Kolkas mes atsiliekame nuo Kinijos. Kodėl?

 "Du sėkmingiausi Kinijos universitetai - Pekino ir Tsinghua universitetai - gerokai lenkia geriausią Vokietijos universitetą - Miuncheno LMU. Tai yra realybė, su kuria turi kovoti ES."

Tvarų žemės ūkį galima pasiekti tik laikantis geresnių standartų: gėris turi būti norma

 "Gyvulininkystė importuoja pašarus iš Pietų Amerikos, eksportuoja mėsą, tačiau leidžia skysto mėšlo pertekliui prasiskverbti į vietinius laukus. Gyvulininkystėje rasi viską, kas XXI amžiuje sukuria konkurencingą žemės ūkį. Jis yra persipynęs pasaulinėse vertės grandinėse, tačiau generuoja didžiules išorines išlaidas. Geriamojo vandens pavyzdys: jis turi būti sunkiai ir brangiai išvalomas nuo skysto mėšlo likučių. Šiaip ar taip nenorite sąlygų kiaulėms, kurias jos dabar turi kiaulidėse.

Šio konkurencingo žemės ūkio norima dar labiau pasaulinėse rinkose, kurios neturi bendrų standartų, todėl atrodo, kad nėra alternatyvos. Netrūksta nedirbamo pūdymo ir tuščių arklidžių, kai tai apleidžia konkurenciniam spaudimui pasidavę ūkininkai. Tradiciniam ūkiui išmirštant, maisto produktų tektų importuoti vis daugiau, nebeliktų „savarankiškumo“. Ūkininkų, bet ir chemijos pramonės, lobistų asociacijos sunkiai išvedė šias baisybes. Šiame pasaulyje, kaip ir daugelyje kitų pramonės šakų, kiekviena naujovė kelia grėsmę bendruomenei. Ji kelia grėsmę pačiam vietos gyvenimui: dirvožemiui, pavyzdžiui, biologinei įvairovei, klimato sąlygoms; trūksta reguliavimo, todėl viskas vyksta gyvūnų gerovės ir žemės ūkyje dirbančių žmonių sąskaita.

Tai niekaip negali likti taip, kaip yra. Jei konkurencija verčia intensyvėti, tačiau tai pasiekia ekologines ribas, jei tuo pačiu auga socialinė tvaraus, gyvūnams draugiško žemės ūkio paklausa, ūkininkams kyla neišsprendžiama dilema. To išvengti galima tik tuo atveju, jei intensyvėjimo slėgis sumažėja.

Lėšos galėtų būti perskirstytos paslaugoms, kurios galiausiai palaiko žemės ūkio pagrindus: dirvožemiui, biologinei įvairovei, gyvūnų gerovei. Turi būti verta kruopščiai išsaugoti žolynus ir tvariai įdirbti laukus; priešingai, nei šiandien, vertėtų sodinti medžių juostas, kurios apsaugo nuo erozijos ir suteikia prieglobstį gyvūnams. Galima būtų net paaukštinti poreikį darbuotojams, nes tai visų pirma būtų naudinga tvariems ūkiams, bet ne tiems ūkiams, kurie didžiule technika kultivuoja daugiausia primityvizuotą žemės ūkio kraštovaizdį. Kai reikia nutraukti klaidingą paskatų, kapitalo interesų ir augančio konkurencinio spaudimo ūkiams ratą, daug kas priklauso nuo būsimos Europos žemės ūkio politikos.

Tai galima pasiekti tik laikantis geresnių standartų: gėris turi būti norma. Galų gale, tai galima įgyvendinti tik Europoje, kartu būtinai sudarant tinkamus tarptautinius prekybos susitarimus."

Priešingu atveju kapitalas bėgios po pasaulį, ieškodamas, kur mažiau suvaržymų, ir vėl viską naikindamas savo kelyje, bei užversdamas mūsų rinką pigiu ir chemikalais užterštu maistu.

„Airbus“ Tulūzoje pristatė pirmąjį pasaulyje lėktuvą, turintį vandenilio variklį be išmetamųjų teršalų.

 "Jis galėtų pradėti veikti 2035 m.

Kiekvienas iš pateiktų lėktuvo variantų atspindi skirtingą požiūrį į skrydį be teršalų, naudoja skirtingą technologinį kelią ir suteikia skirtingą aerodinaminę konfigūraciją. Visi variantai apima vandenilio, kaip pagrindinio energijos šaltinio, naudojimą. „Airbus“ mano, kad vandenilis yra labai patrauklus švarus aviacinis kuras, kuris bus naudojamas ne tik aviacijoje, bet ir daugelyje kitų pramonės šakų siekiant klimato neutralumo tikslų."

