Farmers are destroying the berries - for the pickers, the euro per kilogram of berries is already too little

"Lithuanian vegetable growers, who have been talking about development and a bright future until recently, are alarmed - due to the lack of labor, some people are already destroying hectares of strawberries and considering whether it is worth continuing this branch.

 Others plan to build greenhouses where it would be possible to grow fewer but more expensive berries, only by family hands, or to plant crops that can be harvested mechanically. This year, unlike previous years, the model did not work either, when people were allowed to come to the farm and harvest themselves cheaper.

Missing people

“There was a problem, especially during the heat, when we didn’t have time to pick. We analyzed how to bring people from abroad. However, the nuance is that they need to be accommodated in a real estate object registered in the Center of Registers. It is not possible in caravans and campers, as in other countries where Lithuanians travel, although the work is seasonal, ”says Tautvydas Gurskas, a professional gardener.

Similar gloomy moods do not plague him alone.

"It simply came to our notice then. Most of my acquaintances reduce the area by almost half. I myself left a hectare of uncut strawberries, that is 5-6 tons of crop. I transported the workers from 30 km. distance. I had assembled a team. In the past, we were rescued by students. This year was a very long school year,” - explains Vidas Juodsnukis.

His farm employs 6 family members, 3 are hired and another 5 people are accepted for the harvest season, but these have simply disappeared.

The farmer says the picker gets 50 ct per kilogram. It is no longer worthwhile, because nothing will be left for the grower himself. During normal working hours of 7 hours a day you can earn 30 euros.

T. Gurskas also shares the experience that people do not go to work in the village because they receive benefits. On some farms, a good picker can earn up to € 80-90 a day. It costs 0.7-1.5 euros per kilogram, depending on the culture. 

 

According to the professional, the village in Lithuania is disappearing because large farms are expanding, growing grain and they do not need people.

 

They didn't even go picking themselves

“Our areas are large and we have always allowed people to come and pick themselves. However, this year we sold only a third of the harvest this way compared to the previous year. It is attractive for us - there is no need to pay pickers, cool, transport to the market ", - teaches V. Juodsnukis and says that he reduces the area because he does not want to invest in cultivation and lose the harvest. He himself jokes that farmers are already becoming similar to Palanga entrepreneurs, for whom the whole year is bad.

“Raspberry prices were as good as ever. Up to 8 euros per liter, but there was a lack of pickers. We ran out of blueberries. This year it was the best culture. However, they are planted in large numbers. If there is no processing, we will start competing with each other ", - V. Juodsnukis admits that not everything is bad and calculates that the average purchase price of strawberries was 2.2 euros per kilogram. Buyers who transport to Latvia paid 1.6 euros each.

Otherwise you will be a farmer

V. Juodsnuskis plans to build a half-hectare greenhouse that could be maintained by a family without employees. In addition, such berries are much earlier and yield more profitable than during the peak season. Other berry pickers plan to follow a similar path.

 

"We can't pay more per kilogram, because the price is rising and people are grabbing a cheaper Polish harvest, ” - explains V. Juodsnukis, saying that the profits are much lower than before. 

 

In addition, two months of summer heat caused losses.

V. Juodsnukis says that Lithuanians are growing watermelons and grapes, but they cannot predict the future of these crops. In addition, the market for dessert grapes is limited.

 

"Ten years ago, attempts were made to bring Ukrainians and Belarusians. They stayed in Lithuania's farm for a week and fled to work in the cities,” - V. Juodsnukis is not optimistic.

 

T. Gurskas predicts that the cultivated crops will change - there will be varieties and cultures that can be grown with harvesters. For example, raspberries sold for fresh consumption are different from those that can be harvested with a combine. The latter are more suitable for canning.

"Harvest will be more expensive, because more expensive labor and equipment. Otherwise it will simply not pay for the farmer to work. If the farmer sells blueberries at EUR 4 per kilogram, he gives EUR 1 of this amount to the picker, EUR 2 for cultivation cost. 0.5 euro packaging and cooling. At best, there is 1 euro left if you can save somewhere. This is the farmer's profit. 6-7 tons of berries can be attributed from one mature silo farm Practically all gardeners have additional work,” -explains T. Gurskas.

 

The gardener also explains how the Poles grow cheaper. Cheaper labor, more chemicals can be used, resulting in higher yields. As a result, our berries are valued because they are supposedly healthier."

Ūkininkai užaria uogynus – skynikams euras už uogų kilogramą jau per mažai

"Dar neseniai žvaliai apie plėtrą ir šviesią ateitį kalbėję Lietuvos daržovių augintojai sunerimo – dėl darbo rankų trūkumo kai kurie jau hektarais užarinėja braškes ir svarsto, ar verta toliau užsiimti šia šaka.

