What do people think about you when you say something?

"Although there is no universal formula for interpreting the written or spoken word, academic research does show some consistent patterns. The use of positive words is often associated with extraversion. If you want to come across as more outgoing, sociable, and confident, write or say words such as “fun,” “excited,” and “amazing.” Individuals who tend to have a pessimistic and emotionally sensitive disposition more frequently use negative words, such as “concern,” “worry,” and “afraid.” Those who are smart and curious tend to use more complex, unusual words such as “narrative,” “leitmotiv,” or “rhetoric.” Incidentally, that kind of language is more likely to be associated with liberal than conservative political preferences. And, unsurprisingly, swear words can signal antisocial and psychopathic tendencies, whereas self-referential pronouns (“me,” “my,” and especially, “I”) can be indicative of narcissistic tendencies." [1]

1. How to Curate Your Digital Persona, by Ben Dattner and Tomas Chamorro-Premuzic. REPRINT H05PM1 PUBLISHED ON HBR.ORG, JULY 03, 2020

Ką žmonės sprendžia apie tave iš to, ką tu sakai?

"Teigiamų žodžių vartojimas dažnai yra susijęs su ekstraversija. Jei norite, kad atrodytumėte daugiau linkusiu bendrauti, draugišku ir pasitikinčių savimi, rašykite ar sakykite tokius žodžius, kaip „smagu“, „malonu“ ir „nuostabu“. 

Asmenys, linkę į pesimistiškumą ir emociškai jautrų nusistatymą, dažniau vartoja neigiamus žodžius, tokius, kaip „susirūpinimas“, „nerimauti“, ir „bijau“.  

 Protingi ir smalsūs linkę vartoti sudėtingesnius, neįprastus žodžius, tokius kaip „leitmotyvas“ arba „retorika“. Beje, labiau tikėtina, kad tokia kalba siejama su liberaliomis, nei konservatyviomis politinėmis nuostatomis.  

Ir, nenuostabu, keiksmažodžiai gali signalizuoti apie antisocialines ir psichopatines tendencijas, o savarankiški įvardžiai („mane“, „mano“ ir ypač „aš“) gali rodyti narcisistines tendencijas." [1]

 

1.  How to Curate Your Digital Persona, by Ben Dattner and Tomas Chamorro-Premuzic. REPRINT H05PM1 PUBLISHED ON HBR.ORG, JULY 03, 2020

Pagrindinė Lietuvos problema

Galvojat, parašysiu kad mūsų švietimas prastas?

"Vokietijos (ir visos Europos, įskaitant Lietuvą) įmonės sukuria per mažai programų, pagrįstų dirbtiniu intelektu ir dideliais duomenimis, kurios galėtų konkuruoti su geriausiais Amerikos ir Azijos tiekėjų produktais, kuriuos nori naudoti milijardai žmonių visame pasaulyje."

Programinė įranga parduoda technikos priemones. Kitaip sakant, šiais laikais be geros programinės įrangos nieko neparduosi. Pavyzdžiui, Tesla yra visų pirma geros programinės įrangos pardavėja. Lietuvos pagrindinis eksporto pajamų šaltinis - Vokietija, negali šiais laikais konkuruoti su Tesla. Mes, lietuviai, tokie balti ir gražūs, palaipsniui tampame niekam pasaulyje nereikalingi.

Tai sakote, lipam visi per langus, pagerinsim švietimą ir gyvensim bei žvengsim? Abejotina.

 

Nausėda yra Grybauskaitė, tik be ryškiai mėlyno skuduro

 "Per savaitę padėtis pakito. Jei ne Lietuvoje, tai bent Europoje, Nausėdos markė ženkliai pakilo, ir jis pasidarė bene ryškiausias Baltarusijos valdžios kritikas ir demokratijos šalininkų gynėjas, kurio pasisakymus ir veiksmus plačiai komentavo tarptautinė spauda.

Nausėda pranešė, kad jis ketina dalyvauti rugpjūčio 23-ąją – Baltijos kelio dieną – organizuojamoje gyvoje grandinėje nuo Vilniaus iki Baltarusijos sienos. Nėra jokių abejonių, kad tą dieną jis bus žiniasklaidos dėmesio centre. Ne tik Nausėdos dėka Lietuva vaidina ypatingą vaidmenį, siekiant suvaldyti Baltarusijos krizę. Lietuva jau kelis dešimtmečius priglaudžia Baltarusijos opoziciją bei skatina ES daugiau dėmesio skirti Rytų politikai. Esama žmonių, kurie gerai susipažinę su padėtimi Minske, tad galėjo duoti patarimų prezidentui ir jo komandai."