Europos Sąjunga aptaria ir ruošiasi keisti minimalią mėnesinę algą

 "Darbo santykių ekspertai Torstenas Mülleris ir Thorstenas Schultenas teigia, kad minimalios mėnesinės algos nustatymui dažniausiai naudojamas Kaitzo indeksas, kuris MMA susieja su nacionaline atlyginimų mediana. Pasak ekspertų, minimali mėnesinės alga yra adekvati ir leidžia išvengti skurdo, kai siekia 60 proc. atlyginimų medianos (atlyginimų sąrašo, sudaryto pagal dydį, vidury esančio atlyginimo). 2019 m. ši rodiklį atitiko tik Prancūzija, Portugalija, Slovėnija ir net Bulgarija. Tiesa, darbo ir socialinių reikalų komisaras Nicolas Schmitas vasarį pareiškė, kad ES minimalios mėnesinės algos kriterijus turėtų būti 70-80 proc. atlyginimų medianos. Ekspertai primena ir kitą kriterijų – skaičiuoti minimalią mėnesinę algą pagal vidutinį atlyginimą, t.y. minimumas turėtų būti 50 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio. Šį kriterijų, kaip ir medianą bei kitus, mini ir Europos Komisija savo diskusijų pasiūlyme. Idėją skaičiuoti minimalią mėnesinę algą nuo vidutinio atlyginimo, palaiko ir Lietuvos laisvosios rinkos institutas, nes esą mediana Lietuvoje skaičiuojama tik kartą į ketverius metus, todėl nėra patikima. Minimali mėnesinė alga, siekianti 50 proc. vidutinio darbo užmokesčio, yra tik Prancūzijoje ir Slovėnijoje.

Verslininkų gobšumo ruporo, Lietuvos laisvosios rinkos instituto, analitikas Lukas Stravinskas pasisako už keistą 40 proc. nuo vidutinio darbo užmokesčio kriterijų ir tuomet minimali mėnesinė alga Lietuvoje būtų 552,4 euro."

 Penktadaliu mažesnė, negu pasaulinėje praktikoje rekomenduojama, minimali mėnesinė alga nėra adekvati ir neleidžia išvengti skurdo. Kam to reikia Lietuvos verslininkams? Kad ir toliau dempinguoti jų kainas Europos rinkose ir išsilaikyti konkurencinėje kovoje, nieko nemokant daryti ir nieko nedarant, tik lobstant ir toliau Lietuvos žmonių skurdo sąskaita. Mobilumo paketas jau parodė, kad Europos Sąjunga daugiau nebenori kentėti tokią Lietuvos verslininkų ir Lietuvos valdžios nesąžiningą veiklą.

Kodėl lietuviškas verslas yra toks siaubingas?

 "Agentūrų „INK agency“ ir „bigNow“ vadovas K. Gečas sako, kad lietuviško verslo vystymosi istorija dar pakankamai trumpa, o tai lemia mažesnius resursus, prastesnę patirtį ir menkesnį išsivystymą. Dėl šios priežasties užsienio įmonės Lietuvoje sutinkamos itin palankiai, o lietuviški verslai nesulaukia tiek visuomenės palankumo ir liaupsinami kur kas rečiau. „Vakarietiški verslai turi dešimtmečių ar šimtmečių istoriją ir šimtmečiais kauptus resursus. O lietuviškas verslas prasidėjo Gariūnuose, automobiliuose, namuose, komercinėse parduotuvėse. Šie verslai turi užsidirbti daug pinigų. Tad natūralu, kad jie yra piktesni ir mažiau dėmesio kreipia į žmones ir ilgalaikę perspektyvą“, – sako jis. Beatodairiškas pelno siekis lemia, kad lietuviškas verslas nėra suinteresuotas ugdyti socialinę atsakomybę ir mąstyti ne tik apie tai, kaip uždirbti pinigus. To dėka nėra auginama teigiama reputacija, o visuomenės požiūris į lietuviškus verslus yra niūrus. Štai vakarietiškas verslas, pasak K. Gečo, atsižvelgia į tai, kokioje visuomenėje vystosi, koks jo kaip organizacijos santykis su visuomene ar darbuotoju, todėl jis itin laukiamas ir šiltai priimamas."

Dabar supratote, iš kur tos brangios mašinos Vilniaus gatvėse? Supratote, kodėl Lietuvoje kainos yra nerealiai didelės, o algos ir pensijos, kaip reta, mažos? Kodėl lietuviškas verslas nieko neinvestuoja į mokslinius tyrimus? Kodėl visa Lietuvos valdžia yra verslo nupirkta, kodėl visos Lietuvos partijos yra aršūs liberalai, ieškantys, kaip dar labiau prispausti darbuotojus ir išlaisvinti narkotikų prekybą?

Dauguma Lietuvos gyventojų galvoja, kad Lietuvos valdžia ėmėsi Lietuvai kenksmingos politikos Baltarusijoje

 "Net keturi iš dešimties (41%) 18 metų ir vyresnių Lietuvos gyventojų sutinka su teiginiu, kad net ir vykstant politiniams neramumams Baltarusijoje, Lietuva turėtų siekti glaudesnio politinio dialogo su dabartine Baltarusijos valdžia (12% visiškai sutinka ir 29% greičiau sutinka), tik penktadalis (22%) su tokiu teiginiu nesutinka (9% visiškai nesutinka ir 13% greičiau nesutinka), ir tik ketvirtadalis (26%) su šiuo teiginiu nei sutinka, nei nesutinka. Vos dešimtadalis (11%) respondentų neturėjo nuomonės šiuo klausimu."

