Against the grain; World food.

"Most of the world's grain is not eaten by humans

THE YELLOW and blue of Ukraine's flag evokes the country's bountiful wheat beneath a cloudless sky. Today, smoke from artillery has turned the skies grey. Tractors have been hauling heavy weapons, not grain. The loss of this output has caused already high grain prices to surge. The World Food Programme warns that 47m people are at risk of hunger as a result.

Despite talks with Turkey over shipping Ukrainian grain, Russia is unlikely to let exports pass through the Black Sea. Ukrainian grain is difficult to reroute by rail. If Ukraine remains cut off from world markets, it might seem like simple maths to infer that production elsewhere must expand to keep the world fed.

But in fact, more than enough grain is already grown to meet humanity's needs. The problem is that 43% is either burned as biofuel or used to feed animals. That is equal to six times the grain output of Ukraine and Russia combined.

Less than half of the world's grain harvest is eaten by people.

Take wheat, the most important crop grown by the two Slavic countries. In 2019, the latest year for which data are available, Russia and Ukraine jointly produced nearly 103m tonnes, less than the 129m tonnes fed to animals. Another 22m tonnes were turned into biofuel. The the two Slavic countries’ second-biggest crop, maize, was even less likely to end up on a plate: humans ate just 13% of global output. Because Russia and Ukraine produce little rice, the total share of their grain output eaten by people was just 37%, below the global average of 46%.

Around the world, grain production went up by 17% in the 2010s, exceeding population growth by six percentage points. Consumption per person, however, remained flat, even as many went hungry.

Instead, the extra grain was put to other uses. Nearly one-tenth was converted into biofuel, which is used mainly to power cars. But the lion's share went to animals. In 2019 pigs ate 431m tonnes of grain, 45% more than the people of China did, according to our calculations. Overall, from 2010 to 2019 the amount of grain used for animal feed rose from 770m tonnes per year to 987m, as the world's pasturelands shrank and appetite for meat grew.

Some grain by-products, such as maize husks, are unsuitable for human food. And feeding grain to animals does generate food for people indirectly, in the form of milk, meat and eggs. However, this process is highly wasteful. For every 100 calories of grain fed to a cow, just three emerge as beef. Along with other feed crops and pasture, rearing animals also uses land that could produce human food.

In response to the sanctions, governments are mulling policies to get a greater share of grains into grub. Germany and Belgium may ease biofuel mandates, and China has warned that it will "strictly control" the conversion of maize into ethanol. But with fuel prices soaring, the International Energy Agency nevertheless projects biofuel demand to rise by 5% in 2022.

In the long run, the only way to avoid such trade-offs is to get energy from other sources--ideally using renewables. That would benefit future harvests, endangered by climate change, too. But for now, reducing waste and turning wheat and maize into bread instead of animal feed is probably the best remedy. Ironically, one of the most effective ways for individual consumers to alleviate the world's grain shortage is to eat more grain--at the expense of meat." [1]

·  ·  ·  1. "Against the grain; World food." The Economist, 25 June 2022, p. 89(US).

Iš Maskvos su pinigais; Darbo jėgos migracija Centrinėje Azijoje

„Nepaisant sankcijų, Rusija išlieka svarbiu pinigų perlaidų šaltiniu

 

    37 metų DANIJARAS ABDYRACHMANOVAS iš Jany-Jer, kaimo Batkeno regione pietų Kirgizijoje, pusę savo gyvenimo praleido, triūsdamas sandėliuose ir statybos aikštelėse Rusijoje. Du iš trijų jo brolių vis dar dirba ten. Jo žmona, mokytoja, kilusi iš gretimo kaimo. Tačiau jie susitiko Maskvoje, kur ji dirbo parduotuvės pardavėja. Kai sūnui buvo dveji metai, jie paliko jį pas senelius ir grįžo į Rusiją uždarbiauti.

 

    P. Abdyrakhmanovo istorija tipiška. Batkene Ferganos slėnyje, netoli Kirgizijos sienų su Tadžikistanu ir Uzbekistanu, retai galima rasti šeimą, kurioje bent vienas narys nedirba Rusijoje. Ponas Abdyrakhmanovas nenorėjo palikti derlingo ir vaizdingo gimimo regiono.