 Kiti planuoja statyti šiltnamius, kur būtų galima tik šeimos rankomis auginti mažiau, bet kur kas brangesnių, uogų, arba sodinti tokias kultūras, kurias galima nuimti mechanizuotai. Šiemet, skirtingai nuo ankstesnių metų, neveikė ir modelis, kai žmonėms buvo leidžiama atvažiuoti į ūkį ir patiems pigiau skinti derlių.

Trūksta žmonių

„Buvo bėda, ypatingai per karščius, kai nespėjome skinti. Analizavome, kaip atsivežti žmonių iš užsienio. Tačiau niuansas tas, kad juos reikia apgyvendinti Registrų centre registruotame nekilnojamo turto objekte. Vagonėliuose ir kemperiuose, kaip kitose šalyse, į kurias važiuoja lietuviai, negalima, nors darbas sezoninis“, – pasakoja Tautvydas Gurskas, profesionalus sodininkas.

Panašios niūrios nuotaikos kamuoja ne jį vieną.

„Su darbo jėga tragedija. Dauguma mano pažįstamų plotus mažina vos ne pusiau. Aš pats palikau hektarą neskintų braškių, tai 5-6 tonos derliaus. Darbininkus vežiojau už 30 km. Buvau surinkęs komandą. Anksčiau mums gelbėjo moksleiviai. Šiemet mokslo metai buvo labai ilgi“, – aiškina Vidas Juodsnukis.

Jo ūkyje dirba 6 šeimos nariai, 3 samdomi ir dar 5 žmonės priimami derliaus nuėmimo sezonui, tačiau šie tiesiog dingo.

Ūkininkas sako, kad skynėjui moka 50 ct už kilogramą. Daugiau neverta, nes tada ne kažkas liks pačiam augintojui. Per dieną normaliai dirbant per 7 val. galima uždirbti 30 eurų.

T. Gurskas irgi dalinasi patirtimi, kad kaime žmonės neina dirbti, nes gauna pašalpas. Kai kuriuose ūkiuose geras skynėjas per dieną gali uždirbti iki 80 – 90 eurų per dieną. Mokama 0,7-1,5 euro už kilogramą, priklausomai nuo kultūros.

 

Pasak profesionalo, Lietuvoje kaimas nyksta, nes didieji ūkiai plečiasi, augina grūdus ir žmonių jiems nereikia.

 

Net patys nevažiavo skintis

„Mūsų plotai dideli ir mes visada leisdavome atvažiuoti ir skintis patiems žmonėms. Tačiau šiemet taip pardavėme tik trečdalį derliaus lyginant su ankstesniais metais. Mums tai patrauklu – nereikia mokėti skynėjams, vėsinti, vežti į turgų“, – dėsto V. Juodsnukis ir sako, kad mažina plotą, nes nenori investuoti į auginimą ir prarasti derlių. Jis pats juokauja, kad ūkininkai jau tampa panašiais į Palangos verslininkus, kuriems visi metai blogi.

„Aviečių kainos buvo geros, kaip niekada. Iki 8 eurų už litrą, bet trūko skynėjų. Šilauogių pritrūkome. Šiemet tai buvo geriausia kultūra. Tačiau jų pasodinta labai daug. Jei nebus perdirbimo, pradėsime konkuruoti tarpusavyje“, – tai, kad ne viskas blogai pripažįsta V. Juodsnukis ir skaičiuoja, kad braškių supirkimo kainų vidurkis buvo 2,2 euro už kilogramą. Supirkėjai, kurie veža į Latviją, mokėjo po 1,6 euro.

 

Kitaip ūkininkaus

V. Juodsnuskis planuoja įrengti pusę hektaro šiltnamio, kurį galėtų prižiūrėti šeima, be samdomų darbuotojų. Be to, tokios uogos kur kas ankstyvesnės ir derlius pelningesnis nei sezono piko metu. Panašiu keliu planuoja sukti ir kiti uogininkai.

 

„Šiuo keliu varo darbo jėgos trūkumas. Daugiau mokėti už kilogramą negalim, nes didėja savikaina ir žmonės griebia pigesnį lenkišką derlių“, – aiškina V. Juodsnukis ir sako, kad pelnai kur kas mažesni, nei anksčiau.

 

Be to, nuostolių padarė ir du mėnesiai vasarinių karščių.

V. Juodsnukis sako, kad lietuviai imasi arbūzų, vynuogių auginimo, tačiau šių kultūrų ateities prognozuoti negali. Be to, desertinių vynuogių rinka ribota.

