoti reikia ne vidinius universiteto ir studento santykius, bet mūsų mokslo rinkos santykius su pasauline mokslo rinka.
Ainius Lašas
Nors statistika kalba pati už save, pateiksiu, mano nuomone, vieną iš rafinuotesnių lietuviško akademinio apsukrumo pavyzdžių. Šalyje gerai žinomas universiteto rektorius ir profesorius savo internetinės svetainės puslapyje pateikia gana įspūdingą mokslinių publikacijų sąrašą. Iš pirmo žvilgsnio, žurnalai skambiais angliškais pavadinimais sukelia susižavėjimą profesoriaus pasiekimais. Tačiau atidžiau panagrinėjus paaiškėja, jog beveik visi tie tariamai tarptautiniai žurnalai yra leidžiami rektoriaus vadovaujamame universitete. Bent vieną iš jų redaguoja ir pats rektorius. Tad nenuostabu, kad ir jo straipsniai gausiai cituojami tuose pačiuose žurnaluose. Tokiu būdu kuriamas žemos akademinės vertės produktas, kuris saugiai cirkuliuoja uždaroje pseudomokslinėje erdvėje ir užtikrina patogų egzistavimą šios rinkos dalyviams.

Tokios tarybinių laikų ekonomiką primenančios sistemos propoguotojai negali perduoti studentams pasaulinio lygio žinių, nes jie patys jų neturi. Jei Lietuvos mokslininkai nesugeba konkuruoti pasaulinėje mokslo rinkoje, tai kaip jie sugebės adekvačiai paruošti ateities mokslininkus bei specialistus? Geriausiu atveju jie gali perduoti vietinio akademinio apsukrumo įgūdžius, kurie ir toliau užtikrins šios ydingos sistemos tąsą. Jaunimui, kuris nori gauti net tik baigimo popieriuką, bet ir pasaulinio lygio žinias, belieka stoti į užsienio universitetus.

Nenoriu apsiriboti vien kritika, todėl pabandysiu pateikti keletą reformos pasiūlymų. Galbūt kai kurie iš jų pasirodys kiek drastiški, tačiau dabartinė situacija reikalauja drastiškų priemonių. Visų pirma, mokslininkų akademinė karjera bei finansinės paskatos turi atspindėti mokslinius rezultatus. Dažniausiai šie rezultatai išreiškiami publikacijų skaičiumi geriausiuose tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose bei leidyklose.

Jei tokių rezultatų nėra, universitetas turėtų nesuteikti ir net peržiūrėti etatinio darbuotojo statusą. Kad ši sistema adekvačiai veiktų, valstybinis universitetų finansavimas taip pat bent iš dalies turėtų būti susietas su universiteto moksliniais laimėjimais tarptautiniu mastu. Tada universitetas visais būdais sieks pritraukti ir išlaikyti gabiausius mokslininkus, o tai savo ruožtu pritrauks ir gabius studentus tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio.

Akivaizdu, jog tokie pasiekimai, ypač taikomuosiuose, tiksliuose bei gamtos moksluose, reikalauja atitinkamos infrastruktūros bei finansavimo. Valstybė ir universitetas turėtų ištiesti paramos ranką bei skatinti perspektyvius mokslininkus susirasti papildomų finansavimo šaltinių. Bet kokia finansinė parama taip pat turi būti sąlygota tarptautiniu mastu pripažintais moksliniais pasiekimais arba jų potencialu. Jei per nustatytą laiką tas potencialas nėra pasiekiamas, universitetas gali atleisti darbuotoją ir pakeisti jį kitu.

Taip pat reiktų pamiršti lietuviškus universitetų reitingus ir orientuotis į tarptautinius standartus. Mes esame per maža šalis, kad sau leistumėme užsisklęsti vietinėje akademinėje rinkoje. Mokslas savo esme privalo būti kosmopolitiškas, nes tik tai užtikrina jo kokybę bei vertę.

