Sekėjai

Ieškoti šiame dienoraštyje

2021 m. birželio 3 d., ketvirtadienis

Gudelis: Make yourself a company and steal taxes

Legally. We businessmen have written such laws for you, "lending money" to politicians Eligijus Masiulis and Gabrielius Landsbergis in "Stikliai" drinking hole.

"Companies really mix up pockets. Professor Raimondas Kuodis assures that quite often companies just mix up pockets - corporate and personal. "It is unfortunate that Mr. Majauskas linked this problem with pandemic money and support, because the question is not the same. They should be separate, and this problem has been going on for over twenty years.

There is individual consumption through company balance sheets.

When you refuel, the cashier raises his eyes when he hears that no invoice is needed.Because it has become common for an entrepreneur to consume through a company.Why does he it? Because you can collect VAT on items you bring home, and sometimes it's cars, sometimes it's apartments, furniture, I'm not talking about anything else, and then these things become "depreciated", they are written off, which reduces income tax. These are the answers why in Lithuania about forty percent of companies are forever unprofitable year after year. The question arises how they survive. Just a in significant portion of them are money are cleared through consumption. 

It turns out that public sector workers who are indirectly affected by such a livestock farm pay most of all taxes in the country for two reasons. Firstly, they cannot work under livestock forms, they must work under standard employment contracts, and secondly, they cannot have businesses through which they can consume. Thus, Lithuania almost does not collect income tax, because there is nothing to collect, it is allegedly non-existent. And those purchased cars - they are maintained with all invoices, go to services, refuel and them use children, relatives, not only the owner, so that it is possible to collect VAT on fuel and reduce corporate income tax,”says R. Kuodis."

There is nothing to be very angry here about. If you would get such an access, you would steal, too. Or not? 


Gudelis: pasidarykite jūs įmonę ir vokite mokesčius

 Legaliai. Mes, verslininkai, surašėme jums tokius įstatymus, "skolindami pinigus" Eligijui Masiuliui ir Gabrieliui Landsbergiui „Stikliuose“.

"Įmonės tikrai sumaišo kišenes. Profesorius Raimondas Kuodis tikina, kad gana dažnai įmonės tiesiog sumaišo kišenes – įmonės ir asmeninę. „Gaila, kad ponas Majauskas susiejo šią problemą su kovidiniais pinigais ir parama, nes klausimas ne tas. Verslininkai sumaišo dvi kišenes – įmonės ir savo. Jos turėtų būti atskiros, ir ši problema tęsiasi virš dvidešimties metų. 
Yra individualus vartojimas per įmonių balansus. 
Kai jūs prisipilate degalų, kasininkė pakelia akis išgirdusi, jog nereikia faktūros. Mat tapo įprasta, kad verslininkas vartoja per įmonę. Kodėl jis tai daro? Nes gali atsiimti PVM už daiktus, kuriuos parsineša namo, ir kartais tai būna automobiliai, kartais – butai, baldai, nekalbu jau apie kitką. Tada šitie dalykai tampa „amortizuojami“, jie nurašomi į sąnaudas, tai mažina pelno mokestį. Tai – vienas iš atsakymų, kodėl Lietuvoje metai iš metų apie keturiasdešimt procentų įmonių yra amžinai nepelningos. Kyla klausimas, kaip jos išgyvena. Tiesiog nemaža dalis jų išsivalo per vartojimą. 
Išeina taip, kad viešojo sektoriaus darbuotojai, kure netiesiogiai nukenčia nuo tokio gyvulių ūkio, sumoka didžiąją dalį visų mokesčių šalyje dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, jie negali dirbti pagal gyvulių ūkio formas, jie turi dirbti pagal standartines darbo sutartis, ir antras dalykas – jie negali turėti įmonių, per kurias galėtų vartoti. 
Taigi pelno mokesčio Lietuva beveik nerenka, nes nėra ką rinkti, jo neva nėra. 
O tos prisipirktos mašinos – jos prižiūrimos su visomis faktūromis, į servisus važiuoja, degalų pilama ir vaikams, giminėms, ne tik savininkui, kad būtų galima atsiimti PVM už degalus ir sumažinti pelno mokestį“, – sako R. Kuodis."

Nėra ko čia labai pykti. Jei jūs prieitumėte, jūs irgi vogtute. Ar ne?