 

„Dar prieš dešimt metų buvo mėginama atsivežti ukrainiečių ir baltarusių. Jie Lietuvos kaime pabuvo savaitę ir pabėgo dirbti į miestus“, – optimizmu netrykšta V. Juodsnukis.

 

T. Gurskas prognozuoja, kad keisis auginamos kultūros – liks veislės ir kultūros, kurias galima auginti kombainais. Pavyzdžiui, avietės, kurios parduodamos šviežiam vartojimui, kitokios nei tos, kurios tinkamos nuimti kombainu. Pastarosios labiau tinka perdirbimui.

„Derlius brangs, nes brangsta darbo jėga, technika. Kitaip ūkininkui tiesiog neapsimokės dirbti. Jei šilauoges ūkininkas parduoda po 4 eurus už kilogramą, iš šios sumos 1 eurą jis atiduoda skynėjui, 2 eurai auginimo savikaina. 0,5 euro pakuotė bei atvėsinimas. Geriausiu atveju lieka 1 euras, jei kur pavyksta sutaupyti. Tai ūkininko pelnas. Iš vieno brandaus šilauogyno priskinamos 6-7 t uogų. Praktiškai visi sodininkai turi ir papildomus darbus“, – aiškina T. Gurskas.

 

Sodininkas paaiškina, ir kaip lenkai užaugina pigiau. Pigesnė darbo jėga, galima naudoti daugiau cheminių priemonių, dėl to ir didesni derliai. Dėl to mūsų uogos vertinamos, nes neva tai sveikesnės."

 

Šių metų ekonomikos Nobelio premija švenčia empirinę revoliuciją

    „Patikimumo revoliucija“ pakeitė ekonomiką nuo dešimtojo dešimtmečio. Prieš tai teorija lėmė, kad empirinis darbas buvo prastas antros eilės pusbrolis. „Vargu ar kas nors rimtai žiūri į duomenų analizę“, - pareiškė Edwardas Leameris iš Kalifornijos universiteto Los Andžele 1983 m. paskelbtame dokumente. Tačiau per dešimtmetį nauji ir novatoriški darbai pakeitė profesijos eigą, todėl liūto dalis šiandien žinomų tyrimų yra empiriniai. Davidas Cardas iš Kalifornijos universiteto Berkeley dalijasi šių metų ekonomikos Nobelio premija, įteikta spalio 11 d., Joshua Angristui iš Masačusetso technologijos instituto ir Guido Imbensui iš Stanfordo universiteto.

    Netvarkingas tikrasis pasaulis dažnai gali paneigti ekonomistų bandymus nustatyti priežastinį ryšį. Pavyzdžiui, išsiaiškinti, kaip minimalaus darbo užmokesčio didinimas veikia užimtumą, apsunkina tai, kad tam tikra kita įtaka (pvz., nuolat silpna darbo rinka) galėjo prisidėti prie politikos ir užimtumo pokyčių. Kitose srityse tyrėjai nustato priežastinį ryšį, kurdami eksperimentus, kai tiriamieji atsitiktinai priskiriami skirtingoms grupėms, iš kurių tik viena yra gydoma tam tikru būdu, kad būtų aiškiai matomas gydymo poveikis. Daugiau ekonomistų taip pat naudoja atsitiktinių imčių kontroliuojamus tyrimus-iš tiesų už šias pastangas buvo apdovanota Nobelio premija 2019 m. Tačiau daugelio klausimų negalima išnagrinėti dėl politikos, logistikos ar etikos priežasčių.

    Šių metų prizininkai nugalėjo tokias kliūtis, naudodamiesi „natūraliais eksperimentais“, kurių metu tam tikra istorijos keistenybė turi panašų poveikį, kaip tyčinis bandymas. 1994 m. paskelbtame svarbiame dokumente J. Card ir Alanas Kruegeris tyrė minimalaus darbo užmokesčio padidėjimo poveikį Naujajame Džersyje, lygindami užimtumo pokyčius ten su kaimyninės Pensilvanijos pokyčiais. Nors teorija prognozavo, kad po minimalaus darbo užmokesčio padidėjimo smarkiai sumažės užimtumas, panašu, kad toks poveikis praktiškai nepasitvirtino. Šis dokumentas įkvėpė tolesnį empirinį darbą ir suteikė naujos energijos galvoti apie darbo rinkas. Kruegeris, miręs 2019 m., tikriausiai būtų pasidalinęs prizu, jei būtų gyvenęs.

