Kokios Europos mums reikia?

Žinomas vokiečių bankininkas Norbert Walter pripažįsta, kad Europos parlamentas turi kontroliuoti 5 Europos nacionalinio produkto procentus vietoje vieno procento, kurį Europos parlamentas valdo dabar. Tik tada gali atsirasti pakankamai stipri mokesčių ir politinė sąjunga, užtikrinanti bendros valiutos stabilumą krizių laikotarpiais.

1. _Germany has learned the hard way that monetary union without some unification of fiscal policy making, and ultimately without political union, does not work. While today — on average — national parliaments control 50 percent of the European Union’s G.D.P. via the public sector, the budget of the union itself amounts to just 1 percent of G.D.P. To work, the European Parliament needs to command about a tenth of the national budgets, or about 5 percent of G.D.P._

(Norbert Walter, chief economist emeritus for Deutsche Bank.)

A. Čaplikas pribudo universitetų klausimu

Jau pasireiškė Seimo vicepirmininkas, Liberalų ir centro sąjungos lyderis Algis Čaplikas, susitikęs su Šiaulių universiteto Senato nariais. Pasak susitikime dalyvavusių senato narių, nepasiteisino ir kitos įstatymo nuostatos, pavyzdžiui, studentų rotacijos pagal bendrą kurso akademinių rezultatų vidurkį. Taip pat siūlyta keisti vadinamųjų studentų krepšelių skirstymo principus.
"Valstybė turi atlikti tyrimus, išsiaiškinti, kokių profesijų aukštojo mokslo specialistai reikalingi valstybei šiandien ir kokie bus reikalingi ateityje. Krepšelis turi būti "pririštas" prie specialistų poreikio. Šiandien valstybė kiša pinigus į populiariosios specialybės - teisės - studentus, nors šios specialybės žmonių tiek valstybės sektoriuje, tiek privačiame - perteklius", - pažymėjo A. Čaplikas.

Kaip susitvarkyti mūsų mažoje gimtinėje?

Privatizuoti viršpelnius, gaunamus padidintos rizikos dėka, bei nacionalizuoti nuostolius, jei rizika nepasiteisina, - tik tam egzistuoja Lietuvoje esantys bankai.

Todėl mums reikia valstybinio banko, kuris skolintų studentams bei strateginėms įmonėms. Todėl reikia atskirti taupymą su skolinimu nuo investicinės bankininkystės, sumažinant riziką mums visiems. Todėl reikia uždrausti akcijų opcionus visiems, išskyrus mažas pradedančias kompanijas, sumažinant apetitą rizikai. Todėl būtina neleisti bankams pervesti kapitalą į sumažintų mokesčių rojaus šalis, didinant rizikos kontrolę.

Nesąžiningą kiniečių ir kitų diktatoriškai valdomų žmonių pagamintų daiktų konkurenciją reikia sulaikyti, pakeliant gamtosauginę kartelę bei didinant reikalavimus pagerinti engiamų žmonių atlyginimus bei darbo sąlygas.

Laikas rimtai pradėti tvarkytis mūsų žemėje [1].



1. _The financial industry, he said, had grown into a nameless, faceless empire that has seized control of the economy and society. To tackle the enemy and restore the French dream, Mr Hollande wants to separate banks’ “speculative” activities from their lending arms. He would outlaw “toxic” financial products, keep banks out of tax havens and ban stock options for all companies except start-ups.

Other gestures to the left included creating a state-owned bank to back strategic companies, fighting “unfair” competition from cheap foreign goods through social and environmental rules and a new 45% tax rate for those earning over €150,000 ($195,000)
(French politics. Sauce Hollandaise. François Hollande declares war on global finance. Jan 28th 2012 | LE BOURGET | from the Economist print edition)._

Kokią išsikovojome laisvę Lietuvoje?

Saujelė užsienio bankams tarnaujančių išdavikų su A. Kubiliumi priešaky mus valdo tais pačiais rusų paliktais metodais. Pasikeitė šeimininkai, kuriems vergaujame. Laisvė dar neatėjo.

Laisvę daryti Lietuvoje, ką tik nori, turi skandinavų bankų filialai.Idealistams tiek tepasakysiu: Kol žmonės klauso jūsų poezijos apie kalbą, kultūrą ir susitelkimą, jūsų vaikai ir mamos baigia žmonėms paskutinius apatinius numauti (pavyzdžiui, Kreivio mamytė ir Degutienės sūnelis). Degutienės sūnus su neaiškių asmenų pagalba pavogė pinigus iš žmonių, Snoro banke turėjusių santaupas. Gal tiesiog atsiėmė savo pinigus? Ne. Pinigai bankrutavusiame banke skiriami smulkiųjų indėlininkų apdraustų santaupų kompensavimui. Nei Degutienės sūnus, nei Kubiliaus pavainikis neturi teisės juos išnešti.

_A. Valinsko pasakojimu, pinigus iš „Snoro“ prieš pat banko krachą išsinešė I. Degutienės vyro darbovietė – „Santariškių sistema“.
„Ne vieną milijoną dvi dienos prieš („Snoro“ nacionalizavimą – DELFI) atsiėmė Santariškių visa sistema. Tai sistemai priklauso ir pirmininkės vyras. (...) Kas gali paneigti, kad šią informaciją turėdami, negalėjo ir šeimos nariai pasiimti ir sutvarkyti savo piniginius reikalus firmų, kaip nutiko ir su sūnaus įmone“, - kalbėjo A. Valinskas.
Seimo pirmininkės vyras Gediminas Degutis – Santariškių klinikų Centro filialo direktorius [1]._

Tai bent korupcija! Jau laikas Degutienei eiti į užtarnautą poilsį, pasinaudoti sūnaus ir vyro išneštais iš Snoro pensininkų ir kitų paprastų piliečių pinigais. Degučių šeimyna išnešė ne savo, o mūsų visų pinigus. Bankroto atveju, jei neužtenka lėšų kompensuoti apdraustus indėlius, naudojami mokesčių mokėtojų, mūsų visų, pinigai.

