Taigi, norint kad visa šio paukščio mėsa būtų minkšta, vertėtų krūtinėles ir likusias šių paukščių dalis kepti atskirai,iki skirtingų temperatūrų.
2020 m. lapkričio 29 d., sekmadienis
Kodėl mūsų draugai amerikiečiai visada mus vaišina labai minkšta kalakuto mėsa, o mums tai padaryti nesiseka?
2020 m. lapkričio 28 d., šeštadienis
Laimė
"Žmonės daro prielaidą, kad pasiekus tam tikrą tikslą ar laimėjus loterijoje, jiems bus suteikta ilgalaikė laimė, sakė ponas Hsiehas iš Zapposo, tačiau taip būna retai. "Daugumoje laimės pagrindų daroma išvada, kad reikia keturių dalykų: suvokiama kontrolė, suvokiama pažanga, ryšys (tai reiškia santykių gelmę) ir buvimas kažko didesnio už save dalimi.""
Suvokiama kontrolė Lietuvoje yra nulinė. Dirbk kiek nori, tau ateis 40 metų ir tetukė, kuri neaiškiais būdais tapo rusų pastatytos didžiulės trąšų gamyklos savininke tau pasakys, kad ji tave čiulpė tiek metų, o toliau tave čiulpti nebenori (turi omeny, paieškos jaunesnio).
Suvokiama pažanga baigiasi, kai ji randa tą jaunesnį.
Ryšys (tai reiškia santykių gelmę) Lietuvoje yra neegzistuojantis. Jei tu nesi giminė, tai Lietuvoje tu esi vertas tik pasityčiojimo, kuris prasideda dar mokykloje.
Buvimas kažko didesnio už save dalimi - tavo valstybė tave neužstos ir neapsaugos. Ji pastoviai kombinuoja, kaip lengviau tave atleisti iš darbo, kaip mokėti tau mažesnę pašalpą tokiu atveju, kaip mokėti tavo jauniems vaikams už darbą mažiau, negu daugumai, kaip nulupti iš tavęs didesnę kainą už dujas ir elektrą, negu kaina rinkoje, kaip išvogti pinigus, skirtus gynybai auksinių šaukštų pavidalu, kaip nustoti tavim rūpintis, kai tau sukaks tie nelemti 40 metų, o ypač, jei tu ištempsi net iki pensijos.
Išvada - laimė Lietuvoje, kurią mes patys sukūrėme, yra neįmanoma. O kas yra gerovė be laimės? Gerai kam? Tai tetukei iš trąšų gamyklos? Pačiam Nausėdai? Jo klapčiukams iš Prezidentūros?
Lasting happiness
"People assume that achieving a certain goal or winning the lottery will bring lasting happiness, Mr. Hsieh of Zappos said, but it rarely does. “Most of the frameworks for happiness conclude that there are four things required: perceived control, perceived progress, connectedness (meaning the depths of relationships) and being part of something bigger than yourself.” "
Perceived control in Lithuania is zero. Work as much as you want, you will be 40 years old and some crazy old aunt who has become in vague ways the owner of a huge Russian-built fertilizer factory will tell you that she has sucked you for so many years and no longer wants to suck you (means, looking for a younger person).
Perceived progress ends when she finds that younger one.
The connection (which means the depth of the relationship) is non-existent in Lithuania. If you are not a relative, then in Lithuania you are only worth the mockery that starts at school.
Being part of something bigger than yourself - your state will not protect you. It constantly schemes how to make easier to fire you, how to pay you a lower allowance in the case unemployment, how to pay your children for work less than most, how to rip off you with a higher price for gas and electricity than the market price, how to steal money for defense using golden spoons, how to stop caring for you when you turn 40, or especially if you stretch even to retirement.
The conclusion is that happiness in Lithuania, which we have created ourselves, is impossible. And what is prosperity without happiness? Prosperity for whom? For that aunt from the fertilizer factory? Nausėda himself? His underlings?
2020 m. lapkričio 27 d., penktadienis
Why is it not enough to have good profit?
"As any CEO knows, simply making as much money as fast as possible won't ensure that a company can flourish over time. A corporation is a complex human organization, animated by a vision of the good it can do for its customers, workers, the Homeland, and the world. Success cannot be reduced solely to profitability." [1]
This understanding does not yet exist in Lithuania. As a result, the most talented young people are disappointed and emigrate. We are becoming a degrading country. We elected the degraded personalities led by Šimonytė to power, neglected pandemic protection measures, and we are one of the most coronavirus damaged countries in the world.