 

    Tačiau dirbdamas Maskvoje jis uždirbo tris kartus didesnį atlyginimą, nei grįžęs į vidutinį atlyginimą namuose, kur galimybės dažniausiai apsiriboja ryžių, abrikosų ir graikinių riešutų auginimu.

 

    Pasaulio banko duomenimis, 2021 m. Kirgizijoje ir Tadžikistane perlaidos buvo vertos maždaug trečdalio BVP, todėl šios šalys yra viena iš labiausiai nuo perlaidų priklausomų šalių. Pinigai, grąžinti iš palyginti pigios ir lengvai pasiekiamos Rusijos, kurios kalba pažįstama, yra labai svarbus gelbėjimosi ratas. Praėjusiais metais apie 82% perlaidų į Kirgiziją buvo iš Rusijos; Tadžikistane – 76 proc.

 

    Be pinigų perlaidų neturtingų kirgizų skaičius gerokai padidėtų, mano vyriausybė. Batkene, skurdžiausiame šalies regione, kur 35% žmonių jau pragyvena iš šiek tiek daugiau nei 1 dolerio per dieną, dalis gali išaugti iki 50%. Darbo jėgos migracija yra tokia svarbi šių šalių ekonomikos dalis, kad net pandemija ją vos nesužlugdė. Nors kai kurie migrantai grįžo namo 2020 m., jie vėl išvyko, kai tik galėjo. Perlaidos į Kirgiziją išaugo 2019–2021 m.

 

    Tačiau sankcijos Rusijai gali nukirsti tą gelbėjimosi ratą. Pasaulio bankas prognozuoja, kad šiais metais Kirgizijos ekonomika susitrauks 5 proc. Viena iš pagrindinių priežasčių yra ta, kad manoma, kad pinigų perlaidos sumažės beveik trečdaliu, nes migrantai netenka darbo Rusijos sankcijų paveiktoje ekonomikoje. Šių metų pradžioje nukritęs, rublis taip pat laikinai sumažino jų siunčiamų pinigų vertę, nors valiuta nuo to laiko atsigavo. Perlaidos į Tadžikiją sumažės daugiau, nei penktadaliu, prognozuoja Pasaulio bankas; BVP sumažės 2 proc. Tikėtina, kad Tadžikistano namų ūkių, kurie negali sau leisti pakankamai maistingo ir sveiko maisto, dalis padidės nuo 20 % iki 36 %.

 

    Pono Abdyrakhmanovo šeimos patirtis rodo, kad migrantų gyvenimas Rusijoje jau darosi sunkesnis: vienas jo brolis neteko darbo ir vyksta namo. Tačiau iki šiol nebuvo masinio išvykimo. Darbus vis dar turintys migrantai sako kol kas planuojantys likti ten.

 

    Baimė dėl išvykimo iš Rusijos paspartino Centrinės Azijos vyriausybių pastangas paįvairinti pinigų perlaidų šaltinius. Jie skatina migrantus ieškoti darbo turtingesnėse šalyse, kuriose siūlomi didesni atlyginimai ir geresnės darbo teisės. Vyriausybės finansuojami mokymo centrai Uzbekistane pradėjo mokyti būsimus migrantus japonų ir korėjiečių kalbų. Tadžikų ir kirgizų darbininkai pradėjo skinti vaisius ir daržoves Didžiojoje Britanijoje, kuri tapo mažai tikėtina migrantų iš Vidurinės Azijos vieta dėl darbo jėgos trūkumo po „Brexit“.

 

    Nepaisant to, dauguma migrantų vis dar vyksta į Rusiją, nepaisant sankcijų. 

 

Susirūpinusios išvaizdos vyras, neseniai atsidūręs vyriausybės vadovaujamame paramos būsimiems migrantams centre Oše, antrajame Kirgizijos mieste, yra tipiškas. Jis paprašė darbuotojų patikrinti, ar jo pavardė nėra įtraukta į Rusijos juodąjį migracijos sąrašą, kuris draudžia darbininkus, kurie pažeidžia šalies įdarbinimo taisykles. Kai jie jam pasakė, kad jis yra tvarkoj, jis išėjo iš biuro su plačia šypsena veide." [1]

·  ·  · 1. "From Moscow with money; Labour migration in Central Asia." The Economist, 25 June 2022, p. 42(US).