Jei reikia konkrečių reformos pavyzdžių, galime pasimokyti iš Estijos. Jau pagal anksčiau minėtą cituojamumo augimo kriterijų, 2000-2006 m. estai užėmė pirmą vietą ES. Nesenai žiniasklaidoje prof. Povilas Gylys teigė, jog Lietuva pagal daugelį ekonominio bei socialinio gerbūvio rodiklių nenusileidžia Estijai. Gaila, bet jis pamiršo paminėti estų mokslinius pasiekimus. Jei mes nesugebėsime sumažinti atotrūkio moksle, ilgainiui jis pasireikš ir ekonomikoje. Juk ne paslaptis, kad gyvename žinių ekonomikos amžiuje.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje._

„Jungtis su Švedija, jungtis su Lenkija, kalbam apie prisijungimą prie Europos kontinentinių tinklų... “

„Visą elektros ūkį dabar valdanti Visagino atominė elektrinė žada iki metų pabaigos sukurti keturis įmonių blokus...“[1] Kodėl dar kartą kuriamas Leo numeris du? Atsakant išdėstomas įspūdingų projektų vėrinys: „Jungtis su Švedija, jungtis su Lenkija, kalbam apie prisijungimą prie Europos kontinentinių tinklų “[ten pat].

Pirmasis Leo buvo taip neseniai. Todėl taip lengvai atpažįstama jo kopija. Vėl politinėmis pasakomis apie jungtimis paremtą energetinę nepriklausomybę pridengiamas monopolijos, skirtos užkelti kainas mums visiems, kūrimas. Tokia monopolija neatlaikys antimonopolinių Europos Sąjungos reikalavimų, vėl sprogs, atnešdama nuostolius jau dabar nustekentai valstybėlei. Bus ir vėl nauda tik siauram savųjų ratui.

Kokia energetinė nepriklausomybė, jei Vakarų Europa energiją perka iš tos pačios Rusijos? Rastumėte, brangieji, geresnių užsiėmimų. Jungtys turi apsimokėti privačiam kapitalui. Jei jos nebeapsimoka, niekas privačiai jas nenori statyti, tai jos nepadeda mūsų ūkiui, bet kenkia, nes krizės sąlygomis dar pabranginta elektra tik pasunkins gyvenimą ir padidins emigraciją.

1. Lietuvos energetikos pertvarka įgauna pagreitį. 2010 08 13 / 20:35 / Lrt tinklalapis.

Ar tikrai turime per daug studijuojančio jaunimo?

Kuo pagrįstas teiginys, kad studentų turime per daug? Be abejonės, kurdami atvirą, prekių bei paslaugų eksportu paremtą visuomenę, turime orientuotis ne į Europos Sąjungos vidurkį. Turime išsiugdyti aukštesnės kvalifikacijos darbo jėgą, negu Europos vidutiniokai.

Taip iki šiol ir darėme. Dabar įsileidome valdžion griaunančius Lietuvos verslus, verčiančius emigruoti gabiausią jaunimą. Ši Vyriausybė yra valdžioje daugiau nei metus. Iki šiol neturime vizijos, kaip sieksime Lietuvos ekonomikos konkurencingumo, susprogus statybų ir nekilnojamo turto prekybos burbului.

Arba ši Vyriausybė ir ši Prezidentė turi pradėti dirbti, arba jos abi turi atsistatydinti. Katastrofiškos ilgalaikė bedarbystė bei milžiniška emigracija naikina Tėvynę, kaip niekad iki šiol. 2010 metų liepą išvykimą deklaravo 10 898 Lietuvos gyventojų, birželį - 8782, gegužę - 10 011, balandį - 11 324. Nebeturime laiko laukti.

Kaip mes konkuruojame su Rusija?

Rusija aplenkė JAV aukštojo išsilavinimo siekiančių studentų skaičiumi. JAV pagrįstai nerimauja ir krizės laike didina valstybės finansavimą aukštojo mokslo sistemai. Bet pagrindiniai JAV ekonominiai centrai yra toli nuo Rusijos.

Mes tuo tarpu visi gyvename Rusijos pašonėje ir darome iš universitetų primityvias kontoras, renkančias milžiniškas Skandinavijos bankų paskolas mūsų studentams. Jaunimas vengia tų didžiulių skolų tikimybės ir to primityvumo. Todėl gabiausi abiturientai išvažiuoja iš Lietuvos.

Jei aukštųjų technologijų kompanijoms reikės mūsų pasaulio kampe daug sukoncentruotos vienoje vietoje išsilavinusios bei gabios darbo jėgos, ką jos pasirinks: Lietuvą ar Rusiją? Bijau, kad Rusiją, nes ten jaunų, gabių ir išsilavinusių koncentracija yra didesnė. Tuo metu mūsų gabūs nemokamai ir aukštame lygyje studijuoja bei dirba Skandinavijos šalyse ir kitur.