1. Woke Capitalism in a Secular World
Abela, Andrew V. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]27 Nov 2020: A.13.
Kodėl vien tik pelno neužtenka?
"Kaip žino bet kuris generalinis direktorius, paprasčiausiai uždirbant kuo daugiau pinigų kuo greičiau, nebus užtikrinta, kad įmonė galėtų klestėti pakankamai ilgai. Korporacija yra sudėtinga žmonių organizacija, kuriama vizijos apie gėrį, kurį ji gali padaryti jos klientams, darbuotojams, Tėvynei ir pasauliui. Sėkmę negalima suvesti vien tik į vieną pelningumą". [1]
Lietuvoje šio supratimo dar nėra. Todėl gabiausias jaunimas nusivilia ir emigruoja. Tampame degraduojančių žmonių šalimi. Išrinkome Šimonytės vedamas degradavusias asmenybes į valdžia, spjovėme į apsaugos nuo pandemijos priemones, esame vieni iš labiausiai koronavirusu sergančių pasaulyje.
1. Woke Capitalism in a Secular World
Abela, Andrew V. Wall Street Journal, Eastern edition; New York, N.Y. [New York, N.Y]27 Nov 2020: A.13.
2020 m. lapkričio 26 d., ketvirtadienis
Tai sakot, kad jums skubiai reikia daug pigių užsieniečių, kad jūsų versliukai toliau žydėtų ir kvepėtų...
"Tuo tarpu Švedija stengiasi pažaboti tų užsieniečių gaujų smurtą. Rugpjūčio mėn. nusikalstamas klanas Geteborge pastatė užtvaras, kad sugautų varžovų gaujos narius. Policija įsikišo ir kelis kartus areštavo, tačiau nieko nepavyko apkaltinti. Gaujos karas Geteborge galiausiai baigėsi ne todėl, kad policininkai jį sustabdė, o todėl, kad gangsteriai derėjosi dėl paliaubų.
Švedai yra sukrėsti matydami tokius įstatymų ir tvarkos palaikymo pajėgų atvejus, kai prarandama šalies gatvių kontrolė. Švedija išlieka išskirtinai saugi - jos nužudymų procentas yra tik penktadalis Amerikos. Tačiau įspūdingų gaujų nusikaltimų antplūdis patraukė visuomenės dėmesį. Šią vasarą du švedai paaugliai buvo kankinami ir išprievartauti kapinėse dėl vadinamojo pažeminimo nusikaltimo. Pirmąjį šių metų pusmetį per 163 šaudymus žuvo 20 žmonių, daugiausia jaunų vyrų. 2018 m. atliktas tyrimas parodė, kad Švedijoje nuo 15 iki 29 metų vyras dešimt kartų dažniau šaudomas nei Vokietijoje.
Problema sutelkta labai atskirtuose imigrantų rajonuose. Stokholmo priemiestyje Husbyje daugiau nei 80% gyventojų yra migrantai arba migrantų vaikai, dauguma jų yra iš Irako, Somalio, Sirijos ir Turkijos. Prieš septynerius metus vykusių bjaurių riaušių scena Husby oficialiai priskiriama 22 „itin pažeidžiamoms vietovėms“, linkusioms į nusikalstamumą ir smurtą. Nedarbas tokiuose rajonuose yra didelis. Dėl ribojančių darbo taisyklių nekvalifikuotiems naujokams sunku rasti darbą. Daugelis paauglių berniukų praleidžia mokyklą; gaujos siūlo tikslo ir priklausymo jausmą. Maždaug pusė gatvės gaujos narių yra užsieniečiai; 85% yra imigrantų kilmės. Gaujos yra laisvai organizuotos, be griežtos hierarchijos. Jų dažnas smurto vartojimas yra nebrandumo ženklas, sako Amiras Rostami iš Stokholmo universiteto. Brandesnės gaujos Vokietijoje yra mažiau smurtinės, aiškina jis, nes tai „kenkia verslui“." [1]
1. "Segregated cities; Swedish gang violence." The Economist, 28 Nov. 2020, p. 44(US).