1.A.Valinskas: konservatoriai FNTT vadus gina dėl I.Degutienės vaidmens „Snoro“ istorijoje. Šarūnas Černiauskas, DELFI portalas, 2012 m. vasario 25 d. 12:25

Istorija ir Andrius Kubilius

Mūsų ir kitų sumažinusių valstybės išlaidavimą pernelyg anksti Europos šalių ekonomika skursta. Istorikai žino, kad sumažinti valstybės išlaidas galima pernelyg anksti [1].


1._That stands in stark contrast to most successful bouts of debt reduction. The McKinsey report pores over two episodes that it considers most relevant for today: the experiences of Sweden and Finland following their banking busts in the early 1990s. Debt reduction took place in two stages. In stage one, the private sector reduces its debts; the economy is weak and public debt soars. In stage two, growth recovers and the longer-term process of reducing government debt begins. In both these cases growth was buoyed by booming exports, a boon that seems unlikely this time. But it is telling that Sweden did not begin its budget-cutting until the economy had recovered; and that when Finland tried an early bout of austerity, this worsened its recession._

(The hangover. America is recovering from the debt bust faster than European countries. Why? Jan 21st 2012 | from the print edition The Economist)

Europa ir Lietuva

Smaugdami ūkį, negerai daro ir Europos Sąjungos vadovai. Jei kursas nesikeis, recesijos Europoje neišvengsim. Lietuvoje turime keisti kursą bei stimuliuoti ekonomiką. Mažinkime karines išlaidas. Supaprastinkime ir paremkime internetu biurokratinį aparatą.

Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministrės atlyginimas siekia 10 tūkst. 083 Lt.

Ką ir nuo ko ministrė Juknevičienė apsaugojo per jos kadenciją? Atleiskime ją, o tuos didelius pinigus panaudokime jaunimo nedarbui mažinti.

Nereikia grįžti prie žibalinės lempos

Nepaisant didžiulės rizikos, būdingos branduolinei technologijai, mūsų valdantieji nustojo kontroliuoti elektrikų pelnus, kad kaupti lėšas Fukušimai Lietuvoje. Mes būsime vienintelis tų pelnų šaltinis. Bet yra ir gerų naujienų. Galime gana paprastai ir pigiai [1] pereiti prie Saulės energijos naudojimo, jei elektros monopolistų neribotas mokestis už elektrą mums taps pernelyg dideliu.
1. _Solar energy
Starting from scratch
Jan 24th 2012, 14:05 by The Economist online

SUNNY countries are often poor. A shame, then, that solar power is still quite expensive. But it is getting cheaper by the day, and is now cheap enough to be competitive with other forms of energy in places that are not attached to electricity grids. Since 1.6 billion people are still in that unfortunate position, a large potential market for solar energy now exists. The problem is that although sunlight is free, a lot of those 1.6 billion people still cannot afford the cost of the kit in one go, and no one will lend them the money to do so.

Eight19, a British company spun out of Cambridge University, has, however, devised a novel way to get round this. In return for a deposit of around $10 it is supplying poor Kenyan families with a solar cell able to generate 2.5 watts of electricity, a battery that can deliver a three amp current to store this electricity, and a lamp whose bulb is a light-emitting diode. The firm reckons that this system, once the battery is fully charged, is sufficient to light two small rooms and to power a mobile-phone charger for seven hours. Then, next day, it can be put outside and charged back up again.

The trick is that, to be able to use the electricity, the system’s keeper must buy a scratch card—for as little as a dollar—on which is printed a reference number. The keeper sends this reference, plus the serial number of the household solar unit, by SMS to Eight19. The company’s server will respond automatically with an access code to the unit.

Users may consider that they are paying an hourly rate for their electricity. In fact, they are paying off the cost of the unit. After buying around $80 worth of scratch cards—which Eight19 expects would take the average family around 18 months—the user will own it. He will then have the option of continuing to use it for nothing, or of trading it in for a bigger one, perhaps driven by a 10-watt solar cell.

In that case, he would go then through the same process again, paying off the additional cost of the upgraded kit at a slightly higher rate. Users would thereby increase their electricity supply—ascending the “energy escalator”, as Eight19 puts it—steadily and affordably. Simultaneously, the company would be able to build a payment record of its clients, sorting the unreliable from the rest.

According to Eight19’s figures, this looks like a good deal for customers. The firm reckons the average energy-starved Kenyan spends around $10 a month on paraffin—sufficient to fuel a couple of smoky lamps—plus $2 on charging his mobile phone in the market-place. Regular users of one of Eight19’s basic solar units will spend around half that, before owning it outright. Meanwhile, as the cost of solar technology falls, it should get even cheaper. The company hopes to be able to supply users with a new, low-cost and robust sort of solar cell, printed onto plastic strips, within two years.

The scheme has so far been tried out among a couple of hundred Kenyan families. With the aid of a charitable loan to accelerate its roll-out, Eight19 is planning to disperse 4,000 solar units in Kenya, Malawi and Zambia over the next two months. If the idea works, solar power will have a whole, new set of customers and the days of the paraffin lamp may be numbered._