Calls for the introduction of restricted no-fly zones in Ukraine: no one has stopped any state without risk

  "Ažubalis, a member of the Foreign Affairs Committee of the Seimas, explained that Russia would veto attempts by the United Nations to establish a no-fly zone over Ukraine. However, according to Ažubalis, the West must dare to take a step in this direction.

 

    "I believe that the Western world must have the courage here, just as Russia has dared to launch an operation to defend Donbass, to form a coalition of the willing and to declare no-fly zones. There is a risk here, but no one has stopped the state without taking a risk yet, ”A. Azubalis emphasized. According to him, in this way, a group of allies, together with the United States, declare civilian regions, such as the West of Ukraine, a no-fly zone and indicate that any Russian plane or missile will be shot down. "

 

This man offers to risk a nuclear war, his own life, the lives of his family and all of humanity. Why? Because otherwise there is little chance that he will be elected to the Seimas during the next elections. These little eyes no longer see anything but the trough, so he rushes to the trough, screaming like a pig. He knows that no one in the world will listen to him, nobody will create those zones, but Lithuanian spinsters will pay attention to the screaming. It is enough for him.

 

Ragina įvesti limituotas neskraidymo zonas Ukrainoje: niekas valstybės nesustabdė nerizikuodamas

 

"Seimo užsienio reikalų komiteto narys A. Ažubalis paaiškino, kad Rusija Jungtinėse Tautose vetuotų bandymus įvesti neskraidymo zoną virš Ukrainos. Visgi, pasak A. Ažubalio, Vakarai turi išdrįsti žengti žingsnį šia linkme.

„Aš manau, kad čia Vakarų pasaulis turi išdrįsti, lygiai taip, kaip Rusija išdrįso pradėti Donbaso gynimo operaciją, kurti norinčiųjų koaliciją ir skelbti limituotas neskraidymo zonas. Čia yra rizika, bet niekas valstybės dar nesustabdė nerizikuodamas“, – pabrėžė A. Ažubalis. Jo teigimu, tokiu būdu grupė sąjungininkų, kartu su JAV, paskelbia civilinius regionus, pavyzdžiui, Ukrainos Vakaruose, neskraidymo zona ir nurodo, kad bet kuris rusų lėktuvas ar raketa bus numušti."

 

Šitas žmogus siūlo rizikuoti branduoliniu karu, jo paties, jo šeimos ir visos žmonijos gyvybėmis. Kodėl? Nes kitaip mažai šansų, kad per sekančius rinkimus jį išrinks prie lovio, į Seimą. Šios mažos akutės jau nieko kito nemato, tik lovį, todėl jis veržiasi prie lovio, žviegdamas, kaip paršas. Jis žino, kad niekas pasauly jo nepaklausys, tų jo zonų neįves, bet Lietuvos bobos atkreips dėmesį į garsų paršo stiliaus žviegimą. To užtenka.

Matijošaitis bus mūsų sekantis premjeras

Ne tik gabus administratorius, bet ir sugebantis išlaikyti kursą feisbukinės isterijos akivaizdoje. Tik jis gali išvesti iš aklavietės mūsų ūkį. Pasprinkite jūsų lengvais narkotikais, rupūžės...

Queen of Fish Soups

"Today exquisite, expensive and noble, in the past it was more of a leftover meal: Hardly any recipe reflects our strange relationship to sea creatures like that for bouillabaisse.

Among the fish dishes, the bouillabaisse is still considered the supreme discipline. No question, it's a fantastic soup. But it is just as interesting how well our - even dubious - relationship to fish can be read from her recipe history.

 

Its origin is said to go back more than 2500 years to a soup made by Phocaean seafarers that contained only fish and water. Forerunners of bouillabaisse may have originated in the Catalan district of Marseille since the 16th century, also because saffron was known there. Despite the spices, this type of fish soup was a poor man's dish, which the fishermen flavored with by-catch and fish species that were difficult to sell because of their boniness (the taste was great, by the way). But it was soon refined, and even the first official recipe for "Bouil-Abaisse à la Marseillaise", published in 1830 in "Le cuisinier Durand" by Charles Durand, listed such noble ingredients as sea bass and lobster.

 

At the latest with the heyday of modern tourism, bouillabaisse became the trump card of restaurateurs on the French Mediterranean. Chefs outdid each other with opulence and alleged original recipes. And because, in the course of blatant overfishing and price pressure, people increasingly lied about the ingredients, a group of French chefs felt compelled in 1980 to set out in a "charter" exactly what goes into the bouillabaisse. Various firm-fleshed rock fish, for example; red or brown scorpion fish, monkfish, gurnard, grouper or John Dory - species that have become more and more expensive and that today are often difficult to find, even on Mediterranean fish markets.

