Opportunity to help Lithuanian universities

  Lithuanian universities have become diploma selling shops. No serious research work (where are the Nobel Prizes?), no effort to hire better teachers (what are all those retirees doing over there?). Advertising, collection of money given by the state and money given by the banks to students (also state-guaranteed loans) and distribution of worthless diplomas. That is it. 

What to do? Extraordinary solutions are needed to get out of this swamp. One possible way to do this is for the state, rather than state universities, to collect those money given to the universities by the state and those state-guaranteed loans. The state could then pay that money to the universities, not for the number of students admitted, but for the actual results of university's work - the earnings of people who have been employed in their profession and are repaying debts after graduating from our universities. Every Lithuanian university's boss would have to move their tush and find out what kind of occupations the European Union economy needs to fill in now. More serious Lithuanian businessmen, with many well-prepared Lithuanian people around, might be able to lead Lithuania out of the middle-income trap. 

Galimybė padėti Lietuvos universitetams

 Lietuvos universitetai tapo diplomų kioskeliais. Jokio rimto mokslinio darbo (kur Nobelio premijos?), jokių pastangų pasamdyti geresnius dėstytojus (ką ten visi tie pensininkai daro?). Reklama, valstybės ir bankų studentams paskolintų (irgi valstybės garantuotų paskolų) surinkimas ir beverčių diplomų dalinimas. Viskas.

Ką daryti? Reikalingi nepaprasti sprendimai, kad išlipti iš šios pelkės. Vienas iš įmanomų būdų, padaryti taip, kad valstybė, o ne valstybiniai universitetai, surinktų tuos valstybės universitetams duodamus ir tuos valstybės garantuotų paskolų pinigus. Tada valstybė galėtų sumokėti tuos pinigus universitetams ne už priimtų studentų skaičių, bet už tikruosius universitetų darbo rezultatus - pagal specialybę įsidarbinusių ir skolas grąžinančių žmonių, baigusių mūsų universitetus, uždarbius.

Lietuvos universitetams tektų pajudinti užpakalius ir pasidomėti, kokių kadrų dabar reikia Europos Sąjungos ūkiui. Rimtesni Lietuvos verslininkai, turėdami daug gerai paruoštų lietuviškų kadrų, gal sugebėtų išvesti Lietuvą iš vidutinių pajamų spąstų.

Kaip tvarkyti tavo asmenines santaupas?

  "Kiek procentų jūsų turto turėtų būti akcijose? Na, prieš metus buvo paplitusi nykščio taisyklė: atimkite savo amžių iš 100 ir tai suteiks jums reikiamą skaičių. Taigi 30-mečiams buvo pasakyta, kad 70 proc. jų pinigų turi būti akcijose. Šis skaičius buvo gana konservatyvus, ir galų gale kai kurie ekspertai pradėjo sakyti, kad atimk savo amžių iš 110 metų, o tai būtų 80 proc. Tačiau žmonės gyvena ilgiau, ir aš manau, kad 110 skaičius vis dar yra mažas. Taigi aš siūlau atimti savo amžių iš 120 metų, o tai reiškia, kad jei jums dabar 30 metų, 90 procentų jūsų pinigų turėtų būti akcijose. Jei perkate bendrą akcijų rinkos indekso fondą ir beveik visos pagrindinės maklerio įmonės jį siūlo, gausite įtaką iš visos JAV akcijų rinkos. Jūsų turimos JAV akcijos bus įvairios. Bet jūs norite dalyvauti augime ir už JAV ribų. Taigi reikia nusipirkti ir bendrą tarptautinį akcijų indeksų fondą. Akcijas turėčiau padalinti taip: 80 proc. viso JAV akcijų rinkos fondo, o likusi dalis - tarptautinio fondo. 

Jei būtumėt, tarkime, prancūzai, kinai ar meksikiečiai, siūlyčiau panašiai. Turėkite diversifikuotą portfelį su akcijomis iš viso pasaulio, ne tik savo šalies.

Pirkite bendrą obligacijų indekso fondą. Jame bus laikomos JAV iždo obligacijos ir visų trukmės variantų obligacijos - trumpalaikės, tarpinės ir ilgalaikės emisijos. Ir jei jūs norėtumėte įdėti 20 procentų savo obligacijų į tarptautinį obligacijų fondą, man būtų gerai.  