In Lithuania, the most talented students usually choose the specialties of a doctor, a lawyer, those who decide to become teachers are much less talented

 "Why? First of all, students with poor results can become teachers in Lithuania. According to the Education Provision Center, admission scores to pedagogical programs are practically twice lower than those entering the most popular professions (medicine, economics or law). On the other hand, talented students seek competitive, demanding, challenging, professional and high-paying jobs. Because teacher education programs in Lithuania are easy to access and the prestige of the teaching profession is in crisis, the programs attract students with a lack of intellectual potential, perhaps even de-motivation to teach. 

 Answering the question why in Lithuania almost one in two teachers want to leave the profession is simple enough - teachers feel underestimated, there is a strong lack of satisfaction. The reputation of their profession, formed by society, is not wrong - their salary is insufficient, their professional education is amateurish and their working conditions are difficult. 

How to reconfigure the vocational education system to ensure that the most talented want to become teachers? In principle, it is too easy to become a teacher in Lithuania: their professional (pedagogical) education is insufficient and the admission requirements are minimal, therefore pedagogical education is chosen by the least qualified. 

In essence, the decentralized Finnish education system is built on carefully selected and most talented professionals with strong motivation and ideal academic skills. Only one in ten who wish to enter pedagogical education programs is given this opportunity. As the best are selected, Finnish teachers who are required to have a master's degree enjoy strong autonomy and public trust and respect. Standardized testing is the least relevant for Finland among all OECD countries. Such a decentralized system based on strong teacher trust and autonomy allows Finns to achieve exceptional student performance on a global scale. 

 The Finnish education system also has national state exams, but their teaching, unlike in Lithuania, is not exam-oriented. Teachers themselves consistently create periodic reports with some state guidelines, but focus on a comprehensive presentation of the subject, not a repetition of the facts. On the other hand, in Lithuania, teachers tend to adapt their teaching models to state exams, to give priority to subjects that will be tested and to focus the teaching methodology on repetition and memorization of facts, rather than full understanding and awareness. 

How did the Finns manage to ensure that the teaching profession is as respected as a doctor, engineer or economist in their country? Undoubtedly, by encouraging and developing teachers ’emphasis on professionalism and strong academic education, Finns have been able to build systems of strong trust and autonomy. The responsibility and trust given to bottom-up teachers makes it possible to move away from punishing external accountability. Teachers are trusted,  only the most talented are allowed to teach, pedagogical studies are complex, interesting and demanding, and work is rewarding because they feel valued by society. This process is an organic cycle, but in principle, the most important component of Finnish success is the training of high-caliber professional educators. 

The current Lithuanian education system is only a parody intended to cover money laundering. Well, of course, we are also loosening the ground for private schools, which should offer a higher standard of education to the children of the rich in exchange for the huge profits that the Landsbergiai are dreaming for their family's future."

 


Lietuvoje gabiausi mokiniai dažniausiai renkasi gydytojo, teisininko specialybes, o mokytojais nusprendžia tapti ne tokie talentingi


"Kodėl? Pirmiausia, Lietuvoje mokytojais gali tapti prastais rezultatais pasižymintys mokiniai. Švietimo aprūpinimo centro duomenimis, priėmimo balai į pedagogines programas yra praktiškai du kartus mažesni, nei stojančių į populiariausias profesijas (mediciną, ekonomiką ar teisę). Kita vertus, gabūs mokiniai siekia patekti į konkurencingas, reiklias, iššūkius suteikiančias, profesionalumą ir aukštą atlyginimą garantuojančias studijų programas. Kadangi Lietuvoje į pedagogų rengimo programos yra pakankamai lengva patekti, o mokytojo profesijos prestižas išgyvena krizę, programos pritraukia mokinius, kurie pasižymi intelektinio potencialo stoka, galbūt net demotyvacija mokyti.

Atsakyti į klausimą kodėl Lietuvoje beveik vienas iš dviejų mokytojų nori palikti profesiją yra pakankamai paprasta – mokytojai jaučiasi neįvertinti, jaučiamas stiprus satisfakcijos trūkumas. Jų profesijos reputacija, suformuota visuomenės, nėra klaidinga – jų atlyginimas yra nepakankamas, profesinis išsilavinimas mėgėjiškas, o darbo sąlygos sudėtingos.