 

The elaborate soup is therefore being cooked less and less at home in France. Seafood is best known to many today as sticks, impeccable salmon and tuna steaks or, if you want it to be really fancy, scallop rounds or tiger prawns. 

 

The great legacy of bouillabaisse is that something that is supposedly worthless, even what we commonly and mistakenly consider to be waste - fish heads, carcasses, fins - can be made into something with a great taste. 

 

There are many variations and cheap simplifications of bouillabaisse, only consistent with a soup whose name was often found above recipes in Provencal cookbooks that did not contain any fish at all. The name is composed of bouillir (to boil) and s'abaisser (to lower), since the stew is first brought to the boil and then the temperature is lowered (and yes: there are other explanations for the derivation).

 

For his "Gourmet Bible France" (Christian-Verlag), François Régis-Gaudry has documented a particularly simple and inexpensive, if somewhat rustic variant of bouillabaisse. We've added a few tricks to the original recipe here.

 

For about 1 kilo of fish you use 2 liters of liquid, water is recommended, but there is no harm in replacing part of it with white wine. Deglazing the vegetables with a shot of Noilly Prat also improves the aroma. The type of fish doesn't matter in this case, it can be different types, it's best to take particularly cheap ones and have them cleaned by the dealer, heads and carcasses also work, of course. If larger specimens are present, they can be filleted, whereby the fillets are initially set aside and their weight is not counted in the fish-to-water ratio. If you can get it, crabs in the soup are also good.

 

For the soup, sauté 1 large, diced onion and a finely chopped fennel bulb in 3 tablespoons of olive oil in a roasting pan; Add three chopped garlic cloves, three skinned and diced tomatoes, some fennel seed, 3 sprigs of thyme, 3 bay leaves and a large piece of orange zest and the fish as a whole and fry while stirring. If the fish gets muddy and falls off the bones: no problem! Pour in the liquid and simmer for about 20 to 30 minutes. Season with salt, pepper, saffron and a dash of pastis and leave to simmer. Then wring everything through a cloth (wear gloves because of the bones!), squeeze out the solid parts well and twist the cloth firmly so that all the flavor gets into the soup. If you have fish fillets, you can leave them in pieces in the soup. Vegetable julienne and toast with aioli or rouille are also fine additions.

 

A very simple recipe from the wonderful freshwater fish cookbook "Abenteuer Fisch" (Alexander and Katja Quester, Joachim Gradwohl, Brandstätter): parsnip soup with smoked fish flavor. To do this, bring 500 ml of buttermilk to a boil and pass through a sieve. Peel 200 g parsnips and 2 shallots, dice and sauté in a little olive oil, deglaze with the buttermilk and 500 ml vegetable stock and simmer until the parsnips are soft. Add 125 ml sour cream, puree and season with salt, pepper and nutmeg. 

 

At the end, let the remaining skin of a smoked fish (or just half of it) soak in the soup for about five minutes and take it out again, but without cooking the skin, otherwise the soup will become rancid.

 

 Add chopped parsley and slices of bread toasted in a pan with a little oil.

 

Of course, pieces of smoked fish, which you add to the soup right before serving, also work as an accompaniment, but that would be the freestyle. Unfortunately, fish, which regrettably cannot be emphasized often enough, has become a noble ingredient that should be used as carefully as possible."

Žuvies sriubų karalienė

"Šiandien tai išskirtinis, brangus ir kilnus patiekalas, anksčiau tai buvo daugiau valgio likučiai: vargu ar koks nors receptas geriau atspindi mūsų keistus santykius su jūros gyvūnais, kaip bouillabaisse.

Tarp žuvies patiekalų bouillabaisse vis dar laikomas aukščiausia disciplina. Neabejoju, tai fantastiška sriuba. Tačiau lygiai taip pat įdomu, kaip iš jos receptų istorijos galima perskaityti mūsų – net abejotiną – santykį su žuvimi.