Taigi, universitetų finansavimo klausimas yra svarbus konkurencijos bei ekonomikos augimo klausimas. Mes jį sprendžiame iki šiol ne tik studentų, bet ir visos Lietuvos interesų sąskaita. Spėjant iš tos padėties, kurią turime dabar, mūsų kalbos apie atsilaikymą prieš Rusijos ekonominį, politinį bei kultūrinį diktatą, apie aukštas technologijas Lietuvoje yra nevertos to popieriaus, ant kurio jos surašomos.

Kur išeitis? Esame mažas kraštas, vidutinio miesto dydžio gyventojų skaičiumi. Naudokimės tuo. Kiekvieną kartą kai D.Grybauskaitė, A.Kubilius, G.Steponavičius ar kiti, gražiai kalbantys bei už mokesčių mokėtojų pinigus gyvenantys, valstybės veikėjai pasisako apie ekonomiką arba apie Rusiją, klauskime, kaip konkrečiai jie pasieks žadamus aukso puodus, eidami tuo keliu, kuriuo jie mus dabar veda. Galvokime kartu. Kalba čia ne tik apie mūsų jaunimą. Kalba apie kiekvieno iš mūsų ir visos Lietuvos gyvenimą.

Gera nuomonė Bernardinuose

Bernardinų elektroniniame puslapyje perskaičiau nuomonę, kuri gerai paaiškina, kam reikalingos mano žemiau aprašytos idėjos. Štai ji:

_Tikiman 2010-08-09 14:16
to Kęstas

Gražu skaityt tamsos komentarą. Džiugu, kad ant Lietuvos dar ne visi žmonės pasidavė stereotipų ir išankstinių nuostatų kvailybei. Kuo daugiau taip mąstančių, tuo greičiau tą Lietuvėlę ant kojų pastatysim._

Pagrindinė emigracijos aptarimo klaida yra svarstymai: būti ar nebūti emigracijai.

Tokie svarstymai yra bereikalingas darbas. Klaidos esmė tame, kad kol Lietuvoje tęsis dabartinio lygio betvarkė ir korupcija, tol mūsų emigracija bus stipriausia Europos Sąjungoje.

Emigraciją galima sumažinti ar net susigrąžinti dalį emigrantų Tėvynėn, tik susitvarkius Lietuvoje. Susitvarkyti galima tik suvienijus daugumos ir gimtinėje likusių, ir iš jos išvažiavusių lietuvių jėgas.

Todėl susivienykime. Atiduokime lietuviškus pasus tiems emigrantams, iš kurių atėmėme. Leiskime paskaitas aukštosiose mokyklose skaityti anglų kalba. Nustokime pravardžiuoti mūsų seseris ir brolius užsienyje. Padarykime bent pradžios lietuviškas mokyklėles nemokamomis, kad mažieji lietuviukai turėtų didesnes galimybes bent gyvenimo pradžioje pabendrauti su jų tautybės bendraamžiais.

Siūlykime ir darykime visi tokius ar panašius paprastus darbus. O bėdavoti dėl emigracijos yra tuščias reikalas. Rusija jau negrįš. Rytietiško despotizmo Lietuvoje daugiau nebebus. Nebėra tų, kurie gali uždrausti emigravimą. Reikia išmokti gyventi su emigracija.

Vargu ar jaučia mūsų valdžios žmonės kokią nors neapykantą emigrantams. Ši istorija su pasų atiminėjimu yra tik ciniškas komunistinių metodų panaudojimas, bandant ką nors išgąsdinti. Nedirba tas gąsdinimas. Teks mokytis šiuolaikinių metodų, kaip pritraukti reikalingus specialistus.

Kova su bedarbyste, tinkanti Europos Sąjungai

Pagal Berklio patentų apžvalgą [1] vienas patentas yra susietas su nuo trijų iki dešimties naujų darbo vietų sukūrimu. Kai kurie patentai duoda tūkstančius vietų, o kai kurie - nei vienos.

Patentavimui padeda mokslinių tyrimų finansavimas, leidimas dėstyti anglų kalba, bei patentavimo procedūros subsidijos, kai valstybė padeda apmokėti patentuojančiojo išlaidas.

Ką mums reikėtų padaryti, kad prasidėtų tokia kova su bedarbyste, garantuojanti Lietuvai ilgalaikę ateitį?

1. Berkeley Patent Survey