Kaip perkonfiguruoti profesinio išsilavinimo sistemą, užtikrinant, kad gabiausi norėtų tapti mokytojais? Iš esmės, tapti mokytoju Lietuvoje yra per paprasta: jų profesinis (pedagoginis) išsilavinimas yra nepakankamas ir priėmimo reikalavimai yra minimalūs, todėl pedagoginį išsilavinimą renkasi vieni iš negabiausių.

Iš esmės, decentralizuota suomių švietimo sistema yra pastatyta ant kruopščiai atsirinktų ir pačių talentingiausių profesionalų, kurie pasižymi stipria motyvacija ir idealiais akademiniais gebėjimais. Tik vienam iš dešimties, norintiesiems stoti į pedagoginio ugdymo programas, yra suteikiama ši galimybė. Kadangi yra atsirenkami geriausieji, Suomijos mokytojai, privalantys įgyti magistro laipsnio išsilavinimą, pasižymi stipria autonomija ir visuomenės pasitikėjimu bei pagarba. Standartizuotas testavimas Suomijai yra mažiausiai aktualus tarp visų EBPO šalių. Tokia decentralizuota, stipriu mokytojų pasitikėjimu ir autonomija grįsta sistema leidžia suomiams pasiekti išskirtinių mokinių rezultatų globaliu mastu.

Suomių švietimo sistema taip pat turi nacionalinius valstybinus egzaminus, bet jų mokymas, priešingai, nei Lietuvoje, nėra orientuotas į egzaminus. Mokytojai patys nuosekliai kuria periodinius atsiskaitymus, turėdami tam tikras valstybines gaires, bet orientuojasi į visapusišką dalyko išdėstymą, ne faktų atkartojimą.

Kita vertus, Lietuvoje mokytojai yra linkę atitaikyti savo mokymo modelius prie valstybinių egzaminų, teikti pirmenybę dalykams, kurie bus testuojami ir orientuoti dėstymo metodiką prie faktų atkartojimo ir įsiminimo, o ne visapusiško supratimo ir įsisąmoninimo.

Kaip suomiams pavyko pasiekti, kad jų šalyje mokytojo profesija būtų taip pat gerbiama kaip gydytojo, inžinieriaus ar ekonomisto?  Neabejotinai, skatinant ir ugdant mokytojų pabrėžtiną profesionalumą ir stiprų akademinį išsilavinimą, suomiai sugebėjo sukurti stipraus pasitikėjimo ir autonomijos sistemas. „Iš apačios į viršų“ mokytojams suteikiama atsakomybė ir pasitikėjimas leidžia atsisakyti baudžiamosios išorinės atskaitomybės. Mokytojais pasitikima, jais tapti gali tik patys gabiausi, pedagoginės studijos yra sudėtingos, įdomios ir reiklios, o darbas teikiantis pasitenkinimą, nes jie jaučiasi vertinami visuomenės. Šis procesas yra organiškas ciklas, bet iš esmės, svarbiausias suomių sėkmės komponentas yra aukšto kalibro profesionalių pedagogų ugdymas.

Dabartinė Lietuvos švietimo sistema yra tik parodija skirta pridengti lėšų plovimą. Na ir žinoma purenti dirvą privačioms mokykloms, kurios turėtų siūlyti aukštesnio standarto švietimą turtingųjų vaikams mainais už būsimus išsvajotus didžiulius pelnus Landsbergiams."



Ūkininkauk, nieko nedarydamas

  "Masanobu Fukuoka" Vienų šiaudų revoliucija " yra svarbi knyga. Fukuoka savo laiku buvo toks svarbus: jis darė įtaką visiems radikaliems mąstytojams apie maistą. Jis kalbėjo apie savo ūkininkavimo būdą kaip" nieko nedirbantį ūkininkavimą", ir aš pamilau tą revoliucionierių idėją, kad galime leisti gamtai žengti savo kelią, o ne palenkti ją pagal savo valią - ir kad mes negalime izoliuoti žemės ūkio nuo likusio savo gyvenimo“.  