O Baltarusijos krovinių gabenimas Lietuvos geležinkeliais ir per Klaipėdos uostą? Nausėdai nerūpi. Kad skandalais pagarsėti Europos spaudoje ir Grybauskaitė, ir Nausėda pamina Lietuvos ūkio interesus ir kelia riaušes mūsų regione, organizuoja sankcijas ir kontrasankcijas, nesustodami įžeidinėja kaimynus. Sakote, negerai, kai vaikai Lietuvos mokyklose tyčiojasi? O kad Lietuvos prezidentai nesustodami tyčiojasi iš mūsų kaimynų viešumoje - tai čia visai nieko? Kaip jūs manote, iš ko tie vaikai išmoksta patyčių? Kas po to nori gyventi tokioje patyčių Lietuvoje? Mūsų, Lietuvos rinkėjų, sugebėjimai rinkti žmones į Prezidento postą yra katastrofiškai blogi.

Galų gale Landsbergiams sugrįžo bumerangas ir pataikė į kaktą

 "„Delfi“ primena, kad savaitgalį savo feisbuke Z. Jedinskis rašė: „Lukašenka iš lietuviškų konservatorių išmoko, kaip nuraminti protestus. Skirtumas tik tas, kad Baltarusijoje policija gina Konstituciją, o Lietuvoje 2009 metais policija gynė tuos, kurie pažeidė Konstituciją, tai yra, policija gynė konservatorių valdžią, kuri per taip vadinamą „naktinę reformą“, pažeisdama Konstituciją, sumažino pensijas ir atlyginimus“. Šis įrašas yra iliustruotas vaizdo siužetu iš protestų prie Lietuvos Seimo, kuriame matyti, kaip Lietuvos Vidaus saugumo tarnybos pareigūnai jėga tramdo Lietuvos protestuotojus."

Dabar Landsbergių noras vėl valdyti Lietuvą atrodo, švelniai sakant, naiviai. 

Filosofijos krizė po Pirmojo pasaulinio karo

 "Tuo laikotarpiu atsirado suvokimas, kad senieji filosofavimo būdai atsiliko nuo išgyventos tikrovės. Dominuojantis kantiškas požiūris gimė Niutono fizikos, kurią 1905 m. pakeitė Einšteino reliatyvumo teorija, eroje. Freudas paneigė visas prielaidas apie žmogaus sąmonės skaidrumą. Pirmojo pasaulinio karo mechanizuotos skerdynės paneigė apšvietimo epochos tikėjimą progresu. Situacija atitinka vokiečių filosofo Maxo Schelerio pasakojimą: „Mūsiškis yra pirmasis laikotarpis, kai žmogus tampa visiškai problemiškas sau, kai jis nebežino, kas jis yra, bet tuo pat metu žino, kad nieko nežino. “

Kalba buvo susijusi su šiais sunkumais. Heideggeris reikalavo Daseino („buvimas ten“) ir Sein-zum-Tode („buvimas mirties link“) žodyno, neologizmo, kurio nepažeidė senasis mąstymo būdas. Wittgensteinas atskyrė prasmingus teiginius nuo tų, kurie atrodė prasmingi, ir garsiai užbaigė jo „Traktatą“ aforizmu: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“. Chaotiškas, euforiškas Benjaminas manė, kad „pervertinimas“ privedė prie „melancholijos“ ir ta kalba geriau tiko „būties apreiškimui“.

Cassireris suprato kalbą, turėdamas omeny ne tik vokiečių ir anglų kalbas, bet ir mitą, religiją, technologijas ir meną. Skirtingos kalbos pasiūlė skirtingus pasaulio matymo būdus. Atrodė, kad jo pliuralistinė perspektyva suteikė jam ištrūkimo galimybę. Kaip jis rašė jo žmonai: „Aš be vargo galiu išreikšti viską, ko man reikia“.