    Natūralių eksperimentų naudojimas greitai išplito. J. Card analizavo dar vieną unikalią aplinkybę-Fidelio Castro 1980 m. sprendimą leisti emigruoti iš Kubos-ištirti imigracijos poveikį vietos darbo rinkoms. Maždaug pusė 125 000 į Ameriką pabėgusių kubiečių įsikūrė Majamyje. Palyginęs miesto patirtį su patirtimi kitose keturiose vietose, kurios daugeliu atžvilgių buvo panašios, tačiau nesulaukė migrantų antplūdžio, J. Cardas nustatė, kad dėl migracijos nenukentėjo nei vietinių darbuotojų darbo užmokestis, nei užimtumas.

    Angristas kartu su Kruegeriu panašią techniką naudojo švietimo poveikiui darbo rinkos rezultatams tirti. Kadangi labiau mokytis nusiteikę studentai greičiausiai ir daugiau laiko praleis mokykloje, ir uždirbs daugiau dirbdami, tai, kas atrodo kaip grįžimas į mokslą, iš tikrųjų gali atspindėti natūralius gabumus. Siekdami nustatyti priežastinį ryšį, mokslininkai pasinaudojo keistomis Amerikos švietimo sistemos savybėmis. 

 

Nors įstatymai paprastai leido moksleiviams mesti mokyklą, kai jiems sukako 16 metų, visi tais pačiais metais gimę mokiniai pradėjo mokytis tą pačią dieną, nepriklausomai nuo jų gimtadienio. Todėl tie, kurie gimė gruodį, vidutiniškai mokėsi daugiau, nei tie, kurie gimė sausio mėnesį, ir, kaip nustatė tyrėjai, taip pat buvo linkę uždirbti daugiau. Kadangi galima manyti, kad mokinio gimimo mėnuo yra atsitiktinis, jie padarė išvadą, kad dėl papildomo išsilavinimo atsirado didesnės pajamos.

 

    Studijuojant mokslą paaiškėjo, kad papildomi mokslo metai padidino vėlesnius atlyginimus 9%. 

 

Toks poveikis daugeliui ekonomistų atrodė neįtikėtinai didelis. Tačiau tai atspindėjo skirtingą apibrėžimą, padarė išvadą p. Angristas dirbdamas su ponu Imbensu. Du mokslininkai pažymėjo, kad „gydymo“ poveikis nebuvo vienodas visiems, atliekant natūralų eksperimentą. Jei, pavyzdžiui, amžius, nuo kurio studentai galėtų mesti mokslą, būtų padidintas nuo 16 iki 17 metų, kai kurie būtų priversti dar vienerius metus mokytis; kiti, kurie visada ketino likti mokykloje, nebus paveikti.

    Kartu mokslininkai sukūrė metodus, kaip padaryti natūralių eksperimentų išvadas naudingesnes. Ekonomistai natūralių eksperimentų metu naudojamą keistą veiksnį (pvz., studento gimimo mėnesį) vadina „instrumentu“. Angristas ir Imbensas paaiškino prielaidas, kurios turi būti laikomasi, kad instrumentas būtų naudojamas: pavyzdžiui, jis turi turėti įtakos tik tiriamam rezultatui (šiuo atveju uždarbiui) per jo poveikį gydymui (mokymosi metai), o ne kitais kanalais. Pateikdami šias prielaidas, mokslininkai leido atlikti sudėtingesnę analizę: apskaičiuotą pajamų padidėjimą - p. Angrist ir Kruegerio darbas taikomas tik tiems studentams, kurie kuo greičiau meta mokslus. Negalima pastebėti naudos tiems, kurie pasirenka ilgiau mokytis. Be to, metodika taip pat pagerino tyrimų skaidrumą. Straipsnio skaitytojas gali pats nuspręsti, ar instrumentas atitinka reikalingas prielaidas, ir atitinkamai sumažinti rezultatą.

    Tai tik natūralu

    Patikimumo revoliucija, kaip ir bet koks didelis perversmas, turėjo savo perteklių. Kritikai atkreipia dėmesį į nerūpestingą darbą ir duomenų gavybą, ieškant prasmingų rezultatų. Mokslininkai kartais per daug nori ekstrapoliuoti tam tikro natūralaus eksperimento išvadas būdais, kurie gali būti nepagrįsti, atsižvelgiant į aplinkybių unikalumą. Tačiau šių metų prizininkų laimėtos naujovės neabejotinai pakeitė sritį į gerąją pusę, apšviečiant klausimus, kadaise apgaubtus tamsoje, ir privertė ekonomistus nukreipti teoriją kryptimis, kurios geriau apibūdintų realaus pasaulio patirtį-iš tikrųjų šventės priežastis“. [1]

1.    "Instrumental research; Free exchange." The Economist, 16 Oct. 2021, p. 67(US).