From Moscow with money; Labour migration in Central Asia.

"Despite sanctions, Russia remains an important source of remittances

DANIYAR ABDYRAKHMANOV, a 37-year-old from Jany-Jer, a village in the Batken region in southern Kyrgyzstan, has spent half his life toiling in warehouses and at construction sites in Russia. Two of his three brothers still work there. His wife, a schoolteacher, hails from a neighbouring village. But they met in Moscow, where she worked as a shop assistant. When their son was two years old, they left him with his grandparents and went back to Russia to earn money.

Mr Abdyrakhmanov's story is typical. In Batken in the Fergana Valley, close to Kyrgyzstan's borders with Tajikistan and Uzbekistan, it is rare to find a family without at least one member working in Russia. Mr Abdyrakhmanov had no desire to leave the fertile and scenic region of his birth.

But working in Moscow he made three times the average wage back home, where opportunities are mostly limited to growing rice, apricots and walnuts.

Remittances were worth about a third of GDP in Kyrgyzstan and Tajikistan in 2021, according to the World Bank, making them some of the world's most remittance-dependent countries. Money sent back from Russia, which is relatively cheap and easy to reach and has a familiar language, is a crucial lifeline. Last year some 82% of remittances to Kyrgyzstan came from Russia; for Tajikistan, the figure was 76%.

Without remittances, the number of poor Kyrgyz would rise substantially, reckons the government. In Batken, the country's poorest region, where 35% of people already subsist on just over $1 a day, the share might rise to 50%. Labour migration is so central to these countries' economies that even the pandemic barely disrupted it. Though some migrants came home in 2020, they left again as soon as they could. Remittances to Kyrgyzstan rose between 2019 and 2021.

But sanctions on Russia may cut that lifeline. The World Bank predicts that Kyrgyzstan's economy will shrink by 5% this year. One big reason is that it expects remittances to fall by nearly a third as migrants lose their jobs in Russia's sanctions-hit economy. The fall of the rouble earlier this year also temporarily reduced the value of the money they sent home, though the currency has since recovered. Remittances to Tajikistan will drop by more than a fifth, the World Bank predicts; GDP will shrink by 2%. The share of Tajik households who cannot afford enough nutritious and healthy food is likely to rise from 20% to 36% as a result.

The experience of Mr Abdyrakhmanov's family suggests that life for migrants in Russia is already getting tougher: one of his brothers lost his job and is heading home. But so far, there has been no mass exodus. Migrants who still have their jobs say they are planning to stay put for now.

Fears of an exodus from Russia have sped up the efforts of Central Asian governments to try to diversify their sources of remittances. They have been pushing migrants to seek work in richer countries that offer higher salaries and better labour rights. Government-funded training centres in Uzbekistan have begun teaching Japanese and Korean to would-be migrants. Tajik and Kyrgyz labourers have begun picking fruit and vegetables in Britain, which has emerged as an unlikely destination for Central Asian migrants because of post-Brexit labour shortages.

Nonetheless, most migrants are still heading to Russia, sanctions notwithstanding. A worried-looking man who recently dropped into a government-run support centre for would-be migrants in Osh, Kyrgyzstan's second city, is typical. He asked staff to check if his name was on Russia's migration blacklist, which bans labourers who break the country's employment rules. When they told him that he was in the clear, he left the office with a wide smile on his face." [1]

·  ·  · 1. "From Moscow with money; Labour migration in Central Asia." The Economist, 25 June 2022, p. 42(US).

 

Kodėl visi nori Arm; lustų gamyba

    „Atrodo, kad išmaniųjų telefonų revoliuciją įgaliojusiam britų lustų dizaineriui lemta išlikti mažam.