1929 m. diskusijos tarp Cassirerio ir Heideggerio tarp snieguotų Davoso viršukalnių paaiškino: Atmeskite jūsų blaškantį nerimą pagal Cassirerį ir apimkite kultūros teikiamą išsivadavimą; arba atmeskite jūsų blaškančią kultūrą pagal Heideggerį ir priimkite išlaisvinimą, kurį siūlo jūsų nerimas. Tačiau dalyvių realybė buvo labiau kasdieniška. Vienas žurnalistas apibūdino atsiribojimo atmosferą, kai auditorija „mėgavosi labai mandagaus žmogaus ir labai smurtaujančio žmogaus, kuris vis dar baisiai stengėsi būti malonus,  monologais“."

Miestų centrų ir priemiesčių istorija

 "Dvidešimtojo amžiaus pradžioje nauja utopinių mąstytojų banga pasiūlė pereiti prie to, ką britų miesto planuotojas Ebenezeris Howardas pavadino „sodo miestu“ savo 1902 m. manifeste „Rytojaus sodo miestai“. Jo sodo miestai būtų planuojamos riboto dydžio bendruomenės, pastatytos su daug parkų ir nemokamu būstu neturtingiems žmonėms, kuriems jo reikia. Visi galėjo maitintis vietiniu maistu, iš išsisklaidžiusių ūkių, kurie supo miestą.

Didėjant šiam britų stiliaus sodo miestų potraukiui JAV, Frankas Lloydas Wrightas parašė apie unikalios amerikietiškos versijos kūrimą. Jis pavadino Usoniu - pavadinime „Us“ reiškė JAV (angl. USA), kad atskirtų jo versiją nuo jam nepatikusių Centrinės ir Pietų Amerikos miestų. Wrightas teigė, kad Usonios miestas nebus pabėgimas nuo modernizmo - vietoj to jis technologijomis išlaisvins paprastus žmones iš didelio tankio pramoninių „auglių“ metropolijų. Visiškai nauji išradimai, tokie kaip telefonai, radijas ir automobiliai, reiškė, kad kiekvieno darbą galima atlikti nuotoliniu būdu. Skamba pažįstamai, ar ne?

Kai kurie Wright pasekėjai galų gale pastatė sodų miestą, pavadintą Usonia, Westchester County, N.Y. Jo šimtai keistų namų vis dar yra apgyvendinti, kiekvienas jų yra vingiuoto važiuojamosios kelio dalies gale, apsuptas gėlių lysvių ir sodų. Tai turėjo būti idiliška kaimo bendruomenė, progresyvi ir su prieinama kaina, priimanti įvairaus išsilavinimo žmones.

Buvo ir kitų klausimų. Nors Usonijos namai teoriškai buvo nebrangūs, realybė buvo tokia, kad juos pastatyti ir prižiūrėti buvo gana brangu. Ir  šiandien visi ten gyvenantys žmonės yra priklausomi nuo automobilių. Tie sodai, kurie suteikia miestui ypatingą pobūdį, nesiderina su anglies dvideginį išmetančių transportavimo mašinų pasauliu. Tikėsimės, kad Teslos tai ištaisys.

Utopijos bendruomenės, tokios kaip Usonia, vis dar yra palyginti retos, tačiau Wrighto miesto planas tapo šablonu tūkstančiams dvidešimto amžiaus vidurio Amerikos priemiesčių su jų žemais, rančo stiliaus, namais ir begaline veja. Priemiesčių populiacija dažnai priklausė nuo netoliese esančios lengvosios pramonės, kuri 1990-taisiais m. nustojo augti. Galiausiai turtingas jaunimas pabėgo iš šių priemiesčių, kai miesto centras sužydėjo 2000-ųjų pradžioje.

Dabar ciklas vėl apėjo ratą, nes vidurinė klasė pandemijos metu bėga iš miestų, ieškodama neužterštų, bet nuo automobilio priklausančių vietų."

Zoom, Skype ir kitos kompiuterių galimybės dabar daro nuotolinį darbą daug realesniu pasirinkimu, negu tai darė telefonas. Riaušės, kurios kyla šios suirutės metu miestuose (pvz., kaimyninėje Baltarusijoje) irgi stumia centrų gyventojus į priemiesčius. Tvarką ten palaikančių jėgos struktūrų demonizavimas taip pat neprideda miestiečiams pasitikėjimo.