Lietuvos svarbiausi ūkininkai gyvena kitaip. Iš vienos pusės jie tikrai ūkininkauja, nieko nedarydami. Jų didžiuliuose laukuose nėra žmonių. Už ES pinigus supirkta galinga technika pila sėklas, trąšas, pesticidus į pastoviai ariamą žemę, surenka užaugusius grūdus ir išveža svetur. Nuo tokio supaprastinto, nieko rimtai nedirbant, ūkininkavimo, dirvožemis nunyksta. Praktiškai mūsų ūkininkai išveža svetur mūsų žemės derlingumą, kurio nebelieka mūsų vaikams ir anūkams.

Iš kitos pusės toks Lietuvos žemės ūkis yra puikiai izoliuotas nuo likusio Lietuvos gyvenimo. Net mokesčių jie padorių nemoka. Mums lieka tik dulkės iš jų nualintų laukų. Komunistiniai parazitai ant tautos kūno - tie buvę tarybiniai agronomai ir kolūkių pirmininkai bei jų palikuonys, prichvatizavę mūsų pagrindinį turtą.


“Do-nothing farming”

 
"“The One-Straw Revolution,” by Masanobu Fukuoka is an important book. Fukuoka was so important in his time: He influenced all the radical thinkers about food. He talked about his way of farming as “do-nothing farming,” and I loved that revolutionary idea that we can let nature take its course instead of bending it to our will — and also that we cannot isolate agriculture from the rest of our lives."

 Lithuania's most important farmers live differently. On the one hand, they really farm without doing anything. There are no people in their vast fields. Powerful machinery bought with EU money pours seeds, fertilizers, pesticides into permanently arable land, collects grown grain and takes it abroad. As a result of such simplified farming, without serious work, the soil disappears. In practice, our farmers take the fertility of our land abroad, which is no longer left to our children and grandchildren.  

On the other hand, such Lithuanian agriculture is perfectly isolated from the rest of Lithuanian life. They don’t even pay taxes decently. We are left with only dust from their degraded fields. The communist parasites on the body of the nation are those former Soviet agronomists and collective farm chairmen and their descendants who have privatized our basic wealth.



Turkai pirmieji išleido į karo lauką robotą - Terminatorių, kad užmušinėti žmones be operatoriaus kontrolės

Jei mes tai leisime, žmonių gyvenimas degraduos iki džiunglių lygio.

 „Karinis bepilotis orlaivis, užpuolęs karius per kovą Libijos pilietiniame kare praėjusiais metais, darė tai  be žmogaus kontrolės, sakoma neseniai paskelbtoje Jungtinių Tautų ataskaitoje. Dronas Kargu-2, kurį pranešime apibūdino kaip „mirtinas autonomines ginklų sistemas“, dirbo, remdamasis dirbtiniu intelektu ir jį panaudojo pajėgos, kurias palaikė vyriausybė, įsikūrusi sostinėje Tripolyje, prieš priešo kovotojus, jiems bėgant nuo raketų atakų. Kovotojai „buvo sumedžioti ir nuotoliniu būdu naikinami bepiločių kovinių oro transporto priemonių ar mirtinų autonominių ginklų sistemų“, sakoma pranešime, kuriame nebuvo pasakyta, ar buvo aukų ar sužalojimų. Ginklų sistemos, anot jos, „buvo užprogramuotos pulti taikinius nereikalaujant duomenų ryšio tarp operatoriaus ir amunicijos. 

Ataskaitoje nurodoma, kad „lenktynės dėl šių ginklų reguliavimo“ yra pralaimėtos, o tai gali būti „katastrofiška“ raida, sakė Jamesas Dawesas, Macalesterio koledžo profesorius Sent Pilyje (Minn.), rašęs apie autonominius ginklus. „Didelių investicijų dėka kariškiai visame pasaulyje daro įtaką autonominėms ginklų sistemoms, todėl tai neišvengiama“, - sakė jis elektroniniame laiške. 

Iki šiol A.I. bepiločių orlaivių galimybės išlieka gerokai mažesnės, nei žmonių, sakė p. Kallenbornas. Mašinos gali lengvai padaryti klaidų, pavyzdžiui, supainioti ūkininką, laikantį grėblį su priešo kariu, laikančiu ginklą, sakė jis. 

Kargu-2 pastatė Turkijoje įsikūrusi gynybos kompanija STM, kuri ginklą apibūdina kaip „rotacinį sparno atakos droną“, kurį galima naudoti autonomiškai arba rankiniu būdu“.