 

Teigiama, kad jos kilmė siekia daugiau nei 2500 metų – Fokėjų jūrininkų gaminta sriuba, kurioje buvo tik žuvis ir vanduo. Bouillabaisse pirmtakai galėjo kilti iš Katalonijos Marselio rajono nuo XVI amžiaus dar ir todėl, kad ten buvo žinomas šafranas. Nepaisant prieskonių, šios rūšies žuvienė buvo vargšų patiekalas, kurį žvejai pagardindavo priegaudomis ir sunkiai parduodamomis žuvimis dėl kaulingumo (beje, skonis buvo puikus). Tačiau netrukus jis buvo patobulintas, o pirmame oficialiame „Bouil-Abaisse à la Marseillaise“ recepte, kurį 1830 m. paskelbė Charleso Durando „Le cuisinier Durand“, buvo išvardyti tokie kilnūs ingredientai, kaip jūros ešerys ir omarai.

 

Vėliausiai šiuolaikinio turizmo klestėjimo laikais bouillabaisse tapo prancūzų Viduržemio jūros restoranų koziriu. Virėjai pranoko vienas kitą prabanga ir tariamais originaliais receptais. Ir kadangi dėl akivaizdaus peržvejojimo ir kainų spaudimo apie sudedamąsias dalis buvo vis dažniau meluojama, 1980 m. prancūzų virėjų grupė jautėsi priversta „charterijoje“ išdėstyti būtent tai, kas patenka į bouillabaisse. Pavyzdžiui, įvairios kietos mėsos uolinės žuvys; raudonos arba rudos skorpioninės žuvys, jūrų velniai, ar John Dory – rūšys, kurios vis brangsta ir kurias šiandien dažnai sunku rasti net Viduržemio jūros žuvų turguose.

 

Todėl įmantri sriuba namuose Prancūzijoje verdama vis rečiau. Jūros gėrybės šiandien daugeliui geriausiai žinomos kaip lazdelės, nepriekaištingi lašišos ir tuno kepsniai arba, jei norite, kad jie būtų tikrai puošnūs, šukutės arba tigrinės krevetės. Puikus bouillabaisse palikimas yra tai, kad tai, kas tariamai nieko verta, net tai, ką mes dažniausiai ir klaidingai laikome atliekomis – žuvų galvos, skerdenos, pelekai – gali būti pagaminti puikaus skonio. Yra daug „bouillabaisse“ variantų ir pigių supaprastinimų, atitinkančių tik sriubą, kurios pavadinimas dažnai buvo randamas virš receptų Provanso kulinarijos knygose, kuriose visai nebuvo žuvies. Pavadinimas sudarytas iš bouillir (virti) ir s'abaisser (sumažinti), nes troškinys pirmiausia užvirinamas, o tada temperatūra nuleidžiama (ir taip: yra ir kitų pavadinimo kilmės paaiškinimų).

 

Savo „Gurmaniškoje Biblijoje Prancūzijoje“ (Christian-Verlag) François Régis-Gaudry dokumentavo ypač paprastą ir nebrangų, nors ir šiek tiek kaimišką bouillabaisse variantą. Prie originalaus recepto čia pridėjome keletą gudrybių.

 

Maždaug 1 kilogramui žuvies sunaudojate 2 litrus skysčio, rekomenduojamas vanduo, tačiau nepakenks dalį jo pakeisti baltuoju vynu. Daržovių glazūravimas su Noilly Prat vermuto šlakeliu taip pat pagerina aromatą. Žuvies tipas šiuo atveju neturi reikšmės, gali būti įvairių rūšių, geriausia imti ypač pigias ir kad jas nuvalytų pardavėjas, galvos ir skerdenos, žinoma, taip pat veikia. Jei yra didesnių egzempliorių, juos galima išpjaustyti filė, o tada filė iš pradžių atidedama, o jų svoris neįskaičiuojamas į žuvies ir vandens santykį. Jei galite gauti, krabai sriuboje taip pat tinka.

 

Sriubai keptuvėje pakepinkite 1 didelį kubeliais pjaustytą svogūną ir smulkiai pjaustytą pankolio svogūnėlį 3 šaukštuose alyvuogių aliejaus; Įdėkite tris susmulkintas česnako skilteles, tris nuluptus ir kubeliais supjaustytus pomidorus, šiek tiek pankolio sėklų, 3 šakeles čiobrelių, 3 lauro lapus ir didelį gabalėlį apelsino žievelės bei visą žuvį ir maišydami pakepinkite. Jei žuvis apsidrumsčia ir nukrenta nuo kaulų: jokių problemų! Supilkite skystį ir troškinkite apie 20–30 minučių. Pagardinkite druska, pipirais, šafranu ir šlakeliu pastis likerio ir palikite pravėsti. Tada viską išgręžkite per audinį (dėl kaulų mūvėkite pirštines!), gerai išspauskite kietas dalis ir stipriai susukite audinį, kad visas skonis patektų į sriubą. Jei turite žuvies filė, galite jas palikti gabalėliais sriuboje.