Mozartas
TĄ PAT AKIMIRKĄ kai tik jis pamatė vargonus, Wolfgangas Amadeus Mozartas žinojo, ką su jais daryti. Šešerių metų amžiaus, jau būdamas klavyro vunderkindu, jis pirmą kartą susidūrė su pedalais Austrijos bažnyčioje. Po kelių akimirkų jis jau akomponavo mišioms ir laisvai improvizavo. Kitais, 1763 m., Heidelbergo pareigūną taip nustebino jo vargonų grojimas, kad jis bažnyčiai iškalė plokštelę, skirtą berniuko vizitui pažymėti. Pirmąją savo simfoniją Mocartas sukūrė aštuonerių. Jo tėvas rašė, kad „kiekvieną dieną Dievas daro naujus stebuklus per šį vaiką“.
Jaunatviškas pažadas dažnai nunyksta. Su Mozartu buvo atvirkščiai: jo ankstyvumas tik užsiminė apie būsimus stebuklus. Per jį klasikinė muzika galėjo rasti idealiausią išraišką. Kaip rašo Janas Swaffordas savo išskirtinėje biografijoje, Mozarto kompozicijos parodė „savotišką pastangų tobulumą, taip lengvai dėvimą, kad, atrodo, beveik kompozicijos pačios rašėsi“. Mozartas parengė projektą greitai, dažnai nereikėjo jo taisyti. Jis „galėjo skleisti malonumą tonomis“. Savo laiko žmogus, o ne reakcingas, kaip Bachas, ar revoliucionierius, kaip Bethovenas, Mozartas lygiai taip pat laivai kūrė koncertų salonui ar operos scenai. Ponas Swaffordas vengia mitų apie kankinamą genijų. Jis tvirtina, kad Mozartas „iš esmės buvo laimingas žmogus“. Nepaisant natūralių gabumų, jis nenumaldomai dirbo, kad įvaldytų savo meną. Jis mėgavosi patenkinta ir mylinčia santuoka ir mikliai paliko jo klastingą tėvą, kuris įsikibo į Mozarto kailį, bet piktinosi jo sėkme. Keliaudamas iš Zalcburgo į Vieną, jis išliko vaikiškas ir nepadorus, pritvirtintas prie dugno. Ponas Swaffordas apibūdina „nepaaiškinamą gamtos jėgą, galinčią pakilti nuo šviežios improvizacijos klavyre iki miaukimo, kaip katė ir šuolių per baldus“.
Jis yra daugelio biografijų objektas, tačiau pirmaujanti, Hermanno Aberto, yra 100 metų ir 1600 puslapių. Ponas Swaffordas, pats kompozitorius ir Bostono simfoninio orkestro programos autorius, siūlo atnaujintą, prieinamą ir autoritetingą gyvenimo aprašymą, gražiai parašytą, kupiną nuovokių kritinių sprendimų ir ryškių kūrinių užrašų. „Figaro vedybų“ uvertiūra yra visa „greitesnio sidabro šviesumas“ ir „nenustygstanti energija“; fortepijoninis trio B-dur mažoras turi „tik galantiško brangumo atspalvį“. „Eine kleine Nachtmusik“ yra „kristalinis tobulumas“.
Autorius teigia, kad Mozarto kelias su melodija ir žvilgsniu į žmogaus prigimtį - jo laiškai atskleidžia beveik dikensietišką sugebėjimą nupiešti personažą - kartu pakelti operą iš lengvos pramogos į rimtą terpę. „Jo sąmojingumas, jo dažnai apgaulingas žmonių tikrinimas, susižavėjimas meile ir meilės siautuliu - visa tai pavertė jį pilnaverčiu kompozitoriumi“, - mano S. Swaffordas. Kai jo veikėjai sukiojosi scenoje, pasiklydę žmonių komedijoje, Mozartas jiems suteikė dieviškų arijų.
Jo laikais juo žavėtasi, bet jis nebuvo dievinamas. Dauguma jo muzikos laikėsi įprastų struktūrų, tačiau ėjo virš vidutinio klausytojo galvos. Pasak legendos, jo svarbiausias mecenatas imperatorius Juozapas II į vieną spektaklį reagavo kritikuodamas: „Per gražu mūsų ausims, mano brangusis Mozartai, ir baisiai daug natų!“ Neieškantis žodžio kišenėje ir visuomet juokaujantis Mozartas tariamai atsakė: "Lygiai tiek, kiek reikia, jūsų didenybe!"" [1]
1. "Too beautiful; Lives of the composers." The Economist, 28 Nov. 2020, p. 77(US)