Kiekvienais metais galite pervesti 1 procentą savo pinigų į obligacijas, o visa kita palikti ramybėje. Tai reiškia, kad senstant daugiau jūsų pinigų bus obligacijose. Tai bus geras dalykas, nes jis apdraus nuo staigaus akcijų kainų kritimo rizikos, artėjant laikui, kai jums reikės pinigų“. 

Managing your money for the long run

 

"What percentage of your assets should be in stocks? Well, years ago, a common rule of thumb was: Subtract your age from 100 and that will give you the right number. So 30-year-olds were told to have 70 percent of their money in stocks. That figure was fairly conservative, and eventually some experts began saying subtract your age from 110, which would have made the number 80 percent in stocks at age 30.
But people are living longer, and I think that 110 figure is still low. So my suggestion is to subtract your age from 120, which means if you are 30 now, 90 percent of your money should be in stocks.

If you buy a total stock market index fund, and just about all the major brokerage firms offer one, you will get exposure to the entire U.S. stock market. Your U.S.-based holdings will be diversified.
But you want to participate in growth outside the United States, too. So you need to buy a total international stock index fund as well.
I would split the stock holdings this way: 80 percent in the total stock market fund and the rest in the international fund.

If you were, say, French, or Chinese, or Mexican,I’d suggest much the same thing. Own a diversified portfolio with stock from around the world, not just your home country.

Buy a total bond index fund. It will hold U.S. Treasuries and bonds of all durations — short, intermediate and long-term issues. And if you wanted to put 20 percent of your bond holdings in an international bond fund, it would be fine with me.

Each year, you can shift 1 percent of your money over to bonds and leave everything else alone. That means as you get older, more of your money will be in bonds. That will be a good thing because it will hedge the risk of a sudden fall in stock prices as you approach a time when you will need the money."

Kodėl žmonės dirba 100 valandų per savaitę prestižiniuose investiciniuose bankuose?

 "„DealBook“: kadangi jūs buvote banko analitikė ir ta, kuri per pastaruosius 20 metų nuodugniai stebėjo kultūrą investiciniuose bankuose, kokios jūsų mintys apie ilgas darbo valandas? 

Ponia Michel: Niekas iš to nėra naujas. Ši situacija dešimtmečiais buvo ta pati, kai 1996 m. pradėjau dirbti „Goldman“ analitike. Nors bankai, žinoma, labai jautriai reaguoja į reputacijos problemas, nemanau, kad analitikų apklausa ką nors pakeis. 

Kodėl gi ne? 

Kai kalbuosi su žurnalistais, bankininkais ir pan., išgirdę, kad žmonės dirba 100 valandų per savaitę, jie neklausia: „Ar tai kenkia tavo sveikatai?“ Jie klausia: „Ar tai blogai tavo darbo našumui?“ Įdomu tai, kad pirmuosius ketverius metus taip nėra. Žmonės yra atrenkami bankų pagal jų išskirtinę ištvermę. Šie žmonės yra nepaprasti. Po ketverių metų jie suserga. Jų plaukai slenka. Jie priauga svorio. Tačiau darbo našumui nieko blogo nenutinka. Maždaug po septynerių metų įvyksta kažkas, kas iš tikrųjų rūpi bankams, daugiausia mažėja kūrybiškumas. Ir tuo metu bankininkai išeina, nes jų kūnai yra nualinti. Tačiau bankai samdo kohortas, o į organizaciją jau pumpuojamas šviežias kraujas. Žvelgiant iš bankų perspektyvos, tai, kad žmonės išeina po septynerių metų, nėra problema. Kai jūsų įmonė nuolat gaus geriausių talentų, argumentas, kad žmonių trūksta, ir mes prarasime investicijas, kurias investavome, įdarbindami šiuos žmones, netinka. 

O kaip iš žmonių perspektyvos? 

Tai taip pat nėra problema. Norėčiau pasakyti, kad būtų malonu turėti geresnes darbo valandas. Bet galų gale jūs užsiregistravote šioms valandoms, nes žinote, kad ilgainiui tai jums bus naudinga, nes jūs užimsite lyderio pozicijas kitose organizacijose. 