 

Labai paprastas receptas iš nuostabios gėlavandenės žuvies kulinarijos knygos „Abenteuer Fisch“ (Alexander and Katja Quester, Joachim Gradwohl, Brandstätter): pastarnokų sriuba su rūkytos žuvies skoniu. Norėdami tai padaryti, užvirinkite 500 ml pasukų ir pertrinkite per sietelį. Nulupkite 200 g pastarnoko ir 2 askaloninius česnakus, supjaustykite kubeliais ir pakepinkite trupučiu alyvuogių aliejaus, aptepkite pasukomis ir 500 ml daržovių sultinio ir troškinkite, kol pastarnokai suminkštės. Įpilkite 125 ml grietinės, sutrinkite ir pagardinkite druska, pipirais ir muskato riešutu. Pabaigoje likusią rūkytos žuvies odelę (ar tik pusę jos) leiskite sriuboje pamirkti apie penkias minutes ir vėl išimkite, bet odelės neapkepkite, kitaip sriuba apkars. Suberkite kapotas petražoles ir keptuvėje su trupučiu aliejaus paskrudintos duonos riekeles.

 

Žinoma, kaip priedas tinka ir rūkytos žuvies gabaliukai, kuriuos dedate į sriubą prieš pat patiekiant, bet tai būtų laisvasis stilius. Deja, žuvis, kuri negali būti pakankamai dažnai akcentuojama, tapo kilniu ingredientu, kurį reikia naudoti kuo atidžiau."

Pasaulio aukso taryba: ką Putinas dabar daro su savo aukso lobiu?

"Prieš Donbaso gynybos operaciją Rusija buvo sukaupusi beveik 2300 tonų aukso lobį. Tai pranešė pramonės organizacija Pasaulio aukso taryba. Dabar Rusijos centrinis bankas toliau perka auksą šalies viduje, bet parduoti jį užsienyje nėra lengva.

Rusija stengiasi panaudoti savo didžiules aukso atsargas, kurias sukaupė per pastaruosius kelerius metus. Centrinis bankas toliau perka auksą šalies viduje. Pardavimas užsienyje dėl sankcijų šaliai tapo sudėtingas. Tai pranešė pramonės organizacija Pasaulio aukso taryba (WGC). „Kadangi Rusijos centriniam bankui taikomos tarptautinės sankcijos, parduoti auksą už Rusijos ribų būtų sunku, jei ne neįmanoma“, – sakė organizacijos centrinės bankininkystės specialistas Shaokai Fan.

Rusija pastaraisiais metais gerokai padidino aukso atsargas. Buvo kalbama apie „didžiausią XXI amžiaus aukso spekuliaciją“. 2007 m. Rusijos centrinis bankas turėjo tik apie 400 tonų aukso, Pasaulio aukso tarybos duomenimis, Donbaso gynybos operacijos pradžioje jo kiekis išaugo iki 2 298,5 tonų, kurių vertė apie 140 milijardų dolerių.

Matematiškai V. Putinas kas mėnesį nupirkdavo apie 10 tonų aukso, kuris dabar saugomas griežto saugumo saugyklose Sankt Peterburge ir Maskvoje. Panašiai, kaip ir Kinija, priežastis buvo ta, kad jie norėjo tapti mažiau priklausomi nuo užsienio valiutos atsargų doleriais – pasiruošimas tokiems atvejams.

Taigi, Putino aukso lobis yra beveik penkis kartus didesnis už legendinį caro laikų Nikolajaus II auksą, kurio pėdsakai buvo dingę kažkur prie Baikalo ežero 1919 m.

Fiksuota centrinio banko aukso pirkimo kaina

 

Kovo 25 d. Rusijos centrinis bankas paskelbė, kad laikotarpiui nuo kovo 28 iki birželio 30 dienos pirks auksą už rublius už fiksuotą 5000 rublių (62 dolerius) už gramą aukso kainą. 

 

Dėl to socialiniuose tinkluose pasklido spėlionės, kad Rusija savo valiutą susieja su auksu ir taip sukuria aukso standartą, kokį kadaise Breton Vudso pinigų sistemoje turėjo Jungtinės Valstijos.

Tačiau tai pasirodė esąs gandas: centrinis bankas auksą perka už fiksuotą kainą rubliais, tačiau, atvirkščiai, jis nesuteikia galimybės pirkti aukso fiksuota kaina rubliais. Tai būtų būtina aukso standartui.