Kas ponams Linkevičiui, Nausėdai ir kitiems aršuoliams sakė, kad Lukašenka pralaimėjo rinkimus Baltarusijoje? Jūs ką, ten sėdėjote prie kiekvienos urnos ir balsus skaičiavote? Nerealu. Tikrai sugalvojote melą ir jį skleidžiate, nes jums prieš rinkimus Lietuvoje naudinga kurstyti aistras.  Dauguma Baltarusijos kaimiečių ir šį kartą vėl išrinko Lukašenką. O tos išsipusčiusios Minsko miesto bobos, su kuriomis dabar žaidžiate, yra taip pat melagės, apgavikės ir perėjūnės, išdavusios jų Tėvynę. 

Fanatizmas kariuomenėje yra pergalių sąlyga

 "Karo mene yra labai svarbus priešo moralės vertinimas. Niujorko universiteto politologas Bruce'as Bueno de Mesquita mano, kad žmogaus valios reikalai yra pakankamai svarbūs, kad keturi karai iš dešimties yra laimimi tų, kas pradeda kariauti griežta karine prasme, kaip silpnesnioji pusė.

Artis mokslininkams tiriant tai, apklausos dalyvių buvo klausiama apie jų norą dirbti su jų problemomis, atliekant įvairius dalykus. Tai svyravo nuo protesto gatvėje ir pinigų aukojimo iki oponentų kankinimo ar nužudymo ar net savo šeimos aukojimo.

Mokslininkai suskaičiavo dalyvių atsakymus pagal septynių balų skalę. Atsakymuose buvo teigiama, kad, be kita ko, atrodo, kad labiausiai pasirengę aukotis buvo tie, kurie taip pat atrodė mažiausiai suinteresuoti materialiniu komfortu ir ekonominėmis perspektyvomis. Tada tyrėjai prisijungė prie apklaustų grupių karių, iš dalies ieškodami skirtumų tarp nurodyto ir tikro noro kovoti. Veiksmai, kuriuos jie matė, ir po mūšio atvaizdavimas, kur (ir kada) nukentėjo žmonės, iš esmės patvirtino interviu išvadas.

Svarbiausia, kad šie lauko darbai daug atskleidė apie nuostolius, kuriuos gali patirti įvairių tipų daliniai, kol išgyvenusieji praranda valią kovoti. Paprastai manoma, kad tipiška kovinė jėga subyrės, kol dar nebus sunaikinta trečdalis karių. Kai kurie kurdų daliniai Irake kovojo koordinuotai, patyrę kur kas sunkesnius nuostolius. Todėl Artis bandė klasifikuoti ir įvertinti įsitikinimų sistemas, stovinčias už tokios nepaprastos drąsos.

Viena išvada buvo ta, kad kovotojo tapatybė turi būti visiškai „susiliejusi“ su jo ginklų broliais. Svarbiausias tokių kovotojų prioritetas, pasak mokslinio tyrimo centro viršininko Richardo Daviso, turi pereiti nuo šeimos prie kitos priežasties - transcendentinio idealo, kuris tapo taip „sakralizuotas“, kad jo nebūtų galima iškeisti į nieką. „Artis“ tyrėjai nustatė kovotojus, kurie psichiškai nuleido savo šeimą į antrą ar trečią vietą. Tokie tie buvo Peshmerga, kurdų armijos, dalyviai, kurie labiausiai vertino „kurdiškumą“ - meilę tėvynei, sustiprintą, atsidavus kolegoms kurdams ir kurdų kultūrai.

Platus šios analizės rezultatas, aišku, būtų žinomas kiekvienam karo istorijos studentui. Fanatizmas kariuomenėje jau seniai pripažintas pliusu, nesvarbu, ar tai būtų senovės Izraelio zelotai, Amerikoje Romos katalikų konkistadorai ar 12-oji nacių SS „Hitlerio jaunimo“ pancerių divizija. Artis požiūris skiriasi tuo, kad bandoma kiekybiškai įvertinti arba bent jau apytiksliai įvertinti, kas vyksta. Tai turėtų padėti, tiek vertinant priešo pasirodymą mūšio lauke, tiek rengiant mokymo ir indoktrinacijos programas savo pusėje." [1]

Norite, kad Lietuvos kariuomenė būtų pasiruošusi parodyti kovingumą ir taptų legendine kur nors Afganistane? Nustokite visus vyrus Lietuvoje iki 60 metų amžiaus registruoti karo tarnybai. Nustokite imti prievarta šauktinius. Caro stiliaus prievartiniai rekrųtai ir patys nekariaus ir mūsų fanatikus sudrausmins nelįsti į ugnį. Vėl bus pasidavimai be vieno šūvio, kaip su Smetonos kariuomene. Sukaupkite visus mūsų varganus mokesčių pinigus fanatikų profesionalų parengimui. 

"1. 1. "What motivates the dogs of war? Military strategy." The Economist, 5 Sept. 2020, p. 67(US).

.