Kai šios rūšies įmonės įgyvendina darbo ir asmeninio gyvenimo politiką, kodėl jos, atrodo, nesilaiko? 

Pažvelkite į atlygio struktūrą. Jūs turite gerą bazinį atlyginimą, bet tada premija paskirstoma, atsižvelgiant į tai, kaip metų pabaigoje aplenkiate savo bendraamžius. Tai tarsi turnyras. Tai tarsi lenktynės. Ir jūs žinote tik tai, kad šalia jūsų esantys žmonės, lyginant su kuriais jus įvertins, yra tokie pat protingi, kaip ir jūs. Jie dirba taip pat sunkiai. Taigi vienintelis jūsų turimas svertas yra pabandyti juos pralenkti. Šios atlygio struktūros įamžina šią darbo etiką “. 

 

Why do people work 100 hours a week at prestigious investment banks?

 "DealBook: As both a former bank analyst and someone who has observed culture at investment banks in depth over the last 20 years, what are your thoughts on long work hours?

Ms. Michel: None of this is new. This situation has been the same for decades since I started as an analyst at Goldman in 1996. Even though the banks are, of course, very sensitive to reputational issues, I don’t think that an analysts’ survey is going to change anything.

Why not?

When I talk to journalists and to bankers and so on, when they hear that people work 100 hours a week, they don’t ask, “Is that bad for your health?” They ask, “Is that bad for your performance?”
What’s interesting is that for the first four years, it isn’t. People are selected by banks based on their exceptional stamina. These people are extraordinary.

After four years, they get ill. Their hair falls out. They gain weight. But nothing bad happens to performance. After about year seven, something happens to performance that the banks really care about, mainly creativity decline. And at that time, bankers leave because their bodies are depleted.
But banks hire in cohorts and fresh blood is already pumping into the organization. From the perspective of the banks, the fact that people leave after seven years isn’t a problem. When you have a constant supply of top talent streaming into the company, the argument that people are scarce and we’ll lose the investment we made in hiring these people — that doesn’t apply.

What about from the perspective of the people?

It isn’t a problem either. I mean, it would be nice to have better working hours. But in the end, you signed up for these hours because you know that in the long run, this will benefit you, because you will assume leadership positions in other organizations.

When these sorts of companies enact work-life policies, why don’t they seem to stick?

Look at the reward structure. You have an OK base salary, but then the bonus is allocated based on how you’re stacking up at the end of the year against your peers. It’s like a tournament. It’s like a race. And all you know is that the people next to you, against whom you will be measured, are just as smart as you. They work just as hard. And so the only lever you have is try to outwork them. These reward structures perpetuate this work ethic."

Ar meritokratija gali rasti Dievą?

 "Taip, mokslas nuvertė kai kurias religines idėjas, kurios kadaise buvo užtikrintos. Tačiau mūsų tariamai „be stebuklų“ pasaulis išlieka toks pat pasaulis, kuris pirmiausia įkvėpė religinį įsitikinimą: stebuklingai sutvarkyta ir įstatymais pagrįsta sistema, kurianti sąmoningas būtybes, kurios paslaptingai gali atrakinti savo mintimis paslaptis, būtybes, demonstruojančias dieviškąsias galias miniatiūroje ir turinčias savybes su stipriu demonišku brūkšniu, ir kurių gyvenimą nuolat slegia sunkiai paaiškinami susitikimai ir transcendencijos intymumas. Atrodo, kad jei esi patekęs į tokį pasaulį ir nesi nuolat atviras religinėms galimybėms, tai toks elgesys yra labiau panašus į išankstinį nusistatymą, o ne į racionalumą. 

Antropologinis mano pasaulietinių kaimynų supratimas ypač nepavyksta, kai kalbama apie abejingumą, kuriuo kai kurie iš jų reaguoja į religines galimybes arba į jų pačių mistinius išgyvenimus. Kaip ir Pascaliui, svarstančiam jo statymą, kad tikėti Dievu yra racionalu, man visada atrodo, kad jei jūs pripažįstate, jog religiniai klausimai yra tikri, turėtumėte pripažinti, kad jie yra skubūs, arba kad, jei jaučiate antgamtinį teptuką, jūsų dvasinis smalsumas turėtų būti radikaliai sustiprintas “.