Rusijos centrinis bankas šį žingsnį pateisino noru „subalansuoti vidaus prekybą tauriaisiais metalais“ ir „leisti veikti aukso gamybai“. Rusijoje po Ukrainos puolimo ir sankcijų privatūs asmenys ėmė skubėti aukso luitų ir monetų, nes bijojo dėl rublio ateities. Rublio kursas iš pradžių žlugo, bet vėliau kiek atsigavo, taip pat ir dėl įvairių intervencijų.

Ką dabar veikia kasyklos?

Po Kinijos ir Australijos Rusija yra viena didžiausių auksą gaminančių šalių pasaulyje. Anksčiau Rusijos centrinis bankas nebūtinai turėdavo pirkti pasaulinėje rinkoje vietinėmis kainomis, kad padidintų savo atsargas. Dabar iškyla sunkumų, kur Rusijos kasyklos turėtų parduoti, sako Frankas Schallenbergeris, banko LBBW žaliavų specialistas.

Londono tauriųjų metalų birža uždraudė prekiauti Rusijos auksu, o Amerika taip pat įvedė jam embargą.

Pranešama, kad Libijos diktatorius Muammaras al Gaddafi savo kariuomenei mokėjo tiesiogiai auksu.

 

 Anot analitikų, alternatyva būtų aukso pardavimas Indijai ir Kinijai, galbūt ir per Šanchajaus aukso biržą. 

 

Tačiau aukso rinka nelaikoma neribotai likvidžia, todėl didesnio kiekio pardavimas tikrai gali turėti įtakos kainai."

World Gold Council : What is Putin doing with his pot of gold now?

"Before the operation to protect Donbas, Russia had built up a gold treasure of almost 2,300 tons. This is reported by the industry organization World Gold Council. Now the Russian central bank continues to buy gold domestically – but selling it abroad is not easy, at least.

Russia is struggling to use its massive gold reserves, which it has built up over the past few years. The central bank continues to buy gold domestically. Selling abroad has become complicated for the country due to the sanctions. This is reported by the industry organization World Gold Council (WGC). "Since Russia's central bank is subject to international sanctions, selling gold outside of Russia would be difficult, if not impossible," said Shaokai Fan, the organization's central banking specialist.

Russia had significantly increased its gold reserves in recent years. There was talk of the “biggest gold speculation of the 21st century”. In 2007, the Russian central bank only had around 400 tons of gold, according to the World Gold Council, by the beginning of the  operation to protect Donbas the volume had risen to 2,298.5 tons worth around 140 billion dollars.

Mathematically, Putin bought about 10 tons of gold every month, which is now stored in high-security vaults in Saint Petersburg and Moscow. Similar to China, the reason given was that they wanted to make themselves less dependent on foreign currency reserves in dollars - preparation for cases like this.

Putin's gold treasure is thus almost five times larger than the legendary tsarist gold of Nicholas II, whose trace was lost somewhere on Lake Baikal in 1919.

Fixed price of the central bank for the purchase of gold

 

On March 25, the Central Bank of Russia announced that it would buy gold against rubles for the period from March 28 to June 30 at a fixed price of 5,000 rubles per gram of gold. 

 

As a result, speculation circulated on social networks that Russia was tying its currency to gold and thus creating a gold standard like the United States once had in the Bretton Woods monetary system.

But that turned out to be a rumour: the central bank buys gold at a fixed price in rubles – but conversely it does not offer the possibility of buying gold at a fixed price in rubles. That would be necessary for a gold standard.

The Russian central bank justified the step by wanting to “balance domestic precious metal trade” and “enable gold production to function”. In Russia, with the  operation to protect Donbas and the sanctions, private individuals began to rush for gold bars and coins because they feared for the future of the ruble. The exchange rate of the ruble initially collapsed, but then recovered somewhat, also due to various interventions.

What are the mines doing now?

After China and Australia, Russia is one of the largest gold producing countries in the world. In the past, the Russian central bank did not necessarily have to buy on the world market at local prices to increase its reserves. Now the difficulty arises as to where the Russian mines should sell to, says Frank Schallenberger, a commodities specialist at Bank LBBW.

The London Bullion Exchange has banned Russian gold from trading, and America has also embargoed it.

It is reported that the Libyan dictator Muammar al-Gaddafi paid his military directly in gold. 

 

According to analysts, an alternative would be to sell gold to India and China, possibly also via the Shanghai Gold Exchange. 

 

However, the gold market is not considered to be unlimitedly liquid, so that selling larger quantities could definitely have an impact on the price."