 

    TECHNIKOS GIGANTAI, vyriausybės, monopolinio suokalbio griovėjai, investuotojai: visų žvilgsniai krypsta į ilgai lauktą Armą biržoje. Nepaisant pastarojo meto technologijų akcijų rinkose, Japonijos grupė SoftBank, 2016 m. sumokėjusi už britų lustų dizainerį 32 mlrd. dolerių, ruošiasi dabr jį parduoti. Gegužės 30 d. Cristiano Amonas, amerikiečių lustų gamintojos Qualcomm vadovas, Financial Times pasakė, kad norėtų sukurti konsorciumą su konkurentais, tokiais, kaip Intel ar Samsung, arba nupirkti kontrolinį Arm akcijų paketą, arba nusipirkti jį iš karto – kaip Nvidia, kita Amerikos įmonė, pabandžiusi padaryti 2020 m. nesėkmingą 40 mlrd. dolerių sandorį. Kai kurie britų politikai teigia, kad Armas yra tokis kritiškas, kad vyriausybė turėtų užimti kontrolinę „auksinę akciją“. Birželio 14 d. buvo pranešta, kad, galbūt, reaguodama į tai, SoftBank svarsto galimybę įtraukti į antrinį sąrašą Londone kartu su pirminiu Niujorke.

 

    Pažvelkite į Armo finansus ir finansų idėjos atrodo mįslingos. Jo pardavimai pernai išaugo 35 % iki 2,7 mlrd. dolerių – tai nėra blogai, bet žemės riešutai šalia lustų dizaino milžinų. Jo vertinimas, kaip numato Nvidia sandoris, per šešerius metus išaugo ketvirtadaliu. Per tą patį laikotarpį „Qualcomm“ rinkos kapitalizacija išaugo perpus, o „Nvidia“ – 13 kartų, nepaisant pastarojo meto rinkos skerdynių.

 

    Yra du paaiškinimai, kodėl Arm dydis neatitiko jo sukeliamo godumo. Pirmasis yra jos produktų paplitimas. 1990 m. ištraukta iš Acorn Computers, Didžiosios Britanijos stalinių kompiuterių gamintojos, nuolaužų, Arm išaugo iki tokio lygio, kad beveik visos didžiosios technologijų įmonės naudoja jos dizainą. Daugumoje šiuolaikinių telefonų yra bent vienas lustas, sukurtas naudojant technologiją. Tai daro jį kertiniu akmeniu 500 mlrd. dolerių lustų pramonėje. Antrasis „Arm“ pardavimo taškas yra jo potencialas. Po daugelio metų bandymų jo dizainai įsiveržia į pelningas rinkas, tokias, kaip asmeniniai kompiuteriai ir duomenų centrai. Jie taip pat galėtų maitinti viską nuo automobilių iki elektros lempučių, nes vis daugiau kasdienių daiktų tampa kompiuteriais.

 

    Pradėkite nuo visur esančios vietos. Skirtingai nuo tokių firmų, kaip „Intel“, parduodančios savo kuriamus ir gaminamus lustus, „Arm“ prekiauja tik intelektine nuosavybe (IP). Už tam tikrą mokestį kiekvienas gali licencijuoti vieną iš jau paruoštų dizainų, prireikus jį pakoreguoti ir parduoti gautą lustą. Be pajamų iš licencijų, „Arm“ gauna nedidelį honorarą už kiekvieną parduotą lustą, sukurtą, naudojant jo technologiją. 2021 m. pajamos iš licencijų sudarė šiek tiek daugiau nei 1 mlrd. dolerių, o honorarai atnešė 1,5 mlrd. dolerių.

 

    Pašalinus poreikį kurti lustą – sudėtingą, labai specializuotą darbą – Arm's originalūs dizainai tapo populiarūs, ypač dėl to, kad lustai tampa vis sudėtingesni. „New Street Research“, analitikų įmonė, mano, kad „Arm“ užima 99 % 25 mlrd. dolerių vertės išmaniųjų telefonų lustų rinkos. Jo gaminiai plačiai naudojami visur – nuo  ​​dronų ir skalbimo mašinų iki išmaniųjų laikrodžių ir automobilių. „Arm“ teigia, kad nuo įkūrimo parduota šiek tiek mažiau nei 2000 licencijų. Pagal jo dizainą buvo išsiųsta daugiau nei 225 milijardai lustų. Tikimasi, kad iki 2035 m. bus 1 trln.

 

    Ilgas įmonės klientų sąrašas paaiškina atsaką prieš „Nvidia“ siūlomą išpirkimą. Simonas Segarsas, kuris šiais metais pasitraukė iš Arm boso pareigų, apibūdino įmonę, kaip neutralią „technologijų pramonės Šveicariją“. Kiti lustų gamintojai baiminosi, kad konkurentų kontrolė sumenkintų šį neutralumą, aiškina Geoffas Blaberis iš „CCS Insight“, tyrimų įmonės. Taip elgėsi ir monopolijų suokalbio griovėjai didelėse rinkose, kurių susirūpinimas sužlugdė sandorį. Nedaugelis buvo ramūs, kai Jensenas Huangas, „Nvidia“ generalinis direktorius, tvirtino, kad neketina naudoti „Armo“ varžovams slopinti.

 

    „Arm“ sugebėjimas pritraukti tiek daug klientų rodo kitą jos svarbos ir finansų neatitikimo paaiškinimą. Didelė priežastis, kodėl Arm technologija nugalėjo prieš konkurentų lustų architektūrą, buvo žemos kainos. New Street mano, kad Arm uždirba tik 1,50 dolerio autorinį atlyginimą pardavęs aukščiausios klasės išmanųjį telefoną, už kurį vartotojas gali sumokėti 1000 dolerių ar daugiau. Už pigesnius prietaisus galima uždirbti kelis centus.

 

    Bėgant laikui įmonė padidino honorarus, pažymi Pierre'as Ferragu iš New Street, dažnai kai išleidžiama nauja jos dizaino versija. Pasak vieno viešai neatskleisto asmens, „SoftBank“ norėjo juos dar padidinti. Tačiau, anot jo, planas sukėlė trintį su Armo viršininkais, kurie nerimavo, kad tai suerzins esamus klientus. Tai taip pat gali pakenkti Arm pastangoms užkariauti naujas rinkas.

 

    2020 m. „Apple“, ilgą laiką naudojusi „Arm“ lustus „iPhone“, nešiojamuosiuose ir staliniuose kompiuteriuose „Intel“ silicį pradėjo keisti „Arm“ pagrindu sukurtu dizainu. Nors „Apple“ šioje srityje nėra tokia didelė, kaip išmaniųjų telefonų, tai buvo Armo pasitikėjimo balsavimas toje svetimoje teritorijoje.

 

    „Arm“ taip pat vis dažniau konkuruoja didelės pelno serverių versle – duomenų centruose esančiose aukštos kokybės mašinose. Toje rinkoje dešimtmečius dominuoja „Intel“, tačiau pastaraisiais metais „Arm“ pelnė reikšmingų pergalių.  „Amazon Web Services“, elektroninės prekybos milžino debesų padalinys, dabar naudoja daugybę „Arm“ gautų „Graviton“ lustų. „Ampere“, amerikiečių įmonė, parduodanti duomenų centrų lustus, taip pat savo gaminius remiasi „Arm“ dizainu, taip pat kai kurie specializuotų procesorių, tokių, kaip tinklų valdymas, gamintojai. Kita tyrimų įmonė „TrendForce“ prognozuoja, kad iki 2025 m. „Arm“ procesoriai gali sudaryti 22% visų įdiegtų serverio lustų.

 

    „SoftBank“ savininkas Armui įdėjo daug pinigų į mokslinius tyrimus ir plėtrą, sako ponas Blaberis. Tai padės išlaikyti savo technologinį pranašumą. Vis dėlto jis apriboja, kiek jis gali imti mokestį už savo produktus, nes atsirado naujas varžovas: RISC-V. Tai nauja lustų architektūra, kuriai visiškai nereikia honorarų ir licencijų mokesčių. 2020 m. „Renesas“, „Arm“ licencijos turėtojas, paskelbė, kad naudos RISC-V naujos kartos gaminiams. „Intel“, „Qualcomm“ ir „Samsung“, be kita ko, taip pat žiūri į RISC-V technologiją. Kad ir koks būtų Armo likimas, tuomet – kaip viešoji įmonė, valstybės kontroliuojama įmonė ar lustų pramonės sunkiasvorių konsorciumo padalinys – jo ateitis, tikriausiai, bus panaši į praeitį: gyvybiškai svarbus, bet pagal Silicio slėnio standartus menkavertis. " [1]

·  ·  ·  1. "Why everyone wants Arm; Chipmaking." The Economist, 25 June 2022, p. 67(US).